Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir T. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., iš R. M. nuspręsta konfiskuoti 10 Lt, iš T. M. – 30 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. M. ir R. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendru sutarimu, 2012 m. balandžio 21 d., apie 12.30 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pardavė už 20 Lt liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, 0,006 g narkotinės medžiagos – heroino, po to T. M., tęsdama nusikalstamą veiką, 2012 m. balandžio 23 d., apie 17.30 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė už 20 Lt apie 0,008 g narkotinės medžiagos – heroino.

Apeliantas savo skunde akcentuoja, kad liudytojo Nr. 10 parodymai yra vieninteliai jį kaltinantys nusikaltimo padarymu, tačiau šie parodymai abejotini dėl šio asmens pažeidžiamumo (galimai piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis, neprisiminė, kaip jis buvo apsirengęs, ir pan.). Be to, atkreipia dėmesį, kad pagal LR BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais.

Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį, kad buvo leista klausytis jos telefono pokalbius, tačiau telefoninių pokalbių išklotinėse nėra nė vienos užuominos apie kokias tai narkotines medžiagas, jų įgijimą, laikymą, taip pat nėra bendravimo su asmenimis, kurie galėtų verstis analogiška veikla. Nors 2012 m. kovo 26 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas leido anoniminiam liudytojui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, fiksuoti tai slapta vaizdo ir garso technika, tačiau byloje vaizdo ir garso fiksuota medžiaga nepateikta, ir tai kelia dar didesnes abejones, kad liudytojas Nr. 10 provokavo ją parduoti narkotines medžiagas, kas paneigtų jos kaltę.

Nuteistosios nuomone, pirmos instancijos teismas nesivadovavo liudytojų L. V. ir I. S. parodymais, kurie yra svarbūs ir duodantys pagrindą netikėti liudytojo Nr. 10 parodymais, jų nuoseklumu. Pasak apeliantės, liudytojo Nr. 10 parodymuose yra duomenys, jog ji ir R. M. buvo provokuojami parduoti heroiną, skambinant telefonu į I. V. namus ir prašant susitikimo.

