- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-04
- Bylos Nr.
- 2A-599-395/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pirm.), Virginija Gudynienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- AB banko “Hansabankas”
- Atsakovas
- V. P., Vytauto Paunksnio
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo AB banko “Hansabankas” atstovui R.L., atsakovui V. P., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vytauto Paunksnio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1275-633/2008 pagal ieškovo AB bankas „Hansabankas“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 24 636,86 Lt skolos (22 786,66 Lt negrąžinto kredito ir 1850 Lt nesumokėtų palūkanų nuo 2006-12-12 iki ieškinio pateikimo dienos) pagal 1999-05-27 paskolos sutartį Nr. 65468; 739,11 Lt bylinėjimosi išlaidų; 5 proc. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visos kredito sumos grąžinimo; 5 proc. įstatyminių metinių palūkanų už priteistą sumą, pagal 1999-05-27 paskolos sutartį Nr. 65468, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas pagal 1999-05-27 paskolos sutartį Nr. 65468 buvo suteikęs atsakovui 25000 Lt kreditą laikotarpiui iki 2002-05-26, pastarojo prievolių įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas M. B. priklausantis butas su rūsiu, unikalus (duomenys neskelbtini) , esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas savo prievolių pagal sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovas vienašališkai sutartį nutraukė ir pateikė prašymą hipotekos teisėjui išieškoti atsakovo prievolių įvykdymą priverstinai iš įkeisto turto. Pastarasis buvo parduotas iš varžytinių už 25290 Lt, hipotekos teisėjui paskirsčius gautas iš priverstinio pardavimo lėšas, ieškovui pervesta pinigų suma buvo nepakankama visam tai dienai susidariusiam įsiskolinimui pagal sutartį padengti. Ieškovas pateikė rašytinę pretenziją ieškovui dėl geranoriško likusios įsiskolinimo dalies padengimo, tačiau atsakovas to nepadarė, dėl ko ieškovas ir pareiškė nagrinėjamą ieškinį. Civilinėje byloje dėl įkeisto turto priverstinio pardavimo atsakovas, būdamas tos bylos šalimi, hipotekos teisėjo nutarčių dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytinių ir dėl gautų iš pardavimo lėšų paskirstymo neskundė, baigus hipotekos bylą, dar kartą kelti ginčą dėl skolos dydžio atsakovas nebegali.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo V. P. 24 636,86 Lt įsiskolinimo pagal 1999-05-27 paskolos sutartį Nr. 65468, 739,11 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-08-08) iki visiško kredito grąžinimo, 5 proc. metines kompensacines palūkanas nuo bendros priteisiamos sumos (25 375,97 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-08-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovui AB bankas „Hansabankas“ ir 7,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, jog 1999-05-27 paskolos sutarties Nr. 654468 pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, kurie nei tinkamu ir visišku atsakovo prievolių įvykdymu, nei kt. įstatyme numatytu būdu nėra pasibaigę – tai pripažino ir pats atsakovas. Taigi, jam nuo sandorio sudarymo momento galioja CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 1 ir 3 d., 6.874 str. 1 d. nuostatos, įpareigojančios jį, kaip paskolos gavėją, mokėti šiuo atveju sutartimi suderėtas mokėjimo palūkanas iki visiško paskolos grąžinimo ar priverstinio jos išieškojimo. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog nuo vienašališko ieškovo sutarties nutraukimo dienos jam, pasibaigė prievolė toliau mokėti savo kreditoriui mokėjimo palūkanas. Kita vertus teismas, aiškindamasis paskolos sutarties 1.2 punkto turinio prasmę, padarė išvadą, jog ieškovo po sutarties nutraukimo toliau skaičiuojama ir reikalaujama šioje byloje priteisti mokėjimo palūkanų norma – 15 proc. metinių, neprieštarauja nei įstatymui, nei pačiai sutarčiai, kadangi kreditoriaus vienašališko sutarties nutraukimo atveju skolininkas jam suteikęs teisę reikalauti ne tik tokio pat dydžio, bet netgi iki 10 punktų didesnes mokėjimo palūkanas (t.y. iki 25 proc. metinių) iki visiško paskolos sugrąžinimo. Todėl teismas konstatavo, jog ieškovo 15 proc. mokėjimo palūkanų skaičiavimas nuo tos dienos, kai atsakovas nutraukė laisvanorišką jų mokėjimą iki pat kreipimosi į teismą yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovo atsikirtimuose išdėstyti argumentai dėl paties ieškovo (kreditoriaus) nepakankamo kooperavimosi prievolių vykdyme, atsisakymų perimti natūra iš varžytinių neparduotą įkaitą, nesutikimo perkelti atsakovo skolą jo sutuoktinei ir kt., teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo sprendimui šioje byloje neturi – tokiais argumentais atsakovas galėjo gintis ankstesnėje hipotekos civilinėje byloje ar teikdamas iki jos užbaigimo atskirą negatorinį ieškinį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliantas nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka dėl šių motyvų:
1. Teismas neįsigilino į atsakovo nurodytus faktus bei pateiktus dokumentus, kurie patvirtina, kad bankas sąmoningai vilkino laiką, siekdamas sau asmeninės naudos. Pirmąją suteiktos paskolos dalį – 3125 Lt, atsakovas turėjo grąžinti iki 2000-07-25. Iki to laiko jis mokėjo palūkanas, kas matyti iš paskolos kortelės. Dėl neteisėtų Sodros veiksmų savavališkai atjungus V. P. įmonei „Pasimatymas“ elektros energiją ir užsitęsus teisminiams procesams, atsakovo finansinė padėtis ženkliai pablogėjo. Tam laikotarpiui reikalingos sumos jis neturėjo, todėl prašė banko leisti kreditą dengti pagal galimybes, tačiau bankas į jokius kompromisus nėjo ir 2000-10-06 kreipėsi į teismą su prašymu priverstinai išieškoti skolą iš įkeisto turto. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2000-10-11 nutartimi įkeistą turtą areštavo, o 2000-11-13 nutartimi nutarė parduoti butą iš varžytynių. Iki 2003 m. sausio mėn. vyko turto pardavimas. Per tą laiką bankui antstoliai keletą kartų siūlė pasiimti turtą natūra, tačiau šis atsisakė. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriui 2003-09-12 nutartimi panaikinus įkeisto buto areštą ir nutraukus vykdymą pagal 2000-11-13 nutartį, paliekant įkeitimo teisę, bankas pareikalavo, kad atsakovas paskolą grąžintų metų bėgyje, o 2004-02-24 vėl kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo, gerai žinodamas, kad Hipotekos lakštas yra pamestas. 2004-11-29 nutartimi teismas pripažino prarastą Hipotekos lakšto originalą negaliojančiu, išdavė jo dublikatą ir atnaujino sustabdytą skolos išieškojimą, ieškinį nukreipiant į kredito grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą, nors šio turto savininkas M. B. tam prieštaravo. 2005-12-07 R.P. raštu kreipėsi banką, prašydama leisti jai perimti V. P. paskolos grąžinimą, tačiau bankas 2006-01-17 raštu Nr. 01/18 atsisakė šį prašymą tenkinti. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą bankui įkeistas keturių kambarių butas su rūsiu miesto centre 2006 metais buvo parduotas už juokingą 25290 Lt kainą, kai tuo metu rinkos kaina tokių butų siekė nuo 60 000 Lt iki 80 000 Lt.
2. Bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo, nors sutartį pagal susitarimą galiojusią iki 2002-05-26, nutraukė jau 2000 m. spalio mėn., prašydamas visą skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. Hipotekos skyrius yra registro institucija, nesprendžianti piniginių santykių ir pagal registro duomenis gali patikslinti, ar pareiškėjas turi subjektyvią teisę kreiptis į ją CPK 558 str. nustatyta tvarka. Nustatinėti skolos dydį, palūkanų normas Hipotekos teisėjui teisė nesuteikta. Ieškovas sąmoningai klaidina teismą, aiškindamas, kad pagal 2004-12-23 hipotekos nutartį skola sudaro 42 718,68 Lt.
