Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-438-1446-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-05-23
Bylos Nr.: A-438-1446-11
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-163-2010-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: R. Ž.
Atsakovas: Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo: Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos

Kategorijos

16.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A438-1446/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-163-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 20-TE-155 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui R. Ž.“.

Prašyme nurodė, jog 2009 m. spalio mėnesį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) viršininko nurodymu atliko tarnybinį patikrinimą, inicijuotą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Vidaus tyrimų valdybos (toliau – ir VTV), dėl jų 2009 m. rugsėjo 24 d. atlikto Kauno apskrities VPK viešosios policijos neviešo patikrinimo rezultatų. Iš prie Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM VTV viršininko 2009 m. spalio 7 d. rašto Nr. 5-11-S-463 pridėtos medžiagos buvo matyti du tarnybinio patikrinimo metu tirtini objektai: 1. Ar pagrįstai buvo pakviestas į patrulinį automobilį krovininio automobilio vairuotojas? t.y. ar nepažeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 75 punkto reikalavimai? 2. Ar pagrįstai patruliai netaikė administracinio poveikio priemonių maršrutinio transporto sustojimo vietoje stovėjusiam krovininio automobilio vairuotojui ? t.y. ar buvo pažeistas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) XII skirsnio „Sustojimas ir stovėjimas“ 155 str. „Sustoti ir stovėti draudžiama“ 155.9 punktas. Pareiškėjas akcentavo, kad išanalizavęs visą medžiagą, objektyvių ir neginčijamų faktų, jog patruliai padarė tarnybinį nusižengimą, nerado. Vadovaudamasis surinkta medžiaga 2009 m. spalio 28 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-371, kurioje siūlė patruliams drausminio poveikio priemonių netaikyti, nenustačius jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo. Jos pagrindu pareiškėjas 2009 m. lapkričio 27 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM VTV 2009 m. lapkričio 26 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 5-11-PR3-49, kuriame pareiškėjas kaltinamas padarytais nusižengimais. 2009 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui pateikta susipažinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Vidaus tyrimų valdybos tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-11-IS-100, kurios siūlomos dalies 2.2 ir 2.3 punktuose nurodyti imperatyvūs siūlymai galėjo pareiškėjui sukelti neigiamas pasekmes. Todėl jas apskundė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrui. Skundą pavesta tirti J. J., tyrimo metu jis nerado pagrindo papildomai nagrinėti KET, Patrulių veiklos instrukcijos bei kitų su tuo susijusių aktų. Todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo teisės nepažeistos. Pareiškėjo įsitikinimu, Kauno apskrities VPK PR patruliai L. M. ir D. Ž. 2009 m. rugsėjo 24 d. nepažeidė KET ir Patrulių veiklos instrukcijos reikalavimų, dėl to ir pareiškėjas negalėjo pažeisti pareigybės aprašymo bei Policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą nurodė, jog pareiškėjas Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės (toliau - ir PR) pareigūnų, 2009 m. rugsėjo 24 d. dirbusių tarnybiniu automobiliu VW VENTO, valst. Nr. KKS 954, veiksmuose Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM VTV pareigūnai įžvelgė galimus nusižengimo požymius, ko pasėkoje, atliktas tarnybinis patikrinimas. Patikrinimą atliko R. Ž.. Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo konstatuota, jog patruliams L. M. ir D. Ž. drausminio poveikio priemonių netaikyti, nenustačius jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo. Šios išvados persiųstos Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos VRM. 2009 m. lapkričio 9 d. policijos generalinis komisaras pavedė PD VTV įvertinti Kauno apskrities VPK atliktą tarnybinį patikrinimą. Policijos departamento VTV atlikus tarnybinį patikrinimą, 2009 m. gruodžio 21 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-11-IS-100, kurioje pasiūlyta Kauno apskrities VPK viršininkui principingai spręsti pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą. Išvadoje nustatyta, kad R. Ž., atlikdamas tarnybinį patikrinimą, netinkamai kvalifikavo pavaldžių pareigūnų veiksmus bei neprincipingai juos vertino. Dėl to R. Ž. buvo skirta tarnybinė nuobauda.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog 2009 m. rugsėjo 24 d., atliekant Kauno apskrities VPK viešosios policijos pareigūnų neviešą patikrinimą, dalyvavo Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir EPT) pareigūnas, tačiau jis KET pažeidimo neįformino ir kompetentingo situacijos vertinimo nepateikė, t. y. ne tik nerealizavo savo teisės bet ir neįvykdė pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje „Policijos pareigūno pareigos“. To paties nepadarė ir kiti patikrinime dalyvavę pareigūnai. Atsiliepime akcentavo, kad netikėtas patikrinimas atliekamas vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 5-V-770 „Dėl policijos įstaigų vidaus kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 skyriaus nuostatomis. Netikėto patikrinimo tikslas yra įvertinti policijos įstaigos ar jos padalinių darbuotojų pasirengimą vykdyti pareigybių aprašymuose nustatytas funkcijas ir kitų teisės aktų reikalavimus ir jų vykdymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimus Nr. 768 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių 155.9 punkte įtvirtinta nuostata, kad „sustoti ir stovėti draudžiama maršrutinio transporto sustojimo aikštelėse ir arčiau kaip 15 m. atstumu nuo jų arba arčiau kaip 15 m. atstumu nuo taksi stotelės ženklo, jeigu tai kliudytų maršrutinio transporto ar taksi eismui“. Šis punktas neišskiria transporto rūšių. R. I. vairuojamas automobilis stovėjo maršrutinių autobusų stovėjimo aikštelėje, tuo pažeistas KET 155.9 punktas. Todėl patruliai L. M. ir D. Ž., atlikus tarnybinį patikrinimą, nepagrįstai išvengė tarnybinės atsakomybės. Vadovaujantis policijos pareigūnas pastebėjęs pavaldžių pareigūnų daromas klaidas, privalo imtis neatidėliotinų priemonių joms ištaisyti, nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. Ž. to nesiėmė, todėl tarnybinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo R. Ž. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 20-TE-155, kuriuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato PR viršininko pavaduotojui R. Ž. skirta tarnybinė nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punktu, R. Ž. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl patrulių L. M. ir D. Ž. veiksmų, susijusių su 2009 m. rugsėjo 24 d. įvykiu. Teismas akcentavo, jog Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei nuobaudų skyrimo tvarkos 15 punkte yra išdėstytos teisės, kurias turi tikrintojas tarnybinio patikrinimo metu. Kaip antai, teisę išvykti į įvykio vietą; apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis; nustatyta tvarka susipažinti su reikimais dokumentais ir gauti jų kopijas; konsultuotis su reikiamasi specialistais; gauti kitą reikiamą informaciją; teikti motyvuotą teikimą dėl tikrinimo pareigūno nušalinimo nuo pareigų. Teismo nuomone, kadangi ginčijamoje situacijoje kilo klausimas dėl paties pažeidimo fakto buvimo, vadovaujantis Tvarkos 7 punktu, tarnybinis patikrinimas privalėjo būti atliekamas pasinaudojant visomis tikrintojui suteiktomis teisėmis.