Be to, apeliantė savo skunde teigia, jog jai skirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes ji pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką būdama neteista, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nebausta administracine tvarka, nedirba, yra neįgali.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėja prašė tenkinti R. M. apeliacinį skundą, nuteistoji T. M. ir jos gynėjas prašė tenkinti T. M. apeliacinį skundą, o prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas tiek dėl T. M. ir R. M. kaltės, tiek dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių. Su sprendimu ir apylinkės teismo konstatuotais faktais nesutinka apeliantai, deklaratyviai neigdami savo kaltę, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu, konstatuojant jų kaltę nusikaltimo padaryme. Kita vertus, iš nuteistosios T. M. apeliacinio skundo turinio nėra vienareikšmiškai aišku, su kokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis ji nesutinka, kuriuos faktinius duomenis pripažįsta ir kuriuos neigia. Antai T. M., kaip minėta, neigia padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą ir kartu prašo sušvelninti paskirtą bausmę, neigia liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavusi narkotines medžiagas, tačiau pripažįsta, jog du kartus – 2012-04-21 ir 2012-04-23, norėdama atsikratyti minimu liudytoju, pardavė jam du paketėlius „su sutrintu cukrumi“ (,,cukraus mišiniu“), kuriuose atitinkamai buvo 0,006 g ir 0,008 g heroino, ir, maža to, teigia, kad ji ir R. M. buvo provokuojami parduoti heroiną. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, patikrino skundžiamą nuosprendį jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais ir konstatuoja, kad tiek T. M., tiek R. M. pagrįstai pripažinti kaltais ir atitinkamai nuteisti pagal 22 str. 1 d. ir BK 260 str. 1 d.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistiesiems iš esmės, kaip jų kaltės įrodymas, nepriimtini liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kiti rašytiniai įrodymai, kuriais grindė savo sprendimą apylinkės teismas. Apeliantai skunduose teigia, kad liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra vienintelis jų kaltę galbūt patvirtinantis įrodymas ir todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti jų atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 2 d. nuostatai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų teiginiais kategoriškai nesutinka ir pažymi, kad T. M. ir R. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas ne tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, tarp jų ir pačių nuteistųjų, kitų liudytojų parodymais, kurie išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, ir kurie sudaro vieningą apeliantų kaltę patvirtinančią medžiagą. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 301 str. 2 d. Apeliantai siūlo nesiremti liudytojo Nr. 10 parodymais ir dėl to, kad, pasak jų, pastarasis neatsakė į visus jam raštu teisiamajame posėdyje pateiktus klausimus (2 t., 175–177 b. l.), tačiau tokie teiginiai prieštarauja objektyviai tikrovei. Liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas teisėjo (2 t., 178–180 b. l.), nuosekliai atpasakojo visas įvykio aplinkybes, paeiliui atsakė į T. M. ir R. M. gynėjų suformuluotus klausimus ir logiškai paaiškino, kodėl negali atsakyti į vieną ar kitą klausimą – arba dėl objektyvių aplinkybių negalėjo prisimini, arba nenorėdamas atskleisti savo tapatybės. Maža to, liudytojas Nr. 10 dar sykį buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, atsakė į nuteistųjų gynėjams rūpimus klausimus ir patvirtino, kad viso baudžiamojo proceso metu niekieno neverčiamas, neįtakojamas davė teisingus parodymus, pats pranešė policijai apie tai, kad T. M. prekiauja narkotikais, kad jis laisva valia sutiko bendradarbiauti su policijos pareigūnais, be to, dar parodė, kad ir šiuo metu T. M. ir R. M. prekiauja narkotikais.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų A. A., A. B., S. P., S. Š., L. V., R. S. parodymai, kuriais siūlo remtis nuteistasis R. M., savaime nei patvirtina nei paneigia jo kaltės nusikaltimo padaryme. Tai, kad minėti liudytojai nenurodė pirkę iš R. M. narkotines medžiagas ir kad jie apie T. M. ir R. M. nelegalią prekybą narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis nieko nežino – nepaneigia to, kad T. M. ir R. M. 2012-04-21 už 20 Lt pardavė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, 0,006 g heroino ir, kad T. M. 0,008 g tos pačios narkotinės medžiagos už 20 Lt pardavė tam pačiam liudytojui dar ir 2012-04-23.

