Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo N. S. atstovo advokato A. K. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo N. S. atstovo advokato A. K. skundas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. vasario 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, bei susipažinusi su medžiaga Nr. 10-At-00059-15,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, Manė, kad šiuos nusikaltimus galėjo padaryti UAB (duomenys neskelbtini), kurios vienu iš akcininkų yra ir anksčiau vadovu dirbo N. S., paskutinė direktorė S. M.. Prašyme nurodyta, kad minėtos direktorės iniciatyva 2014 m. pabaigoje buvo pradėta UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūra ne teismo tvarka, kurios metu pagal iš bankroto administratoriaus gautus duomenis N. S. sužinojo, kad yra įtrauktas į įmonės debitorių sąrašą ir laikomas skolingu 347 389,46 Lt sumą. Šis tariamas įsiskolinimas grindžiamas 2008 m. vasario 27 d. UAB (duomenys neskelbtini) surašytu piniginių lėšų inventorizacijos aktu Nr. 2008/01. Nei apie šį aktą, nei apie įsiskolinimą N. S. nebuvo žinoma, niekas iš jo jokių skolų nereikalavo, todėl mano, kad minėtas dokumentas yra suklastotas, o įmonės bankrotas sukeltas fiktyviai, t. y. direktorei S. M. piktnaudžiaujant savo kaip vadovės padėtimi ir įgaliojimais, iškraipant įmonės finansinius duomenis bei galimai iššvaistant įmonės turtą.

Tikslinant pareiškime nurodytas aplinkybes apklaustas N. S. nurodė, kad nuo 2000 m. iki 2008 m. vasario 27 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, tačiau vėliau nesutapus jo ir kito akcininko I. R. nuomonėms dėl įmonės plėtros, iš vadovo pareigų pasitraukė ir liko tik įmonės akcininku, valdančiu 40 % visų akcijų. Jam išeinant iš direktoriaus pareigų, lėšų trūkumo, kuris nurodytas 2008 m. vasario 27 d. inventorizacijos akte, įmonės kasoje nebuvo ir į balansą sekančius 6 metus šis tariamas trūkumas nebuvo įtraukiamas. Apie tokią "skolą" sužinojo tik 2014 m. lapkričio mėnesį, todėl jos civiline tvarka neginčijo. Mano, kad minėtas suklastotas inventorizacijos aktas buvo įtrauktas į įmonės apskaitą tik pradėjus bankroto procedūrą. Jam nesuteikiama galimybė susipažinti su įmonės apskaitos dokumentais, todėl negali konkrečiau pasakyti kokiais sandoriais įmonės direktorė iššvaistė jai patikėtą turtą, tačiau ilgalaikio ir trumpalaikio turto mažėjimas akivaizdžiai matosi iš bendrovės balansų.

2015 m. vasario 17 d. Vilniaus apskrities VPK KP ENTV tyrėjas J. J. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavęs esant aiškią BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę. Ikiteisminio tyrimo pareigūno vertinimu, pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės atitinka civilinio ginčo, o ne nusikalstamos veikos požymius, todėl šis ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie galimą įmonės direktorės piktnaudžiavimą ar sandorius, kurie galėtų atitikti turto iššvaistymo požymius. Taip pat nėra duomenų apie 2008 m. vasario 27 d. inventorizacijos akto suklastojimą ar šio dokumento panaudojimu sukeltą didelę žalą, todėl nėra pagrindo veiką vertinti kaip BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Vien N. S. įtraukimas į įmonės debitorių sąrašą nėra pripažintina didele žala baudžiamosios teisės taikymo aspektu. Nutarimas apskųstas prokurorui.