Teismo vertinimu, iš tarnybinio patikrinimo bylos medžiagos matyti, jog tarnybinio patikrinimo 2009 m. spalio 28 d. išvada Nr. 20-JS-371 priimta, vadovaujantis patrulių D. Ž. ir L. M. paaiškinimais bei kaip pareiškėjas nurodė savo paaiškinime “pavedė pavaldiems pareigūnams gauti įvykio vietos schemą, nuvykti į įvykio vietą ir patikrinti maršrutinio transporto judėjimo intensyvumą, maršrutų kiekį, padaryti fotonuotraukas“. Tačiau, kaip nustatė teismas, tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, jog R. Ž. fiksuojant 2009 m. rugsėjo 24 d. R. I. KET pažeidimo vietą, neužfiksuotas Taikos pr. kelio atkarpoje ties stotele „Elektrinė“ ženklas „Sustoti draudžiama“, draudžiantis stovėti (sustoti) krovininiams automobiliams. Dėl šios priežasties nebuvo ištirtos visos aplinkybės dėl padaryto KET pažeidimo. Pats pareiškėjas tokius savo veiksmus paaiškino kaip paties nenuvykimą į įvykio vietą, todėl negalėjo užfiksuoti ir nuslėpti reikšmingų tarnybiniam patikrinimui aplinkybių. Tačiau, teismo nuomone, toks R. Ž. aplinkybių aiškinimas negali pateisinti jo veiksmų, kadangi tarnybinio patikrinimo vienu iš tikslų yra išsamus pareigūno nusižengimo aplinkybių ištyrimas, pasinaudojant visomis teisės aktų nustatytomis teisėmis (Tvarkos 2 punktas, 15 punktas).

