- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-10
- Bylos Nr.
- 2-197/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas
- Atsakovas
- individualios įmonės „Stanista“, E. S.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo individualios įmonės „Stanista“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2376-360/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio turto investicijos“ ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Stanista“, E. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Pajūrio turto investicijos“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo IĮ „Stanista“ ir subsidiariai iš atsakovo E. S. 433 000 Lt skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovas IĮ „Stanista“ 2008 m. liepos 2 d. sudarė statybos rangos sutartį. Atsakovas IĮ „Stanista“ atliko darbų už 177 000 Lt, o ieškovas jam sumokėjo 610 000 Lt. Atsakovas privalo grąžinti be teisinio pagrindo įgytą 433 000 Lt pinigų sumą. Atsakovas atsiskaityti vengia, todėl ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui IĮ „Stanista“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 433 000 Lt sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams. Esant nepakankamai atsakovo IĮ „Stanista“ turto, teismas nutarė areštuoti subsidiariam atsakovui E. S., priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 433 000 Lt sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.
Teismas nustatė, kad reikalavimo suma ura labai didelė, o atsakovai turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas IĮ „Stanista“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartį. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovas nepateikė visiškai jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kad atsakovai slėptų turtą ar siektų jį realizuoti.
2. Teismas negalėjo vadovautis vien argumentu, kad yra didelė ieškinio suma, kadangi toks argumentas paneigia laikinųjų apsaugos priemonių esmę apskritai bei suteikia pagrindą asmenims piktnaudžiauti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybe, kas neatitinka teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų.
3. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ketina neatsiskaityti su atsakovu, priėmus jo naudai palankų teismo sprendimą, o taip pat, kad įmonė gali mėginti savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandyti sumenkinti savo turtinę padėtį.
4. Pirmosios instancijos teismas gynė tik ieškovo teises, nepaisydamas šalių interesų pusiausvyros, ir tokiu būdu pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą (CPK 6 str.), nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kenkia įmonės reputacijai, varžo įmonės plėtrą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Pajūrio turto investicijos“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Tuo tarpu apeliantas prie atskirojo skundo nepridėjo papildomų dokumentų apie įmonės finansinę padėtį, kas patvirtintų, jog IĮ „Stanista“ turi pakankamai lėšų galimai atsakovui nepalankiam teismo sprendimui įvykdyti. Atsakovas ginčo turtą (433 000 Lt) be pagrindo įgijo dar 2008 metų pabaigoje, tačiau iki ieškinio pareiškimo teisme (praėjus beveik dviems metams) jo vis dar negrąžino. Atitinkamai minėtos atsakovo pareigos nevykdymas gali būti siejamas arba su nesąžiningu tikslu pasipelnyti ieškovo sąskaita, arba su negalėjimu (neturėjimu pakankamai turto) atsiskaityti su ieškovu.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tačiau tokių priemonių taikymo pagrindu, priešingai nei nurodo apeliantas, yra ne vien ieškovo pateikti įrodymai, pagrindžiantys teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, neįvykdymą, bet ir pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atitinkamai, priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju didelė reikalavimo suma (433 000 Lt) pagrįstai leido daryti prielaidą, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, o jokių įrodymų, kad reikalavimo suma nelaikytina didele, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, apeliantas nepateikė.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais atsakovo turto suvaržymais, tačiau toks suvaržymas yra galimas pagal įstatymą siekiant apsaugoti ieškovo interesus, o atsakovo interesai gali būti ginami CPK 147 straipsnyje numatyta tvarka. Tiesa, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kas reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos būtent tiek, kiek tai objektyviai būtina, siekiant užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, vykdymą. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog reikalavimo suma atsakovui nėra didelė ir kad nėra grėsmės teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, vykdymui. Taigi teigti, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar kad jos neproporcingai kenkia įmonės reputacijai, varžo atsakovo veiklos plėtrą nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ją naikinti dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartį nepakeistą.