Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-662-785-2014;

Teisėja: Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00081-2013-4;

2014 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant nuteistajam G. J., jo gynėjui, advokatui Ričardui Lilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. gynėjo, advokato Ričardo Lilo, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėn., įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ir per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Šioje byloje pagal BK 140 str. 1 d. buvo kaltinti ir M. B. bei A. B., tačiau dėl pareikštų kaltinimų jie išteisinti.

Iš nuteistojo G. J. nukentėjusiajam M. B. priteista 44 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. vasario 3 d., apie 02.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, vieną kartą kumščiu smogė M. B. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje bei kairės akies vokuose, tokiu būdu, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, paminėtas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aiškino ir taikė netinkamai. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, jog Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik A. B. ir M. B. parodymais, kurie neatitinka tikrovės, o G. J. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Aukštesnysis teismas pabrėžia, jog pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

M. B. parodymais, jog G. J. smogė jam kumščiu per veidą į nosį, taip sukeldamas sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, abejoti nėra pagrindo. M. B. parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs, nekito, o juos patvirtina A. B., kuri taip pat davė nuoseklius parodymus. Abu minėti asmenys nurodė tas pačias aplinkybes, jog A. B. grįžus iš darbo jie abu gėrė arbatą, kalbėjosi, o A. B. mažametis sūnus A. miegojo G. J. kambaryje. Netrukus A. B. nuėjo paimti A. ir įvyko ginčas tarp jos ir G. J., ko pasekoje G. J. pradėjo stumdyti A. B.. M. B. atbėgo į kambarį ir užstojo A. B., o G. J. nieko nesakęs smogė jam kumščiu į nosį, nuo ko jis suklupo, ėmė kraujuoti nosis. Tuomet įvyko susistumdymas, kurio metu A. B. pastūmė G. J., o šis užkliuvo už vaikiškos kėdutės ir nugriuvo šalia krosnies ant grindų, tačiau jo niekas nemušė ir smurto nenaudojo. Faktą, jog A. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir 2013-02-03 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G348/13(02). Išvadoje konstatuota, kad M. B. padaryta poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu galimai tiriamojo nurodytu laiku 2013-02-03.

G. J. 2013 m. birželio 10 d. taikinamojo posėdžio metu nurodė, jog galimai sudavė M. B., tačiau duodamas vėlesnius parodymus šio fakto nebeminėjo. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendyje išsamiai įvertino G. J. duotus parodymus ir juos patvirtinančius ar paneigiančius objektyviuosius bylos duomenis. Pats G. J. teigia, jog M. B. išmušė į duris vietoj stiklo įstatytą fanerą, įsiveržė į kambarį ir smogė jam kumščiu apie 10 smūgių, iš jų 7 – 8 kartus smogė kumščiu jam į veidą ir 2 – 3 kartus kumščiu smogė jam į kitas kūno vietas. M.B. sudavė vieną stiprų smūgį į veidą, nuo kurio jis atsitrenkė į krosnį galvą ir pargriuvo. Tada A. B. sudavė jam apie 5 kartus kumščiu į veidą ir apie 5 kartus kumščiu į krūtinę, po to pagriebė medines lysteles, kuriomis buvo prikalta fanera, ir jomis mušė jį. Tada jie abu spardė jį, A. B. norėjo įkasti jam į lyties organus, o M. B. įkando jam į pirštą. Toks G. J. paaiškinimų, susijusių su esminėmis įvykio aplinkybėmis, nenuoseklumas leidžia pagrįstai manyti, kad, G. J. nurodo tik tas aplinkybes, kurios yra palankios jam, nutylėdamas jam nepalankias aplinkybes, susijusias su jo paties veiksmais, dėl ko jo parodymus laikyti neabejotinai M. B. ir A. B. kaltę patvirtinančiu patikimu įrodymu negalima. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G351/13(02) konstatuoti G. J. padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos veide, kairėje rankoje, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimai rankose, kojose, kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje. Tačiau teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker nurodė, kad patvirtinti, jog šie sužalojimai padaryti suduodant ir konkrečiai nurodytą dieną, tai yra 2013 m. vasario 3 d., negalima, o visi sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant, tiek atsitrenkiant į kitus daiktus. Be to, G. J. į specialistus kreipėsi praėjus penkioms dienoms po įvykio, todėl susižaloti galėjo esant ir kitoms aplinkybėms. Liudytoja gydytoja – odontologė Rasa Palujanskė, į kurią kreipėsi G. J., apžiūrėjusi ji rado apgadintą danties tiltą, kurio apgadinimą galėjo sukelti trauma. Tačiau gali būti ir kiti atvejai, tai yra gali būti sugedusi kultis, išsiklibinti, gali būti paradonto – patologija, nekokybiškas tilto pagaminimas ir panašiai. Keramikos nuskilimą gali sukelti tiek trauma, tiek liejimo klaida atliekant pagaminimą technikų laboratorijoje, tiek kiti veiksniai. Minėta gydytoja paaiškino, kad keraminė danga neamžina, ji gali skilti stipriau ar neteisingai sukandus, gali būti ir kitų priežasčių.

Įvertinęs G. J. parodymus ir kitus byloje ištirtus įrodymus aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog minėtus sužalojimus sukėlė M. B. ir A. B..

Nepagrįstai skunde teigiama, jog teismas nekvietė liudyti policijos pareigūno A. Žilinsko, kuris 2013-02-03 atvyko į įvykio vietą. Pirmos instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad liudytojas dalyvautų teismo posėdyje, tačiau to jam padaryti nepavyko, nes buvo nustatyta, jog minėtas pareigūnas nebedirba ir su juo susisiekti nėra galimybės. Be to, 2014 m. gegužės 22 d. Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu G. J. gynėjas, advokatas R. Lilas, paklaustas nuomonės dėl neatvykusio liudytojo A. Žilinsko atsakė, jog liudytojo nereikia, nes gaištama per daug laiko. Kadangi liudytojo paieška nėra atliekama, o apylinkės teismui ėmusis pakankamų priemonių minėtam liudytojui iškviesti į teisiamąjį posėdį, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir jo advokato prašymo, iškviesti liudytoją A. Žilinską į apeliacinės instancijos teismo posėdį, netenkino. Pažymėtina, kad patrulis A. Žilinskas tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2013-02-03 dirbant autopatrulyje, buvo gautas pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini), Kaune vyksta konfliktas. Nuvykus minėtu adresu pasitiko G. J. ir parodė sulaužytas kambario duris. G. J. sugyventinė A. B. ir jos sūnus M. B. miegojo savo kambaryje, sužalotų asmenų nustatyta nebuvo (1 t., 164 b. l.). Taigi patrulis A. Žilinskas nepastebėjo, jog G. J. buvo sužalotas, kas paneigia jo versiją, jog A. B. ir jos sūnus M. B. jį sumušė. Patrulis nurodė, jog A. B. ir M. B. miegojo savo kambaryje, todėl akivaizdu, jog M. B. sužalojimų pareigūnas galėjo ir nepastebėti. Tai, kad patruliui G. J. parodė sulaužytas kambario duris, nepatvirtina, kad G. J. buvo sumuštas ir neaišku, kada tos durys buvo sulaužytos ir kas jas sulaužė.

Apeliaciniame skunde, jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirma instancija, nenurodyta, apeliacinis skundas iš esmės yra paremtas subjektyvių byloje surinktų įrodymų vertinimu ir interpretavimu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl byloje esančių įrodymų teismui nėra privalomos. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino nepalankiai nuteistajam G. J., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo išvados yra neteisingos.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Apylinkės teismas teisingai įvertino iškilusias abejones išteisintųjų M. B. ir A. B. naudai, atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamųjų naudai, ir priėmė teisingą sprendimą, nenustatęs jokių objektyvių kaltinamųjų M. B. ir A. B. kaltę galinčių patvirtinti neginčijamų įrodymų sumušus G. J. ir padarė teisingą išvadą išteisindamas kaltinamuosius M. B. ir A. B. pagal BK 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, kaip minėta, jog ta aplinkybė, kad apeliantas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis bei tuo pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti. Taip pat tai nesudaro pagrindo bylą išnagrinėjusį pirmosios instancijos teismą laikyti šališku, kadangi nepalankaus nukentėjusiajam sprendimo priėmimas nėra pagrindas konstatuoti teismą pažeidus nešališkumo reikalavimą. Jokių kitų duomenų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teismo nešališkumu, apeliantas skunde nenurodė, tokių duomenų nenustatė ir aukštesnysis teismas.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, bausmė individualizuota tinkamai, civilinis ieškinys išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nuosprendyje išdėstytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. J. išlaidas iki 2014-10-07 sudaro 443,80 Lt (128,53 EUR) dydžio advokato užmokestis ir kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos. Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. J. gynėjo, advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą atmesti.