Tik pačių apeliantų subjektyviais išmąstymais yra grįsta versija apie jų provokavimą įvykdyti nusikalstamą veiką. T. M. ir R. M. tiek apklausiami teisiamajame posėdyje, tiek apeliaciniame teisme ir savo skunduose teigė, kad T. M. ,,čekius“ pardavė liudytojui Nr. 10 po ilgalaikio pastarojo įkalbinėjimo, neapsikentusi jo įkyrumo. Tačiau liudytojas Nr. 10 nuosekliai tvirtino priešingai, kad 2012 m. kovo mėn., kai supažindino su T. M., ji pati pasiūlė jam, esant reikalui, pas ją (T. M.) įsigyti narkotikų ir įvardijo turimų narkotinių bei psichotropinių medžiagų kainas, pavadinimus – heroiną įvardijo „sunkiu“, o amfetaminą – „lengvu“, minėjo, kad heroinas yra skysto pavidalo („kubais“) ir milteliais, sakė, kad už „kubą“ norės 5 Lt, už heroino dozę („čekį“) – 20 Lt, už amfetamino dozę – irgi 20 Lt, pasakė savo telefono numerį (duomenys neskelbtini), o liudytojas Nr. 10 apie tai papasakojo pažįstamam policijos pareigūnui. Tokius liudytojo Nr. 10 parodymus patvirtina tarnybinis pranešimas, kurio pagrindu buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas (1 t., 1 b. l.). Liudytojas Nr. 10 taip pat tvirtino, kad atėjus pas T. M. ir R. M. į namus, jo iškart buvo klausiama, ko jis atėjo, o pasakius, kad ,,sunkaus čekio“ (heroino dozės milteliais) – gaudavo heroino dozę, įvyniotą į popierėlį, kurią atiduodavo policijos pareigūnams. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, būtų skambinęs T. M. ir kažkaip įkalbinėjęs pastarąją jam parduoti narkotines medžiagas. Atliekant sankcionuotą T. M. telefoninių pokalbių kontrolę nuo 2012-04-17 iki 2012-04-24 tokio turinio pokalbių nebuvo užfiksuota (1 t., 18; 19–21; 22–23; 24–28 b. l.). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad policijos pareigūnai nuveždavo liudytoją Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, prie T. M. ir R. M. namų, ir, teismui leidus (1 t., 9 b. l.), jis, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, 2012-04-21, apie 12.30 val., už 20 Lt iš T. M. ir R. M. įgijo heroino dozę ir ją tą pačią dieną 13 val. perdavė policijos pareigūnams (1 t., 91 b. l.). Liudytojas Nr. 10 antrą kartą iš T. M. už 20 Lt heroino dozę įgijo 2012-04-23, apie 17.30 val., ir ją tą pačią dieną 17.50 val. perdavė policijos pareigūnams (1 t., 95 b. l.). Paminėtos nustatytos objektyvios aplinkybės neleidžia spręsti apie kažkokias liudytojo Nr. 10 provokacijas nuteistųjų atžvilgiu, apeliantų deklaruojamą ilgalaikį įkalbinėjimą, persekiojimą ar pan. Aiškiai nustatyta, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus baudžiamojoje byloje, turint informacijos, kad T. M. ir (ar) R. M. savo namuose neteisėtai prekiauja narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis, policijos pareigūnai du sykius nuvežė liudytoją Nr. 10 prie apeliantų namų, o šis, nuėjęs į jų butą, už tam reikalui skirtus pinigus nupirko dvi heroino dozes, kurias iškart perdavė policijos pareigūnams kaip daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Laiko prasme – nuo narkotinių priemonių pardavimo liudytojui Nr. 10 iki jų atidavimo policijos pareigūnams, liudytojas Nr. 10 neturėjo jokios objektyvios galimybės ilgai įkalbinėti nuteistuosius parduoti jam narkotikus, o apeliantai, jei nebūtų turėję narkotinių medžiagų pardavimui, nebūtų turėję galimybės, kaip teigia – ilgai prašant liudytojui Nr. 10, gauti heroino iš kur nors kitur, kad parduoti jį liudytojui Nr. 10.

Nesvarbu tai, kaip nuteistieji įvardija medžiagą (,,sutrintas cukrus“, ,,cukraus mišinys“ ar kt.), kurią jie pardavė liudytojui Nr. 10 – faktas tas, kad tų parduotų gelsvos spalvos miltelių sudėtyje atitinkamai buvo 0,006 g (17,2 %) ir 0,008 g (17,9 %) narkotinės medžiagos – heroino (1 t., 80–81 b. l.). Nagrinėjamoje situacijoje, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 260 str. 1 d., neturi reikšmės parduotos narkotinės medžiagos kiekis. Kolegijos nuomone, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną svarbią aplinkybę, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais patvirtinančią subjektyviąją nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d., pusę apeliantų veikoje. Liudytoju apklaustas nuteistųjų draugas A. A. parodė, kad ,,čekis“ – tai heroino dozė trupinių, miltelių pavidalu, kainuojanti 20–30 Lt. Nuteistieji būtent ,,čekiu“ teisiamajame posėdyje vadino tai, ką pardavė liudytojui Nr. 10. Taigi, jei liudytojas Nr. 10 nori nusipirkti ,,čekį“, apeliantai ,,čekį“ minėtam liudytojui parduoda, vadinasi, abi pusės vienodai supranta, kas ką perka/parduoda, o būtent – heroino dozę.

