- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-19
- Bylos Nr.
- A-438-490-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinei ligonių kasai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija ir Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl atsisakymo kompensuoti medicinines išlaidas ir įpareigojimo kompensuoti apmokėtas medicinines išlaidas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „IF draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2008 m. vasario 7 d. rašte Nr. 3S-341 nurodytą atsisakymą tenkinti UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti pastarojo išlaidas už A. P. suteiktas medicinines paslaugas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje Italijoje;
2) įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę ligonių kasą priimti UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinines paslaugas, vykdyti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 1K-57 nuostatas, nustatančias procedūras, reikalingas išlaidų kompensavimui, bei įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę ligonių kasą apskaičiuoti ir kompensuoti medicinines išlaidas, sumokėtas už A. P.;
3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad apmokėjo visas A. P. patirtas medicinines išlaidas (10 665,56 Lt), asmens turėtas ES valstybėje narėje, nors jų apmokėti neprivalėjo, nes remiantis UAB „IF draudimas“ Kelionių draudimo taisyklių Nr. 16 nuostatomis, atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema. Paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 6 d. UAB „IF draudimas“, vadovaudamasis Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 1K-57 nustatyta tvarka, kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinines paslaugas.
Tačiau 2008 m. vasario 13 d. gavo atsakovo atsakymą Nr. 3S-341, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą. Atsisakymas tenkinti prašymą motyvuojamas tuo, kad Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“ numato tik du atvejus, kuomet kompensuojamos kitose ES valstybėse narėse suteiktos būtinosios medicinos pagalbos išlaidos: kai sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia užsienio kompetentingoji įstaiga arba kai pats pilietis pateikia teritorinei ligonių kasai jau apmokėtą sąskaitą, su prašymu apmokėti patirtas išlaidas.
Teigė, kad atsisakymas kompensuoti patirtas išlaidas už medicinines paslaugas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nei įsakymo Nr. 1K-57 nustatyta tvarka, nei ES reglamentai nedraudžia atlyginti ES valstybėje narėje nukentėjusio asmens turėtas medicinines išlaidas bei pateikti prašymą kompensuoti šias išlaidas kitam asmeniui, tame tarpe draudimo bendrovei. Pažymėjo, kad draudimo įmonei apmokėjus A. P. medicinines išlaidas, jai Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalies pagrindu perėjo teisė reikalauti kompensuoti išlaidas, kurias apima privalomasis sveikatos draudimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą su prašymu kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas apmokant už A. P. suteiktas būtinosios medicinos paslaugas Italijoje.
Nurodė, kad prieš vykdamas slidinėti į Italiją, A. P. apsidraudė pas pareiškėją nuo draudiminių įvykių draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje, kuriuos reglamentuoja pareiškėjo Kelionių draudimo taisyklės Nr. 016, t. y. A. P. sudarė su pareiškėju draudimo sutartį, kuria viena šalis (draudikas) įsipareigojo už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.
Nurodo, kad vadovaudamasis 2006 m. lapkričio 6 d. Kelionių draudimo taisyklių Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201, pagal pateiktas A. P. sąskaitas, kaip ir numato draudimo sutartis, draudikas (UAB „IF draudimas“) išmokėjo nustatytą draudimo išmoką apdraustajam (A. P.).
Teigė, kad pareiškėjas, nusišalindamas nuo draudiminių santykių, pastatė save į asmens, nurodyto E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57, 7 punkte vietą - sumokėjo už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, tačiau pareiškėjas su draudžiamuoju buvo susietas draudimo santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis ir kartu su draudimo įmoka prisiėmęs ir atitinkamą draudimo riziką. Todėl įvykus draudiminiam įvykiui, pareiškėjas išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką.
