Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.3; 12.9; 12.10.4; 12.13.1.2; 12.13.5; 12.15.1;12.15.6; 12.15.7; 55.1.3

2022 m. gruodžio 5 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2022 m. kovo 17 d. sprendimą „Dėl N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2022 m. sausio 12 d. skundo“ Nr. 68-31 (toliau – Inspekcijos Sprendimas); 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (42.59 Mr) FR0682-291 (toliau - Panevėžio AVMI Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcijos Sprendimu nuspręsta patvirtinti Panevėžio AVMI Sprendimą. Panevėžio AVMI Sprendimu buvo patvirtintas patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės – 41 935 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 13 157 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 783,59 Eur PVM delspinigių, 1 941,37 Eur GPM delspinigių, 30 proc. dydžio – 12 581 Eur PVM bauda. Nustatęs, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, iš dalies pripažino pažeidimą, nurodė tik šeimyninių aplinkybių dėka neįvykdęs teisės akto reikalavimų, nenustatęs atsakomybę sunkinančių aplinkybių, mokesčių administratorius skyrė pareiškėjui minimalią 10 proc. dydžio 1 316,00 Eur GPM baudą. Pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino arba nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, nereagavo į pareiškėjo paaiškinimus, pritaikė neprotingas, neteisingas sankcijas.

Nesutikdamas su priskaičiuotu GPM, pareiškėjas nurodo, kad jo tėvai yra vyresnio amžiaus žmonės, turintys sveikatos problemų – tėvui S. P. 2017 m. buvo įstatytas širdies stimuliatorius, tačiau rimtų sveikatos problemų išliko, todėl jie 2019 m. vasarą nusprendė parduoti savo (duomenys neskelbtini) 5-ame aukšte esantį butą: 2019 m. birželio 27 d. sudarė preliminarią buto pardavimo sutartį, būsimasis pirkėjas avansu sumokėjo 5000 Eur, tačiau netrukus pradėjo abejoti savo pasirinkimu, persigalvojo ir ieškojo, kam perleisti butą ar savo teises ir pareigas iš pasirašytos preliminarios sutarties. Todėl pareiškėjas, neturėdamas gyvenamosios vietos Lietuvoje ir siekdamas palengvinti komplikuotą tėvų situaciją, sudarė su būsimuoju pirkėju pagal 2019 m. birželio 27 d. teisių perleidimo sutartį ir už būsimą buto (duomenys neskelbtini) sumokėjo 5000 Eur. Kadangi pareiškėjas tuo metu negalėjo iš karto atlikti mokėjimo, nuspręndė tai padaryti atsiradus galimybei, tačiau dėl tėvo sveikatos ir dėl notarės užimtumo vizitas pas notarą sandoriui įteisinti buvo nukeltas 2019 m. rugsėjo 21 d.

Teigia, jog perimdamas įsipareigojimus ir teises pagal preliminarią sutartį, pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 21 d. sumokėjo 5000 Eur, 50 000 Eur už būstą įsipareigojo sumokėti iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto prasme. Sandorio sudarymo data buvo perkelta dėl pardavėjo sveikatos ir notarės užimtumo, o tai yra priežastys, kurių pareiškėjas negalėjo įtakoti. Mano, kad 5000 Eur sumokėjimas patvirtina gautų pajamų pardavus gyvenamąjį būstą investavimą į kito gyvenamojo būsto įsigijimą, todėl mano pagrįstai pasinaudojęs GPM įstatymo nuostatomis.

Nurodo, kad, pardavęs gyvenamąjį būstą, kuriame jis buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, pareiškėjas neatitiko [GPM] įstatymo sąlygos – 2 metų termino, nes iki šio termino pareiškėjui trūko 13 dienų (skaičiuojant deklaruotos gyvenamosios vietos laikotarpį parduotame būste). Nors ši aplinkybė neleidžia pareiškėjui tiesiogiai pasinaudoti įstatyme numatyta lengvata, mano, jog yra akivaizdu, kad ji yra reikšminga, vertinant bendrą situacijos kontekstą. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios ar sąmoningo siekio sudaryti mokestinei lengvatai taikyti reikalingas sąlygas, nes 13 dienų yra itin trumpas laiko tarpas.

