Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Valdas Vitunskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarimo T. J. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarimą, prašo panaikinti jo dalį dėl nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukti arba nutarimą pakeisti – panaikinti administracinę nuobaudą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirti mažesnę baudą. Skunde apeliantas nurodo, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį yra nubaustas nepagrįstai, kadangi jo veiksmuose nėra šio pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Apelianto teigimu, teismas, nenustatęs jo kaltės išvengti administracinės atsakomybės pasišalinant iš įvykio vietos, ir patraukdamas jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pažeidė ATPK 9 straipsnio, 284 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nesilaikė teismų formuojamos praktikos. Apeliantas pažymi, kad neturėjo jokio tikslo ir motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes automobilis buvo draustas, vairavo blaivus. Po kurio laiko grįžo į įvykio vietą, ieškojo apgadintos transporto priemonės savininko, policijos pareigūnams geranoriškai paaiškino įvykio aplinkybes, atsakomybės nevengė. Visa tai patvirtina, kad apeliantas nesistengė paslėpti eismo įvykio pėdsakų ir išvengti atsakomybės, priešingai, iš eismo įvykio pasitraukė sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Skunde taip pat nurodoma, jog, visgi pripažinus, kad apelianto veiksmuose buvo ATPK 130 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, skundžiamu nutarimu paskirta administracinė nuobauda individualizuota netinkamai. Apeliantas teigia manantis, kad teismas nepakankamai atsižvelgė ir įvertino aplinkybes, susijusias su jo ypatingu poreikiu turėti teisę vairuoti transporto priemones – teisė vairuoti transporto priemones yra būtina darbo funkcijų atlikimui, apeliantas dirba transporto vadybininku, gyvena ir dirba skirtinguose miestuose, susisiekimas viešuoju transportu yra neįmanomas, todėl jam būtina nuolat naudotis transporto priemone. Neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones apeliantas teigia neteksiantis darbo, kuris yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, be to, vairuotojo pažymėjimo netekimas eliminuos galimybę rūpintis vieniša senyvo amžiaus motina, kuri dėl sveikatos problemų negali naudotis viešuoju transportu, kurios galimybę nuvykti į darbą užtikrina apeliantas. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ankščiau panašaus pobūdžio pažeidimų nėra padaręs, nėra piktybiškas KET pažeidėjas, ir mano, kad apylinkės teismo paskirta administracinė nuobauda – specialiosios teisės atėmimas, nors ir trumpesniam laikotarpiui, nėra adekvati padarytam pažeidimui (pažymi, kad J. M. pretenzijų neturi, kitą dieną vyko atsiimti pareiškimo), ji pernelyg apsunkina mano normalų gyvenimą, todėl tai nebūtų proporcinga ir sąžininga priemonė. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo pajamos nėra didelės, jų vos užtenka būtiniausiems poreikiams tenkinti, todėl paskirta bauda ženkliai pablogins jo finansinę padėtį. Apelianto manymu, ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai gali būti pasiekti paskyrus mažesnio dydžio baudą.

Motyvuojamoji dalis

T. J. apeliacinis skundas yra netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad T. J. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų yra įrodyta. Šią išvadą patvirtina byloje esantys duomenys – eismo įvykio vietos schema (b. l. 2), tarnybiniai pranešimai (b. l. 3-4), paaiškinimai (b. l. 5-7), fotonuotraukos (b. l. 9-11), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 12), liudytojų J. M., S. K. parodymai teismo posėdyje (b. l. 41-42), iš dalies ir T. J. parodymai teismo posėdyje (b. l. 36).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad T. J. neginčija apgadinęs J. M. priklausantį automobilį, tačiau neigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-3-2013).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas nepagrįstai nustatė jo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Byloje nustatyta, kad T. J., daugiabučio kieme vairuodamas automobilį atbuline eiga, atsitrenkė į kitą automobilį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. Apeliantas nurodo, kad neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės, aiškina, kad po kurio laiko grįžo į eismo įvykio vietą, ieškojo apgadinto automobilio savininko, policijos pareigūnams geranoriškai paaiškino įvykio aplinkybes. Tačiau iš T. J. parodymų teismo posėdyje matyti, kad jis nurodė pro šalį ėjusios moters teiravęsis, ar ši nežinanti, kas yra automobilio savininkas, bei užėjęs į laiptinę ir paskambinęs į vieno buto duris, o niekam neatidarius grįžo į savo automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokie apelianto veiksmai negali būti laikomi pakankamais, siekiant surasti apgadintos transporto priemonės savininką, juolab, kad Kelių eismo taisyklių 234 punkte nustatyta vairuotojo pareiga kviesti policiją tuo atveju, kai įvykus eismo įvykiui padaryta tik turtinė žala, o nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra. Taigi iš bylos duomenų matyti, jog T. J., supratęs, kad sukėlė eismo įvykį, nesant nukentėjusiojo eismo įvykio vietoje, policijos nekvietė, o jo veiksmai, siekiant surasti automobili savininką buvo tik formalūs. Šios aplinkybės rodo, kad T. J. iš eismo įvykio vietos pasišalino sąmoningai ignoruodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, taigi veikė tiesiogine tyčia.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta, tačiau nėra pagrindo su šiais skundo motyvais sutikti. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, jog teismas, atsižvelgdamas į nedidelį padaryto pažeidimo pavojingumą, taikė pažeidėjui ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrė švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, susiję su būtinybe turėti teisę vairuoti transporto priemones, nėra pakankamos dar labiau švelninti jam paskirtą nuobaudą, o tai, kad praeityje T. J. dešimt kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, charakterizuoja pažeidėją kaip ne itin drausmingą vairuotoją. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir teisingai paskyrė nuobaudą. Paskirtoji nuobauda laikytina proporcinga padarytiems administraciniams teisės pažeidimams, atitinkanti nubaustojo asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti bei auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles bei kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarimą nepakeistą ir T. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.