- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- A-615-438/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01341-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- L. U.
- Pareiškėjas
- viešosios įmonės Šiaulių regiono aplinkos tvarkymo centras
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės L. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įmonės Šiaulių regiono aplinkos tvarkymo centras prašymą atsakovei L. U. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės L. U. (toliau – ir atsakovė) 769,95 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas ir kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Joniškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T-188 nuo 2007 m. spalio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2007 m sausio 25 d. sprendimu Nr. T-1 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T-157 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Nuostatai). Rinkliava atsakovei skaičiuojama Nuostatų 4.1.1. punkto, 8.1. punkto ir 15 punkto bei Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. T-157 3.1. punkto, 2009 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. T-1 1.1. punkto ir 2013- m. spalio 10 d. sprendimo Nr. T-173 4.1.1. punkto nustatyta tvarka pagal atsakovės turimo būsto gyventojų skaičių. Atsakovė yra skolinga pareiškėjui 769,95 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino visiškai ir iš atsakovės pareiškėjui priteisė 769,95 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T-188, Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T-157 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (4, 9 p.).
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovė yra būsto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota šiame būste, todėl pagal Nuostatų 4.1. punktą atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir, vadovaujantis Nuostatų 4.1.1. punktu., moka rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta deklaruota šioje gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus. Vadovaudamasis pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas nurodė, kad atsakovė tinkamai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 769,95 Lt įsiskolinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentavo, kad pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jie turi būti taikomi sprendžiant šią bylą, tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Teismas pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje yra nurodęs, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, tvarkomas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl teismas nurodė, jog neturi teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos iš atsakovės priteisimo.
Atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą bei įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį tenkino.
III.
Atsakovė L. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti pareiškėjo pareiškimą ir administracinę bylą nutraukti.
Atsakovė nurodo, kad yra neįgali, netekusi darbingumo, jai yra mokama 557,34 Lt netekto darbingumo pensija, gyvena viena, o jos sūnus Remigijus Pranis mokosi Šiaulių logopedinėje mokykloje, yra valstybės išlaikomas, dokumentus apie šį faktą atsakovė yra pateikusi ir pareiškėjui. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, atsakovė laiko nepagrįstu rinkliavos skaičiavimą dviem asmenims. Akcentuoja, kad jos regėjimas yra silpnas, atsakovė negali perskaityti siunčiamų laiškų, todėl nežinojo apie teisme vykusį posėdį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo į tai atsižvelgti ir išklausyti atsakovę teismo posėdyje.
Nurodo, kad vietinę rinkliavą yra sumokėjusi: 2011 m. lapkričio 20 d. – 140 Lt, 2012 m. lapkričio 20 d. – 120 Lt, 2013 m. lapkričio 8 d. – 120 Lt. Pažymi, kad mokėjo tek, kiek jai priklauso, o pareiškėjas nedetalizavo, iš ko susideda atsakovės skola, taip pat nurodo, jog konteinerio panaudos sutartis buvo sudaryta tik 2010 m. birželio 1 d., todėl, atsakovės manymu, skola negalėjo atsirasti 2009 m. gruodžio 1 d.
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pažymi, kad byloje esanti pareiškėjo pažyma įrodo, kad atsakovei rinkliavos skola susidarė todėl, kad atsakovė per visą rinkliavos laikotarpį mokėjo tik tris kartus. Pareiškėjas prie atsiliepimo pridėjo detalizuotą pažymą apie atsakovės skolą. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovei siųsti mokėjimo pranešimai pareiškėjui negrįžo. Pareiškėjas mano, kad atsakovė, nesutikdama su rinkliavos registre nurodytu gyventojų skaičiumi, privalėjo pareikalauti šį skaičių pakeisti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus bei tai atlikti ne vėliau kaip iki mokėjimo laikotarpio pabaigos, t. y. 2014 m. kovo 31 d. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sprendė atsakovės prašymą perskaičiuoti rinkliavą, atsižvelgiant į tai, kad sutartis dėl konteinerio sudaryta tik 2010 m. birželio 1 d., tačiau šio prašymo netenkino, o atsakovė jo neskundė. Akcentuoja, kad už atsakovės sūnų rinkliava buvo neskaičiuojama nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., dėl kitų laikotarpių atsakovė nėra pateikusi reikalingų dokumentų apie tolimesnį sūnaus mokslą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl 769,95 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės L. U. už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d..
Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.
Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Pagal Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. T-157 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 4; 5 ir 15 punktus (su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą yra skaičiuojama nuo gyventojų, gyvenančių atitinkamame būste, skaičiaus, nustatant atitinkamą rinkliavos dydį vienam gyventojui, o gyventojų skaičius nustatomas pagal Gyventojų registro duomenis.
Byloje nagrinėjamu atveju, atsakovė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės grindžia tuo, kad neteisingai yra apskaičiuotas nesumokėtos rinkliavos atitinkamais laikotarpiais dydis, nes neteisingai buvo nustatytas, jai priklausančiame būste gyvenusių asmenų skaičius, kas ir įtakojo, jos nuomone, per didelės skolos priskaičiavimą. Be to, nurodo, kad šią rinkliavą yra iš dalies apmokėjusi: 2011 m. – 140 Lt; 2012 m. -120 Lt; 2013 m. – 120 Lt.
