Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-23 · Administracinė byla Nr. I-9232-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-23
Bylos Nr.
I-9232-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02939-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9232-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02939-2015-4)Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. skunde (b. l. 33-52) prašo priteisti solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), jo naudai 6 859,16 Eur turtinės žalos ir 23 500 Eur neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2006-10-20 iki 2009-03-18 buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėdavo dėl kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus. Kalinimas minėtomis sąlygomis prilygo kankinimui, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktas imperatyviai reikalauja, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiški reikalavimai buvo nustatyti ir skundui aktualiu laikotarpiu galiojusioje higienos normoje HN 76:1999. Šiaulių TI jis buvo kalinamas pažeidžiant šios higienos normos 8, 9, 13, 21, 24, 26, 28, 40, 41, 43, 50, 54, 56, 57, 60, 63, 64, 65, 66 punktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI metu jam nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir teikiama tikslinė parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, kaip tai numato Vyriausybės 2003-04-14 nutarimas Nr. 475. Taip pat nebuvo aprūpintas darbu ir darbinėmis pajamomis, kaip to reikalauja tarptautinės sutartys. Valstybei nevykdant pareigos aprūpinti įkalintą asmenį darbinėmis pajamomis, iš jo ne tik buvo atimta galimybė vykdyti savo pareigas šeimai, bet ir suvaržytos jo teisės, išplaukiančios iš Konstitucijos 38 str. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais (sutuoktine, dukra, tėvais). Trumpalaikiai pasimatymai buvo apriboti su sąlyga, kad artimieji gautų rašytinį leidimą pasimatymui, šioje byloje nagrinėjamo kalinimo laikotarpiu tokie leidimai išduodami nebuvo. Kontaktai telefonu su šeima ir artimaisiais taip pat buvo apriboti su sąlyga, kad jis gautų rašytinį leidimą paskambinti, šioje byloje nagrinėjamo kalinimo laikotarpiu tokie leidimai išduodami nebuvo. Kalinimo metu jam nebuvo leidžiama bendrauti nei laiškais, nei telefonu su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Visi šie draudimai buvo diskriminaciniai ir neteisėti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 81–86) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas paaiškino, kad pareiškėjo skundų, kreipimųsi dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių nenagrinėjo. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė jų. Mano, kad pareiškėjas praleido ieškinio senatį būtent dėl turtinio pobūdžio reikalavimo, atsirandančio dėl neturtinio pobūdžio vertybių pažeidimo ir prašo taikyti senatį. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurioje buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma - ne mažiau kaip 5 kv. m. Laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju - Šiaulių TI) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti iš pareigos. Priešingai - tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikti savo kompetencijos ribose ir pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Pareiškėjas nepateikia duomenų, jog prašė Šiaulių TI administracijos skirti pasimatymus. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 78–79) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovė paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatas bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054, Teisingumo ministeriją įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė; bylose dėl civilinės būklės aktų įrašų (lyties, vardo, pavardės, asmens kodo) pakeitimo ir žalos atlyginimo; bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmais, atlyginimo. Taigi, Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl aukščiau paminėtų neteisėtų veiksnių. Kadangi pareiškėjas šiose srityse valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, pasisakyti skunde keliamais klausimais neturi procesinio suinteresuotumo, todėl dėl skundo reikalavimų pagrįstumo nepasisako. Pareiškėjas Teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų neskundžia, taip pat Teisingumo ministerijos pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų priimtų galimai neteisėtų aktų nenurodo, iš jų atsiradusios žalos nekildina.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b. l. 98–105) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nors Higienos normoje HN 76:1999 nustatyta, kad gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių TI buvo perpildytas ir įstaigos negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, toks nustatytas reikalavimas buvo viršytas. Tuo tarpu įstaigų administracijos dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 5 kv. m. ploto, tačiau tokia situacija nėra pastovi, ir priklauso ne nuo institucijų kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu buvo suimtasis bei į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo nesikreipė, įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją, todėl Šiaulių TI veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys galiojančius teisės aktus. Pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys laisvės atėmimo vietose buvo maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 ,,Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintus valgiaraščius. Šiaulių apskrities valstybinė maisto veterinarijos tarnyba neatliko maisto patikrinimų skundžiamu laikotarpiu. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių TI nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2009 m. kovo 18 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų ir dėl neturtinės žalos atsiradusią turtinę žalą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2009 m. kovo 18 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2009 m. kovo 18 d. (b. l. 89).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 26 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 28), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 20 d. iki 2012 m. gegužės 26 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Šiaulių TI ir Kalėjimų departamento, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atmestas, taip pat atmetamas ir reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Atmesti pareiškėjo A. S. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska