Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovei E. P., jos atstovei advokatei Jolantai Činčikienei, atsakovės atstovui V. M., trečiajam asmeniui T. B.,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-209-544/2019 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovėms Viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) Respublikinei Panevėžio ligoninei, AAS „BTA Baltic Insurance Company", Lietuvoje vykdančiai veiklą per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovių pusėje T. B., dėl 15000 Eur priteisimo solidariai neturtinei žalai atlyginti netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Taigi, siekdama neturtinės žalos atlyginimo, ieškovė nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti VšĮ Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojo, teikusio gydymo paslaugas ieškovei trečiojo asmens T. B. neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Teismo nuomone, ieškovė šių atsakovės civilinių sąlygų neįrodė, todėl ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinti nėra pagrindo (CPK 178 straipsnis).

Bylos duomenys (šalių paaiškinimai, medicininių dokumentų, medicininio audito, Ekspertizės akto duomenys, liudytojos P. parodymai ir kt.) taip pat rodo, kad 2011 m. gegužės 2 d. ieškovei atlikus rentgenogramą (tyrimo Nr. 12161-62) buvo įtartas galimas C1-2 panirimas, C2 lanko lūžimas, todėl gydytoja radiologė S. L. nurodė, kad reikia atlikti KT tyrimą. Nustatyta, kad gydytojas ortopedas traumatologas T. B. nepaskyrė ir neatliko Ligoninės gydytojo radiologo rekomenduoto KT tyrimo. Taigi, byloje esančių duomenų pagrindu yra pagrindas pripažinti, kad ieškovę gydant Ligoninėje 2011 m. gegužės 2-4 dienomis dėl stuburo kaklo I-II slankstelių (C1, C2) panirimo nebuvo paskirti ir atlikti visi tyrimai tam, kad būtų galima objektyvizuoti ir patikslinti rentgenologinio tyrimo pagrindu nustatytą diagnozę.

Tačiau byloje esančių duomenų, įskaitant ir Ekspertizės akto duomenis bei išvadas, nustatyta ir tai, kad, atsižvelgiant į ieškovės būklę, išsakytą ligos anamnezę (traumą), gautus rentgenologinio tyrimo rezultatus ir medicinos praktiką aptartam atvejui gydyti, KT tyrimo nepaskyrimas ir neatlikimas iš esmės neįtakojo ieškovės gydymo plano paskyrimo ir gydymo, gydytojas T. B. praktinės gydymo klaidos nepadarė, pasirinko tinkamą gydymo taktiką, eigą ir trukmę, po ko ieškovė pagal diagnozę „stuburo kaklo I-II slankstelių (C1, C2) panirimas“ buvo išgydyta. Po 3-jų dienų kaklo tempimo atlikus pakartotinį rentgenologinį tyrimą ir nebenustačius kaklo slankstelių panirimo, KT tyrimo paskyrimo būtinumo neliko.

Trečiajam asmeniui T. B. nepaskyrus gydytojo rentgenologo nurodyti KT tyrimo nebuvo objektyvizuoti prieš tai radiologo aprašyti įtarti kaklo slankstelių trauminiai pakitimai bei liko nepaneigta stuburo kaklo slankstelių panirimo diagnozė, kadangi pakartotinė 2011 m. gegužės 4 d. ieškovei atlikta rentgenograma (tyrimo Nr. 372-3) slankstelių dislokacijos, radiologės įtarto C2 lanko lūžio nerodė, stuburkaulio aukščiai buvo nepakitę, dėl ko Ekspertizės metu buvo konstatuota, kad ieškovei nustatyta diagnozė - stuburo kaklo slankstelių panirimas - yra hiperdiagnozuota. Pažymėtina, kad nepaneigtas trečiojo asmens T. B. tvirtinimas, kad KT tyrimas, esant aiškiai diagnozei ir nesant tam būtinų indikacijų, nebuvo paskirtas siekiant išvengti mažamečiam vaikui tekusios didelės apšvitos.

2017 m. lapkričio 23 d. VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė pagal ieškovės 2017 m. spalio 31 d. prašymą atliko medicininį auditą ir akte Nr. MA-27 taip pat konstatavo, kad: ieškovei E. P. 2011 m. gegužės 2 d. buvo stacionarizuota vaikų ligų skyriuje dėl skausmingų kaklo judesių po kaklo pakreipimo per fizinio lavinimo pamoką; buvo įtartas galimas C1-2 panirimas, C2 lūžimas, kuris po atliktų rentgenogramų nepatvirtintas; būklė pagerėjo, neurologinė simptomatika neišryškėjo; traumos pasekoje ieškovei buvo pasireiškęs stuburo kaklo dalies raiščių patempimas (S13.4).4.

