Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-10-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-366/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-11
Bylos Nr.
1A-366/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Viktoras Kažys
Nuteistasis
D.R.
Nukentėjusysis
D.J.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-366/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,gynėjui Algiui Staškūnui,nuteistajam D.R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D.R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo D.R. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš D.R. priteista 1000 Lt išlaidų atstovo pagalbai apmokėti nukentėjusiajam D.J. ir 129,33 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.R. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 16 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų kilusio konflikto su P.J. metu, pastumdamas pargriovė P.J. ant asfalto, o pastarajam bandant keltis batu apauta koja šešis kartus spyrė P.J. į krūtinę, šonus ir kojas bei tris kartus – į veido sritį, nuo ko pastarasis pakaušiu dar ir atsitrenkė į asfaltą, padarydamas muštinę žaizdą kairio antakio srityje su odos nubrozdinimu apie ją, poodines kraujosruvas veide, pogleivines kraujosruvas ir muštines žaizdas abiejose lūpose, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio srityje, poodines kraujosruvas abiejose rankose, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus abiejose rankose, kraujosruvas krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose. Dėl traumuojančių poveikių į galvos sritį nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas - stiprus galvos sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo pusrutulio srityje ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių kaktinėse skiltyse, dešinio pusrutulio pakaušinėje skiltyje ir smegenėlių dešinio pusrutulio srityje bei į galvos smegenų skilvelių sistemą su kraujo krešulių susidarymu IV skilvelio srityje, komplikavęsis galvos smegenų suspaudimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno edema, plaučių pabrinkimu, dėl ko P.J. 2005 m. liepos 19 d., 7 val. 15 min., ligoninėje mirė, t. y. tokiu būdu tyčia nužudė P.J. .

Šalies argumentai

Nuteistasis D.R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos pagristos prielaidomis ir samprotavimais. Teigia, kad jo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą neįrodyta byloje surinktais įrodymais. Apeliantas neginčija, kad tarp jo ir P.J. buvo kilęs konfliktas, kurio iniciatorius buvo pats nukentėjusysis. Šio konflikto metu P.J. jį pradėjo smaugti, todėl jis nukentėjusįjį parvertė ant asfalto, pastarasis trenkėsi veidu į asfaltą ir bortelį, o po to pačiupo jam už kojų. Todėl jis P.J. spyrė į krūtinę, šonus ir kojas minkštu sportiniu bateliu. Nurodo, kad į galvą nespyrė ir nuo jo suduotų smūgių teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai atsirasti negalėjo. Teismas nepagrįstai netyrė kitų versijų, kas galėjo sužaloti P.J. . Teigia, kad, pastarąjį pristačius į ligoninę, jam nebuvo nustatyti gyvybei pavojingi sužalojimai, todėl nukentėjusiojo gyvybei pavojus negrėsė. Medikų iškviesti policijos pareigūnai P.J. sulaikė kaip viešosios tvarkos pažeidėją. Byloje nepagrįstai netirta, ar policijos pareigūnai nenaudojo specialių sudrausminimo priemonių, nevartojo tiesioginio smurto. Be to, laikino sulaikymo kameroje galėjo būti ir kitų asmenų, kurie galėjo sužaloti P.J. Teismo medicinos specialistas nurodė, kad P.J. sunkūs ir pavojingi gyvybei sužalojimai turėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, o ne sportiniu bateliu apauta koja. Byloje nenustatyta, kad apeliantas mušė nukentėjusįjį kumščiais ar kitais kietą ir ribotą paviršių turinčiais daiktais bei kas galėjo sužaloti nukentėjusiojo rankas. Teigia, kad neturėjo jokių motyvų ir priežasčių nužudyti P.J. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D.R. pripažino kaltu ir nuteisė už P.J. nužudymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės nepaneigia.

Apeliantas neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje tarp jo ir P.J. kilo konfliktas, kurio priežastis – nukentėjusiojo ketinimas grįžti gyventi pas apelianto motiną. Taigi pats D.R. aiškiai nurodė konflikto priežastį. Todėl jo teiginys, kad esą teismas nužudymo motyvą nustatė remdamasis prielaidomis, yra neteisingas.

Kolegija pažymi, kad įtariamojo ar kaltinamojo parodymai, kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, yra specifiniai. Įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę laisvai rinktis gynybos poziciją, atsisakyti duoti parodymus ar juos keisti, nes yra nevaržomas priesaikos už žinomai melagingų parodymų davimą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D.R. šiomis teisėmis aktyviai naudojosi, t. y. savo parodymus dėl smurto pobūdžio, smūgių sudavimo vietų ir kitų svarbių bylai aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė net keturis kartus (b. l. 63-64, 67-69, 74-75, 78, 143-146), nenurodydamas jokių įtikinamų savo parodymų keitimo priežasčių. Tai, be jokios abejonės, leidžia daryti išvadą, kad D.R. parodymai yra nepatikimi ir jais galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus savarankiškus įrodymų šaltinius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiesioginių smūgių į galvą nuteistasis P.J. nesudavė. Tačiau nukentėjusiajam pradėjus jį (apeliantą) smaugti, siekdamas išsilaisvinti, pakišo koją ir permetė P.J. ant žemės. Pastarasis krisdamas veidu atsitrenkė į asfaltą ir šaligatvio bortelį.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu D.R. net neužsiminė apie smaugimą, nors pamiršti tokios aplinkybės negalėjo. Tai rodo, kad ir šiuo atveju D.R. nėra nuoseklus ir nepagrįstai bando sušvelninti savo atsakomybę.

Bet kokiu atveju nukentėjusiojo pastūmimas ir jo griuvimas veidu žemyn žymesnių sužalojimų nesukėlė. Tai kategoriškai patvirtino teismo medicinos specialistas.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir visiškai nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos S.P. parodymus, kurių įrodomoji vertė yra aiški ir nedviprasmiška ir kurių apeliantas net neginčija. Iš šių parodymų seka, kad nuteistasis pirmiausia smūgius nukentėjusiajam sudavė į kitas kūno vietas, o po to smogė koja du tris kartus į galvą. Įvertinus S.P. , J.Pa. ir paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 63-64) bei teismo medicinos specialisto išvadą apie sužalojimo padarymo mechanizmą, darytina išvada, jog apygardos teismas teisingai nustatė, kad D.R., pakišdamas koją, pargriovė P.J., o nukentėjusiajam bandant keltis šešis kartus spyrė jam į krūtinę, šonus, kojas bei tris kartus – į veido sritį, nuo ko P.J. dar atsitrenkė į asfaltą. Kaip jau minėta, toks kūno sužalojimų padarymo mechanizmas seka iš visumos byloje esančių įrodymų. Ir tai nėra prielaidos ar spėlionės, kaip teigia apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nenuoseklius liudytojų A.J. ir S.J. parodymus ir pagrįstai konstatavo, kad galimas P.J. griuvinėjimas iki konflikto su nuteistuoju negalėjo sukelti sužalojimų, vėliau tapusių nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Neatitinka tikrovės ir D.R. užuominos apie būtinosios ginties situaciją, nes akivaizdu, jog gulintis P.J. nekėlė nuteistajam jokios grėsmės. Kad apeliantas vadovavosi puolamosiomis, o ne gynybinėmis paskatomis, patvirtina jo pasakyti žodžiai: ,,Mano mamos daugiau nebemuši, pas mus daugiau negyvensi“.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai sureikšminamas nuteistojo apavo kietumas, darant išvadą, kad minkštas sportinis batelis nėra batas. Nekyla abejonių, kad sportinis batelis taip pat yra kietas bukas daiktas, kuriuo galėjo būti padaryti visi sužalojimai, išskyrus sužalojimą pakaušio srityje. Būtent taip žalojančio daikto bendruosius požymius apibūdino teismo medicinos specialistas. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuotas teismo medicinos specialisto atsakymas, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti sportiniu bateliu apauta koja. Beje, šiame protokole nėra ir tokio nuteistojo gynėjo klausimo.

Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad, išskyrus kairio antakio žaizdą ir apatinės lūpos sutinimą, ant nuteistojo veido jokių kitų žymesnių sužalojimų nebuvo matyti. Pats nukentėjusysis rimtais sveikatos sutrikimais gydymo įstaigoje nesiskundė. Priešingai, buvo pakankamai aktyvus ir triukšmingas. Dėl šių priežasčių P.J. nebuvo iš karto paguldytas į ligoninę. Tačiau tai nereiškia, kad tuo metu nukentėjusysis dar nebuvo sunkiai sužalotas, nes pagal teismo medicinos specialisto paaiškinimus apygardos teisme, ,,šviesusis“ periodas, t. y. laiko tarpas nuo sužalojimų padarymo iki mirties, gali trukti iki 2 parų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte nurodyta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Taigi galimai netinkamas sužalojimų diagnozavimas ir mirties laikas šiuo atveju neturi jokios reikšmės sprendžiant D.R. kaltės klausimą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad policijos darbuotojai nukentėjusiojo atžvilgiu būtų naudoję specialiąsias priemones ar vartoję smurtą. Iš byloje esančių policijos darbuotojų G.Č., V.S., S.G. tarnybinių pranešimų (b. l. 10-12) matyti, jog specialiosios priemonės nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudojamos. Tam nebuvo jokio reikalo.

Girtam P.J. buvo suteikta socialinė pagalba, t. y. galimybė pernakvoti policijos komisariate ir išsiblaivyti. Kameros durys buvo atidarytos. Smurto prieš nukentėjusįjį niekas nevartojo. Todėl dar papildomai tirti šias aplinkybes ar manyti, jog kiekvienu atveju į policijos komisariatą pristatomas žmogus patiria pareigūnų smurtą, nėra pagrindo.

Priešingai nei teigia apeliantas, nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 p. reikalavimų. Natūralu, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis esmingai nesiskiria nuo kaltinamojo akto. Kaip tik tokių skirtumų buvimas nesiderintų su jau paminėtomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D.R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Rūta Mickevičienė Viktoras Kažys