Tvirtino, kad Kelionių draudimo taisyklių Nr. 016 201.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad „atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema“, neturi jokio teisinio pagrindo ir yra niekinė. Ši nuostata apdraustajam gali būti tik informacinio pobūdžio ir informuoti, kad asmuo, apsidraudęs privačioje draudimo kompanijoje, šiuo atveju UAB „IF draudimas“, ir įvykus draudiminiam įvykiui, dėl kompensacijos už būtinąją medicinos pagalbą, turi teisę pasirinkti privačią draudimo sistemą arba privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Tačiau privalomojo sveikatos draudimo sistemą asmuo gali pasirinkti tik tuo atveju, kai yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Pabrėžė, kad Kelionių draudimo taisyklių Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 aiškiai nurodo, kad draudikas draudiminio įvykio atveju kompensuoja išlaidas, patirtas už Būtinąją medicinos pagalbą.
Draudėjas, drausdamasis Kelionių draudimu, pagrįstai tikėjosi be kompensacijos už papildomas paslaugas gauti kompensaciją ir už būtinosios medicinos pagalbos metu patirtas išlaidas, nes Kelionių draudimo taisyklėse 2006 m. lapkričio 6 d. Nr. 016 pareiškėjas nebuvo aiškiai nurodęs, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas.
Teigė, kad pareiškėjas su A. P. buvo susijęs draudimo teisiniais santykiais. Įvykus draudiminiam įvykiui, pareiškėjas išmokėjo A. P. draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, todėl turi būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, o ne Civilinio kodekso 6.50 straipsnis - trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Rėmėsi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalimi, kuri numato išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė neįtraukti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Nurodė, kad bylos ginčo dalykas susijęs su privalomuoju sveikatos draudimu. Teigė, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos kompetencija susijusi išimtinai su draudimo veikla, todėl ji nėra kompetetinga institucija valstybinio socialinio draudimo srityje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą į skundą grindė tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų kompensuotos išlaidos, kurias jis patyrė apmokėdamas už A. P. suteiktas medicinines ir transportavimo paslaugas. Nurodė, kad Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtintas E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 7 punktas negali būti taikomas. Pareiškėjas su draudžiamuoju buvo susietas draudimo santykiais, kuriuos patvirtina draudimo sutartis, ir kartu su draudimo įmoka prisiėmė atitinkamą draudimo riziką. Pažymėjo, kad vykdamas slidinėti į Italiją, A. P. apsidraudė pas pareiškėją nuo draudiminių įvykių draudimo sutartyje nurodytoje teritorijoje, kuriuos reglamentuoja pareiškėjo Kelionių draudimo taisyklės 2006 m. lapkričio 6 d. Nr. 016. Minėtų Kelionių draudimo taisyklių Nr. 016 draudimo apsaugos sąlyga Nr. 201 nurodyta - Būtinoji medicinos pagalba, kuria vadovaudamasis pagal A. P. pateiktas sąskaitas, kaip ir numato draudimo sutartis, draudikas išmokėjo nustatytą draudimo išmoką apdraustajam.
Teismas pabrėžė, kad draudikas, norėdamas draudimo apsaugą suteikti apmokant tas išlaidas, kurių nekompensuoja Valstybinė ligonių kasa, draudimo taisyklėse turėtų aiškiai nurodyti, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa. Kita vertus, draudikui nėra draudžiama pasitvirtinti tokias standartines sąlygas (draudimo taisykles), pagal kurias jis įsipareigotų kompensuoti ne tik papildomas, bet ir tas išlaidas, kurios paprastai būtų atlyginamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad draudėjas, drausdamasis Kelionių draudimu, pagrįstai tikėjosi be kompensacijos už papildomas paslaugas gauti kompensaciją ir už būtinosios medicinos pagalbos metu patirtas išlaidas, nes Kelionių draudimo taisyklėse Nr. 016 UAB „IF draudimas“ nebuvo aiškiai nurodęs, kad bus atlyginamos tik išlaidos, kurių nepadengs Valstybinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad draudikas prisiėmė visą riziką atlyginti A. P. patirtas išlaidas už suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas.
Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Civilinio kodekso ir draudimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, o ne Civilinio kodekso 6.50 straipsnis, kaip teigia pareiškėjas. Nukreipė į Tarybos reglamento (EEB) 574/72 10 priedą ir nurodė, kad Valstybinė ligonių kasa, kaip kompetentinga įstaiga, o ne teritorinė ligonių kasa, kaip savo skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas, atsiskaito už Lietuvos Respublikos apdraustiesiems kitoje ES šalyje suteiktas išmokas natūra pagal tos šalies pateiktas sąskaitas ir neapmoka tiesiogiai apdraustųjų ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų pateiktų sąskaitų. Teismas rėmėsi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalimi, kuri numato išimtį, kada asmens, kuriam buvo suteiktos išmokos natūra, prašymu kompetentinga įstaiga kompensuoja jo gydymo išlaidas, bei Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 ir konstatavo, kad atsakovo 2008 m. vasario 7 d. raštas paremtas teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normomis. Nustatęs, kad ginčijamas atsakovo raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus administraciniam aktui, sprendė, kad nėra pagrindo naikinti nurodytą aktą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo:
1) panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2008 m. vasario 7 d. rašte Nr. 3S-341 nurodytą atsisakymą tenkinti 2007 m. gruodžio 6 d. UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti ES valstybėje narėje suteiktų būtinosios medicinos pagalbos paslaugų išlaidas už A. P. suteiktas medicinos paslaugas ES valstybėje narėje Italijoje;
2) įpareigoti atsakovą priimti UAB „IF draudimas“ prašymą kompensuoti patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinos paslaugas, vykdyti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei padraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nuostatas, nustatančias procedūras, reikalingas išlaidų kompensavimui;
3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
1. Pagal su A. P. sudarytos Kelinių draudimo sutarties 201.1 punktą, atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema, o pareiškėjas kompensuoja tas gydymo išlaidas, kurių neprivalo kompensuoti arba faktiškai per teisės aktų nustatytus terminus nekompensuoja privalomojo sveikatos draudimo sistema. Taigi pareiškėjas neprisiėmė pareigos išmokėti draudimo išmokos, kuri kompensuotų patirtas medicinines išlaidas, jei tos išlaidos gali būti kompensuojamos iš privalomojo draudimo sistemos;
2. Teigia, kad atlygino visas A. P. patirtas išlaidas tikėdamasis vėliau, atlikus visas reikiamas administracines procedūras, tą išlaidų dalį, kurią priklauso kompensuoti privalomojo sveikatos draudimo sistemai, gauti iš Valstybinės ligonių kasos;
3. Mano, kad remiantis Civilinio kodekso 6.50 straipsniu, Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtintos E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 7 punktu, Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“, pareiškėjas turi teisę paduoti prašymą kompensuoti patirtas išlaidas už A. P. suteiktas medicinines paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 574/72, Valstybinė ligonių kasa kompensuoja kitose ES valstybėse narėse suteiktos būtinosios pagalbos išlaidas tik dviem atvejais: kai sąskaitą už Lietuvos Respublikoje apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu piliečio gydymą atsiunčia užsienio kompetentingoji įstaiga arba kai pats pilietis pateikia teritorinei ligonių kasai jau apmokėtą sąskaitą, su prašymu apmokėti patirtas išlaidas.
Tvirtina, kad Tarybos reglamentai nenumato teisės tretiesiems asmenims, sumokėjusiems už kitam asmeniui teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreiptis į kompetetingą instituciją ir prašyti atlyginti patirtas išlaidas.
Atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas prieštarauja pats sau, iš vienos pusės teigdamas, kad A. P. būtinosios pagalbos paslaugų išlaidas apmokėjo be pagrindo, iš kitos pusės pripažindamas, kad išmokėta draudimo išmoka, t. y. pinigai sumokėti įvykus draudžiamajam įvykiui, numatytam Kelionių draudimo taisyklėse.
