- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- Iv-194-561/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01581-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau – Ignalinos rinktinė) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Lietuvos valstybė), solidariai priteisti jam 578,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Pagrįsdamas savo reikalavimus S. R. paaiškino, jog dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 dalies bei kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas jam nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). S. R. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 373,09 Lt, o laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 – 205,00 Lt, iš viso – 578,09 Lt.
Šalies argumentai
Skunde S. R. nurodė, kad VTĮ (redakcija galiojusi iki 2009-01-01) 23 straipsnyje yra apibrėžtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareigines algos. Nuo 2007-10-01 (iki 2009-01-01) šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Pagal VTĮ 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą (...). Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, jog priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 26 str. 1 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (redakcija iki 2009-01-01) (toliau – Statutas) 38 str. 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Statuto 38 str. 5 dalyje nurodyta, kad pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statuto 36 straipsnis numato, kad pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 proc. pareiginės algos. Pažymėjo, kad VTĮ 4 str. 2 dalyje nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų. Taigi, apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tame tarpe ir statutinių) darbo užmokestį, yra taikomos VTĮ nuostatos. Atkreipė dėmesį, kad dėl VTĮ VI skyriaus nuostatų, o būtent 23 str. 2 dalyje numatyto ribojimo taikymo, jam yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 str. 1 dalį.
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004-12-13 nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 str.) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Taip pat S. R. remiasi Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Pabrėžė, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teigia, jog ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 procentų pareigines algos pareiškėjui išmokėjimo, yra laikytinas neįvykdytu ir jo keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas.
S. R. mano, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu turi būti tiesiogiai jam darbo užmokesčio neišmokėjusi Ignalinos rinktinė, tačiau pastebi, kad jo darbdavys bendrąja prasme yra Lietuvos Respublikos valstybė. Todėl mano, kad Ignalinos rinktinė, kaip institucija, yra tik Lietuvos Respublikos valstybės priimtų sprendimų vykdytoja. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-02-22 nutarimu Nr.194, 6 punkte nustatyta, kad VSAT finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu ir suformuota teismų praktika minėtose bei panašaus pobūdžio bylose (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-63/2010, Nr. A756-59/2010 ir kt.), mano, jog būtent Lietuvos Respublikos valstybei, kaip jo darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už jo, kaip pareigūno, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Taip pat mano, kad Lietuvos Respublikos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjo, kaip pareigūno, atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi to padaryta nebuvo, pagal Konstitucijos 48 str. 1 dalį pastarajai tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o Ignalinos rinktinei jas išmokėti. Atsižvelgiant į tai, jog tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abi atsakovės – Lietuvos valstybė ir Ignalinos rinktinė – pareiškėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, mano, kad pastarosioms kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti jam už atliktą darbą pagal Konstitucijos 48 str. 1 dalį.
S. R. atkreipė dėmesį, jog dėl pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies jam priklausančio darbo užmokesčio, teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį į teismą kreipėsi nesibaigus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 27 str. 2 dalyje įtvirtintam trejų metų senaties terminui.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Vyriausybės atstovė VSAT, tuo pačiu byloje būdama ir trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, atsiliepime į pareiškėjo S. R. skundą su skundo reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždama, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, o kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Nurodė, kad Civilinio kodekso 6.273 str. 1 dalyje įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Todėl, pareiškėjui reikalavimus grindžiant Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos valstybę turi atstovauti VSAT.
Remdamasi išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 išaiškinimu, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, VSAT laiko, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalis neišmokėtai S. R. darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Šalies argumentai
Atkreipė dėmesį, kad S. R. su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-20, todėl, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-05-20, t. y., jei teismas pripažintų, kad Ignalinos rinktinė pažeidė pareiškėjo teises, priteistina suma turėtų būti mažinama už 2007 m. kovo-balandžio mėn. 272,49 Lt sumai.
Atsižvelgdama į sunkią valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 str. 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 str. 1 dalimi, VSAT prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė atsiliepime į pareiškėjo S. R. skundą su jame išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją pagrindė iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti VSAT. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikytini Darbo kodekso nustatyti terminai, todėl S. R. piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos.
Byloje kilęs ginčas dėl to, ar pareiškėjui S. R. teisėtai ir pagrįstai nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi atsakovei Ignalinos rinktinei taikant 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 str. 2 dalį.
Byloje esanti medžiaga patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl fakto, kad S. R. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 dirbo Ignalinos rinktinės Apsaugos skyriaus jaunesniuoju specialistu (b. l. 6), todėl jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos VTĮ VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 straipsnis).
Nustatyta, kad S. R. Ignalinos rinktinėje einant statutinio tarnautojo pareigas, apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t. y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu iš viso laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 jam neišmokėta 373,09 Lt, o laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 – 205,00 Lt darbo užmokesčio (b. l. 6-8). Pažymėtina, jog ginčo dėl sumų dydžių byloje nėra.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 str. 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 str. 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas Ignalinos rinktinė už faktiškai pareiškėjo S. R. atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo S. R. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. R. skunde be Ignalinos rinktinės atsakove taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę, tačiau teismas daro išvadą, kad S. R. tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Ignalinos rinktine, t. y. subjektu, privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūno priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. R. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atsakovu laikytinas tiesioginis jo darbdavys, t. y. Ignalinos rinktinė.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo S. R. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo S. R. teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė ir Lietuvos valstybę atstovaujanti VSAT atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė taikyti Darbo kodekse nustatytus ieškinio senaties terminus (Darbo kodekso 298 straipsnis ir 27 str. 2 dalis) ir pabrėžė, kad S. R. reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos. VSAT nurodė, kad S. R. priteistina suma mažintina 272,49 Lt sumai už 2007 m. kovo-balandžio mėn.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį S. R. (b. l. 7-8), laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 jam nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi, jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjas S. R. į teismą su skundu kreipėsi 2010-05-27 (b. l. 9), pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2010-05-01. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas S. R. dėl dalies reikalavimo yra praleidęs senaties terminą, todėl S. R. priteistina suma turi būti sumažinta 272,49 Lt už 2007 m. sausio – balandžio mėn. (53,48 Lt už 2007 m. kovo mėn. ir 219,01 Lt už 2007 m. balandžio mėn.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas, vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Taikant nurodytus pareiškėjui S. R. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo S. R. reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui S. R. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė ir Lietuvos valstybę atstovaujanti VSAT atsiliepimuose prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.
ABTĮ 4 str. 6 dalyje ir CPK 284 str. 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atsakovai nepateikė jokių duomenų, kurie liudytų jų motyvų pagrįstumą. Lėšų neturėjimo faktas yra ne visuotinai žinoma, o įrodinėtina aplinkybė. Nesant įrodymų, šis faktas negali būti nustatomas. Be to, pareiškėjui S. R. priteisiama suma nėra didelė, todėl atsakovų prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniu, 88 str. 1, 4 punktais, 127 bei 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
pareiškėjo S. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. R. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 305,60 Lt (tris šimtus penkis litus 60 centų) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitą pareiškėjo S. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.