2015 m. kovo 16 d. nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras A. G. atmetė pareiškėjo skundą. Pažymėjo, kad pareiškimas ir skundas grindžiami iš esmės vien subjektyvaus pobūdžio teiginiais ir prielaidomis, kas nesudaro pakankamos vados ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Objektyvių duomenų, kad inventorizacijos aktas Nr. 2008/01 galimai yra netikras dokumentas, pareiškėjas nepateikė. Nors pareiškėjas kelia klausimą, ar bendrovės bankrotas galėjo būti vykdomas, tačiau nėra jokių duomenų, kad N. S. būtų aktyviai naudojęsis savo kaip akcininko teisėmis gauti aktualią informaciją ir prašyti direktorės paaiškinimų, dėl jo nurodomų turto vertės sumažėjimo skaičiavimų. Pritarė tyrėjo išvadai, kad pareiškėjui nesugebant konkrečiau pagrįsti kokiais nenaudingais sandoriais, jo vertinimu, buvo iššvaistytas įmonės turtas, šis klausimas yra spręstinas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o ne naudojant baudžiamąją teisę, kuri yra kraštutinė priemonė (ultima ratio). Prokuroro nutarimas apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

2015 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjo atstovo skundą atmetė padaręs išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras skundžiamais nutarimais pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo prašymuose esančios informacijos ir atlikto pirminio aplinkybių patikslinimo metu gautų duomenų pakanka konstatuoti, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjo prašomi išspręsti klausimai yra išimtinai civilinio teisinio pobūdžio ir nesudaro pagrindo ikiteisminiam tyrimui pradėti. Nurodė, kad jog Pareiškėjas nepateikė jokios teisiškai reikšmingos objektyvios informacijos, kuri duotų realų pagrindą manyti, kad buvo padarytos skunduose nurodomos nusikalstamos veikos bei įpareigotų ikiteisminio tyrimo subjektus BPK numatytomis priemonėmis tikrinti jo dėstomas prielaidas dėl tariamai sąmoningo netinkamo įmonės valdymo, turto iššvaistymo, žalos akcininkui padarymo.

Skundu pareiškėjo N. S. atstovo advokatas A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį, Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. G. 2015 m. kovo 16 d. nutarimą ir 2015 m. vasario 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo J. J. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; pradėti ikiteisminį tyrimą; perduoti bylą Vilniaus apygardos prokuratūrai ikiteisminio tyrimo organizavimui.

Teigia, kad apylinkės teismas nagrinėdamas skundą nesivadovavo BPK 166 straipsnio 1 dalies ir 168 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką ir pagrindus. Priešingai nei teigia apylinkės teismas, N. S. pareiškime dėl S. M. galimai padarytų nusikalstamų veikų, nei prie jo pateiktoje medžiagoje, nėra BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. N. S. duotuose parodymuose aiškiai nurodyti galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje požymiai, t. y., kad N. S. 2008 m. vasario 27 d. surašyto piniginių lėšų inventorizacijos aktu Nr. 2008/01 buvo konstatuotas 342 464,75 Lt lėšų trūkumas kasoje, apie kurį N. S. buvo pranešta tik 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 12-31276. Šis aktas įtvirtina juridinę galią turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra UAB (duomenys neskelbtini) teisės į akte nurodytas pinigines lėšas bei N. S. pareigos grąžinti akte nurodytas pinigines lėšas konstatavimas, sukeliantis šiems asmenims reikšmingus padarinius ir yra šio juridinio fakto įrodymas. Akte užfiksuota, kad 2008 m. vasario 27 d. komisija, vadovaujant pirmininkui – bendrovės direktoriui I. R., nariams Ž. P., E. B., nedalyvaujant materialiai atsakingam asmeniui N. S., atliko piniginių lėšų inventorizaciją, kurios metu kasoje pinigų nerado, o apskaitos duomenimis turėjo būti 342 646,75 Lt. Komisija nutarė kasoje rastą lėšų trūkumą perkelti į N. S. avansinę apyskaitą. Aktas patvirtintas bendrovės antspaudu bei komisijos narių parašais. Kokiais apskaitos duomenimis konstatuota, kad kasoje turėjo būti minima suma akte nenurodyta. Šis aktas neatitinka Lietuvos vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“, inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ Nr. 109-4084 reikalavimų. N. S. visas kasos operacijas atlikinėjo vadovaujantis kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, t. y. jas įformindavo kasos ir pajamų išlaidų orderiais įrašydamas į kasos knygą, sudarinėjo kasos apskaitas, kurias tikrindavo ir kontroliuodavo įmonės buhalteris. Išėjimo iš darbo metu nurodytų pinigų, t. y. 342 646,75 Lt sumai kasoje nebuvo ir neturėjo būti. Pinigai kaip trumpalaikis turtas turėjo būti atvaizduoti balansuose. Šie duomenys, priešingai nei nurodo apylinkės teismas, nėra prielaida ir gali būti patikrinti minimaliais ikiteisminio tyrimo veiksmais, net nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Asmens vedusio buhalterinę apskaitą ir žinojusio faktinę padėtį, kasoje apskaitomų pinigų kiekius pareiškimas ir yra pagrindas ikiteisminiam tyrimui atlikti. Neteisingų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą 2008 m. vasario 27 d. konstatuojant piniginių lėšų trūkumą inventorizacijos akte Nr. 2008/01, negali būti laikomas vien civilinių teisinių santykių deliktu, nes šis dokumentas sukėlė didžiules pasekmes: nepagrįstai įteisinta N. S. skola bendrovei, jos pagrindu pradėta bankroto procedūra, kurios metu N. S. neteko bendrovės akcijomis valdomo turto, nes faktiškai buvo nušalintas nuo bendrovės valdymo ir turtinių klausimų sprendimo, neteko lėšų už bendrovės akcijas (32 000 Lt), dėl ko patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Pažymi, kad surašant šį aktą nesilaikyta vyriausybės nutarimu nustatytos inventorizacijos tvarkos, o tai parodo aktą surašiusių asmenų tyčinius veiksmus. N. S. inventorizacijos nedalyvavo, nors jis buvo darbe ir jo dalyvavimas buvo būtinas ir kt.

