Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį dėl 2012 m. sausio 30 d. epizodo – laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, būti namuose nuo 23 iki 6 val., išskyrus tuos atvejus, jei tai susiję su darbu;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2012 m. vasario 1 d. epizodo – laisvės apribojimu 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, būti namuose nuo 23 iki 6 val., išskyrus tuos atvejus, jei tai susiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė L. B. paskirta laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus tuos atvejus, jei tai susiję su darbu.

L. B. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2012 m. sausio 30 d. epizodas) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. B. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2012 m. vasario 1 d. epizodas) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Į bausmės laiką L. B. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2012 m. kovo 9 d.

L. B. išaiškinta, kad vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė gali būti pakeista areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 30 d. apie 12.30 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, parvertęs ant lovos, pargriaudamas bei abejomis rankomis smaugdamas N. M.-B., padarė jai poodines kraujosruvas dešiniame žaste, tokiu būdu nukentėjusiajai N. M.-B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

L. B. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2012 m. vasario 1 d. apie 12.30 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, peiliu smogė V. M. pusėn, po to grumtynių metu, atimant iš jo peilį, V. M. padarė poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, pereinant į žandą, tokiu būdu nukentėjusiajam V. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

L. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2012 m. sausio 30 d. apie 12.30 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, parvertęs ant lovos, abejomis rankomis smaugdamas ir sakydamas: „užmušiu, pasmaugsiu“ grasino nužudyti savo žmoną N. M.-B., dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, L. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. vasario 1 d. apie 12.30 val. Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje peilį ir juo smogdamas V. M. pusėn, grasino nužudyti savo žmonos N. M.-B. tėvą V. M., dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

L. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, dėl grasinimo nužudyti N. M.-B. ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams;

L. B. už veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl N. M.-B. nežymaus sveikatos sutrikdymo paskirti bausmę – laisvės apribojimą 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti 1 metus 3 mėnesius laisvės apribojimo.

L. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, dėl grasinimo nužudyti V. M., ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams;

L. B. už veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl V. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo, paskirti bausmę – laisvės apribojimą 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti 1 metus 3 mėnesius laisvės apribojimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę bausmę – 1 metus 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Prokurorės vertinimu, apylinkės teismas L. B. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, artimas sankcijoje numatytam minimumui, nors konstatavo, kad nėra L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tik yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to, teismas, nustatęs, kad L. B. yra registruotas darbo biržoje, ir tai įvertinęs skirdamas bausmę, nepagrįstai paskyrė įpareigojimą pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Be to, apeliantės teigimu, teismas atsižvelgė tik į dalį BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų nuostatų, skirtų bausmei individualizuoti. Teismas neatsižvelgė į kaltės rūšį, t. y. į tai, kad L. B. veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, panaudodamas labai pavojingus būdus bei priemones – smaugdamas savo auką N. M.-B., bei užsimodamas peiliu nukentėjusiajam V. M.. Prokurorė pažymi, kad L. B., būdamas neblaivus, neįvertinęs savo jėgos bei koordinacijos, galėjo sukelti itin sunkias pasekmes, nors pasekmių atžvilgiu jo tyčia nebuvo konkretizuota. Pasak apeliantės, teismas taip pat neįvertino nusikalstamų veikų motyvų ir tikslų: kad L. B., kerštaudamas savo žmonai bei jos tėvui dėl yrančios santuokos, siekė išsaugoti savo šeimą bet kokia kaina, netgi naudodamas fizinę prievartą prieš žmoną bei jos tėvą. Be to, prokurorės teigimu, būtina atsižvelgti ir į nusikalstamų veikų stadiją, t. y. į tai, kad abu nusikaltimai yra baigti, nes, esant materialiajai nusikaltimų sudėčiai, atsirado konkrečios pasekmės – abiem nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas bei nežymiai sutrikdyta jų sveikata. Be to, teismas, vertindamas L. B. asmenybę, pripažinęs nukentėjusiųjų parodymus patikimais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes, įvertino tik L. B. teigiamas savybes, tačiau neatskleidė jo neigiamų savybių, kurias patvirtino nukentėjusioji N. M.-B. . Teismas neatsižvelgė į tai, kad L. B. yra linkęs girtauti, smurtauja ir smaugia ją nebe pirmą kartą, tai daro net vaiko akivaizdoje. Pažymi ir tai, kad L. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kritiškai savo veiksmų nevertino, kaltės nepripažino, neigė ne tik grasinimus žmonai bei jos tėvui, bet ir fizinio smurto naudojimą prieš juos. Nagrinėjant bylą teisme, L. B. savo kaltę, supratęs, kad yra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių duomenų, pripažino, tačiau šios aplinkybės teismas pagrįstai nevertino kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teismas, prokurorės įsitikinimu, nepagrįstai konstatavo, kad nėra surinkta daugiau duomenų, išskyrus nukentėjusiosios N. M.-B. parodymus, pagrindžiančių L. B. grasinimą ją nužudyti. Atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė, jog N. M.-B. buvo smaugiama, pripažindamas L. B. kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet, teismo nuomone, kadangi šis veiksmas buvo trumpalaikis ir epizodiškas, nukentėjusioji neturėjo realaus pagrindo manyti, kad jis bus įgyvendintas. Anot apeliantės, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes pats fizinio smurto panaudojimas N. M.-B. atžvilgiu sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. L. B. kaltė be nukentėjusiosios parodymų yra įrodyta ir N. M.-B. protokolu-pareiškimu, kuriuo ji 2012 m. vasario 1 d. kreipėsi į policiją dėl L. B. grasinimų ir smurto veiksmų jos atžvilgiu, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, ir nukentėjusysis V. M. patvirtino, kad 2012 m. sausio 30 d. pas jį atėjo duktė N. M.-B., prašydama leidimo pernakvoti, iš to jis suprato, o kitą dieną patvirtino ir pati duktė, kad jos vyras L. B. jos atžvilgiu naudoja psichologinį bei fizinį smurtą. Teigia, jog pats faktas, kad N. M.