Teigia, kad pardavimo sandoris notariškai buvo patvirtintas 2018 m. rugsėjo 21 d., o naujai įgyto buto, kuriame pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą, sandoris notarine tvarka buvo patvirtintas 2019 m. spalio 3 d., t. y. 12 dienų vėliau, nei numato įstatymas. Pareiškėjas nurodo, kad lėšas, gautas pardavus gyvenamąjį būstą, panaudojo naujojo būsto įsigijimui prieš šį sandorį patvirtinant notariškai, o terminas pas notarą iš esmės jau sudarytam sandoriui patvirtinti buvo nukeltas ne dėl pareiškėjo kaltės. Todėl mano turėjęs teisę pasinaudoti GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte numatyta lengvata.

Vadovaujasi GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28, 53, 54 punktais ir teigia, kad nėra ginčo aplinkybės, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo trumpiau nei 2 metus iki turto pardavimo (trūko 13 dienų), o naujo buto įgijimo sandoris buvo pas notarą patvirtintas 12 dienų vėliau, nei įstatymas numato galimybę pasinaudoti mokestine lengvata. Tai nebuvo pareiškėjo tyčia ar sąmoningas siekis sudaryti mokestinei lengvatai taikyti reikalingas sąlygas, nes vizitas pas notarą iš esmės jau sudarytam sandoriui patvirtinti buvo nukeltas ne dėl pareiškėjo kaltės.

Teigia nesutinkantis su mokesčių administratorius vertinimu, kad turto pardavimo aplinkybės neatitiko teisės aktuose nustatytų neapmokestinimo sąlygų, nes pareiškėjas gautų lėšų per vienerius metus nepanaudojo kito gyvenamojo būsto įsigijimui. Mano, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pernelyg susiaurino GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatą. Teigia, kad šiame punkte nėra įtvirtinta sąlyga, jog visos lėšos ar kokia konkreti jų dalis turi būti panaudota naujam būstui įsigyti, taip pat nėra nurodyta, jog lėšų panaudojimo faktą patvirtina tik notarinė pirkimo – pardavimo sutartis. Mano, kad pareiškėjui užtenka per aiškiai apibrėžtą kalendorinį laikotarpį panaudoti lėšas (ar atitinkamai jų dalį, nes tai nėra detalizuota) naujam būstui įsigyti. Preliminari sutartis patvirtina faktą, kad lėšos buvo panaudotos naujo gyvenamojo būsto įgijimui, nes šis mokėjimas buvo būsto kainos dalis. Mokesčių administratorius, teigdamas, kad tik notarinis sutarties patvirtinimas reiškia lėšų panaudojimą GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto prasme, nepagrįstai susiaurino įstatymo normos aiškinimą.

Nesutikdamas su priskaičiuotu PVM, pareiškėjas nurodo, kad žemės sklypo su statiniais pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2014 m. spalio 21 d. dėl antstolio veiksmų (turtas pirktas iš antstolio per varžytines), sandoris buvo įformintas 2015 m. liepos 30 d. Pareiškėjas šį turtą įgijo asmeniniais tikslais, ketindamas atnaujinti pastatus ir apsigyventi su šeima. Įregistravęs nuosavybę, iš karto ėmė tvarkyti įgytus pastatus, tačiau dėl asmeninio pobūdžio problemų šeimoje, nutrauktos santuokos poreikis turėti didelį namą pareiškėjui išnyko. Namas buvo atnaujintas, sutvarkytas, pritaikytas vienos šeimos poreikiams. Teigia, kad mokesčių administratorius skundžiamame sprendime akcentavo, jog pareiškėjas pateikė tik keletą čekių, pagrindžiančių 2015 m. patirtas išlaidas, bet ši aplinkybė, pareiškėjo manymu, tik patvirtina, kad pareiškėjas darbus atliko asmeniniais, o ne verslo tikslais ir, jam pačiam atliekant darbus ūkio būdu, statybių medžiagų įsigijimo dokumentų išsaugojimas nebuvo aktualus. Pasikeitus šeiminei situacijai sutvarkytas gyvenamasis būstas pareiškėjui tapus vienišam nebuvo aktualus, didelio ploto namai buvo visiškai nepaklausūs, būsto išlaikymas ir priežiūra reikalavo daug dėmesio ir išlaidų, pareiškėjas norėjo, bet negalėjo parduoti nebereikalingo namo. Todėl buvo atlikti šio būsto pakeitimai ir suformuoti keli butai. Teigia, kad realiai pareiškėjas namą 2014 m. įgijo asmeniniams poreikiams tenkinti, kuriems pasikeitus po 5 ir daugiau metų šį turtą pardavė, todėl pareiškėjo atlikti sandoriai neatitinka ekonominės veiklos turinio reikalavimų ir neturi būti apmokestinti PVM. Sklypo ir statinio įsigijimo data yra pernelyg nutolusi nuo ekonominės veiklos rezultato, kas, pareiškėjo manymu, pagrindžia pareiškėjo teiginius, jog turtas buvo įgytas asmeniniams poreikiams tenkinti.