Mano, kad neteisėtą sprendimo priėmimą sąlygojo ir tai, kad atliekant procesinius veiksmus pareiškimo duomenų patikslinimui, buvo apklaustas tik N. S.. Pareiškime nurodytos aplinkybės dėl galimai suklastoto dokumento, kaip nusikaltimo padarymo priemonės pagrindu įgytas svetimas turtas bei turtinė teisė pagal tokio teisės pažeidimo pavojingumo laipsnį siekia nusikalstamai veikai būdingą lygį. Toks elgesys daro ypatingą žalą individualiems ir visuomenės interesams. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika, sukčiavimo ir civilinės teisės pažeidimo faktai labai priartėja prie sutartinių teisinių santykių ir kaip to padarinys išryškėja jų atribojimo problemos. Nusikalstamo sukčiavimo dalykas - turtas, turtinė teisė ar turtinė prievolė. Apgaulė, tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus, jų nuslėpimas. Šiuo atveju apgaule turėtų būti pripažintas faktas, kad nustatytas pinigų lėšų trūkumas, surašytas tai patvirtinantis aktas, nutylėjimas apie tokio akto surašymą. Remiasi kasacinio teismo nutartimi Nr. 2K-517/2004, kurioje pateiktas nutylėjimo kaip apgaulės išraiškos išaiškinimas, kuris taikytinas šioje byloje. Taip pat nurodo, kad S. M. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis N. S. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių būdas būtų apsunkintas. Bendrovei faktiškai bankrutavus ir perleidus turtą kitiems asmenims yra apsunkintos galimybės išieškoti N. S. padarytą žalą civilinio proceso priemonėmis. Tuo tarpu I. R., pasirašęs aktą kaip kreditorius dalyvavo bankroto procedūroje, tvirtino kreditorių susirinkimo nutarimus, tarp jų ir dėl N. S. skolos, įgyvendino savo kaip kreditoriaus teisę gauti 50 000 Lt skolą. Nurodo, kad galimai 2008 m. vasario 27 d. surašytas piniginių lėšų inventorizacijos aktas Nr. 2008/1 bei jo pagrindu surašyti kiti dokumentai, neatitinka tikrovės ir galimai suklastoti bei panaudoti organizuojant bendrovės bankrotą, kas atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje požymius.

Nesutinka su išvada, jog nepakanka faktinių duomenų, patvirtinančių S. M. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje požymius. Nurodo, kad dokumentai, sudarantys pagrindą manyti, jog bendrovės direktorė S. M. galimai piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi netinkamai valdė įmonę ir galimai tyčia ją privedė prie bankroto išvaistydama turtą, yra šie: dokumentai, patvirtinantys, kad bendrovė nuo 2010 m. kovo mėnesio jokios komercinės ūkinės veiklos nevykdė, sandorių nesudarinėjo, tačiau ilgalaikis ir trumpalaikis turtas per minėtą laikotarpį ženkliai sumažėjo; balanse nurodytas lėšų, turėjusių likti po atsikaitymų, trūkumas rodo galimo turto išvaistymo požymius. Neatlikus papildomų procesinių veiksmų nėra galimybės patikrinti šiuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių. Bendrovės administratoriaus pateikti bendrovės dokumentai duoda pagrindą manyti, kad buvusi bendrovės vadovė S. M. galimai išvaistė bendrovės turtą ir siekdama tai nuslėpti, nežinant kitam bendrovės akcininkui, organizavo neteisminę bankroto procedūrą. Dėl minėtų veiksmų N. S. prarado teises į bendrovės turtą, neteko lėšų apmokėtų už bendrovės akcijas (32 000 Lt), dėl ko patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

Pažymi, kad neatlikus papildomų procesinių veiksmų pareiškime nurodytam aplinkybių patikrinimui, ar nepradėjus tyrimo, negalima spręsti, kad D. M. veika galėtų būti vertinama tik kaip išimtinai civilinių santykių sritis. Neatliekant šių veiksmų iš esmės paneigiama įstatymais nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis, įstatymais garantuotos nukentėjusiojo teisės, sudaromos palankios sąlygos galimai padariusiems nusikalstamas veikas asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

Nagrinėjamu atveju atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavus, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu baudžiamasis procesas yra negalimas, jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, jog minėta įstatymo nuostata reiškia, kad arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, arba buvo įvykis be niekieno kaltės.

Pareiškėjas S. M. kaltina didelės vertės turto sukčiavimu (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir dokumentų suklastojimu bei jų panaudojimu (BK 300 straipsnio 2 dalis). Sukčiavimo požymiai įvardyti taip, kad S. M. apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo turtinę teisę į 342 646,75 Lt N. S. lėšas. Nurodo, kad apgaulė pasireiškė suklastojus 2008 m. vasario 2 d. inventorizacinį aktą užfiksuojant jame teisiškai reikšmingą informaciją iš kurios kildinamas minėtos didelės vertės turtinis reikalavimas N. S. atžvilgiu ir nutylėjus apie šį faktą. Akte buvo konstatuotas 342 464,75 Lt lėšų trūkumas kasoje, kurį komisija nutarė perkelti į N. S. avansinę apyskaitą. Be to, mano, kad suklastotas minimas dokumentas buvo panaudotas inicijuojant bankroto procedūrą įmonei, tuo atimant N. S. kaip akcininko teisę į dalį likviduotos bendrovės turto ir lėšų už bendrovės akcijas (32 000 Lt).

Sukčiavimo esmę sudaro turtinės naudos gavimas apgaule. Sukčiavimo sudėtyje dalyką sudaro turtinė nauda kuri gali būti gauta: įgyjant svetimą turtą; įgyjant turtinę teisę; panaikinant turtinę prievolę; išvengiant turtinės prievolės. Turtinės teisės įgijimas - tai teisės valdyti ir (ar) naudotis ir (ar) disponuoti tokiu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę.

Apgaulė reiškiasi <...> suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims)” (LAT 2012 m. rugsėjo 7 d. apžvalgos 5.1. p.).