-B. po vyro grasinimų bei smurto prieš ją panaudojimo pasiprašė prieglobsčio pas savo tėvus, rodo, kad ji jautė realią grėsmę savo gyvybei bei sveikatai, bijojo grįžti į namus. Šį faktą patvirtina dar ir tai, kad ji dėl šios grėsmės netgi nespėjo susirinkti savo bei vaiko būtiniausių daiktų, išėjo nieko nespėjusi pasiimti su savimi. Po dienos, nutarusi sugrįžti namo, kur buvo pasilikęs L. B., siekdama pasiimti jai reikiamus daiktus, N. M.-B. grįžo kartu su tėvu, nes bijojo dėl savo gyvybės ir sveikatos. Eidama namo ji netgi pasiėmė dujų balionėlį, kurį, iškilus grėsmei jos ir jos tėvo gyvybei bei sveikatai, panaudojo gindamasi nuo L. B. smurto. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausiamas teismo posėdyje teismo medicinos specialistas konstatavo, jog negalima paneigti nukentėjusiosios parodymų, kad ji buvo smaugiama, nes kraujosruvų atsiradimas nėra būtinoji trauminio poveikio pasekmė. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, prokurorės teigimu, galima daryti išvadą, kad yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. B. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje – grasinus nužudyti N. M.-B.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra surinkta daugiau duomenų, išskyrus V. M. parodymus, pagrindžiančių L. B. grasinimą jį nužudyti. Apeliantė pažymi, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog L. B. smogė V. M. pusėn peiliu, po to tarp jų įvyko grumtynės. Tačiau, teismo nuomone, kadangi L. B. jokių aktyvių veiksmų grasinimams išreikšti V. M. atžvilgiu neatliko, viskas įvyko greitai ir netikėtai, todėl L. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų, nukentėjusioji N. M.-B. teisme parodė, kad konfliktas tarp jos ir jos sutuoktinio L. B., kuris buvo neišsiblaivęs po keleto dienų girtavimo, kilo dėl to, jog jai skambinant savo mamai, pastarasis, manydamas, kad ji skambina kitam asmeniui, o ne mamai, pradėjo tikrinti telefono numerius. Jai užsiminus apie skyrybas, situacija dar labiau pablogėjo – L. B. parvertė ją ant lovos ir pradėjo smaugti. Viskas vyko akimirksniu, ji buvo sąmoninga, tik nebegalėjo įkvėpti. Tuo momentu ji skausmo nejuto, tik po kelių dienų pajuto gerklės skausmą. Po kurio laiko L. B. agresija praėjo. Vėliau ji apsirengė ir išėjo pas tėvus. Atsakydama į prokurorės klausimą nukentėjusioji paaiškino, kad kraujosruvos atsirado tuo metu, kai L. B. vertė ją ant lovos, žadėjo užmušti. Tuo metu ji pajuto realią grėsmę savo gyvybei (133–134 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), N. M.-B. nurodė, kad pastaruoju metu ji su vyru dažnai pykstasi, ji ruošia dokumentus skyryboms. 2012 m. sausio 30 d., apie 12.30 val., L. B., būdamas girtas, ėmė prie jos kabinėtis, tarp jų kilo ginčas. L. B. ginčo metu labai susinervino, puolė prie jos, ją pargriovė ant lovos ir pradėjo smaugti šaukdamas: „užmušiu, pasmaugsiu“. Jai pradėjus dusti, L. B. nusiramino, o po to kažkur išėjo (8 b. l.). Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiosios N. M.-B. parodymų, tarp jos ir sutuoktinio dažnai kyla konfliktai, konfliktas kilo ir 2012 m. sausio 30 d., tada, kai ji pasakė apie skyrybas, L. B. staiga puolė prie jos, parvertė ant lovos ir pradėjo smaugti. Kaip nurodė nukentėjusioji, viskas įvyko akimirksniu, L. B. greitai nusiramino ir po to kažkur iš namų išėjo. Akistatos su L. B. metu N. M.-B. paaiškino, kad po žodinio konflikto jai atsistojus ant lovos, L. B. puolė prie jos ir paėmęs už abiejų žastų, parvertė ant lovos ir pradėjo smaugti. Pamatęs, kad jai trūksta oro, L. B. ją paleido ir atsitraukė. Jai atsisėdus lovoje, L. B., kartodamas: „turi kitą, turi kitą, nebūsi su manimi, užmušiu“, suspaustais kumščiais puolė prie jos, tačiau jai netrenkė, konfliktas tuo ir pasibaigė. Apie 16 val. L. B. išvažiavo į (duomenys neskelbtini), o ji išėjo pas savo tėvus. Iki tol, kol L. B. išėjo iš buto ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini), jis vis prašė jos pasakyti, kad jie nesiskirs, ji jo nepaliks.