Nuteistasis R. M. teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme neigė savo dalyvavimą T. M. 2012-04-21 parduodant narkotines medžiagas liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas. Tokius jo parodymus tvirtino ir T. M., teigdama, kad namuose tuomet buvo viena. Tačiau liudytojas Nr. 10 kategoriškai ir nuosekliai tvirtino, jog 2012-04-21, atėjus į apeliantų namus, būtent R. M. įleido jį į butą ir paklausė, ko jis nori, atsakius, kad ,,sunkaus čekio“, R. M. tai pasakė T. M., pastaroji perdavė ,,čekį“ R. M., o šis – liudytojui Nr. 10. Taigi, liudytojas Nr. 10 aiškiai parodė apie R. M. ir T. M. nusikalstamą veikimą bendru sutarimu, o nuteistieji teigia, kad R. M. tuomet buvo pas kaimynus, ten padėjo daryti remontą ir pan. Tokią versiją apeliantai mėgina pagrįsti liudytojų L. V. ir I. S. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepatikimus ir neatitinkančius byloje nustatytų aplinkybių. Kolegija pritaria tokiam apylinkės teismo sprendimui.

Pirmiausia, liudytojos L. V. ir I. S., kaip galima suprasti, yra artimos nuteistųjų draugės, kaimynės, todėl vien dėl subjektyvių faktorių, norėdamos padėti draugams, gali duodi ne visiškai teisingus parodymus. Nepaisant to, minėtų liudytojų parodymai ne tik savaime prieštaringi, bet neatitinkantys ir objektyviai nustatytų aplinkybių. Liudytoja L. V. (3 t., 26 b. l.) teigė, kad pas ją į svečius 2012-04-21, apie 9 val., atėjo T. M. ir R. M., ir jie išbuvo iki 19 val. Pasak L. V., R. M. padėjo jos draugui užbaigti pradėtą remontą bute ir niekur nebuvo išėjęs. Dėl to liudytoja I. S. aiškino, kad T. M. ir R. M. atėjo apie 11–12 val. ir pabuvo iki vakaro, tvirtino, kad R. M. niekur nebuvo išėjęs (2 t., 190–191 b. l.). I. S. teigimu: ,,Tą dieną pasėdėjom, atsigėrėm šampano, išsivirėm cepelinų“, ir apie kažkokius daromus remontus bute liudytoja neužsiminė. Akivaizdu, kad liudytojos L. V. ir I. S. iš esmės skirtingai atpasakoja to paties įvykio aplinkybes, o tai kelia abejones teisingumo požiūriu. Iš jų parodymų neaišku, ar jos parodė apie tos pačios dienos – 2012-04-21 – įvykius. Liudytoja L. V. tvirtino, kad tą dieną prisimena, nes jos draugas sekančią dieną, t. y. 2012-04-22, išvyko dirbti į Norvegiją, o liudytoja I. S. apklausiama 2012-11-23 teisiamajame posėdyje nurodė, kad L. V. draugas dirbti į užsienį išvyko prieš keturis mėnesius, kas būtų apie 2012 m. liepos mėn. Nepaisant to, kas paminėta, byloje esančios T. M. telefoninių pokalbių suvestinės rodo, kad 2012-04-21 10.43 val. jai į mobilaus ryšio telefoną skambino R. M. – abu nuteistieji bendravo telefonu, kas būtų visiškai nelogiška, jei T. M. ir R. M. būtų kartu svečiuose pas L. V., kaip pastaroji tvirtino.

Tiesa, nuteistųjų versijos, apie R. M. buvimą 2012-04-21 kitur, o ne namuose su T. M., apie tai, kad jokių narkotikų liudytojui Nr. 10 jie nepardavė, nebuvo nuoseklios viso baudžiamojo proceso metu. Nuteistieji T. M. ir R. M., ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant klausimus dėl jiems skirtinų kardomųjų priemonių (1 t., 151 b. l.; 2 t., 19 b. l.), savo kaltės dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis pagal pareikštus įtarimus neneigė, apeliantė T. M. prisipažino kalta ir apklausiama ikiteisminio tyrimo tyrėjo (1 t., 124; 126–127 b. l.). Nuteistieji, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu taip pat tvirtino, kad 2012-04-21, apie 12.30 val., ir 2012-04-23, apie 17.30 val., kartu buvo savo namuose (1 t., 120–121; 124; 126–127 b. l.; 2 t., 5–6 b. l.). Nuteistosios skunde deklaruojami pareiškimai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai žadėjo ją paleisti, nelaikytini realiais, nes ir paskyrus jai suėmimą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, 2012 m. gegužės 4 d. Šiaulių apygardos teismo posėdyje nagrinėjant minėtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, T. M. tvirtino esą viską prisipažinusi (1 t., 151 b. l.).