Civiliniai įstatymai taip pat gina asmenis nuo apgaulės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu elgesiu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad S. M. priklausė 60 procentų, o N. S. – 40 procentų paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Įmonės UAB (duomenys neskelbtini) direktorė S. M., atsižvelgdama į tai, kad įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, 2014 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą su prašymu organizuoti kreditorių susirinkimą, siekiant gauti kreditorių sutikimą įmonės bankrotą vykdyti ne teismo tvarka (b. l. 11). Prašyme nurodyta, kad įmonė faktiškai ūkinės – komercinės veiklos nebevykdo, pajamų pakankamai negauna, įmonės pradelsti finansiniai įsiskolinimai kreditoriams didesni už pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (b. l. 12). 2014 m. spalio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini) Kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 1 nutarta UAB (duomenys neskelbtini) procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Nuo tada įmonė įgijo bankrutuojančios įmonės statusą (b. l. 18-19). Debitorių sąraše 1 numeriu nurodytas N. S., jo skola – 347 389,46 Lt (b. l. 22). Bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) kreditorių susirinkimo 2014 m. lapkričio 20 d. protokole Nr. 2 nustatyta, kad įmonė faktiškai veiklos nebevykdo nuo 2010 m. kovo mėn. Per 2010 metus bendrovė patyrė 439 573 Lt nuostolį. 2011 metais bendrovė patyrė 115 735 Lt nuostolį. Per 2013 metus bendrovė uždirbo 27 588 Lt pelno.

Tokiu būdu, iš aukščiau aptartų aplinkybių ir LITEKo duomenų matyti, kad tarp įmonės bendrasavininkų, nuo to laiko kai N. S. įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini) akcijų, vyko nesutarimai dėl įmonės valdymo, vadovo priimamų sprendimų, todėl įmonė praktiškai veiklos nebevykdė nuo 2010 metų pradžios (Civilinių bylų Nr. 2 -5469-535/2012, 2-8004-735/2008). Apeliacinis teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo teiginiai, jog N. S. nebuvo žinoma apie 2008 m. vasario 27 d. surašytą inventorizacijos aktą, kuriuo į jo avansinę sąskaitą buvo įtrauktas po jo pasitraukimo iš UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų nustatytas 342 646,75 Lt lėšų trūkumas įmonėje, laikytina suinteresuoto asmens pozicija, bet ne objektyviai patvirtinta faktinė aplinkybe. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Be to, nukentėjusiojo elgesys tam tikrais atvejais taip pat turi reikšmės ir sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad N. S., būdamas vienu iš dviejų bendrovės savininkų, elgdamasis rūpestingai ir atsakingai, privalėjo domėtis jam priklausančios įmonės veikla, finansine padėtimi. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra jokių patikimų duomenų, kad neva prievolė (skola) neatsispindėjo įmonės ataskaitoje iki pat bankroto procedūros pradėjimo 2014 metų pabaigoje. Iš 2014 m. įmonės balanso bei bankroto procedūros metu sudaryto debitorių sąrašo ir šiame sąraše užfiksuotos debitorinių įsipareigojimų struktūros, 342 646,75 Lt N. S. prievolė yra atspindėta įmonės balanso eilutėje „Per vienerius metus gautinos sumos". Taip pat nėra jokių priežasčių manyti (pateikti įmonės ankstesnių metų finansiniai dokumentai tokių įtarimų irgi nekelia), kad ši prievolė neatsispindėjo ankstesnių metų įmonės balansuose toje pačioje eilutėje. Kaip įmonės akcininkas, N. S. dalyvavo bendrovės akcininkų susirinkimuose (tą patvirtina ir pats pareiškėjas), kuriuose ir buvo tvirtinami finansinės atskaitomybės dokumentai, įskaitant įmonės balansus bei pelno ir nuostolių ataskaitas, todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, jog minėtas akcininkas galėjo nežinoti apie savo prievolę bendrovei ar apie bendrovės turto sudėties ir jo vertės pokyčius.

Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti pažeidimai rengiant 2008 m. vasario 27 d. inventorizacijos aktą gali būti pripažinti ne sukčiavimu, o netinkamu pareigų vykdymu, dėl ko šalims pareiškus pretenzijas gali kilti civilinė atsakomybė.

