- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-21
- Bylos Nr.
- I-1202-609/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00641-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centras
- Atsakovas
- A. V.
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovui A. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė Telšių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo A. V. priteisti 646,25 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2008-2013 metų laikotarpį ir 181,50 Lt atstovavimo išlaidų.
Prašyme nurodė, kad pareiškėjai nuo 2003-12-30 yra pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Rietavo savivaldybės teritorijoje. Teigia, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Rietave, ir 2008-2013 metų laikotarpiu jis nėra sumokėjęs vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Taikant Rietavo savivaldybės tarybos nustatytus metinius vietinės rinkliavos dydžius, už nurodytą laikotarpį atsakovui buvo apskaičiuota 646,25 Lt dydžio vietinė rinkliava.
Bylos šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Rietavo savivaldybės taryba 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-141 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Rietavo savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo tvarką ir patvirtino Rietavo savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau ir Nuostatai). 2010 m. sausio 14 d. Rietavo savivaldybės taryba sprendimu Nr. T1-1 patvirtino naują Rietavo savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų redakciją, kuri pripažinta netekusia galios įsigaliojus 2013 m. liepos 4 d. Rietavo savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-114 patvirtintiems naujos redakcijos Nuostatams (aktai paskelbti www.rietavas.lt; www.tratc.lt). Pagal juos vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Rietavo savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovas A. V. yra nekilnojamojo turto objekto - buto/patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) Rietave, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), savininkas. Ginčo vietinė rinkliava paskaičiuota, vadovaujantis 2009-03-26 Nuostatų redakcijos 4.1.1. punktu ir 2010-01-14 Nuostatų redakcijos 32.3 punktu, kuriuose numatyta, jog daugiabučio namo gyvenamosios paskirties butui nustatomas 133,00 Lt per metus vietinės rinkliavos dydis. Nuo 2013-07-04 įsigaliojus naujai Nuostatų redakcijai, pagal 1 priedo 3 punktą daugiabučiame name Rietavo miesto teritorijoje esančiam gyvenamosios paskirties butui nustatytas 162,00 Lt metinis vietinės rinkliavos dydis, todėl už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2013-12-31atsakovui paskaičiuota 81,00 Lt dydžio vietinė rinkliava. 2014-04-04 pažyma „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo“ Nr. 64 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2013-12-31 atsakovas nėra sumokėję 812,50 Lt vietinės rinkliavos. Prašymu prašoma iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2013-12-31, viso- 646,25 Lt.
Teisėkūros subjektas atskaitos objektu vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t.y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), todėl pagal Nuostatų 5 punktą atsakovas pripažįstamas vietinės rinkliavos mokėtoju ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Formuodamas vieningą teisminę praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliava negali būti laikoma komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas ir pagal šį kriterijų jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Tačiau yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo. Ši teisė yra vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir tik pats asmuo (įgaliotas atstovas) turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo.
Byloje nėra pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad atsakovas būtų pasinaudojęs 2010-01-14 redakcijos Nuostatų 19 punkte numatyta lengvata, pagal kurią nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Kadangi nustatyta, jog atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjai iš atsakovo 646,25 Lt įsiskolinimo suma priteistina (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).
Proceso šalių išlaidų atlyginimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnyje. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę iš kitos šalies gauti turėtų išlaidų atlyginimą.
Pažymėtina, jog administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti atstovavimo išlaidų sumą sudaro 181,50 Lt išlaidos, turėtos dėl prašymo teismui paruošimo ir surašymo.
Bylos dokumentais nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėją atstovavo advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinė bendrija. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti 3000 Lt (3 MMA). Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti 181,50 Lt suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, ji laikytina pagrįsta, todėl pareiškėjai priteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
prašymą patenkinti visiškai.
Priteisti iš A. V. 646,25 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt šešis litus, 25 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.
Priteisti iš A. V. 181,50 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną litą, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.