Pirmiausia nepaskirtas KT tyrimas siejamas su Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pažeidimu, tačiau ne su pačios sveikatos priežiūros paslaugos, suteiktos ieškovei, netinkamu atlikimu. Pagal bylos duomenis, tuo metu indikacijų papildomam tyrimui atlikti nebuvo, pagal klinikinius požymius diagnozė, dėl kurios buvo gydoma ieškovė, buvo aiški, gydymo eigai ir baigčiai tai įtakos neturėjo. Teismas, spręsdamas, ar atsakovės gydytojo T. B. veiksmai atitiko gydytojo profesionalo veiksmų standartą teikiant pacientei E. P. sveikatos priežiūros paslaugas, vertina byloje surinktų įrodymų visumą: šalių paaiškinimus, minėtus medicininius duomenis, Ekspertizės aktą Nr. EDG 18(98)/2019(01), liudytoja apklaustos liudytojos J. P. parodymus, Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-36/2018 pagal surinktus duomenis. Šie įrodymai iš esmės vienareikšmiškai patvirtina, kad pacientei E. P. gydymas po patirtos traumos pas atsakovę buvo atliktas tinkamai, taip pat tai, kad pagal pacientės būklę nebuvo indikacijų skirti KT tyrimą. Liudytoja J. P. parodė, o ir iš gydytojo radiologo įrašo turinio matyti, kad KT tyrimas buvo rekomenduotas dėl radiologo įtariamo galimo slankstelio lanko lūžio. Bylos duomenys, įskaitant ir vėliau atliktą magnetinio rezonanso tyrimą, patvirtino, kad jokių liekamųjų reiškinių, kurių būtų atsakovės netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pasekmė, nėra, kaklo slankstelių lūžio nebuvo, o slankstelių panirimo diagnozė hiperdiagnozuota. Taigi, vertinant retrospektyviai KT tyrimas iš esmės nebūtų suteikęs jokios kitos esminės informacijos, kuri buvo gauta iš klinikinių požymių ir rentgenologinių tyrimų. Byloje pateiktus įrodymus paneigiančių duomenų ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl nėra pagrindo vertinti, kad Ligoninės gydytojo ortopedo traumatologo T. B. aptarti veiksmai nebuvo pakankamai rūpestingi bei neatitiko jam keliamų virš minėtų reikalavimų.

Iš byloje esančių duomenų pagrindu nustatytų aplinkybių visumos teismas vertina, kad byloje neįrodytas nei tiesioginis, nei netiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovės nurodytų kaip neteisėtų atsakovės Ligoninės gydytojų veiksmų ir žalos, kurią ieškovė nurodo dėl tokių veiksmų patyrusi (CK 6.247 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Priežastinio ryšio nenustačius civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti ne paneigiamas, o įrodomas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Iš šioje byloje atliktos Ekspertizės akto duomenų nustatyta, kad, nors ieškovei nebuvo paskirtas ir atliktas gydytojo radiologo rekomenduotas KT tyrimas, tačiau, atsižvelgiant į hiperdiagnostiką nustatant stuburo kaklo I-II slankstelių panirimą, paskirtas gydymas neturėjo įtakos vėliau nustatytam dieniniam šlapimo nelaikymui, po 3-jų dienų kaklo tempimo atliekant pakartotinį rentgenologinį tyrimą ir nebenustačius kaklo slankstelių panirimo KT tyrimo paskyrimo būtinybės nebeliko, tyrimo nepaskyrimas ir neatlikimas iš esmės neįtakojo gydymo plano paskyrimo ir gydymo, praktinė gydymo klaida nepadaryta, pacientė buvo išgydyta pagal tą diagnozę, pagal kurią buvo gydoma, o šiuo metu ieškovei diagnozuotos ligos (tarp kurių yra ir neorganinė enurezė (dieninis šlapimo nelaikymas), neturi ryšio su galimai ieškovei buvusia ar nebuvusia 2011 metais kaklo trauma.

Atlikus teismo medicininę ekspertizę iš esmės buvo paneigta (pripažinta hiperdiagnozuota) pirminė kaklo slankstelių panirimo diagnozė, kuri buvo nustatyta Ligoninėje 2011 m. gegužės 2 d., todėl pagal bylos duomenis nėra patikimo ir objektyvaus pagrindo spręsti, jog neorganinės enurezės (dieninio šlapimo nelaikymo) priežastimi yra cervikalinė mielopatija po 2011 m. gegužės 2 d. patirtos kaklo traumos gydymo, kadangi, nors ji ir buvo diagnozuota 2016 m. birželio 28 d. UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centre“ atlikto tyrimo metu, tolimesnio tyrimo ir gydymo eigoje objektyviais duomenimis nebuvo patvirtinta. Tačiau stuburo kaklinės dalies degeneraciniai pakitimai: stuburo kaklinės dalies osteochondrozė, spondiloartrozė, stuburo kaklo 6-7 slankstelių medialinė - dešinė paramedialinė disko protruzija - objektyviai nustatyti radiologiniais tyrimais, o kairės slankstelinės arterijos hipoplazija, hepatomegalija ir inkstų policistozė diagnozuota objektyviai ultragarsiniu tyrimu. Civilinėje byloje Nr. 2-36/2018 2017 m. birželio 22 d. – liepos 10 d. atlikus teismo ekspertizę, kaip ir atlikus teismo deontologinę ekspertizę šioje byloje, pripažinta, kad ieškovei E. P. diagnozuota: stuburo kaklinės dalies osteochondrozė, spondiloartrozė, stuburo kaklo 6-7 slankstelių medialinė - dešinė paramedialinė disko protruzija, kairės slankstelinės arterijos hipoplazija, hepatomegalija, autosominė dominantinė inkstų policistozė, neorganinė enurezė (dieninis šlapimo nelaikymas), somatoforminė autonominė disfunkcija. Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-36/2018 pagal ieškovės E. P. patikslintą ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovė 2017 m. sausio 17 d. teismo posėdyje pripažino ir taip nurodyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, kad „iki traumos, kai pašaldavo kojas, būdavo problemų su šlapinimusi, skausminga pilvo apačia, šlapinimasis. Būdavo pūslės uždegimas, bet išgerdavo vaistų ir praeidavo. Iki patirtos traumos kūno kultūros pamokoje, šlapimo nelaikymo problemos nebūdavo“. Šiame kontekste pastebėtina, kad tiksli ieškovės ligos enurezės (naktinio šlapimo nelaikymo) priežastis iš esmės nėra nustatyta, nors, kaip matyti iš medicininių dokumentų apimties, medicininių tyrimo gausos ir įvairių specialistų konsultacijų, buvo tiriamos įvairios prielaidos ir įtarimai.

Taigi, teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo pripažinti, kad, jei būtų atliktas KT tyrimas, ieškovės ligos diagnozė ir gydymas būtų buvę skirtingi, ji nebūtų susirgusi enureze (dieniniu šlapimo nelaikymu) ar patiriamos pasekmės būtų lengvesnės. Byloje neapteikta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių neteisėtus Ligoninės gydytojų veiksmus, susijusių su ieškovės ligos diagnostika ar gydymo rekomendacijomis, kurie būtų priežastiniame ryšyje su ieškovės nurodoma žala. Todėl tai, kad ieškovei tenka dideli neigiami išgyvenimai ir nepatogumai dėl susirgimo anureze, savaime nelemia atsakomybės taikymo Ligoninei ir (ar) trečiajam asmeniui, o nustatyta aplinkybė, kad ieškovei nebuvo paskirtas radiologo rekomenduotas KT tyrimas, kurio būtinumas atkriko po 2-jų dienų ir kuris neturėjo esminės įtakos gydymo planui ir eigai, nors ir nėra pateisinama, bet nelaikytina pakankama priežastiniam ryšiui tarp gydytojo veiksmų ir atsiradusios žalos konstatuoti. Nors dabartinė sveikatos būklė ieškovės netenkina, tačiau ji nėra susijusi su kaltais medicininės priežiūros paslaugas teikusios įstaigos ar joje dirbančių medikų veiksmais, todėl nėra neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, kad ieškovės nurodomas gydytojo T. B. padarytas pažeidimas dėl radiologo rekomenduoto KT tyrimo nepaskyrimo ir neatlikimo ir šio pažeidimo priežastinis ryšys su ieškovės nurodoma atsiradusia žala yra hipotetinis ir objektyviai nepagrįstas. Todėl daroma išvada, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245, 6.247 straipsniai).

Kadangi iš virš nurodytų įrodymų visumos ir motyvų daroma išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovės Ligoninės darbuotojų neteisėtos veikos, susietos priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, teismas nevertina turtinės ir neturtinės žalos dydį įtakojančių ieškovės pateiktų įrodymų ir neišsako argumentų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Pagrindinis teisės aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra (toliau – ir Įstatymas), numatantis, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (1 dalis) ir kad pacientams turi būti suteikta kvalifikuota sveikatos priežiūra (2 dalis). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis).

Pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Įstatymo V skyriuje, CK, Draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 13, 24 straipsniai). Asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi pareigą atlyginti pacientui padarytą žalą (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 7 punktas), jeigu būtų nustatytos jos civilinės atsakomybės sąlygos.

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vertinant CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, ieškovas, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti pažeidimą pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo nerūpestingos neteisėtos veikos ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Ieškovui šias sąlygas įrodžius, žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Todėl tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015). Kaltė, sprendžiant gydytojo atsakomybės klausimą, vertintina kaip atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas. CK 6.264 straipsnyje numatyta samdančio darbuotojo asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės.

Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią sveikatos priežiūros įstaigų deliktinės civilinės atsakomybės ir jai taikyti būtinų sąlygų nustatymo praktiką. Teismo konstatuota, kad gydytojo civilinė atsakomybė pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kuriai būdinga tai, jog profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Gydytojų veiksmai vertintini ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008). Gydytojas dėl objektyvių priežasčių negali garantuoti rezultato, tačiau gydytojo, kaip profesionalo, pareiga teikiant gydymo paslaugas yra stengtis padėti pacientui pasveikti dedant maksimalias pastangas. Gydytojas savo veikloje turi taikyti diagnostikos ir gydymo metodus, atitinkančius esamą mokslo ir praktikos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013). Gydymo įstaigos ar jos darbuotojų kaltė tiesiogiai siejama su atsiradusiais neigiamais padariniais pacientui jo sveikatos pablogėjimu ar mirtimi, todėl sprendžiant dėl teisinės atsakomybės nepakanka konstatuoti faktą, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, tačiau reikia įvertinti ir aplinkybes, ar tai nulėmė paciento sveikatos pablogėjimą arba mirtį. Taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010). Maksimalių pastangų principas, vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

Konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Būtent iš tokių įrodymų šaltinių gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Todėl, vertindamas įrodymus ir spręsdamas dėl Ligoninės gydytojų veiksmų vertinimo, teismas reikšmingais įrodymais laikė byloje pateiktus faktinius duomenis, nurodytus ieškovės medicininiuose dokumentuose, taip pat teismo medicinos ekspertizių aktų ir išvadų duomenis. Šioje byloje paskirtą deontologinę ekspertizę atliko kompetentingi specialistai (niekas kompetencijos neginčijo). Visų ekspertizę atlikusių asmenų nuomonė dėl jiems pateiktų klausimų sutapo (CPK 216 straipsnio 3 dalis). Dėl byloje nagrinėjamo atvejo skirtingose bylose atliktos dvi teismo medicinos ekspertizės. Jų išvados iš esmės vienodos ir skiriasi tik dėl to, kad pagal nagrinėtų bylų skirtingą faktinį ir teisinį pagrindą klausimai ekspertams buvo suformuluoti skirtingais aspektais. Ekspertizės akto formos ir turinio trūkumų iš esmės neįrodinėti. Tuo tarpu kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pakankamas pagrindas abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvada, teismo nuomone, byloje nėra. Iš kitos pusės, teismo medicinos ekspertizės aktų ir išvadų buvimas neatleido teismo nuo pareigos gydytojų veiksmų teisėtumą analizuoti teisiškai, vertinti visus byloje esančius reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus – eksperto išvadą, medicininių tyrimų ir jų analizės paciento medicininiuose dokumentuose duomenis ir iš įrodymų visumos spręsti dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, įrodymus vertinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 185, 218 straipsniai).

Dėl ikiteisminės tvarkos laikymosi

Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 20 d. ieškovė E. P. kreipėsi į Komisiją ir apskundė atsakovės VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės nekokybiškai jai 2011 m. gegužės 2-5 dienomis suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gydant ją po mokykloje patirtos traumos 2011 m. gegužės 2 dieną.

2018 m. birželio 25 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. 56-83, kuriuo nutarė ieškovės pareiškimo iš esmės nenagrinėti, nes Ligoninė pareikalavo taikyti senatį. Komisija nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Komisiją dėl jai prieš 7 metus galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nors dar 2011 - 2012 metais žinojo, kad, jos nuomone, paslaugos suteiktos netinkamai, kad jomis galimai padaryta žala, todėl praleido Įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą, numatantį, jog pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per 1 metus, kai sužinojo, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip 3 metus nuo teisių pažeidimo dienos (3K-3-299-611/2015). Kreipimuisi į Komisiją dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Byloje nėra ginčo, kad Komisijos sprendimas ieškovei įteiktas 2018 m. liepos 3 d.. 2018 m. liepos 31 d. ieškovė kreipėsi su ieškiniu šioje byloje prašydama priteisti jai žalos atlyginimą. Įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į Įstatymo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdama su komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Todėl ieškovė pasinaudojo privaloma ikiteismine šio pobūdžio ginčo nagrinėjimo tvarka.

Dėl senaties termino

Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kreipimuisi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o komisijos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas per Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).

Ieškovė, vadovaudamasi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažįsta, kad praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo, tačiau prašo jį atnaujinti, nes nepiktnaudžiavo savo teisėmis sąmoningai savalaikiai nesikreipdama į teismą, traumos ir netinkamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų metu buvo mažametė, dėl ko senaties termino metu nesuprato ir tinkamai neįvertino realios situacijos bei galimybių ginti savo teises ir teisėtus interesus. 2015 m. vasario 19 d. magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo metu (toliau – ir MRT) buvo nustatyti stuburo kaklinės dalies degeneraciniai pakitimai, spondiliozė, C4/5, C5/6, C6/7 diskozė, spondiloartropatiniai pakitimai, tačiau tuo metu buvo nepilnametė. Kai tik sulaukė pilnametystės, aktyviai ėmė ginti savo teises.

Teismo nuomone, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, ieškinys nebūtų atmetamas dėl jo nepagrįstumo, o byloje būtų nustatytos visos virš minėtos civilinės atsakomybės sąlygos, būtų faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad ieškovė trejų metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, jį atnaujinti ir nagrinėti klausimą dėl ieškovės galimai pažeistų teisių gynimo. Teismas sutinka ieškovės vertinimu, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji piktnaudžiavo savo teise kreiptis į teismą, sąmoningai delsė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Byloje sprendžiamas ginčas dėl galimai padarytos žalos asmens sveikatai. Ieškovė patirtos traumos metu bei kreipimosi į medicinos įstaigas dėl diagnozės nustatymo ir gydymo metu turėjo ribotą civilinį veiksnumą, nes buvo nepilnametė (mažametė). Todėl ieškovės amžius, socialinė padėtis, išsilavinimas, ilgalaikiai neigiami išgyvenimai dėl sveikatos problemų apsunkino ir ribojo jos suvokimą ir galimybes ginti galimai savo pažeistas teises ir interesus. Kreipimosi į teismą dienai nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos senaties terminas buvo praleistas nežymiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, praleistą ieškinio senaties terminą, jeigu ieškinys būtų pripažintas pagrįstu ir teisėtu, būtų pagrindas atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Atsakovė Ligoninė savo profesinę atsakomybę sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvo apdrausi medicinos darbuotojų (sveikatos priežiūros įstaigų) profesinės atsakomybės draudimu pas atsakovę AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančioje per filialą Lietuvoje, pagal draudimo polisą Nr. MDCA 000727 ir Medicinos darbuotojų (sveikatos priežiūros įstaigų) profesinės atsakomybės draudimo taisykles Nr. 025. Pagal pateiktus įrodymus, draudimo objektu buvo draudėjo (apdraustojo) civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis (pacientus) už žalą, padarytą jų sveikatai (gyvybei), dėl draudėjo (apdraustojo) tiesioginių kaltų veiksmų (išskyrus tyčinius), atliktų medicinos praktikos metu. Kaip aukščiau sprendime nurodyta, išnagrinėjęs šią bylą, teismas padarė išvadą, kad atsakovės Ligoninės civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos civilinės atsakomybės taikymui, neįrodytos. Vadinasi, nėra nustatytas Medicinos darbuotojų (sveikatos priežiūros įstaigų) profesinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 025 3 dalyje numatytas draudiminis įvykis ir civilinė atsakomybe atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atžvilgiu netaikoma.

Kadangi ieškinys atmetamas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.