Teismas akcentavo, kad iš pareiškėjo pareigybės parašymo matyti, jog jo kompetencijai nepriskirtina spręsti klausimų, susijusių su eismo priežiūra. Tačiau tarnybinio patikrinimo dėl patrulių veiksmų medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog sprendžiant klausimą dėl KET pažeidimo fakto R. Ž. būtų kreipęsis į specialistus. Pats R. I. pripažino, jog padarė KET pažeidimą. Be to, teismo nuomone, dviprasmiški ir pačių patrulių paaiškinimai. Tiek savo paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu liudytojai D. Ž. ir L. M. parodė, jog jie įspėjo R. I. dėl pažeidimo. Įspėjimas – yra viena iš nuobaudos rūšių. Ir nors nagrinėjamoje situacijoje įspėjimas nebuvo tinkamai įformintas, t. y. raštiškai, kaip tai numato Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 23 straipsnio nuostatos, tačiau jau paties įspėjimo naudojimo faktas reiškia, jog vairuotojas atliko priešingą teisei veiksmą. Kitokiu atveju įspėjimas nėra naudojimas. Be to, pačioje tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra visapusiškai ištirtos aplinkybės, kas leistų spręsti, ar R. I. pažeidė KET 155.9 punkto reikalavimus „Sustoti ir stovėti draudžiama maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėse ir arčiau kaip 15 m. atstumu nuo jų arba arčiau kaip 15 m atstumu nuo taksi stotelės ženklo, jei tai kliudytų maršrutinio transporto ar taksi eismui“ ir tik abstrakčiai nurodyta, jog tikėtina, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. apie 12 val. tikrintas krovininis automobilis MB , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) maršrutinio transporto eismui netrukdė. Teismo manymu, toks abstraktus aplinkybių vertinimas negali būti pakankamu tarnybinei išvadai priimti.

Teismas pripažino, jog atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir analizuodamas, ar patruliai savo veiksmais nepažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 75.5 punkto reikalavimų, nustatančių, jog į patrulinį automobilį pažeidėją ir kitus asmenis galima pakviesti, kai reikia į keblią padėtį patekusiems eismo priežiūros dalyviams, komisaras R. Ž. nesiaiškino, ar I. I. padėtis tikrai buvo kebli. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad galiojantys teisės aktai nepateikia „keblios padėties“ sąvokos apibrėžimo. Todėl šiai sąvokai suprasti pasitelktinas lingvistinis termino aiškinimo būdas. Lietuvių kalbos žodyne žodžio „keblus“ nurodoma reikšmė „painus, sunkus, nepatogus“. Pats R. I. paaiškinime nurodė, jog jis nežinojo, kur galima sustoti, todėl sustojo. Pareigūnai L. M. ir D. Ž. savo paaiškinimuose nurodė, jog vairuotojas nežinojo, kur važiuoti, todėl sustojęs autobusų stotelėje laukė viršininko skambučio. Teismo posėdžio metu liudytojas D. Ž. nurodė, jog vairuotojas prašė paaiškinti kelią, nes jis nežinojo, kur randasi firma. Liudytojas L. M. nurodė, jog vairuotojas pasakė, kad jam tuoj turi paskambinti, nes jis neturi kur važiuoti, ir važiuos kai sulauks skambučio. Teismo vertinimu, tokia situacija, kai asmuo, tam, kad galėtų įgyvendinti savo galutinį tikslą laukia trečiojo asmens skambučio, negali būti aiškinama kaip kebli padėtis, todėl darytina išvada, jog patruliai nepagrįstai pažeidėją pakvietė į tarnybinį automobilį. Šios situacijos aiškinimas per keblios padėties sąvoką, teismo nuomone, yra tik parulių pasirinkta gynybinė taktika, siekiant išvengti tarnybinės atsakomybės.

Teismas nurodė ir tai, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 72 punkto reikalavimą sustabdęs transporto priemonę, patrulis radijo ryšio priemonėmis privalo pranešti budėtojui stabdymo vietą, sustabdytos transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo priežastį. Apie vairuotojui taikytas poveikio priemones informuojamas budėtojas, kuris šią informaciją fiksuoja raštu. Tačiau, kaip nustatė teismas, bylos medžiaga patvirtina, jog tarnybinį patikrinimą atlikęs Kauno apskrities VPK vado pavaduotojas R. Ž. patikrinimo metu nevertino šios aplinkybės, taip sudarydamas sąlygas pareigūnams L. M. ir D. Ž. išvengti tarnybinės atsakomybės.

Teismas pripažino, jog R. I. administracinės teisės pažeidimo medžiaga patvirtina, jog surinkta pakankamai įrodymų, jog minėtas asmuo 2009 m. rugsėjo 24 d. Taikos pr., Kaune, pastatydamas automobilį MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėje, pažeidė kelio ženklo 332 sustoti ir stovėti draudžiama reikalavimus. Minėtais veiksmais padarė pažeidimą, nustatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje. Nutarimą administracinės teisės pažeidimo byloje priėmė kompetentinga institucija Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir KPV). Jis yra įsiteisėjęs. Teismo nuomone, kadangi R. I. kaltė įrodyta bei atsižvelgiant į anksčiau išanalizuotas aplinkybes, darytina išvada, jog R. Ž. nevisapusiškai ir nepilnai atliko tarnybinį patikrinimą. Tai reiškia, jog jis nevykdė, o kartu ir pažeidė Policijos generalinis komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtino Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 12.3 punkto reikalavimą, kuris įpareigoja vadovaujančias pareigas einantį policijos pareigūną, pastebėjus pavaldžių pareigūnų daromas klaidas, imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant jas ištaisyti, išvengti tolesnių neigiamų pasekmių, bei Kodekso 12.10 punkto reikalavimą, kuris įpareigoja būti reikliems pavaldiniams ir visiems vienodai teisingiems, visada prisiminti, kad savo elgesiu ir darbu rodo jiems pavyzdį. Taip pat buvo pažeistos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-237 patvirtintos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vado pavaduotojo pareigybės aprašymo 7.3 punkto (vykdo Vidaus reikalų ministro, generalinio komisaro, Kauno apskrities VPK viršininko, Patrulių rinktinės vado įsakymus) bei 7.12 punkto (atlieka padalinio pareigūnų ir tarnautojų korupcijos ir kitų neteisėtų veikų prevenciją, kontroliuoja kaip laikomasi darbo drausmės) nuostatos. Taigi, teismo manymu, pareiškėjas, eidamas Kauno apskrities VPK PR vado pavaduotojo pareigas ir būdamas atsakingu už jų tinkamą įgyvendinimą, nevykdė minėtų teisės aktų nustatytų reikalavimų (nepilnai bei nevisapusiškai ištyrė patrulių veiksmus).

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad atsakovas surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. Ž. tarnybinio nusižengimo faktą, bylos faktines aplinkybes nustatė remdamasis leistinais įrodymais ir juos tinkami ištyrė ir įvertino. Padarytas tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas teisingai, nusižengimo sudėtis ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmės nuobaudos individualizavimui, nustatytos ir įvertintos. Teismo nuomone, R. Ž. paskirta nuobauda atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pareigūno kaltę, taip pat atsižvelgta į nusižengimo padarymo aplinkybes ir padarinius, skiriant nuobaudą jos skyrimo tvarka ir pagrindiniai atsakomybės principai nebuvo pažeisti, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino tinkamais tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindus, kadangi Kauno apskrities VPK policijos pareigūnų etikos komisijos 2010 m. vasario 23 d. posėdžio protokoliniame nutarime Nr. 20-1-P9-4 buvo konstatuota, jog pareiškėjas Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimų nepažeidė.

2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) Personalo departamento 2010 m. vasario 11 d. išvada Nr. 2 VL-17 taip pat negalėjo būti teismo pripažinta pagrindu skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, kadangi Tvarkos 24 punkte nurodyta, jog „vidaus tarnybos sistemoje atliktų tarnybinių patikrinimų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą Vidaus reikalų ministerijos vadovybės pavedimu vertina ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas". Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju išvados dėl pareiškėjo veikos padarytos pažeidžiant nustatytą tvarką (taisykles).