Tai, kad atsakovė sumokėjo minėtas rinkliavos sumas pareiškėjas pripažįsta bei savo skaičiavimuose dėl skolos dydžio susidarymo, į tai atsižvelgė.
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo teismui, jis prašo iš atsakovės priteisti vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.. Tačiau pažymose, kuriomis apskaičiavo skolos dydį, nurodo, kad ši skola yra susidariusi už laikotarpį nuo 2007 m. IV ketvirčio iki 2014 m. kovo 31 d., t. y., skolos dydį apskaičiuoja už ilgesnį laikotarpį nei nurodo savo prašyme teismui (b. l. 2-6; 43-44).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.
Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.
Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.
Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.
Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.
Aptartas teisinis reglamentavimas, byloje nagrinėjamu atveju reiškia, kad pareiškėjo pareikšto atsakovui materialinio – teisinio reikalavimo ribos (laikotarpis nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.) nesutampa su jo skundo teismui pagrindo ribomis (laikotarpis nuo 2007 m. IV ketvirčio iki 2014 m. kovo 31 d.) bei kad turi būti vadovaujamasi tomis ribomis, kurios yra nurodytos pareiškėjo suformuluotame materialiniame – teisiniame reikalavime atsakovui.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas su reikalavimu į teismą išieškoti rinkliavos nepriemoką iš atsakovės, kreipėsi 2014 m. birželio 2 d.. Todėl remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatomis, jis yra praleidęs ir senaties terminus išieškoti rinkliavos nepriemoką už 2007 – 2008 m..
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjui vietinės rinkliavos nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. IV ketvirčio iki 2014 m. kovo 31 d., priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra keistinas.
Iš pareiškėjo teismui pateiktų pažymų matyti, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. turėjo sumokėti 777 Lt vietinės rinkliavos bei kad šiuo aptariamu laikotarpiu sumokėjo 380 Lt.. Tokiu būdu, jos skola pareiškėjui sudaro 397 Lt, kurie ir priteistini iš atsakovės.
Likusioje dalyje atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas bei atmetamas.
Atsakovė nurodo, kad jos sūnus atitinkamu laikotarpiu mokėsi bei gyveno logopedinėje mokykloje, atitinkamai negyvendamas kartu su ja, todėl jai turėjo būti skaičiuojama mažesnio dydžio rinkliava.
Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.
Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra minėtas Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. T-157, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas atsakovė galėjo įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą, kai jos sūnus, būdamas deklaruotas gyvenamajame būste kartu su atsakove, faktiškai gyveno kitur.
Byloje duomenų, kad atsakovė ginčo laikotarpiu būtų kreipusis į atsakingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo bei ją įgijusi, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pat atsakovė.
Visa tai lemia, kad atsakovė nepriklausomai nuo to ar ginčo laikotarpiu jos sūnus gyveno kartu su ja, ar ne, ji, kaip vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja, privalėjo šią rinkliavą mokėti nuo deklaruotų jos gyvenamajame būste asmenų skaičiaus, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleista nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo.
Nepagrįsti ir tie argumentai kuriais teigiama, kad buvo pažeista jos teisės žinoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką, o tuo pačiu ir jos teisė dalyvauti teismo posėdyje.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 1 dalį „Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso, elektroninio pašto adreso, telefono, fakso numerių ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresų pasikeitimą bylos proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresu) arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresą).“
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei teismo pranešimas buvo siunčiamas oficialiai deklaruotu atsakovės gyvenamosios vietos adresu, bet grįžo jai neįteiktas (b. l. 22). Dėl šių priežasčių apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta ABTĮ 73 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t.y., teismo interneto tinklalapyje (b. l. 25).
Byloje duomenų, kurie patvirtintų tai, kad atsakovė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jos valios neturėjo galimybės gauti bei priimti teismo pranešimo, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir/arba jų nepagrindžia atitinkamais įrodymais, ir pati atsakovė. Visa tai patvirtina, kad atsakovė apie teismo posėdį buvo informuota teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos procesinių teisių pažeidimą.
Šioje proceso stadijoje netenkintinas ir prašymas iš pareiškėjo išieškoti valstybei bylos vedimo išlaidas už atsakovei suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad „Kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu teismas neišsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimo, kai įstatymų nustatytais atvejais jos turi būti atlyginamos valstybei, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos turi apie tai pranešti tarnybai.“
Iš bylos matyti, kad kartu su apeliaciniu skundu antrinę teisinę pagalbą teikusi advokatė nepateikė teismui duomenų apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, dėl ko nėra galimybės nustatyti jų dydžio ir pan..
Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio nuostatas, tokį prašymą kartu su jį pagrindžiančiais dokumentais galima pateikti per 14 dienų nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės L. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovės pareiškėjui priteista 769,95 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos pakeisti ir pareiškėjui, viešajai įmonei Šiaulių regiono aplinkos tvarkymo centrui, iš atsakovės, L. U., priteisti 397 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos, už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d..
Nutartis neskundžiama.