Mano, kad mokesčių administratorius nepagrindė teiginio, jog pareiškėjas žemės sklypą su pastatu įsigijo tikslu jį rekonstruoti ir parduoti, nevertino pareiškėjo argumento, kad sklypas su statiniais buvo įgytas 2014 m. spalio 21 d. iš antstolio varžytinių metu, o rėmėsi tik ta aplinkybe, jog sandoris galutinai buvo apiformintas 2015 m. liepos 30 d. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) bei PVM įstatymo nuostatose, susijusiose su veiklos pripažinimo ekonomine veikla tikslu apmokestinti gaunamą naudą, išskiria turto įgijimo tikslą. Mano esant akivaizdžiu, kad šiuo atveju turto įgijimo tikslas susiformavo iki 2014 m. spalio 21 d., o ne pabaigus procedūrą 2015 m. liepos 30 d. Mano, kad ginčui aktualus laikotarpis, vertinant sklypo su pastatais įgijimo tikslą vykdyti ekonominę veiklą ir gauti iš to naudos, yra būtent pirminis valios susiformavimas ir šios valios išraiška 2014 m. spalio 21 d., o ne galutinis sandorio apiforminimas. Tvirtina, kad asmeniniais tikslais įgytas ir rekonstruotas turtas vėliau perdarytas ir tik po penkerių metų buvo parduotas dalimis (laikotarpyje nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. ir 2020 m. kovo 12 d.) patvirtina, kad sklypo ir statinių įsigijimo data yra pernelyg nutolusi nuo ekonominės veiklos rezultato ir nesudaro įprastinio ekonominės veiklos apibrėžimo bei pagrindžia pareiškėjo teiginius apie tai, kad turtas buvo įgytas asmeniniams poreikiams tenkinti. Esminio kriterijaus ekonominės veiklos pripažinimui – tikslo vykdyti ekonominę veiklą - įsigyjant ginčo objektą pareiškėjas neturėjo ir mano, kad ši aplinkybė laikoma nustatyta.

Vadovaujasi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau - PVM Direktyva) 9 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo pajamos yra epizodinės, vienkartinio pobūdžio, kaip „ekonominės veiklos“ rezultatas gautos po penkerių metų, todėl iš esmės neatitinka ekonominės veiklos rezultato apibrėžimo.

Pažymi, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui ir parduoto turto fotonuotraukas, kurios liudija gyvenamojo būsto asmeninio naudojimo pobūdį, tačiau mokesčių administratorius jų visiškai nevertino ir dėl to nepasisakė.

Nesutikdamas su paskirtomis baudomis, pareiškėjas vadovaujasi MAĮ 139, 140, 141 straipsniais, Inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 8.2 punktu ir teigia, kad mokestinio patikrinimo metu papildomai iš biudžeto buvo grąžintina 21 042,32 eurų GPM suma, todėl faktinės bylos aplinkybės, susijusios su GPM ir PVM apskaičiavimu, sudaro pagrindą vertinti, jog paskirtos baudos yra neproporcingos, neadekvačios ir neprotingos pažeidimo atžvilgiu ir teigia, kad įpareigojimas pareiškėjui sumokėti 30 proc. dydžio PVM lemia jo nubaudimą kriminalinei prilyginta bauda.