3. Policijos departamento prie LR VRM Vidaus tyrimų valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-11-IS-l00 taip pat negalėjo būti pagrindu, skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, kadangi Tvarkos 20 punkte nurodyta, jog „tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant tarnybinio patikrinimo, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamos teisinės tikrinamo pareigūno veiklos įvertinimas". Pareiškėjo vertinimu, jo atveju jokie įrodymai nebuvo renkami, o išvada surašyta remiantis atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, pridėjus pareiškėjo paaiškinimą ir neaišku kur, kada, kieno padarytas fotonuotraukas, kuriose matomas kelio ženklas „Sustoti draudžiama". Tokiu būdu išvada surašyta pažeidžiant nustatytą Tvarką (taisykles) ir visiškai nesinaudojant Tvarkos 15 punkte numatytomis teisėmis: išvykti įvykio vieton, apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis, konsultuotis su reikiamais specialistais ir kt. Be to, teismo posėdyje liudytojai G. G. ir A. R. paneigė Policijos departamento prie LR VRM Vidaus tyrimų valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. išvadoje Nr. 5-11-IS-lOO padarytas išvadas, kad „R. Ž. turėjo būti įvykio vietoje“, „nuslėpė reikšmingas tarnybinio patikrinimo atlikimui ir tinkamam policijos pareigūnų veiksmų įvertinimui reikšmingas aplinkybes“.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjui privalu buvo pasinaudoti visomis tikrintojui suteiktomis teisėmis, kadangi teisė nėra pareiga. Tvarkos 15 punkte numatyta teisė išvykti į įvykio vietą, tačiau nėra imperatyvios normos, jog tai privalu daryti asmeniškai. Be to, teismo sprendime minimas kelio ženklas „Sustoti draudžiama" liudininkų L. M. ir D. Ž. tvirtinimu yra 300 metrų ar didesniu atstumu nuo įvykio vietos, o tokiu atstumu nedažnai apžiūrimos net nusikaltimų vietos.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog liudytojai D. Ž. ir L. M. įspėjo R. I., kaip pažeidusį KET. Minėtieji liudytojai teismo posėdyje nurodė, kad įspėjo R. I., dėl galimo pažeidimo, kuris jų nuomone nebuvo užbaigtas.

6. Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, jog „Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Tarnybos policijoje statutu bei kitais teisės aktais". Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad galiojantys teisės aktai nepateikia „keblios padėties" sąvokos apibrėžimo, todėl tvirtinimas, jog pareiškėjas ar patruliai turėjo šiai sąvokai suprasti pasitelkti lingvistinį termino aiškinimo būdą, yra nepagrįstas.