Nuteistasis L. B. teisme neneigė gana stipriai sugriebęs savo žmonai N. M.-B. už žastų, tačiau nurodė pastarosios nesmaugęs, ją nužudyti negrasinęs. Tai, kad jis savo žmonos nesmaugė, jos nužudyti negrasino, savo žmoną myli ir nenori su ja skirtis, L. B. nuosekliai teigė ir ikiteisminio tyrimo metu (54, 81–83 b. l.).

Kolegijos vertinimu, L. B. įvykio 2012 m. sausio 30 d. metu labai ūmiai sureagavo į savo sutuoktinės kalbą apie skyrybas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis skirtis su žmona nenori, norėtų taikytis, tačiau pastaroji su tuo nesutinka. Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginį, kad fizinės jėgos panaudojimas prieš nukentėjusiąją buvo trumpalaikis, viskas įvyko akimirksniu. Akivaizdu, kad po šio veiksmo, t. y. nuo 12.30 val. iki maždaug 16 val., L. B. jokių kitų neteisėtų veiksmų neatliko, tik vis prašė N. M.-B. pažadėti, kad jie nesiskirs. Logiška, kad žmogus, kurio sveikatai, o juo labiau gyvybei gresia akivaizdus pavojus, visais įmanomais būdais bandys jo išvengti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad N. M.-B. būtų šaukusis pagalbos, nedelsdama būtų bandžiusi išbėgti iš buto. Priešingai, visą šį laiką ji buvo kartu su L. B., jie daugiau nebekonfliktavo, o L. B. išvažiavus, ji apsirengė ir išėjo pas tėvus. Taigi, prokurorės teiginys, kad pats fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu sudarė jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, negali būti pripažįstamas teisingu. Minėto prokurorės teiginio nepatvirtina ir jos skunde nurodytos aplinkybės, kad 2012 m. sausio 30 d. N. M.-B. atėjusi pas savo tėvą prašė leisti jai pasilikti pernakvoti, be to, dėl kilusios grėsmės savo gyvybei ir sveikatai ji nespėjo pasiimti reikalingų daiktų, todėl jai teko grįžti į namus kitą dieną. Kaip jau minėta, bylos duomenys rodo, kad ne nukentėjusioji, o jos sutuoktinis pirmasis išėjo iš namų, taigi, N. M.-B. turėjo visas galimybes pasiimti jai reikalingus daiktus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinimas L. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis V. M. teisme nurodė, jog 2012 m. sausio 30 d. įvykio jis nematė, apie jį žino tik tiek, kiek jam papasakojo dukra N. M.-B. (134 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad anksčiau nukentėjusioji būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų L. B. veiksmų. Kolegijos įsitikinimu, L. B. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepatvirtina ir specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu. Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad N. M.-B. padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (2012 m. sausio 30 d. apie 12.30 val.), taip pat specialisto paaiškinimą, kad kraujosruvų susidarymas priklauso nuo individualių organizmo savybių, tačiau tam didžiausios reikšmės turi jėga, kuria veikiamas kaklas, apylinkės teismas nepažeisdamas įstatymo reikalavimų teisingai įvertino visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais ir pagrįstai pripažino L. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai išteisino L. B. dėl kaltinimo grasinus nužudyti V. M., t. y. padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. M. nurodė, kad jam su dukra N. M.-B. atėjus į jos butą pasiimti daiktų, L. B. sėdėjo kambaryje ant sofos. Dukrai renkantis daiktus, L. B. atėjęs pas ją atsiprašinėjo, tačiau pastaroji su juo nekalbėjo. Tada L. B. nuėjo į virtuvę ir pasiėmęs peilį ėjo atgal. L. B. einant pro šalį, jis (V. M.) prirėmė L. B. prie sienos ir išmušė peilį. Atbėgusi jo dukra papurškė L. B. dujų ir jie išėjo iš buto. Kadangi eidamas pro šalį, L. B. užsimojo į jo pusę, todėl jis pirmiausia prisidengęs ranka išmušė peilį L. B. iš rankų. Priešingu atveju L. B. būtų jam sudavęs smūgį peiliu. Atsakydamas į jam pateiktus klausimus, nukentėjusysis paaiškino, kad L. B. peilį pasiėmė norėdamas pagąsdinti jo dukrą. Jis bet kokiu atveju nebūtų leidęs L. B. eiti į kambarį, kuriame buvo jo dukra, su peiliu. Iki konflikto jo (V. M.) ir L. B. santykiai buvo geri, ikiteisminio tyrimo metu pastarasis jo atsiprašė. Kraujosruvos jo skruoste galėjo atsirasti grumtynių metu nuo L. B. striukės rankovėje esančių užtrauktukų (134 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes. Jis taip pat parodė, kad jo dukrai atsisakius taikytis su L. B., jis įpuolė į virtuvę ir po kelių sekundžių išbėgo su peiliu rankoje. Jis suprato, kad L. B. tikslas buvo nueiti į kambarį pas jo dukrą, tačiau jis turėjo praeiti pro jį (V. M.), stovėjusį buto koridoriuje. Tiesioginių smūgių L. B. jam nesudavė, bet jo rankoje turėtą peilį ir smogimą šiuo peiliu jam į šoną, jis suprato kaip grasinimą jam (V. M.) (61 b. l.). Nukentėjusioji N. M.-B. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad jai atėjus į butą ir nuėjus pasiimti daiktų, L. B., atėjęs iš paskos, prašė susitaikyti, o išgirdęs neigiamą atsakymą, iš kambario išbėgo. Išėjusi iš kambario, ji matė, kaip L. B. puolė jos tėvą. Peilio tuo metu ji nematė, tačiau matė, kaip jos tėvas L. B. užlaužė dešinę ranką. Išėjus iš buto, tėvas jai parodė, kad iš L. B. atėmė peilį (133–134 b. l.). Nuteistasis L. B. teisiamojo posėdžio metu neneigė rankoje turėjęs peilį ir paaiškino, kad norėdamas pagąsdinti žmoną, jai pasakė, jog persipjaus venas. Norėjo, kad žmona pasiliktų su juo. L. B. taip pat nurodė, kad savo uošviui (V. M.) jis peiliu nesmogė, jo nužudyti negrasino, jam (L. B.) einant su peiliu pro uošvį, pastarasis puolė ir išmušė peilį iš rankų. Grumtynių metu jis galėjo uošvį užgauti ir taip pastarajam skruoste galėjo atsirasti kraujosruva (133 b. l.). Aplinkybę, kad jis uošviui negrasino, niekam jo suduoti nenorėjo, jam pasiėmus peilį, o uošvis, pripuolęs prie jo, išmušė peilį iš rankų, L. B. nuosekliai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant įtariamuoju, taip pat akistatų su nukentėjusiaisiais metu (54, 81–83, 85–86 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog L. B. grasino nužudyti V. M. ir pastarasis turėjo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Byloje nepaneigta, kad nuteistasis L. B. galėjo pasiimti peilį norėdamas pagąsdinti savo žmoną, jog tuo atveju, jie ji paliks jį, jis persipjaus venas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nei nukentėjusioji N. M.-B. , nei koks nors kitas asmuo nematė, kaip L. B. pasiėmė peilį ir juo nešinas ėjo pro V. M.. Atkreipiamas dėmesys, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad jo dukra su L. B. nekalbėjo, „<...> tada L. B. nuėjo į virtuvę ir su peiliu rankose grįžo atgal. Einant jam pro šalį, prirėmiau jį prie sienos ir išmušiau peilį. Bet kokiu atveju nebūčiau leidęs L. B. su peiliu eiti pas dukrą. Peilį L. B. pasiėmė tam, kad pagąsdintų dukrą“. Taigi, byloje surinkti duomenys nepaneigia L. B. parodymų, kad jis negrasino V. M. jį nužudyti. Pastebėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis teisme patvirtino, jog iki įvykio jo ir L. B. santykiai buvo geri, po įvykio L. B. jo atsiprašė. Apeliacinio skundo argumentai, kad N. M.-B. matė besigrumiančius savo vyrą ir tėvą, gindama tėvą, papurškė L. B. į veidą dujų, V. M. tyrimo metu pateikė peilį, atimtą iš L. B., nepatvirtina pastarojo kaltės grasinus nužudyti V. M..

Kadangi aptartos aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad L. B. tyčia buvo nukreipta į asmens sužalojimą, jis neturėjo tikslo grasinti V. M., kad jį nužudys ir pastarajam, esant nustatytoms aplinkybėms, nebuvo realaus pagrindo tuo tikėti ir dėl to bijoti, kolegija konstatuoja, kad L. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrįstai išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Dėl nuteistajam L. B. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekdamas įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas L. B. bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, įstatymo nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad L. B. padarė du tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), yra neteistas (21 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (24–25, 31–33 b. l.), iki 2012 m. sausio 27 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (26 b. l.), šios bendrovės charakterizuojamas teigiamai, iš darbovietės atleistas savo paties prašymu (41 b. l.), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų dėl L. B. elgesio nėra gavusi, administracine tvarka seniūnijoje jis nebaustas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o sunkinanti aplinkybė yra tai, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jų padarymui. Kolegijos vertinimu, esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio bei BK 41 straipsnio reikalavimais, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. B. ne pačią griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o vieną iš švelnesnių alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą, savo dydžiu mažesnį negu šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnis). Duomenų, patvirtinančių prokurorės skundo argumentą, kad L. B. yra linkęs smurtauti, byloje nėra, o tai, kad jis ne visiškai pripažino savo kaltę, nėra pakankamas pagrindas griežtinti jam paskirtą bausmę. Kaip teisingai skunde pastebėjo apeliantė, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir jos pagrįstai nepripažino L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kadangi Baudžiamasis įstatymas suteikia teismui teisę paskyrus asmeniui laisvės apribojimo bausmę skirti jam įpareigojimus, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, L. B. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, paskyrė pastarajam BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus įpareigojimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iš darbo ieškančio asmens atmintinės akivaizdu, jog L. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo užsiregistravęs darbo biržoje (127 b. l.) ir teismas į šią aplinkybę atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė L. B. įpareigojimą užsiregistruoti darbo biržoje. Atkreipiamas dėmesys, kad kartu apylinkės teismas įpareigojo L. B. pradėti dirbti, taigi, teigti, kad teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatytą įpareigojimą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.