Mano, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ne Civilinio kodekso 6.50 straipsnis, o Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio nuostatos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija nurodo, kad nagrinėjamo ginčo dalykas susijęs su privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija nėra kompetetinga institucija valstybinio socialinio draudimo srityje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl patirtų išlaidų (10665,56 Lt) už Lietuvos piliečiui - A. P., suteiktas medicinines paslaugas Europos Sąjungos valstybėje narėje Italijoje, kompensavimo, kurias pareiškėjas (draudikas) sumokėjo draudėjui (A. P.) pagal savanoriškojo draudimo sutartį.
Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad jam pagal savanoriškojo draudimo sutartį apmokėjus visas A. P. patirtas medicinines išlaidas (10665,56 Lt), turėtas ES valstybėje narėje, remiantis Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalies ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 1K-57 patvirtinto E126 formos pažymų pildymo ir išdavimo bei apdraustųjų išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatomis, perėjo teisė reikalauti kompensuoti šias išlaidas iš atsakovo, nes tai išlaidos, kurias apima privalomasis sveikatos draudimas ir kurias atlyginant pirmiausia turi būti taikoma privalomojo sveikatos draudimo, o ne savanoriškojo draudimo sistema.
Privalomojo sveikatos draudimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas bei kiti su šio įstatymo įgyvendinimu susiję teisės aktai.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, šio teisinio santykio subjektai yra fiziniai asmenys, kurie yra apdrausti šios rūšies draudimu; draudėjai - juridiniai asmenys ir jų filialai bei atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas; bei institucijos, vykdančios privalomąjį sveikatos draudimą - Privalomojo sveikatos draudimo taryba; Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; teritorinės ligonių kasos (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2 str. 1; 2 d.; 4 str.; 6 str; 17 str.). Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalį; 5 straipsnį ir 9 straipsnį draudžiamiems šiuo draudimu asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurios apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, t. y. apdraustiems asmenims suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos „natūra“, o ne suteikiamos atitinkamos išmokos grynaisiais pinigais.
Tokia pat draudimo išmokų suteikimo forma (natūra), byloje nagrinėjamu atveju, nustatyta ir Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“, išskyrus Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį, suteikiančią teisę asmeniui gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų išlaidų atlyginimą, už patirtas išlaidas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri jam suteikė sveikatos priežiūros paslaugos „natūra“, tačiau asmuo negalėjo pateikti dokumento, liudijančio jo teisę gauti sveikatos priežiūros išmokas savo kilmės valstybėje.
Šiuo atveju pažymėtina, kad paminėti teisės aktai nereglamentuoja kitokio pobūdžio draudimo klausimų (pvz. savanoriškojo), t. y. nenustato taisyklių, suteikiančių atitinkamas teises ar pareigas draudikams, kurie nėra privalomojo sveikatos draudimo teisinių santykių subjektai.
Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir draudėjo, A. P., buvo susiklostę savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai dėl draudėjo, A. P., kelionės konkrečiu laikotarpiu į Italiją draudimo, kurie apėmė ir būtinosios medicininės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą, t. y. tarp pareiškėjo ir draudėjo, A. P., buvo susiklostę ne privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos LIII skyriaus ir teisės aktų, reglamentuojančių šio pobūdžio (kelionės) draudimą, nuostatas, draudimo sutartis yra atlygintinė, o draudimo nuo skirtingų rizikų, sudarant dėl draudimo objekto vieną ar kelias draudimo sutartis su skirtingais draudikais, yra reguliuojama privatinės teisės, o ne viešosios teisės normų.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tais atvejais, kai pagal kelias draudimo sutartis yra numatyta draudikų pareiga išmokėti draudimo išmoką už to paties draudiminio įvykio tas pačias pasekmes, yra taikomos privatinės teisės normos, o ne viešosios teisės normos ( Civilinio kodekso 6. 1002 str.). Tai lemia, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu atveju, draudimo išmokų draudėjui klausimus turėjo spręsti, vadovaudamasis privatinės teisės normomis, t. y. su draudėju A. P. Ir priešingai, paminėtos viešosios teisės normos tokios teisės – spręsti draudimo išmokų draudėjui klausimus, nesuteikia.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies , teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.