3. 2000 m. spalio mėnesį pateikdamas prašymą Hipotekos teismui areštuoti įkeistą turtą, ieškovas nurodė, kad negrąžintos skolos dydis kartu su žyminiu mokesčiu yra 27 647,36 Lt. 2003-09-19 rašte Nr. 793 paskolų projekto vadovė V. G.ė nurodė, kad skola bankui 2003-09-19 sudaro 27 260,40 Lt. 2004-12-06 pažymoje Nr. 74 teismui banko valdytojas nurodė, kad atsakovo paskolos likutis 2004-12-06 yra 27 579,32 Lt. 2004-02-20 Hipotekos skyriui paduotame pranešime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodoma jau 39 668,73 Lt suma. Tais pačiais metais, kol bankas tvarkėsi dokumentus dėl pamesto Hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu ir teisių pagal prarastą Hipotekos lakštą nustatymo, suma išauga jau iki 42 718,69 Lt.
4. 1999-05-27 Paskolos sutarties Nr. 65468 1.1 p. numatyta, kad sutarties objektas yra 25 000 Lt davimas, gaunant 15 proc. metinių palūkanų, o 1.2 p. numato, kad palūkanų norma nustatoma tik vienerių metų laikotarpiui. Todėl 15 proc. palūkanų norma galiojo iki 2000-05-27. Kiekvienais metais kliento ir Banko susitarimu palūkanų norma turi būti peržiūrėta atsižvelgiant į banko valdybos nustatytas minimalias paskolų palūkanas. Be to, bankas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, ir iki 2003 m. visiškai nebendravo su atsakovu, vėliau ignoravo visus jo pasiūlymus, tokiu būdu sąmoningai didindamas sumas, neatsižvelgdamas į atsakovo šeimos finansinę padėtį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teiginiai apie tai, kad AB bankas „Hansabankas“ sąmoningai vilkino išieškojimo procesą, siekdamas gauti naudos, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir yra klaidinantys.
2. Apelianto argumentai dėl skolos dydžio taip pat yra nepagrįsti, nes atsakovo skola nuo to laiko, kai bankas pradėjo priverstinio išieškojimo procesą padidėjo tik įstatyminėmis palūkanomis, atliekančiomis minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Priverstinio skolos išieškojimo metu apeliantas neskundė ir neginčijo nei išieškomos skolos dydžio, nurodyto Marijampolės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2004-12-23 nutartyje, nei 2006-12-27 nutartyje. Be to, vienuose banko raštuose yra nurodytas negrąžintos paskolos likutis, kituose negrąžintos paskolos ir žyminio mokesčio likutis, trečiuose – negrąžintos skolos likutis, nes jis susideda iš negrąžintų palūkanų ir delspinigių, todėl yra didesnis.
3. Apelianto argumentas, kad nuo 2000-05-27 jis nebeturėjo pareigos mokėti palūkanų, yra nepagrįstas. Paskolos sutarties nutraukimas nereiškia, kad šalys yra atleidžiamos nuo visų savo įsipareigojimų, tarp jų ir mokėti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais. Nutraukus paskolos sutartį, suėjo terminas grąžinti visą paskolą, tačiau iki jos grąžinimo apeliantas privalo mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos suma.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tuo pačiu pažymėtina, jog atsakovas V. P., nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl 24636,86 Lt įsiskolinimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal tarp šalių sudarytą 1999 – 05 – 27 paskolos sutartį Nr. 65468 (b. l. 6 – 7) ne tik, kad nepateikė teismui jokių patikimų įrodymų apie šios sutarties negaliojimą bei joje minimų sąlygų diskriminacinį pobūdį, bet apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nurodė sutinkantis atlyginti 5000,00 Lt dydžio įsiskolinimą, nes likusią sumą ieškovas, t. y. AB bankas “Hansabankas” yra gavęs, pardavus iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį daiktą – butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį M. B., a. k. (duomenys neskelbtini).
Savo apeliacinio skundo reikalavimų dalinį pakeitimą V. P. grindžia ta aplinkybe, jog laiku ir pilnai neturėjo galimybės atsiskaityti su ieškovu pagal paskolos sutartį dėl susiklosčiusių sunkių materialinių aplinkybių bei sudėtingų rinkos pokyčių, todėl pats ieškovas nesutiko su atsakovo siūlymu dėl skolinių įsipareigojimų pilno perkėlimo apelianto žmonai R. P., kuri tam neprieštaravo. Vienok, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos apelianto teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytiems faktams, nes iš prie bylos prijungtos Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 298/2004 medžiagos matyti, jog išieškotojo, t. y. ieškovo skolininkui V. P. neįvykdžius savo sutartinių prievolių pagal 1999 – 05 – 27 paskolos sutartį, hipotekos kreditoriaus prašymu M. B. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo areštuotas, o vėliau, t. y., vykdant priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto priverstinai parduotas iš varžytynių. Šių aktų pagrįstumas ir teisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiomis Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjos 2004 – 04 – 01, 2004 – 07 – 19, 2004 – 12 – 23 nutartimis (Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 298/2004 b. l. 68, 90, 136 – 137, 145 – 146) ir Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 11 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi (paminėtos aukščiau Hipotekos bylos l. 73 – 74) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2004 – 10 – 24 nutartimi, todėl teismas pagrįstai minėtuose procesiniuose dokumentuose nustatytų faktų teisėtumo nenagrinėjo ir tai tuo pačiu negali būti revizuojama apeliacinio skundo nagrinėjimo stadijoje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įvertinus tai, jog Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi, baigus hipoteką, priverstinai pardavus kreditoriui įkeistą daiktą ir paskirsčius už jį gautas lėšas ieškovo AB banko “Hansabankas” reikalavimai buvo patenkinti nepilnai (Hipotekos bylos l. 161 – 162), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas pagrįstai reikalauja iš apelianto pilno sutartinių prievolių įvykdymo. Ginčo atveju, kaip teisingai nurodė skundžiamą teismo sprendimą priėmęs teismas, atsakovui V. P. išliko prievolė pagal tarp šalių 1999 – 05 – 27 paskolos sutarties Nr. 65468 pilnai įvykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, t. sk. ir sumokėti kredito davėjui šios sutarties 2.4 – 2.7 punktuose numatytas palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ne tik kad nevykdė pagrindinės skolos grąžinimo prievolės, bet ir nemokėjo sutartinių palūkanų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog sutinkamai su CK 6.874 straipsnio 1 dalies reikalavimais ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo ir palūkanų sumokėjimo, nes tik visų prievolių įvykdymu pasibaigia atsakovo prievolės pagal 1999 m. gegužės 7 d. paskolos sutartį.
Kad apeliantas nepagrįstai ieškovo vėlyvą kreipimąsi į teismą ir pernelyg didelio palūkanų dydžio skaičiavimą nurodo kaip savarankiškus ieškinio nepagrįstumo pagrindu, kolegijos nuomone paneigia pats apeliantas, nurodydamas, jog nebegalėdamas vykdyti savo sutartinių prievolių kreditoriui siūlė kitus atsiskaitymo būdus tik po to, kuomet įkeistojo daikto savininkas M. B. išnaudojo visas teisines galimybes įkeitimo sandoriui nuginčyti bei nebuvo patenkintas atsakovo sutuoktinės prašymas dėl skolininko teisių perėmimo pagal 1999 m. gegužės 7 d. tarp šalių sudarytą paskolos sutartį, t. y. laikotarpiu nuo 2004 – 02 – 06 iki 2005 – 12 – 07. Kai tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas dėl negrąžinto kredito ir priverstinio jo ieškojimo teismines procedūras pradėjo dar 2000 – 10 – 06 (Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 298/2004 b. l. 23).
Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kreditorius turėjo teisę į visų savo teisėtų reikalavimų patenkinimą ir tinkamai ją realizavo, nepažeidžiant CK 4.219 straipsnio 6 dalies reikalavimų, o mažinti ar keisti iš atsakovo ieškovui priteistinų palūkanų nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus ir įvertinusi surinktų įrodymų visumą, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo V. P. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324 – 326 ir 331 straipsniais,
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.