Taip pat pritartina ir apylinkės teismo išvadoms, kad pareiškėjo teiginiai apie įmonės vadovės piktnaudžiavimą savo įgaliojimais bei turto išvaistyman neturi jokio objektyvaus pagrindo. Priešingai, kaip minėta LITEKO duomenys patvirtina, kad tarp įmonės bendrasavininkų, nuo to laiko kai N. S. įsigijo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, vyko nesutarimai dėl įmonės valdymo, vadovo priimamų sprendimų, todėl įmonė praktiškai veiklos nebevykdė nuo 2010 metų pradžios (Civilinių bylų Nr. 2 -5469-535/2012, 2-8004-735/2008). Visa tai rodo, kad N. S. buvo puikiai žinoma apie nuolat blogėjančią finansinę ir ūkinę situaciją įmonėje, prie kurios be kita ko galimai prisidėjo ir jis pats. Pritartina apylinkės teismo nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjo teikiami duomenys apie galimą įmonės trumpalaikio ir ilgalaikio turto sumažėjimą taip pat nėra pakankama vada ikiteisminiam tyrimui dėl galimo turto išvaistymo pradėti - pareiškėjo teikiami duomenys patvirtina, kad už didžiąją dalį minėto turto buvo atsakingas pats pareiškėjas, o minėto turto tikrosios sumažėjimo priežastys buvo išaiškintas vykdant UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūrą. Be to, iki bankroto procedūros pradėjimo N. S. kaip akcininkas pats galėjo dalyvauti (pasak pareiškėjo, ir dalyvavo) vertinant įmonės veiklos rezultatus bei tvirtinant įmonės metinės finansinės atskaitomybes dokumentus, ginčyti sandorius, kurių sudarymo pagrįstumą nepatvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad N. S. buvo sudarytos fizinės ar intelektinės kliūtys susipažinti su nagrinėjamu klausimu aktualiais dokumentais.

Vertinant galimus civilinės teisės įstatymų normų pažeidimus, susijusius su galimai neteisėtu turtinės teisės įgijimu, sprendimų priėmimu pažeidžiant teisės normas ir kt., apylinkės teismas nutarime pagrįstai traktavo kaip pagrindą civiliniam ieškiniui, o ne baudžiamajam persekiojimui.

Apeliacinis teismas pažymi, jog turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamąja atsakomybe pirmiausiai siekiama nubausti kaltą asmenį ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, o civilinės atsakomybės tikslas yra pažeistų teisių atstatymas. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo ar pažeistos teisės atstatymo apsunkinimu. Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problematiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-549-2003, 2K-23-2004). Šiuo atveju civilinei atsakomybei svarbu, kad nebūtų kliūčių atstatyti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be kriminalinės justicijos institucijų įsikišimo.

Vertinant pareiškėjo pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog pareiškėjo teisė gintis civilinio proceso tvarka nėra pažeista ar esmingai apsunkinta, priešingai, N. S. turėjo galimybę ją įgyvendinti, tačiau nėra duomenų, kad jis siekė tai padaryti. Byloje nenustatyta, kad S. M. tyčia būtų sudariusi situaciją, kuri neleistų N. S. atkurti galimai savo pažeistų teisių arba, kad toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek pasunkintas, kas iš esmės taptų neįmanomas. N. S. esant pagrindui gali ginčyti 2008 m. vasario 27 d. inventorizacijos aktą, išsiieškoti žalą, nes nėra apsunkintas nei vienos asmenybės identifikavimas ar suradimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui ir vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis gali būti atstatytos pažeistos teisės. Be to, byloje nėra duomenų, kad S. M. būtų dirbtinai sukėlusi įmonės nemokumą ir tokiais tyčiniais veiksmais apsunkinusi nukentėjusiųjų interesų gynimą civilinio proceso tvarka.

Be to, nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjus dalyvaujančio byloje ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnis).

Taip pat pareiškėjui išaiškintina, kad procesinis įstatymas nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo teisėjui savarankiškai pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir įpareigoti ikiteisminio tyrimo institucijas organizuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą. Spręsti ar pradėti ikiteisminį tyrimą, ar atsisakyti, jį nutraukti ar perduoti bylą teismui yra išimtinai prokuroro kompetencija. Tokiu būdu, ikiteisminio tyrimo teisėjas tikrina tokių prokurorų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą ir pats minėtų sprendimų nepriima (BPK 173 straipsnis).

Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo atstovo skundą, nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjo atstovo nurodomos galimai neteisėtos veikos, turi būti vertinamos kaip nusikalstamos. O nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalimi, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo N. S. atstovo advokato A. K. skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.