7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai savo sprendime konstatavo, jog pareiškėjas turėjo vertinti ar patruliai nepažeidė Patrulių veiklos instrukcijos 72 punkto reikalavimų, kadangi Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, VII skirsnyje „Patrulių veikla vykdant eismo priežiūrą“ 66 punkte nurodoma, kada patrulis gali sustabdyti transporto priemonę, 67 punkte nurodoma, ką turi daryti patrulis prieš stabdydamas transporto priemonę, 69 punkte ir 71 punkte nurodoma, kaip patrulis turi stabdyti transporto priemonę, 70 punkte nustatyti reikalavimai stabdant transporto priemonę tamsiu paros metu ir tik po to 72 punkte nurodoma ką turi daryti patrulis sustabdęs transporto priemonę. Todėl, pareiškėjo nuomone, tikrinant stovinčią transporto priemonę neprivalu vykdyti Instrukcijos 72 punkte nurodytų reikalavimų. Be to, liudytojas D. Ž. teismo posėdžio metu patvirtino, jog apie tikrintą R. I. vairuojamą automobilį MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) radijo ryšiu pranešė budėtojui, nors tai daryti nebuvo privalu.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tai, kad R. I. atžvilgiu Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba priėmė nutarimą, kuris įsiteisėjo, todėl pareiškėjas nevisapusiškai ir nepilnai atliko tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog nutarimas priimtas po to kai buvo patvirtinta Policijos departamento prie LR VRM Vidaus tyrimų valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-11-IS-lOO, kuri ir buvo vienu iš pagrindų skirti jam tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tarnybinė nuobauda jam skirta už siūlymus, kurie nepatiko aukštesnės pagal pavaldumą įstaigos pareigūnams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnų etikos komisijos 2010 m. vasario 23 d. posėdžio protokolinio nutarimo Nr. 20-1-P9-4 turinį. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. lV-308 patvirtintos senos redakcijos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (Žin. 2003, Nr. 84- 3861) nuostatomis. Atsakovo vertinimu, Policijos departamento prie LR VRM Vidaus tyrimų valdyba, atlikdama tarnybinį patikrinimą nustatė, jog Kaune, Taikos prospekte prieš maršrutinio transporto stotelę „Elektrinė" apie 150 m atstumu, yra krovinių automobilių stovėjimą (sustojimą) draudžiantis kelio ženklas „Sustoti draudžiama“, ir tai užfiksavo medžiagoje. Taip pat buvo nustatyta, kad vairuotojas R. I. padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl tarnybinio patikrinimo medžiaga buvo išsiųsta Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybai spręsti dėl R. I. patraukimo administracinėn atsakomybėn, jam vėliau ir buvo skirta administracinė bauda. Visą šį tyrimą privalėjo atlikti pareiškėjas, rinkdamas medžiagą tarnybinio patikrinimo metu, tačiau savo pareigų neatliko už ką ir buvo teisėtai nubaustas drausmine tvarka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai nurodo, jog šiuo atveju pats pareiškėjas (apeliantas), neneigia fakto, kad R. I., pastatė automobilį maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėje. KET 155.9 punktas draudžia sustoti ir stovėti maršrutinio transporto sustojimo aikštelėse, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju buvo pažeisti KET reikalavimai bei buvo padarytas ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. 2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 20-TE-155 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui R. Ž.“ (toliau – ir Įsakymas) panaikinimo. Šiuo Įsakymu, atsižvelgiant į Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-11-IS-100, 2010 m. vasario 11 d. išvadą Nr. 2VL-17 ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnų etikos komisijos 2010 m. vasario 23 d. posėdžio protokolinį nutarimą Nr. 20-1-P9-4, pareiškėjui R. Ž. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Minėtame Įsakyme taip pat buvo nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 12.3 ir 12.10 punktus bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 20-V-237 patvirtinto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vado pavaduotojo pareigybės aprašymo 7.3 ir 7.12 punktus. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėjui inkriminuota neteisėta veika pasireiškė tuo, kad jis atlikdamas policijos pareigūnų L. M. ir D. Ž. tarnybinį patikrinimą, netinkamai kvalifikavo pavaldžių pareigūnų veiksmus, neprincipingai juos vertino, nepasinaudojo visomis jam suteiktomis teisėmis, tarnybinio patikrinimo metu neišanalizavo ir išvadoje neišdėstė visų tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių (tyčia nuslėpė tyrimui reikšmingą aplinkybę, nefiksuodamas kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ buvimo įvykio vietoje), taip pat pateikė akivaizdžiai netinkamą tikrinamų pareigūnų veiksmų įvertinimą (b. l. 13, 18 – 19, 27).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog pareigūnų L. M. ir D. Ž. tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas dėl to, jog 2009 m. rugsėjo 24 d. apie 12 val. Taikos pr., Kaune, stebint Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės patrulių, dirbusių automobiliu VW Vento , valst. Nr. KKS954, darbą nustatyta, jog prie krovininio automobilio MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo autobusų stotelėje, priėjo policijos pareigūnas ir po trumpo pokalbio su vairuotoju grįžo į patrulinį automobilį. Krovininio automobilio vairuotojas išlipo iš savo automobilio ir atsisėdo į policijos patrulinį automobilį. Po kurio laiko vairuotojas išlipo iš policijos automobilio ir atsisėdo į savo krovininį automobilį. Krovininio automobilio vairuotojas vėl grįžo į policijos automobilį, maždaug po minutės išlipo ir nuėjo link savo automobilio, o policijos pareigūnai tuo metu nuvažiavo. Krovininis automobilis MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į netoliese esančią degalinę „BP“. Dėl Kauno apskrities VPK PR pareigūnų veiksmuose galimų tarnybinio nusižengimo požymių (krovininio automobilio vairuotojui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, t. y. stovėjusiam neleistinoje vietoje, nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas), Kauno apskrities VPK vadovui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą ir spęsti pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimą.

Vykdyti šį nurodymą buvo įpareigotas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato PR vado pavaduotojas R. Ž., kuris atlikęs tarnybinį patikrinimą, surašė 2009 m. spalio 28 d. išvadą Nr. 20-JS-371 “Dėl neviešo patikrinimo“ (b. l. 24). Minėtoje išvadoje patruliams L. M. ir D. Ž., siūlyta netaikyti drausminio poveikio priemonių, nenustačius jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėties, ją patvirtino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas. Išvadoje buvo pažymėta, jog pareigūnai L. M. ir D. Ž. 2009 m. rugsėjo 24 d. apie 12 val. Taikos pr., Kaune, galimo administracinio teisės pažeidimo prevencijos tikslu patikrino krovininį automobilį MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo vairuotoją R. I.. Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. I. nebuvo surašytas todėl, kad nebuvo Kelių eismo taisyklių 155.9 punkte nurodyto pažeidimo sudėties (maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėje stovėjęs krovininis automobilis netrukdė maršrutinio transporto ar taksi eismui). 2009 m. lapkričio 9 d. policijos generalinis komisaras pavedė Policijos departamento prie VRM Vidaus tyrimų valdybai įvertinti Kauno apskrities VPK atliktą tarnybinį patikrinimą, kuri 2009 m. gruodžio 21 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-11-IS-100 (b. l. 9-14). Minėtoje išvadoje buvo pripažinta, jog pareiškėjas, neišsamiai atliko tarnybinį patikrinimą ir pasiūlyta principingai spręsti Kauno apskrities VPK PR vado pavaduotojo R. Ž. tarnybinės atsakomybės klausimą. Akcentuotina, jog šią tarnybinio patikrinimo išvadą teisėta ir pagrįsta pripažino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo departamentas (2010 m. vasario 11 d. išvada Nr. 2VL-17, b. l. 16).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta konstatuotina, jog pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas iš esmės yra susijęs su jo neveikimu, t. y. tinkamu tarnybinio patikrinimo dėl jam pavaldžių policijos pareigūnų L. M. ir D. Ž. veiksmų neatlikimu (visų patikrinimui reikšmingų aplinkybių neužfiksavimu, nepasinaudojimu suteiktomis teisėmis, susijusiomis su atliekamu tarnybiniu patikrinimu ir pan.). Pabrėžtina, jog tais atvejais, kai priešinga vidaus tarnybos interesams (priešinga teisei) veika padaroma neveikimu, pareigūnui neatliekant pareigų (Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti Šie neveikimo požymiai, nulemia ir įrodinėjimo dalyką – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių (žr. pvz. administracines bylas Nr. A-438-776/2010, Nr. A-438-1340/2009, Nr. A-438-1131/2009). Kita vertus, valstybės tarnautojo (taip pat ir vidaus tarnybos pareigūno) atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant ar valstybės tarnautojas (pareigūnas) neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-438-186/2011).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo veiklą reglamentuojančių teisės aktų turinio matyti, kad jam buvo priskirta funkcija organizuoti bei vykdyti Vidaus reikalų ministro, Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko, Patrulių rinktinės vadovų įsakymų bei nurodymų perdavimą darbuotojams, vykdyti šios įsakymus bei užtikrinti jų vykdymo kontrolę (pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.3 punktas, b. l. 35), taip pat atlikti vadovaujamo padalinio pareigūnų ir tarnautojų neteisėtų veikų prevenciją, kontroliuoti kaip laikomasi darbo drausmės (pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.12 punktas, b. l. 35). Be to, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 2 punktu, pagrindinis tarnybinių patikrinimų atlikimo tikslas yra sudaryti sąlygas išsamiai ir nešališkai ištirti pareigūno tarnybinio nusižengimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas, nustatyti kaltus pareigūnus bei siekti tarnybinės drausmės stiprinimo bei tarnybinių nusižengimų prevencijos. Vadovaujantis šios Tvarkos 15 punktu, siekdamas minėtų tikslų, tikrintojas turi teisę: išvykti į įvykio vietą; apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis; nustatyta tvarka susipažinti su reikiamais dokumentais ir gauti jų kopijas; konsultuotis su reikiamais specialistais; gauti kitą reikiamą informaciją; teikti motyvuotą teikimą dėl tikrinamo pareigūno nušalinimo nuo pareigų. Akcentuotina, jog šios teisės aktų nuostatos, taip pat ir Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 12.3 ir 12.10 punktai (numatantys vadovaujančio policijos pareigūno pareigą pastebėjus pavaldžių pareigūnų daromas klaidas, imtis neatidėliotinų veiksmų siekiant jas ištaisyti, išvengti tolesnių neigiamų padarinių; būti reikliam pavaldiniams ir visiems vienodai teisingam, visada prisiminti, kad savo elgesiu ir darbu jis rodo jiems pavyzdį) įtvirtino tik pareiškėjui, kaip vadovaujančiam policijos pareigūnui, tenkančią bendro pobūdžio pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti pavaldžių pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų aplinkybes, nustatyti kaltus pareigūnus bei siekti tarnybinės drausmės stiprinimo.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog, atlikdamas tarnybinį patikrinimą dėl pareigūnų L. M. ir D. Ž. veiksmų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias teisės normas, įpareigojančias jį veikti konkrečiu būdu. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog tarnybinį patikrinimą atliekančiam asmeniui (tikrintojui) yra suteikiama diskrecijos teisė nepažeidžiant esminių patikrinimui keliamų tikslų bei reikalavimų (Tvarkos 2 punktas) pačiam pasirinkti konkrečius tikrinimo veiksmus, numatytus Tvarkos 15 punkte. Atitinkamai, darytina išvada, jog atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, nepasinaudojo visomis jam suteiktomis teisėmis. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo atliktas tarnybinis patikrinimas akivaizdžiai prieštaravo bei neatitiko Tvarkos 2 punkte įtvirtintų esminių tarnybinių patikrinimų atlikimo tikslų bei principų (išsamumo, nešališkumo ir pan.). Priešingai, iš pareiškėjo atlikto tarnybinio patikrinimo Nr. 20-IS-371 medžiagos (Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos byla Nr. 48) matyti, jog šio patikrinimo metu buvo renkami, vertinami bei išsamiai nagrinėjami įvairūs faktiniai duomenys bei įrodymai (pareigūnų L. M. ir D. Ž., taip pat jų tikrinto vairuotojo R. I. paaiškinimai, sudaryta įvykio vietos schema, padarytos šios vietos fotonuotraukos).

Be to, objektyviais įrodymais nėra pagrįsta ir aplinkybė, kad pareiškėjas buvo šališkas pareigūnų L. M. ir D. Ž. atžvilgiu, tyčia nuslėpė tyrimui reikšmingą aplinkybę, nefiksuodamas kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ buvimo įvykio vietoje ir pateikė akivaizdžiai netinkamą tikrinamų pareigūnų veiksmų įvertinimą. Pažymėtina, jog pareiškėjo surašytoje tarnybinio patikrinimo išvadoje iš tiesų nėra minimas faktas, kad prieš maršrutinio transporto sustojimo vietą (stotelę) „Elektrinė“, kurioje stovėjo pareigūnų L. M. ir D. Ž. tikrintas krovininis automobilis, apie 150 m. atstumu buvo krovininiams automobiliams stovėjimą (sustojimą) draudžiantis kelio ženklas „Sustoti draudžiama“. Tačiau, kaip matyti iš pačios pareiškėjo surašytos tarnybinio patikrinimo išvados (b. l. 25), pareiškėjo 2009 m. lapkričio 30 d. paaiškinimo Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybai (b. l. 38) ir pareiškėjo paaiškinimų teisme (b. l. 107), tarnybinio patikrinimo metu tiriant ar pareigūnai L. M. bei D. Ž. privalėjo maršrutinio transporto stotelėje stovėjusio krovininio automobilio vairuotojui R. I. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo vadovaujamasi Kelių eismo taisyklių 155.9 punkto nuostatomis, kurios sustojimą ir stovėjimą maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėse ir arčiau kaip 15 m. atstumu nuo jų draudžia, jie tai kliudytų maršrutinio transporto eismui. Kvalifikuodamas pareigūnų L. M. bei D. Ž. ir R. I. veiksmus, pareiškėjas atsižvelgė į tai, jog R. I. automobilis stovėjo būtent maršrutinio transporto sustojimo vietoje (stotelėje) ir taikė specialiąsias Kelių eismo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias sustojimo bei stovėjimo tvarką maršrutinio transporto stotelėje, o ne nuostatas, susijusias su kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimu. Akivaizdu, jog esant tokiai situacijai, kuomet kyla klausimų dėl teisės normų aiškinimo, taikymo bei galiojimo, vien tik pareiškėjo atliktas subjektyvus teisės normų vertinimas (pasirinktas šių normų aiškinimo būdas) negalėjo būti pripažintas tinkamu pagrindu (objektyviu kriterijumi), siekiant patraukti jį drausminėn atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats R. I. administracinėn atsakomybėn dėl savo veikos, susijusios su sustojimu bei stovėjimu maršrutinio transporto stovėjimo aikštelėje buvo nubaustas tik 2010 m. sausio 5 d. , t. y. jau po to, kai buvo baigtas pareiškėjo atliktas tarnybinis patikrinimas ir pateis pareiškėjo atžvilgiu surašyta Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-11-IS-100, kurioje konstatuoti jo padaryti pažeidimai.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra įrodyta, jog pareiškėjas nepadarė jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti bei panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 20-TE-155 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui R. Ž.“

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Sauliaus R. Ž. skundą tenkinti bei panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. K. 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 20-TE-155 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui R. Ž.“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas