Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjai A. M. ir jos atstovei adv. I. Gutkovienei, pareiškėjui S. J. ir jo atstovui adv. A. Damulevičiui, bei pareiškėjo J. J. atstovei adv. E. Gecevičei, nedalyvaujant suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui, gautas pareiškimas bylą nagrinėti jų atstovui neatvykus,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. M., S. J. ir J. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: A. M., J. J. ir S. J. bei Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau VMI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai A. M., S. J. ir J. J. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie po velionės motinos L. J. mirties 1996-03-08, priėmė visą jos palikimą, jai priklausantį turtą, tai yra namą, esantį (duomenys neskelbtini) Šiaulių raj. ir jo priklausinius, faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti, nes nuo pat motinos mirties prižiūri šį namą ir jo priklausinius, moka mokesčius, atliko namo remontą ir vykdė jo priežiūrą, naudojo po motinos mirties likusius namų apyvokos daiktus. Pareiškėjai nurodė, kad tėvai gyvendami santuokoje įsigijo minėtą namą ir jo priklausinius. Po tėvo K. J. 1979-09-29 mirties, motinai L. J. kaip pergyvenusiai savo sutuoktinį 1980-09-19 buvo išduotas nuosavybės paveldėjimo teisės liudijimas į jos 1/2 dalį, pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisei. Po motinos mirties atsiradęs palikimas tik 1996-12-11 buvo įregistruotas VĮ ,,Registrų centras“ Šiaulių filiale, pareiškėjų motinos L. J. vardu.

Pareiškėja A. M. atskirai nurodė, kad po motinos mirties nors minėtoje namo dalyje gyvena ir brolis J. J., tačiau nei jis, nei kitas brolis S. J., o tik pareiškėja rūpinosi žemės sklypo, namo ir jo priklausinių priežiūra bei sutvarkymu.

Visi pareiškėjai teigė, kad 1996-03-08 mirus jų motinai L. J., jie per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į vietos notarų biurą, paveldėjimo teisės liudijimams gauti, tačiau toliau rūpinosi tolimesne žemės sklypo, namo ir jo priklausinių priežiūra bei išlaikymu, juos remontavo, mokėjo mokesčius ir panašiai. Pareiškėjai teigė, kad faktiniu valdymu jie visi yra priėmę velionės motinos L. J. palikimą, bei prašė teismo nustatyti jiems šį juridinę reikšmę turintį faktą. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjams reikalingas paveldėjimo teisės liudijimams gauti į velionės motinos vardu atsiradusį palikimą.

Pareiškėjai savo prašymus grindė į bylą pateiktais įrodymais ir atskirai liudytojų parodymais.

Pareiškėjos liudytojai G. Morkūnas, S. T., I. J., B. T., N. K. parodė teismui, kad būdami kaimynai ar artimai bendraudami su pareiškėja, jie laikė, kad gyvenamojo namo valda priklauso A. M.. Atskirai liudytoja N. K. nurodė, kad kaip vietos seniūnaitė ir pareiškėjų kaimynė nuo vaikystės, mano, jog dalis palikimo turėtų priklausyti ir J. J..

Pareiškėjo S. J. liudytojai K. D., L. J., A. P., D. Ž. mano, jog pareiškėjas S. J. rūpinosi tėvų palikimu, todėl ir jam priklauso atitinkama dalis tėvų palikimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovai pakartojo pareiškimų motyvus ir remiantis pateiktais įrodymais prašė teismo jų prašymus tenkinti

Suinteresuotas asmuo VMI pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos pareiškimą ir nurodė, kad dėl jos prašymo neprieštarauja bei prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

Pareiškėjų A. M. ir J. J. pareiškimai tenkintini, o S. J. atmestinas.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Palikimo priėmimo (1964 m. CK 587 str. 2 d.) faktas teismo tvarka gali būti nustatytas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai savo veiksmais jį priėmė.

Pareiškėjų prašymas nagrinėtinas remiantis 1964 m CK nuostatomis, kadangi palikimas atsirado iki 2000 m CK įsigaliojimo ( Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis).

Iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjų ir jų atstovų paaiškinimų bei liudytojų parodymų, matyti, kad pareiškėjai yra turto palikėjos L. J. ir K. J. vaikai (1, 10, 85, b.l.). Iš teismui į bylą pateiktų mirties liudijimų kopijų seka išvada, kad pareiškėjų tėvas K. J. mirė 1979-09-29 (43 b.l.), o pareiškėjų motina L. J. mirė 1996-03-08 (14 b.l.). Visi galimi įpėdiniai sesuo A. M. ir broliai J. J. ir S. J. pretenduoja į atsiradusi motinos vardu palikimą, teigdami, kad savo valią jie išreiškė vienu iš palikimo priėmimo būdų, tai yra faktiniu jo valdymu (1-4; 84; 106-107 b.l.). Iš VĮ ,,Registrų centras“ Šiaulių filialo 2015-04-09 centrinio duomenų banko išrašo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre darytina išvada, kad namas (duomenys neskelbtini), Šiaulių raj. ir jo priklausiniai įregistruoti pareiškėjų velionės motinos L. J. vardu. Po velionės motinos L. J. mirties įpėdiniams (pareiškėjai ir jos broliams) galėjo būti išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į atsiradusį palikimą, tačiau jie per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į vietos notarą. Visi pareiškėjai teigė, kad jie faktiniu valdymu yra priėmę velionės motinos vardu atsiradusį palikimą. Tačiau teismui įvertinus į bylą pateiktus pareiškėjų įrodymus ir jų seka, kad tik pareiškėja A. M. ir J. J. gali būti pripažinti įpėdiniais faktiniu valdymu priėmę motinos vardu atsiradusį palikimą. Pirmiausia, byloje pakanka duomenų, jog tuoj po motinos mirties A. M. tapo paveldimo turto valdytoja. Tokią teismo išvadą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir tos aplinkybės, kad ji faktiškai pradėjo valdyti atsiradusį palikimą, dirbo žemę, tvarkė namą, mokėjo mokesčius ir vykdė jo priežiūrą (17-28, 31-42, 44-49, 80, 137-154 b.l.). Šių aplinkybių neneigė ir kiti pareiškėjai.

Kitas pareiškėjas J. J. nuo vaikystės yra ribotai veiksnus (121 b.l.), o 2005-04-28 jam neterminuotai nustatytas tik 35 proc. darbingumas (104 b.l.).

Nors to meto teisės normos (1964 m. CK) nenumatė, kad neveiksnių ir ribotai veiksnių įpėdinių teises į jų vardu atsiradusi palikimą įgyvendina jų tėvai arba globėjai, tačiau notarinė praktika laikėsi šio paveldėjimo teisės doktrinos reikalavimo. Pareiškėjas J. J. ne tik deklaravo gyvenamąją vietą velionės motinos gyvenamojoje vietoje, bet ir per iki šiol neturėjo kitos gyvenamosios vietos (106-107, 132-133 b.l.). Pareiškėja A. M. nurodė, kad mirus velionei motinai ji tapo faktiška brolio J. J. globėja. Šią aplinkybę pripažino ir brolis J. J. (82 b.l.). Tokiu atveju pripažintina, kad ir pareiškėjas J. J. įgijo paveldėjimo teisę į motinos vardu atsiradusį palikimą. Pastebėtina, kad pareiškėjų motina iki mirties nepaliko testamento dėl jai priklausančio turto, kuris turėtų atitekti įpėdiniams. Pažymėtina, kad pareiškėjas J. J. niekada nebuvo praradęs tiesioginio ryšio su motinos palikimu, o pagal išgales ir juo rūpinosi. Tai, kad sesuo rūpinosi jo gyvenamuoju kambariu name ir jį suremontavo, kaip jau teismas yra nurodęs, nėra ta aplinkybė, jog jis nėra įgijęs paveldėjimo teisės į motinos vardu atsiradusį palikimą (137-154 b.l.).

Pareiškėjas S. J. irgi teigė, kad faktiniu valdymu yra priėmęs velionės motinos palikimą. Šioms aplinkybėms pagrįsti jis rėmėsi liudytojų parodymais, jam priklausančio turto buvimu namų valdoje adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių raj. Pareiškėjas 2015-11-04 pateikė teismui į bylą ir fotonuotraukas, kurios buvo padarytos tik šių metų spalio mėnesį. Teismui vertinant visus minėto pareiškėjo pateiktus įrodymus į bylą darytina išvada, kad jis nėra faktiniu valdymu priėmęs velionės motinos palikimo. Tokia išvada seka, vertinant šiuos faktinius duomenis. Pirma, jis jau nuo 1990-08-28 gyvenamąją vietą deklaravo kitų adresu, tai yra faktinėje savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai (19 b.l.). Antra, tai kad velionės motinos valdoje yra likę jo asmeniniai kilnojamieji daiktai, nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie faktinį motinos palikimo valdymą. Be to ir į motinos palikimo sudėtį įeinantys gyvenamojo namo priklausiniai, nėra tokios būklės, kas leistų teismui daryti priešingą išvadą. O tai, kad jis kartu su pareiškėja rūpinosi namų valdos ribą žyminčios tvoros sutvarkymu irgi nelaikytina faktiniu palikimo priėmimu (156-174 b.l.). Trečia, kiti įpėdiniai nesutikdami su pareiškėjo S. J. prašymu pagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, jog šis įpėdinis tik epizodiškai lankėsi mintoje namų valdoje, o apsilankymų metu rūpinosi savo turtu, o ne velionės motinos palikimu.

Paveldėjimo būdu nuosavybei įgyti įpėdinis turi priimti palikimą. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarinei institucijai pareiškimą apie palikimo priėmimą ( 1964 m. CK 587 str.). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 587 str. 5 d.). Toks turtas įpėdiniui priklauso nuosavybės teise.

Pagal palikimo priėmimo teisinių santykių principus palikimui priimti įpėdinis turi išreikšti savo valią, o tai pagal 1964 m. CK nuostatas galėjo būti padaryta raštu - per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paduodant pareiškimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo palikimo atsiradimo vietos notarų biurui ar veiksmais - faktiškai pradedant paveldėtą turtą valdyti. Tik priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 5 d.). Iš to seka, kad savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes. Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo (1964 m. CK 40 str.). Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastimi yra jo ūkiniai, buitiniai ar kiti poreikiai, jie lemia norą sudaryti sandorį. Vienok sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, o būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad po velionės motinos mirties ji tarėsi su broliu S. J. vykti pas vietos notarą dėl palikimo priėmimo (atsisakymo), tačiau jis sutartą dieną ir valandą neatvyko.

Tokiu būdu, palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Teismų praktikoje ir iki 2000 m. CK įsigaliojimo buvo laikomasi nuostatos, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldėtą turtą, patvirtinančiu 1964 m. CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamoje būklėje, t.y. faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, kad išreiškė savo valią siekdamas įgyti teises į atsiradusį palikimą bei faktiškai pradėjo jį valdyti ir juo naudotis. Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimą priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs paveldėtą turtą valdyti, o šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Pirmiausia, būtent pastarąjį, t. y. faktiško valdymo faktą, turėjo įrodyti pareiškėjas S. J.. Šis pareiškėjas teigdamas, kad priėmė velionės motinos palikimą turėjo įrodyti, jog po motinos mirties pradėjo faktiškai valdyti šį turtą (pavyzdžiui, jis po motinos mirties ne tik gyveno pastarosios gyvenamajame name, bet ir jį prižiūrėjo, tvarkė, mokėjo mokesčius ir pan.). Iš pareiškėjos A. M. paaiškinimų seka, kad jie kaip suaugę vaikai skirtingai ėmėsi veiksmų, susijusių su motinos palikimo priėmimu. Todėl laikytina, kad motinos mirties dieną buvę suaugę vaikai, kaip pareiškėjai pateikė teismui skirtingus įrodymus, jog motinos paveldimas turtas buvo priimtas pradedant jį faktiškai valdyti. Todėl pareiškėjo S. J. prašymas nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą, kaip velionės motinos palikimo priėmimas faktiniu valdymu, atmestinas atlikus šalių pateiktų įrodymų objektyvų ir visapusišką įvertinimą. Faktinį palikimo priėmimą leidžiama įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). Įrodymų įvertinimo taisykles nustato CPK 185 straipsnis, o reikalavimas įvertinti įrodymus pagal vidinį teisėjo įsitikinimą yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška.

Todėl teismas daro išvadą, jog iš trijų pilnamečių vaikų tik pareiškėjai A. M. ir J. J., iš dalies atstovaujamas sesers, faktiniu valdymu yra priėmę velionės motinos palikimą. Teismui pripažįstant ribotai veiksnaus J. J. teisę į velionės motinos palikimą, laikomasi nuostatos, kad jis esant šiam teisiniam santykiui turėjo turėti ne tik faktinį, bet ir teisinį atstovą, o pastarojo nesant už jį šiuos veiksmus atliko sesuo A. M.. Teismas tokia išvada daro remdamasis ne tik byloje nustatytais faktais, bet ir bylos dalyvių bei jų atstovų paaiškinimais. Todėl vadovaujantis bylos medžiaga, teismas daro galutinę išvadą, jog vertindamas pareiškėjų įrodymus apie tai, kad jie 1996-03-08 po motinos mirties priėmė pastarosios palikimą, pagal pateiktus įrodymus pripažintina, kad tokius veiksmus atliko tik A. M. ir J. J..

Atskirai pažymėtina, kad 1964 m. CK 587 str. 2 d. nurodyta palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjų veiksmai, nukreipti įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, todėl tylėjimas negali būti pripažintas valios priimti palikimą išreiškimu (1964 m. CK 41 str. 3 d.). Tokia išvada yra padaryta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse V. D. ir kt. v. G. P. Nr. 3K-3-800/99, kat. 13; E. J. ir kt. v. T. Š. Nr. 3K-3-7/2001, kat. 25.8.2 ir kt.

Kaip jau minėta byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas S. J. faktiniu valdymu būtų priėmęs velionės motinos palikimą. Priešingai, pareiškėjas S. J., neneigė, kad motinos mirties dieną būdamas pilnametis, kaip galimas atsiradusio palikimo įpėdinis, jis jau gyveno savarankiškai, o tuo pačiu ir neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl jo priėmimo.

Paveldint pagal įstatymą, įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys atitenka tiems įstatyminiams įpėdiniams (nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies), kurie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne trumpiau kaip vienerius metus (1964 m. CK 574 str.). Įstatyme šie reikmenys nėra išvardinti, tačiau pagal teismų praktiką tokiais reikėtų laikyti baldus, patalynę, virtuvės reikmenis ir kt. daiktus, kuriais palikėjas naudojosi savo kasdieniniams poreikiams tenkinti. Prie namų apstatymo ir apyvokos reikmenų nepriskiriami vertingi meno kūriniai, istorinę reikšmę turinčios vertybės, antikvariniai daiktai, brangūs kilimai, vertingų paveikslų originalai ir kt. Duomenų, kad pareiškėjai būtų priėmę paminėtas istorinę reikšmę turinčias vertybes ar kitą antikvarinį daiktą, byloje irgi nėra. Todėl ir šiuo atveju teismui yra teisinis pagrindas išvadai, kad tik du iš trijų pareiškėju faktiniu valdymu priėmė velionės motinos palikimą.

CPK 442 str. 1 p. numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra - ypatingąja (neginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo negali ginčyti įrodinėjamo fakto egzistavimą. Vienok suinteresuotųjų asmenų, pretenduojančių į tą pačią civilinę teisę, pareikšti prieštaravimai dėl juridinio fakto nustatymo reiškia tai, jog byloje kilo ginčas tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės. Suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo neginčo teisenoje tikslas padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą. Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys buvo ir pretendentai į velionės L. J. palikimą. Pareiškėjams buvo sudarytos sąlygos įrodinėti materialinį teisinį reikalavimą ir jie pasinaudojo visomis CPK 37, 42 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, o taip pat CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju pareiškėjams nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.). Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais bei įvertinus surinktų įrodymų visumą, tikslu, jog pareiškėjai A. M. ir J. J. tiesiogiai ir pastarasis per globėją, priėmė velionės motinos palikimą, teismas daro išvadą, kad tik šių pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra pagrįstas įrodymais ir tenkintinas (LR CPK 185 str.).

