- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-03
- Bylos Nr.
- P-858-230-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- R., R. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-883/2010 pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo dalies ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. S. skundu (b. l. 8–10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Kauno AVA) 1999 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 02-05-5370 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria J. A. atkurtos nuosavybės teisės į turėtą 13,38 ha žemės ir miško (duomenys neskelbtini), Garliavos seniūnijoje, nuosavybės teisės atkūrimo būdas – kompensacija, bei panaikinti Kauno AVA 1999 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 52/11126 (toliau – ir Sprendimas) atkurti nuosavybės teises į J. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 13,38 ha žemės, atlyginimo būdas – litais. Pareiškėja nurodė, kad ji yra velionio J. A. anūkė ir vienintelė jo turto paveldėtoja. 2007 m. kovo 19 d. pareiškėja per atstovus kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių, kur sužinojo, kad po jos senelio mirties, 1999 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu J. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 13,38 ha žemės, atlyginimo būdas – litais. Pareiškėja 2 kartus, t. y. 1991 m. gruodžio 30 d. ir 1992 m. spalio 20 d. senelio vardu surašė pareiškimus Kauno rajono Garliavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisės į žemę grąžinimo natūra, kuriuos pasirašė pats J. A.. Ji žinojo tikrąją senelio valią, t.y. jis niekada nebūtų sutikęs vietoje grąžinamos žemės gauti kompensaciją pinigais. Tačiau Garliavos agrarinės reformos tarnyboje buvo rastas dokumento, apie kurį pareiškėjai nebuvo žinoma, kopija, o būtent kažkieno ranka surašyto ir galimai J. A. pasirašyto prašymo išmokėti kompensaciją už grąžintiną žemę, kopija. Teigė, kad toks prašymas yra arba ne J. A. pasirašytas, arba dėl tuometinės senelio sveikatos būklės jo nesuprastas. Prašymo surašymo metu J. A. sirgo glaukoma ir 1996 m. rugsėjo 13 d. dėl šio ir eilės kitų susirgimų jam buvo suteikta pirma invalidumo grupė, konstatuojant pilną nedarbingumą. J. A. ginčijamo prašymo surašymo dieną dėl regos sutrikimų jau sunkiai vaikščiojo, todėl nesuprantama, kokiu būdu jis galėjo atvykti į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ir surašyti 1996 m. kovo 22 d. prašymą dėl kompensacijos. Tokiu būdu, 1996 m. kovo 22 d. prašymui dėl kompensacijos už žemę nesant tikrajai J. A. valios išraiškai, yra pažeista jo teisė pasirinkti nuosavybės teisės į grąžintiną nekilnojamąjį turtą atlyginimo būdą. Paskutinis dokumentas, tikrai patvirtinantis J. A. pasirinkimą atgauti žemę natūra, yra jo 1992 m. spalio 20 d. prašymas. Priimdamas ginčijamus aktus, atsakovas viršijo savo kompetenciją.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 98–99) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Stasys ir Ona A. J. kaime valdė 13,38 ha žemės. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė sūnus J. A.. Prašyme jis nurodė, kad už 12,50 ha pageidauja gauti kompensaciją litais, o likusią žemę susigrąžinti buvusioje vietoje. 1992 m. spalio 20 d. J. A. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog pageidauja susigrąžinti visą žemę. 1996 m. kovo 22 d. pretendentas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog prašo išmokėti kompensaciją už žemę, kuri yra negrąžinta. Vadovaujantis 1996 m. kovo 22 d. prašymu, Sprendimu ir Įsakymu pretendentui J. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Stasio ir O. A. žemę, išmokant kompensaciją litais už 13,38 ha. Pareiškėja ginčija priimtus administracinius aktus tuo motyvu, jog 1996 m. kovo 22 d. prašymas dėl kompensacijos arba neatspindi tikrosios pretendento valios, arba yra ne jo pasirašytas, arba dėl tuometinės sveikatos būklės jo nesuprastas, tačiau, neužginčijus 1996 m. kovo 22 d. prašymo, 1999 m. rugsėjo 15 d. priimti administraciniai aktai negali būti pripažinti negaliojančiais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 164–166) skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10, 11 straipsnius ir pažymėjo, jog teisė atkurti nuosavybės teises gali būti realizuojama tik piliečio prašymu, jame esant tinkamai ir laisvai išreikštai valiai atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, pateikus visus reikiamus tokią teisę (nuosavybės teisę, giminystės ryšius su savininku) pagrindžiančius dokumentus. Atkūrimo įstatymas taip pat suteikia piliečiams teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. nustatant įrodymų sąsajumą ir leistinumą (teisėtumą), jų pakankamumą, įrodymų visapusiškumą, pilnutinumą ir objektyvų visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimą, turi konstatuoti aplinkybių pagrindžiančių ar paneigiančių proceso šalių reikalavimus, egzistavimą ir įvertinti, kaip teisiškai kvalifikuoti 1996 m. kovo 22 d. prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo už negrąžintiną žemę bei nustatyti, ar J. A. šiame prašyme pats pareiškė savo valią. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad J. A. sirgo, jo sveikatos būklė buvo bloga. Iš teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-174 matyti, jog pagal medicininiuose dokumentuose esančią medžiagą bei juose aprašytas ligas, kategoriškai atsakyti, ar J. A., pasirašydamas 1996 m. kovo 22 d. prašymą, suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti negalima. Ekspertas S. S. taip pat patvirtino, kad pagal medicininius dokumentus spręsti apie J. A. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę prašymo pasirašymo momentu, nėra galimybės. Konstatavo, jog, esant tokiai sąlyginei eksperto išvadai, neturi pagrindo konstatuoti, kad J. A. nesuprato pasirašyto prašymo turinio ir tokiu būdu pripažinti, jog jis neišreiškė savo tikrosios valios. Pažymėjo, kad tokią teismo išvadą pagrindžia ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teiginiai dėl galimo prašymo suklastojimo paneigti išsamiais, nuosekliais bei logiškais liudytojų parodymais. Liudytojai A. Š. ir O. D. vienareikšmiai patvirtino, kad J. A., lydimas savo anūkės, buvo atvykęs į Garliavos agrarinės reformos tarnybą ir, suprasdamas, kad galimybės grąžinti žemę natūra nėra, išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 13,8 ha žemės būdo, anūkės akivaizdoje pats pasirašydamas prašymą dėl kompensacijos už žemę. Abejoti ar netikėti tokių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Nors 2009 m. gegužės 6 d. specialisto išvadoje teigiama, kad J. A. dešine akimi neturėjo forminio matymo, t. y. negalėjo skirti daiktų, o kairiosios akies matymas buvo labai ribotas, todėl skaitymas ir rašymas esant tokiam regėjimui, mažai tikėtinas, tokia specialisto-oftolmologo išvada nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl blogo regėjimo negalėjo realizuoti savo valios, pasirašyti. Be to, iš liudytojos O. D. parodymų matyti, kad prašymą ji parašė savo ranka, jį garsiai perskaitė, o po to J. A. šį prašymą savo valia pasirašė. Paneigti teiginiai, kad atsakovas veikė neteisėtai. J. A. 1996 m. kovo 22 d. prašyme pats tinkamai išreiškė bei realizavo savo tikrąją valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl šio prašymo pagrindu priimti ginčijami administraciniai aktai pagrįsti bei teisėti.
III.
Pareiškėja R. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 168–169), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nurodė, kad prašė kompleksinės teismo psichiatrinės ekspertizės, įtraukiant į tyrimą ne tik psichiatrijos, bet ir akių lygų ir ausų, nosies, gerklės specialistus, nes J. A. turėjo aplinkos suvokimo problemų ne tik dėl savo psichinės būklės, bet ir beveik nematė ir negirdėjo. Nagrinėjamu atveju atlikta tik psichiatrinė ekspertizė, nevertinant kompleksiškai J. A. sveikatos būklės. Pabrėžia, jog J. A. gebėjimas suprasti, matyti pasirašomą dokumentą ir girdėti dokumento turinį neįrodytas. Neaišku, kokio turinio dokumentas J. A. buvo perskaitytas, nepakviesti liudininkai, kurie parašais patvirtintų, jog perskaitytas buvo konkretus tekstas. Teismo apklausti liudytojai patvirtino, kad J. A. anūkės nepažįsta, nors būtent taip prisistatė jį į instituciją atvedęs žmogus. Pareiškėja nesutiko su teismo išvada, kad regėjimo sutrikimas netrukdė J. A. išreikšti savo valią pasirašomame dokumente.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174–175) prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi (b. l. 190–195) pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies; Kauno apygardos administracinio teismo 2008m. vasario 15 dienos nutartį panaikino ir pareiškėjos R. S. prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo netenkino; Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą nutraukė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą bei atnaujino terminą skundui paduoti dėl atsakovo 1999 m. rugsėjo 15 d. įsakymo bei tos pačios dienos sprendimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, ABTĮ 136 straipsnio 2 dalies pagrindu įvertinusi pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą argumentus bei teismo 2008 m. vasario 15 d. nutarties motyvus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atnaujintas terminas skundui paduoti, nėra pagrįsta. Skundo padavimo terminas yra formalus procesinis reikalavimas, kurio taikymas užtikrina atsiradusių teisių santykių stabilumą, administracinio proceso operatyvumą bei vienodas asmenų galimybes ginčyti administracinius aktus ar veiksmus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija 1999 m. rugsėjo 15d. atsakovo priimtus viešojo administravimo aktus. Byloje neginčytinai nustatyta, kad apie šių aktų priėmimą įgaliotai pareiškėjos atstovei buvo pranešta 2006 m. sausio 30 d. Kauno rajono žemėtvarkos raštu Nr. S6-209 (nuosavybės teisių atkūrimo byla b. l. 1, 2). Į teismą pareiškėja kreipėsi 2008 m. vasario 5 d. (pirmą kartą į teismą kreipėsi 2007 m. gegužės mėn.) (b. l. 6). Konstatuotina, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti dėl atsakovo 1999 m. rugsėjo 15d. aktų panaikinimo.
ABTĮ 34 straipsnis numato galimybę atnaujinti skundo padavimo terminą, jei yra pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis teismų praktikoje pripažįstamos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, kurios sutrukdė skundą paduoti nustatytu terminu. Prašyme pareiškėja teigia, kad terminą praleido dėl to, kad gyvena ir dirba užsienyje, todėl paveldėjimo dokumentų tvarkymas yra apsunkintas, be to ji negalėjo numatyti, kad atsakovas nuosavybės teises atkurs neteisėtu būdu. Pareiškėjos nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir nesudaro pagrindo skundo padavimo terminui atnaujinti. Gyvenimas ir darbas užsienyje nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios galėtų būti atnaujintas skundo padavimo terminas. Esant šiuolaikinėms susisiekimo bei komunikavimo priemonėms, ginti savo pažeistas ar tariamai pažeistas teises būnant užsienyje nėra kliūčių. Be to, visais atvejais galima pasinaudoti įgaliotų atstovų, taip pat ir advokatų, paslaugomis. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas asmenims, gyvenantiems bei dirbantiems užsienyje, nepagrįstai vilkinti administracinį procesą bei taip piktnaudžiauti teise. Antroji pareiškėjos nurodyta priežastis – nesitikėjimas, kad atsakovas nuosavybės teises atkurs neteisėtu būdu, vertintina kaip subjektyvi skundo padavimo termino praleidimo priežastis, nes ji paremta pačios pareiškėjos įsitikinimu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu nėra nuoseklūs. Pareiškėja teigia, kad ji visada žinojo J. A. valią gauti žemę natūra. Todėl jau 2006 m. sausio 30 d. iš Kauno rajono žemėtvarkos rašto Nr. S6-209 sužinojusi apie J. A. valios neatitinkantį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, jį kaip sąžininga ir rūpestinga proceso šalis, galėjo laiku pasirūpinti savo pažeistų ar tariamai pažeistų teisių gynimu. Dėl to pareiškėjos prašyme teismui nurodyta sužinojimo apie pažeistas teises data – 2007 m. kovo 19 d., nelaikytina objektyvia.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nuosavybę, į kurią atkurtos teisės atsakovo 1999 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 52/11126 bei tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-5370, įgijo paveldėjimo iš J. A. būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjos teisė ginčyti Sprendimą bei Įsakymą yra išvestinė iš buvusio savininko (J. A.) teisės. Dėl to, sprendžiant skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, pareiškėja privalėjo nurodyti objektyvias ir nuo pareiškėjos bei buvusio savininko valios nepriklausančias priežastis, kurios objektyviai sutrukdė pateikti skundą teismui ir iki to momento, kai pareiškėja paveldėjo nuosavybės teises iš J. A.. Tokių priežasčių pareiškėja nenurodė.
Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl be pakankamo pagrindo 2008 m. vasario 15 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai skundo padavimo terminą, todėl pirmosios instancijos teismo 2008m. vasario 15 d. nutartis naikintina, o pareiškėjos prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo netenkintinas. Panaikinus teismo nutartį, kuria buvo atnaujintas skundo padavimo terminas, bei atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimas naikintinas ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir administracinė byla nutrauktina.
V.
Pareiškėja R. S. pateikė prašymą atnaujinti procesą (b. l. 202–203) administracinėje byloje Nr. A525-883/2010. Pareiškėja savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Pareiškėja pažymi, kad apeliacinio skundo teismas negalėjo nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes tuo pažeisti ABTĮ 137 straipsnio reikalavimai. Pareiškėja nebuvo informuota apie skundo nagrinėjimo laiką ir vietą, todėl tai buvo pagrindas atidėti posėdį. Be to, byloje buvo prašymas atidėti posėdį, tačiau teisėjų kolegija elgėsi šališkai pareiškėjos atžvilgiu ir, jau žinodama iš anksto procesinį sprendimą byloje, nekreipė dėmesio į procesinius reikalavimus, todėl pažeidė susiformavusią teismų praktiką šiuo klausimu. Apie nutartį teismas pareiškėjos neinformavo, apie ją pareiškėja sužinojo iš interneto. Pareiškėja taip pat nurodo, kad niekas nesuteikia apeliacinės instancijos teismui teisės revizuoti savo iniciatyva įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus. Šiuo atveju teismas piktnaudžiavo savo teise ir beveik po 3 metų be jokio proceso dalyvio skundo ar prašymo panaikino pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nes jame pareiškėja neprašė tikrinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutarties teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas grubiai pažeidė ir visiškai nepaisė ABTĮ 136 straipsnio nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konst atuoja:
VI.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė ABTĮ 136 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 136 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatanti teisinį pagrindą patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, yra procesinė, o ne materialinė teisės norma. Tuo tarpu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą vieną iš būtinų sąlygų – esminis materialinės teisės normų pažeidimas. Nustatydamas tokį pagrindą įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė ratą normų, kurių netinkamas taikymas būtų pagrindas atnaujinti procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-147/2010). Kadangi pareiškėja nenurodė konkrečių materialinės teisės normų, kurios, jos manymu, buvo pažeistos, taip pat nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis jų pažeidimas, galėjęs padaryti įtaką neteisėto sprendimo priėmimui, atnaujinti procesą šiuo pagrindu atsisakytina.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme atnaujinti proceso nenurodo jokio teismo sprendimo (nutarties), kuriam galėtų prieštarauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-883/2010. Todėl iš prašyme pateiktų aplinkybių nėra aiškų, kokiose bylose teismų praktika turi būti vienodinama pareiškėjos nuomone. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjos prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą nėra pagrįstas, todėl jis yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-883/2010 pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo dalies ir sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.