Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-17 · Administracinė byla Nr. I-565-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-17
Bylos Nr.
I-565-422/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02246-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr.1-565-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02246-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.,37.6.; 55.1.1.;55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 17 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

nedalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, kad kalėdamas Marijampolės pataisos namuose, ne kartą buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad palatose buvo šalta, sienos apsilupusios, nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta. Į sanitarinį mazgą turėjo vaikščioti iš antro į pirmą aukštą, tualetas buvo bendras, vienoje vietoje du unitazai, klozetai susidėvėję, nusilupusi emalė. Taip pat nurodė, kad buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, kuriame taip pat buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, jame visiškai nebuvo dienos šviesos, sanitarinis mazgas atviras, neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo praustuvės, nebuvo spintelės higienos reikmenims ir indams susidėti. Sienos buvo nelygios, prisilietus išsipurvindavo rūbus. LAVL kalėjo ir kamerų tipo patalpose, kurios taip pat nuolatos buvo perpildytos, jose nebuvo stalo, kėdžių atsisėsti, sanitariniai mazgai atviri, todėl buvo neužtikrintas jo privatumas, atliekant gamtinius reikalus kameroje pasklisdavo nemalonus kvapas, klozetai buvo susidėvėję. Kamerų tipo patalpose buvo šalta, todėl teko miegoti su rūbais. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, fizinį skausmą, teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t.y. neturtinę žalą, kurią vertino 3000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 21-24) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo gydomas gyvenamosiose patalpose vertinamuoju laikotarpiu pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis nuteistųjų ir (ar) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims, todėl teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma galėjo būti viršyta. Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, jose palaikoma tinkama oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė, vėdinamos per langus, sanitariniai mazgai įrengti pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Reguliariai pagal poreikį buvo atliekami gyvenamųjų patalpų remonto darbai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo LAVL patalpas, rasti pažeidimai buvo šalinami nustatytais terminais. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į LAVL administraciją nesikreipė. Dėl žalos pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, todėl neturtinė žala jam nepriteistina. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų sutrumpintos ieškinio senaties terminą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jį gydant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 1 d. (b. l. 21, 31-44), šių duomenų pareiškėjas neginčijo, todėl nurodytas laikotarpis ir laikytinas vertinamuoju laikotarpiu byloje.

Atsakovas prašo taikyti pareiškėjo reikalavimui trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu jam gyvenant LAVL nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjų nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo LAVL pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jautė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, fizinį skausmą. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į LAVL administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš LAVL administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. birželio 1 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 12 d. (b.l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį) neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. atmestinas. (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis tam tikrais periodais buvo gydomas perpildytose LAVL gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus (b.l.21, 31,38), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, kurio gyvenamasis plotas yra 6,23 kv. m. (b.l. 28), duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių nepateikta.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Taigi, atsakovo atstovui nepateikus teismui duomenų apie baudos izoliatoriuje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad baudos izoliatoriuje buvo 4 asmenys. Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad vienam asmeniui baudos izoliatoriuje teko 1,56 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 26 ir palatoje Nr. 1. (b.l. 21, 32,39).

Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpos Nr. 26 gyvenamasis plotas yra 8,92 kv. m., joje įrengtos 2 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,46 kv. m. (b.l. 29).

Laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d. pareiškėjas gydėsi Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 12 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4. (b. l. 21.33-35, 40-42)

Duomenų Chirurginio skyriaus 1, 3 ir 4 palatų plotus bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančios reglamentuotos gyvenamojo ploto normos minėtose patalpose pažeidimo lieka nepaneigti.

Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpose Nr. 30, kurios gyvenamasis plotas 15,45 kv.m. , joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 5,15 kv. m.(b.l. 29-30,36,43).

Nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas gyveno Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpoje Nr. 24, kurios gyvenamasis plotas 21,25 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,3 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 21,29-30,37,44).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu gydantis LAVL baudos izoliatoriuje, Chirurgijos skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpos Nr. 26, Chirurginio skyriaus patalpose Nr. 1,3 ir 4 nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos ir nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpos oro temperatūros, apšvietos, nelygių sienų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 p.).

Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14, 16 punktuose.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, natūralios ir dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, sienų būklės atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamųjų patalpų apšvietos, temperatūros, sienų būklės, pareiškėjo buvimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, oro temperatūros bei sienų būklės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais, nusidėvėjusiais sanitariniais įrenginiais.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, t.y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kamerų tipo patalpų bei bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniai mazgai buvo atitverti tokiu būdu, kuris bent minimaliai užtikrintų asmens privatumą, todėl konstatuotina aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL gyvenamosiose patalpose buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad baudos izoliatoriuje nebuvo praustuvės, spintelės higienos reikmenims ir indams susidėti, kamerų tipo patalpose nebuvo stalo ir kėdžių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas. Baudos izoliatoriaus kamerose turi būti vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, taburetė, pritvirtinta prie grindų, vienas pritvirtintas prie grindų stalas, sanitarinis mazgas, sieninė viršutinių drabužių pakaba – 1 kabliukas vienam asmeniui, sieninė lentyna tualeto reikmenims, šiukšlių dėžė ir valymo inventoriaus komplektas.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie baudos izoliatoriaus patalpos aprūpinimą baldais, todėl Aprūpinimo normų pažeidimas šiame kontekste laikomas nustatytu.

Bylos rašytiniai duomenys (b.l. 29-30) patvirtina, kad Chirurginio skyriaus (Bendrojo) kamerų tipo patalpoje Nr. 24 buvo stalas, bet nebuvo kėdžių, o kamerų tipo patalpose Nr. 30 ir 24 buvo po vieną kėdę, bet nebuvo stalo, toks gyvenamųjų patalpų aprūpinimas baldais negali būti laikomas kaip atitinkantis Aprūpinimo normų reikalavimus.

Nors bylą nepateikta duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nepakankamo inventoriaus) poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad neužtikrinus teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų trukmę (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 124 dienas, gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint Baudos izoliatoriuje (nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. buvo pažeista gana žymiai (jam teko 1,56 kv.m. ) be to, dalį kameros ploto užėmė joje buvę baldai ir daiktai, kas iš esmės dar labiau sumažino vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą, atsižvelgiant į tai, kad kitais ginčui aktualiais laikotarpiais gyvenamojo ploto norma buvo pažeista bendrabučio tipo patalpose (palatose), kur pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, taip pat konstatavus asmens privatumo sanitariniuose mazguose pažeidimą bei Aprūpinimo normų pažeidimus, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 900 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė