- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-12
- Bylos Nr.
- I-5099-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05843-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, dalyvaujant pareiškėjui J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. pateikė teismui skundą (t. 1, b. l. 2-4) ir patikslintą skundą (t. 1,b. l. 18-20), kuriuose prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 25 000 (dvidešimt penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2015-10-26 buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, nepriimtinomis sąlygomis. Labai dažnai konvojavimo automobiliai būdavo seno modelio, juose būdavo drėgna, dėl ko rūdydavo metalinės sienos. Automobiliuose būdavo itin mažai vietos, nebuvo tualeto, bei atskirų patalpų, skirtų vežti asmenis, sergančius užkrečiamomis ligomis. Pareigūnai tyčiodavosi iš prašiusių išleisti į tualetą asmenų, dėl ko pareiškėjas patyrė pažeminimą bei kankinantį elgesį. Anot pareiškėjo, konvojavimo automobiliuose nebuvo būtinų saugumo priemonių – saugos diržų, nebuvo galimybės vėdinti, ar atskiros vietos daiktam susidėti. Taip pat nebuvo užtikrinama natūrali šviesa.
Žeminančios konvojavimo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dirglumą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą. Taip pat nurodė, kad buvo padaryta žala jo sveikatai – nusilpo imuninė sistema, atsirado nemiga. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 26-28) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose kameros įrengtos pagal higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinusi transporto priemones nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, kurį viršijus skiriamas papildomas automobilis, arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo. Dėl saugos diržų, Tarnyba paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 146 p. nėra įtvirtinto reikalavimo, įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Be to pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti, tik jeigu jie yra.
Šalies argumentai
Sergantys pavojinga, ar ypač pavojinga užkrečiama liga yra vežami atskirai nuo kitų asmenų, jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje. Tarnyba neturi duomenų, kad konvojuojant pareiškėją būtų pažeisti šie reikalavimai. Pareiškėjas galėjo pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo kitokios neigiamos pasekmės. Todėl nėra CK 6.271 str. numatytų sąlygų, žalai atlyginti.
Taip pat, pareiškėjas jausdamas , kad jo teisės pažeidžiamos galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl atsakovas, vadovaudamasis CK 1.125 str. 8 d. ir 1.126 str. 2 d., prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012-10-27.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu, pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus. Prašė prijungti prie bylos papildomus dokumentus bei papildomai paaiškino, kad į teismą kreipėsi vėlai, kadangi rinko bylai aktualią medžiagą.
Tarnybos, atstovaujančios Lietuvos valstybę, atstovai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trimis būtinomis sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Lietuvos Respublikos K. T. 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus. Kadangi pareiškėjas skundo padavimo metu vykdė laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi minėta taisykle. Taigi pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovas privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą dėl dalies pareiškėjo reikalavimų. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2011 m. gegužės 1 d. ir tęsėsi iki 2015 m. spalio mėn. (t. 1, b. l. 2). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų (netinkamas konvojaus automobilių įrengimas), t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-12-14 (t. 1, b. l. 11), t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012-12-14. CK 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012-12-14.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktas paaiškinimas, kad į teismą anksčiau nesikreipė, nes rinko medžiagą, nelaikytinas nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, sutrukdžiusia operatyviai imtis savo teisių gynimo. Todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu iki 2012-12-14.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo). Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. atmestina.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau spręs dėl netinkamų konvojavimo sąlygų už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. spalio 26 d.
Konvojavimo taisyklių 3 p. įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taip pat konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose nuolat trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 p., kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje pateikti kelionės žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, su keliais asmenimis, kokiais maršrutais ir kokiais automobiliais pareiškėjas buvo konvojuojamas (t. 1, b. l. 88-137, 140-162, 169-198, t. 2, b. l., 1-62). Taip pat pateiktos konvojavimui naudojamų automobilių schemos (t. 1, b. l. 29, 32, 35, 38, 41, 44, 47, 50, 53, 56, 59, 64, 75, 76, 81,82), kuriose nurodytas sėdimų vietų kiekis. Iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose yra 6 (t. 1, b. l. 44), 12 (t. 1, 64), 13 (t. 1, b. l. 56, 56) 14 (t. 1, b. l. 29, 32, 35, 38, 41, 47, 50, 59) arba 23 (t. 1, b. l. 76, 81) sėdimos vietos, arba įrengti suolai (t. 1, b. l. 75, 82). Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad vežant didesnį asmenų kiekį, nei telpa viename automobilyje, būdavo skiriamas antras automobilis. Todėl negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodo saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 p., numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 p., jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad Tarnyba konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad pareigūnai ne visada sutikdavo sustoti ir išleisti į tualetą. Konvojavimo taisyklių 134 p. nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ilgesniais konvojaus maršrutais konvojuojami asmenys buvo keletą kartų vedami į tualetą (pvz. t. 1, b. l. 137, 162, 166, t. 2, b. l. 29, 60). Taip pat pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015).
Teismo vertinimu, nepatogumas, patirtas neturint galimybės pasinaudoti tualetu esant neilgam konvojaus maršrutui, negali būti laikomas pakankamai intensyviu, galinčiu būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Tarnybos pareigūnai neužtikrino, kad užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys būtų vežami atskirai nuo kitų asmenų ir taip sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas nurodė, kad dėk minėto pažeidimo susirgo plaučių liga. Konvojavimo taisyklių 103.7 p. nustatyta, kad konvojuojamieji, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga, vežami specialiuoju transportu atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra reali žala. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui pasireiškusius sveikatos sutrikimus, galinčius būti konvojavimo kartu su sergančiu asmeniu pasekme, taip pat apie pareiškėjo rašytus prašymus dėl sveikatos sutrikimų, atsiradusių po konvojavimo. Todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl, pažeidus Konvojavimo taisyklių 103.7 punktą, padarytos žalos jo sveikatai.
Kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų, pareiškėjas nurodė konvojavimo automobilių būklę. Paaiškino, kad konvojavimui naudojamuose automobiliuose sienos aprūdijusios, nėra užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas ir ventiliacija, taip pat nėra specialios patalpos daiktams pasidėti. Kaip jau buvo minėta, Tarnyba pateikė teismui konvojavimui naudojamų automobilių schemas. Iš šių schemų matyti, kad visuose asmenų konvojavimui skirtuose automobiliuose yra įrengta ventiliacija, šildymo įrenginys bei užtikrinamas dirbtinis apšvietimas. Konvojavimo taisyklių 146 p. įtvirtintų reikalavimų konvojavimui naudojamiems specialiesiems automobiliams ir specialiesiems autobusams, nėra numatyto reikalavimo užtikrinti natūralų apšvietimą bei įrengti atskirą bagažo skyrių. Nepaisant minėtų nuostatų, konvojavimui naudojamuose „Volkswagen Crafter 50“ markės automobiliuose įrengtas bagažo skyrius. Be to, kaip jau buvo minėta, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su aprūdijusiomis automobilių sienomis nelaikytinos pakankamai intensyviais pažeidimais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai priteisti. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su konvojavimui naudojamų automobilių būkle, yra atmestini.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnyba, vykdydama asmenų konvojavimus, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 str. 4 d., teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas taip pat teikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis ABTĮ 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 44-45 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.