Nepagrįsti nuteistosios T. M. skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo kažkaip suinteresuotas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kad buvo šališkas. Tokią poziciją apeliantė grindžia tuo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog ji pardavė narkotinę medžiagą ne tik liudytojui Nr. 10, bet ir kitiems asmenims. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė visiškai priešingai, kad byloje nenustatyta, jog T. M. ir R. M. narkotinę medžiagą pardavė ir kitiems asmenims, ir būtent dėl to apeliantų nusikalstamą veiką kvalifikavo ne kaip baigtą nusikaltimą, o kaip pasikėsinimą padaryti nusikaltimą pagal BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d.

Tai, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo filmuojama ir nedaromas garso įrašas, nors teismas leido slapta naudoti vaizdo ir garso įrašymo techniką fiksuojant pokalbius, veiksmus, susijusius su tiriama nusikalstama veika (1 t., 9 b. l.), savaime nepaneigia nei atliktų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (BPK 159 str.) teisėtumo, nei apeliantų kaltės įrodytumo. Faktas tas, kad liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus slapto vaizdo ir garso įrašymo technika nebuvo naudojama dėl liudytojo iššifravimo rizikos, todėl byloje ir negali būti slapta užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų, į kuriuos apeliuoja nuteistieji. Tai, kad kratos metu nuteistųjų namuose nebuvo rasta narkotinių priemonių, nuteistųjų kaltės apimčiai šioje byloje įtakos turi tik tiek, kad jiems ir nebuvo inkriminuotas narkotinių medžiagų laikymas.

Taigi byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti, aptarti įrodymai, nustatytos objektyvios aplinkybės patvirtina T. M. ir R. M. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniais skundais.

Jau minėta, kad, be kita ko, nuteistoji apeliaciniame skunde kelia ir jai paskirtos bausmės griežtumo klausimą. Kolegija sutinka su nuteistosios T. M. skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad ji pasikėsino padaryti nusikaltimą būdama neteista, nebausta administracine tvarka, kad yra neįgali, kad nedirba. Visos šios aplinkybės buvo žinomos ir pirmosios instancijos teismui ir į jas buvo atsižvelgta sprendžiant dėl apeliantei skirtinos bausmės. Jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmes T. M. ir R. M., apeliantai nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs T. M. ir R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, paskyrė jiems BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę už nustatytą tokios bausmės vidurkį – atitinkamai T. M. 3 metus 3 mėnesius, nes jos nusikalstamas veikimas buvo tęstinis, o R. M. – laisvės atėmimą 3 metams (vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Akivaizdu, kad neįgalumas nei kiek netrukdo T. M. ir R. M. pažeidinėti baudžiamuosius įstatymus. Apeliantai pasikėsino padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį neatsitiktinai numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų. BK 54 str. 3 d. nuostatos gali būti taikomos ir paskiriama švelnesnė bausmė tik išskirtiniais atvejais, kuomet straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokio išskirtinio atvejo šioje byloje nėra. Konkrečiu atveju nusikaltimu, už kurio padarymą yra pripažinti kaltais T. M. ir R. M., kėsinamasi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, tai įtakoja narkomanijos plitimą, ypač jaunimo tarpe. Narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei, valstybė skiria dideles lėšas narkomanų reabilitacijai, gydymui ir kovai su nelegalia narkotinių ir psichotropinių priemonių apyvarta.

Kolegijos nuomone, T. M. ir R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos, atitinkančios teisingumo principą, todėl švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmės nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistųjų T. M. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.