Utenos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. U. ir V. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime išdėstyta, kad 1974-02-15 pirkimo-pardavimo sutartimi O. V. pardavė M. U. 38 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą ir medinį tvartą, esančius (duomenys neskelbtini). Tačiau nerasta archyvinių dokumentų, kad ši sutartis pagal tuomet galiojusią tvarką būtų per tris mėnesius įregistruota, todėl minėtų pastatų savininkė 1971 metų dokumentų duomenimis nurodyta O. V.. Įsigijęs sodybos pastatus, M. U. juos suremontavo, ten gyveno, mokėjo žemės nuomos mokestį. (duomenys neskelbtini) jis mirė, palikimą po jo mirties priėmė jo sūnūs – pareiškėjai, kurie naudojimąsi pastatais tęsė, juos remontavo, mokėjo už elektrą, atliko pastatų kadastrinius matavimus, tvarkėsi dokumentus dėl nuosavybės teisių įregistravimo. Teigė, kad pastatų valdymas atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio reikalavimus, todėl valdymo laikas skaičiuotinas kartu. Patvirtino, kad yra visos būtinos sąlygos nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Bylos medžiaga ir pareiškėjų atstovės paaiškinimais nustatyta, kad 1974-02-15 sutartimi O. V. pardavė M. U. medinį gyvenamąjį namą 38 kv. m. bendro ploto ir medinį tvartą, esančius (duomenys neskelbtini), už šešis šimtus rublių. Ši sutartis buvo patvirtinta Utenos notarinės kontoros notaro S. Petniūno, registro eilės Nr. (duomenys neskelbtini), joje buvo įrašyta pastaba, kad sutartis pagal tuomet galiojusio CK 255 straipsnį per tris mėnesius nuo sutarties patvirtinimo turėjo būti įregistruota Videniškių DŽDT vykdomajame komitete. Tačiau dokumentų, patvirtinančių, kad tai būtų padaryta, nėra. Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo išduotame dokumente su priedais nurodyta, jog paskutiniame įraše apie namo ir tvarto savininką 1971 metais juo yra O. V..

Teismui nekyla abejonių, kad M. U. gyveno įsigytuose sodybos pastatuose, juos remontavo, mokėjo žemės nuomos mokestį, ką patvirtina pateikti 1994-1995 metų kvitai, kadangi pastatai yra laisvoje valstybinėje žemėje, bet galimai dėl teisinių žinių stokos neatliko sandorio registracijos. M. U. mirė (duomenys neskelbtini), po jo mirties palikimą priėmė jo sūnūs D. U. ir V. U.. Apie tai, kad pastarieji rūpinosi tėvo palikimu ir faktiškai paveldėtus pastatus valdė, t. y. naudojosi gyvenamuoju namu ir tvartu, atliko statinių kadastrinius matavimus, mokėjo už elektrą, patvirtina Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, atsiskaitymų už elektrą knygelės duomenys (2000, 2001, 2005, 2010, 2022 metų mokėjimų kvitai), be to jie tvarkė dokumentus dėl nuosavybės teisių įregistravimo.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad jokiais kitais būdais pareiškėjai negali gauti dokumentų, įrodančių jų tėvo M. U. nuosavybės teisę į minėtus statinius, dėl ko neturi galimybės įgyvendinti savo nuosavybės teisės pilna apimtimi kitu nei prašomu būdu.

Byloje nėra jokių duomenų, kad gyvenamasis namas ir tvartas nuo 1974-02-15 (statinių įsigijimo sutarties pagrindu) bei vėliau nuo (duomenys neskelbtini) (M. U. mirties) būtų kam nors kitam perleisti ar kieno kito faktiškai valdomi. Todėl įvertinus pateiktus įrodymus, yra pakankamas pagrindas manyti, jog statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1974 m. teisėtai kaip savininko buvo valdomi M. U., kuris nekilnojamuoju turtu vienas visapusiškai rūpinosi, jį prižiūrėjo. O po jo mirties pareiškėjai kaip vieninteliai, priėmę tėvo palikimą įpėdiniai, toliau rūpinasi minėtu turtu ir pastatų valdymu. VĮ Registrų centre nėra įrašų apie statinių registraciją kitų asmenų vardu.

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog yra kitų asmenų, kurie galėtų turėti daugiau teisių už pareiškėjus, tokių duomenų nenurodė ir suinteresuoti asmenys. Darytina išvada, kad pareiškėjai šį turtą valdo sąžiningai, teisėtai atvirai ir nepertraukiamai. CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas bendrai. Nagrinėjamu atveju nepertraukiamas minėto turto valdymas tęsiasi ilgiau nei 10 metų (kelis dešimtmečius), kuomet 1974 m. pareiškėjų tėvas įsigijo nekilnojamąjį turtą.

Pažymėtina, kad paskelbus specialiame interneto tinklalapyje pranešimą apie bylos nagrinėjimą bei galimybę įsitraukti į procesą kitiems suinteresuotiems asmenims, tokių neatsirado.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, kurio un. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tvartą, kurio un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.