Pareiškėjai nurodė, kad velionei motinai priklausė ir turtinė (žemės nuomos) teisė į 0,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone. Pažymėtina, kad yra paveldimas ne tik turtas, bet ir turtinės teisės. Įpėdiniams pereina visos daiktinės palikėjo teisės, taip pat visi jų ribojimai ir varžymai (servitutai, uzufruktas, užstatymo teisė, teisės ir pa­reigos pagal ilgalaikę nuomą, hipoteka, įkaito davėjo ir įkaito turėtojo teisės ir parei­gos). Įpėdiniui paveldėjimo tvarka pereina iš turtinių prievolinių santykių atsiradu­sios palikėjo teisės ir pareigos, išskyrus įstatymų daromas išimtis.

Įpėdiniai paveldi visas palikėjo turtines teises ir pareigas tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles, prievoles dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo. Be to, įpėdiniui priėmus palikimą, palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo palikimo priėmimo, o nuo jo atsiradimo dienos. Palikimo priėmimo sandoris turi grįžtamąją galią.

Kai į palikimo sudėtį įeina pastatai ar kitokie statiniai, pastatyti ant žemės, kuri nepri­klauso palikėjui nuosavybės teise, įpėdiniui kartu su paveldimais pastatais ar stati­niais pereina palikėjo teisės į žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai ar statiniai. Tai gali būti teisės pagal ilgalaikės žemės nuomos sutartį, užstatymo teisė, servituto teisė į pastatų užimamą žemę. Įpėdinis, paveldėjęs pastatą, perima palikėjo teises ir parei­gas, susijusias su pastato užimama žeme.

Esant šiems įrodymams, ir, nesant kitų, darytina išvada, kad pareiškėjai A. M. ir J. J. po velionės motinos L. J. mirties 1996-03-08, būdami teisėtais atsiradusio motinos palikimo įpėdiniais, priėmė jos palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti ir naudoti, o taip pat ir turtinę teisę į 0,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, o kitiems įpėdiniams šis palikimas neperėjo ir turtas nėra perduotas ( LR CPK 444 str. 2 d. 5 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teismas tenkindamas dviejų pareiškėjų ir atmesdamas vieno pareiškėjo pareiškimą, turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (CPK 93 str. 1 ir 2 dalies bei CPK 98 str.). Dėl to paskirstydamas šalims bylinėjimosi išlaidas, teismas negali formaliai vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalies bei CPK 98 straipsnio normomis, neatsižvelgdamas į ginčo teiseną, pareiškimo atmetimo pagrindą, bylos sudėtingumą, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nesivadovauti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismo įsitikinimu kitoks teismo sprendimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pažymėtina, kad valstybės išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui J. J. yra 92,64 Eur (175 b.l.).

Pareiškėjų pareiškimų prašymai yra susijęs su ypatingąja teisena. O ypatingosios teisenos bylose galioja taisyklė, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.). Tačiau įstatymas numato ir išimtį, jog kai byloje dalyvaujančių asmenų interesas yra skirtingas arba priešingas, tuomet jos padalijamos proporcingai. Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, tarp šalių nekilo ginčas dėl teisės, o tik dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl šios išlaidos tarp šalių nedalintinos, o tuo pačiu jos nepriteistinos ir valstybei iš kitų pareiškėjų.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė yra šių išlaidų kompensavimas, o ne jas įpareigotos atlyginti šalies nubau­dimas. Todėl kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei yra siejamas su ribotai veiksniu asmeniu, vadovaudamasis protingumo ir ekonomiškumo principais, teismas nusprendžia nepriteisti iš kitų bylos dalyvių šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei (CPK 3 str. 1 d., 7 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų A. M. ir J. J. pareiškimus tenkinti, o S. J. pareiškimą atmesti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) po velionės motinos L. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) mirties 1996-03-08, priėmė jos vardu atsiradusį palikimą, tai yra namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini) Šiaulių raj., kartu su turtine (žemės nuomos) teise į 0,12 ha pradėdami jį faktiškai valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjams A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimams pagal įstatymą gauti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.