Nors mokesčių administratorius taikė minimalią 10 proc. GPM baudą, nepagrįstai netaikė tų pačių kriterijų skirdamas PVM baudą. Pareiškėjui nesuprantama, kaip to paties patikrinimo metu vieno iš nustatytų mokėtinų mokesčių atžvilgiu mokesčių administratorius pareiškėjo elgesį vertino kaip reikšmingą, mažinantį skirtinos baudos dydį iki 10 proc., tačiau kito mokesčio atžvilgiu numatė net 3 kartus didesnį – 30 proc. baudos dydį. Pažeidimų tarp GPM ir PVM baudų vertinimą laiko neadekvačiu, prasilenkiančiu su teisinės valstybės principu.

Inspekcija atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Inspekcija sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas buto pardavimo pajamas nepagrįstai priskyrė GPM neapmokestinamoms pajamoms.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. už 127 000 Eur pardavė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas 2014 m. spalio 21 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už 135 648 Lt. Teigia, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 14 d. pateikė Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio nuo B klasės pajamų deklaraciją FR0459 (toliau – Deklaracija), kurioje nurodė, kad butas parduotas ir įsigytas už tą pačią 127 000 Eur sumą – pritaikyta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punkto lengvata ir mokėtina pajamų mokesčio suma neapskaičiuota.

Nurodo, jog buvo nustatyta, kad šiame bute pareiškėjas laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2018 m. spalio 1 d. deklaravo gyvenamąją vietą (1 metus ir 352 dienas, butas parduotas 2018 m. rugsėjo 21 d.). Vadinasi, nuo gyvenamosios vietos deklaravimo dienos iki gyvenamojo būsto pardavimo dienos nebuvo praėję 2 metai, todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto lengvata negalėjo būti taikoma.

Teigia, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 10 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 4 kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas siekiant įsigyti kitą, mažesnį gyvenamąjį būstą. Pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iki buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo praėjo daugiau nei vieneri metai, o gyvenamąją vietą naujai įsigytame bute pareiškėjas deklaravo tik nuo 2019 m. lapkričio 21 d. (praėjo vieneri metai ir 61 diena, nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto lengvata taip pat negalėjo būti taikoma, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos turėjo būti apmokestintos GPM.

Nekilnojamojo turto pardavimo pajamos apmokestinamos taikant GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, jeigu pagal GPM įstatymo 17 straipsnį tokios pajamos nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Vadovaujasi GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktais ir teigia, kad esminė lengvatos taikymo sąlyga yra gyvenamosios vietos deklaravimas parduodamame gyvenamajame būste ir laiko trukmė kada deklaravimas atliktas.

Teigia, kad Lietuvoje gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme. Asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaracijos pateikimo deklaravimo įstaigai dienos. Terminas nuo gyvenamosios vietos deklaravimo dienos iki gyvenamojo būsto (įskaitant priskirtą žemę) pardavimo skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis.

Vadovaujasi Civilinio kodekso 6.165 straipsniu ir teigia, kad sudarius preliminariąją sutartį nuosavybės teisė į jokį turtą neįgyjama, todėl preliminarios sutarties buvimo faktas netenkina GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto sąlygos, susijusios su kito gyvenamojo būsto įsigijimu.

Nurodo, kad situacija atitiko vieną iš būtinų lengvatos taikymo sąlygų, susijusią su gyventojo gyvenamosios vietos deklaravimu parduotame būste trumpiau nei 2 metus. Tačiau nebuvo įvykdyta kita būtina lengvatos taikymo sąlyga – pareiškėjas gautų lėšų per vienerius metus nepanaudojo kitam gyvenamajam būstui įsigyti.

Kadangi pareiškėjo parduoto nekilnojamojo turto aplinkybės neatitinka nustatytų neapmokestinimo sąlygų, pajamos gautos pardavus gyvenamąjį būstą, kuriame pareiškėjas gyvenamąją vietą deklaravo trumpiau nei 2 metus, nepanaudotos kito gyvenamojo būsto įsigijimui, kuriame deklaravo gyvenamąją vietą, buto (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamos patikrinimo metu pagrįstai apmokestintos taikant 15 procentų pajamų mokesčio tarifą ir pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 13 157 Eur GPM.

Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 30 d. pagal Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) už 57 000 Eur, įsigijo žemės sklypą su pastatu-gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2017 m. liepos 4 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas, namas buvo rekonstruojamas, kiti statiniai (išskyrus šulinį), nugriauti, 2018 m. gruodžio 20 d. surašyta pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-60-181220-02130. Rekonstrukcijos metu buvo atliktas esminis pastato pagerinimas, t. y. įsigytas dviejų aukštų – vieno buto gyvenamasis namas buvo rekonstruotas bei konvertuotas į daugiabutį – keturių aukštų, keturių butų gyvenamąjį pastatą. Namas rekonstruotas iš esmės: įrengti papildomi gręžtiniai pamatai, sustiprintos esamos statinio konstrukcijos, papildomi pastatyti du aukštai, uždengtas naujas stogas ir kt. Suformavus keturis atskirus butus, kurių baigtumo procentas 84 proc., vienas jų parduotas 2019 metais, kiti trys – 2020 metais.

Teigia, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas žemės sklypą su pastatu įsigijo siekdamas jį rekonstruoti ir parduoti – įrengdamas keturis butus ir ketindamas asmeniniams poreikiams nenaudojamus butus parduoti, pareiškėjas planavo gauti ekonominės naudos. Butų pardavimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, turi tęstinumo ir atsikartojimo požymių. Pagal viešai skelbiamą informaciją, pareiškėjas ketina statyti dar vieną daugiabutį namą nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) – šalia parduoto pastato. Pareiškėjas 2019 ir 2020 metais vykdė nekilnojamojo turto pardavimo ekonominę veiklą, parduotas keturių aukštų keturių butų namas laikomas nauju statiniu, todėl pareiškėjas nuo šio turto pardavimo pajamų turėjo skaičiuoti ir mokėti PVM.

Pareiškėjo argumentus dėl įgyto sklypo su pastatais asmeniniams poreikiams laiko nepagrįstus rašytiniais įrodymais, nes patikrinimo metu nustatyta, kad 2015 metais jokie darbai atlikti nebuvo. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė tik 3 UAB „Senukų prekybos centras“ išrašytas sąskaitas faktūras, 1 UAB „Lazdyno riešutas“ sąskaitą faktūrą ir 1 UAB „Stateksa“ sąskaitą faktūrą bendrai patirtai 1 692,77 Eur išlaidų sumai pagrįsti ir tai mokesčių administratorius laikė nepakankamu namo pertvarkymo darbams atlikti. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 24 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriui pateikė projektinius pasiūlymus dėl vieno buto gyvenamojo namo rekonstrukcijos į daugiabutį gyvenamąjį pastatą, 2016 m. sausio 26 d. įvyko viešas projekto svarstymas, kuriame dalyvavo projektavimo įmonė, savivaldybės atstovai, užsakovas ir kaimyninio sklypo savininkas. Nutarta tęsti projektavimo darbus ir kreiptis į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administraciją nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus numatomam projektui. Jokio atnaujinto ir sutvarkyto namo 2015 metų pabaigoje dar nebuvo. Pareiškėjas veikė kaip statytojas, vykdė ekonominę veiklą, siekė ateityje gauti pajamų.

Vadovaujasi PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis, PVM Direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad pareiškėjas įsigytą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su pastatais) per ilgesnį laikotarpį savo pastangomis, tikslingais veiksmais ir lėšomis pritaikė daugiabučio gyvenamojo būsto statybos reikmėms, pradėjo tokios paskirties statinio statybą, atliko veiksmus, susijusius su naujo statinio įregistravimu nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo veiksmai (žemės sklypo su pastatais pirkimas, turto padalijimas, naujų statinių įregistravimas, šio turto pardavimas) jų pobūdis patvirtina, kad atlikti veiksmai nėra atsitiktiniai ir susiję su asmeninio turto tvarkymu. Pareiškėjo argumentai, kad namą atnaujino ir tvarkė asmeniniais tikslais laiko gynybine pozicija.

Vadovaujantis PVM įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsniu ir teigia, kad keturių aukštų, keturių butų gyvenamasis namas laikomas nauju statiniu, todėl pareiškėjas turėjo skaičiuoti ir mokėti PVM nuo šio turto pardavimo pajamų. Teigia, kad jeigu užsienio apmokestinamasis asmuo, kuris privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju pagal 71 straipsnį arba pagal 71¹ straipsnį, nepateikė prašymo įsiregistruoti jį PVM mokėtoju, jis vis tiek privalo vadovaudamasis PVM įstatymo 92 straipsnyje nustatyta tvarka skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal PVM įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju.

Atsakovė nurodo pagrįstai padariusi išvadą, kad pareiškėjas vykdė nekilnojamojo turto pardavimo ekonominę veiklą, jam atsirado prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM nuo šio turto pardavimo pajamų (nuo 80 000 Eur 2019 m. rugpjūčio 14 d. parduoto buto pajamų, nuo 90 000 Eur 2020 m. sausio 27 d. parduoto buto pajamų, nuo 80 000 Eur 2020 m. vasario 11 d. parduoto buto pajamų ir nuo 85 000 Eur 2020 m. kovo 12 d. parduoto buto pajamų). Apskaičiuojant pareiškėjo į biudžetą mokėtinas PVM sumas, į PVM atskaitą pagrįstai įtrauktos pirkimo PVM sumos pagal pareiškėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Mano, kad pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti 10 006 Eur PVM už 2019 m rugpjūčio mėn.; 11 638 Eur PVM už 2020 m. sausio mėn.; 9 902 Eur PVM už 2020 m. vasario mėn.; 10 389 Eur PVM už 2020 m. kovo mėn.; iš viso 41 935 Eur PVM.

Vadovaujasi MAĮ 141 straipsnio 1 ir 2 dalimi ir teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog sumokėjo jam apskaičiuotas mokestines prievoles ar šių prievolių sumokėjimo terminas jam yra atidėtas arba išdėstytas, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo jam paskirtų GPM ir PVM baudų.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis turėjo 21 042,32 Eur grąžintiną GPM yra nepagrįsti, kadangi pagal Panevėžio AVMI patikrinimo aktą pareiškėjui grąžintina tik 1 035 Eur GPM suma.

Paaiškina, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasi MAĮ 139 ir 140 straipsnių nuostatomis ir nustatęs atsakomybę sunkinančias (padaryta didelė žala biudžetui, nes yra nesumokėta 41 935 Eur PVM) bei lengvinančias (bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) aplinkybes, pagrįstai skyrė pareiškėjui 30 proc. dydžio 12 581 Eur PVM baudą. Inspekcija, nustačiusi, kad preiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (teikė paaiškinimus), iš dalies pripažino pažeidimą, nurodė tik šeimyninių aplinkybių dėka neįvykdęs teisės akto reikalavimų, nenustačiusi atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagrįstai skyrė pareiškėjui minimalią 10 proc. dydžio 1316 Eur GPM baudą..

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir reikalavimus ir prašė pareiškėjo skundą patenkinti.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. PVM ir GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2021 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktu Nr. (42.59E) FR0680-355 nustatė, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti mokestine lengvata, nes trumpiau nei 2 metus deklaravo gyvenamąją vietą parduotame bute ir per metus neįsigijo kito gyvenamojo būsto. Vadovaudamasi GPM įstatymo 3, 19, 22, 27 straipsnių nuostatomis, Panevėžio AVMI nuo pareiškėjo gautų pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą papildomai apskaičiavo mokėti į biudžetą 13 157 Eur GPM.

Tuo pačiu patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas vykdė PVM apmokestinamą ekonominę veiklą, todėl, vadovaudamasi PVM įstatymo 3, 32, 57, 58, 63, 64, 71, 92 straipsnių nuostatomis, Panevėžio AVMI nuo keturių butų daugiabučiame name pardavimo pajamų papildomai pareiškėjui apskaičiavo sumokėti į biudžetą 41 935 Eur PVM.

Papildomai apskaičiavus pardavimo PVM, nekilnojamojo turto įsigijimo kainą sumažinus atskaitomu pirkimo PVM, iš naujo perskaičiuotos buto adresu (duomenys neskelbtini) apmokestinamosios pajamos, todėl patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota grąžintina 1 035 Eur GPM suma.

Panevėžio AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, Panevėžio AVMI Sprendimu patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotus 41 935 Eur PVM ir 13 157 Eur GPM bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui apskaičiavo 783,59 Eur PVM delspinigių, 1 941,37 Eur GPM delspinigių, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir nustačiusi atsakomybę sunkinančias (žalos biudžetui dydis) bei lengvinančias (bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) aplinkybes, skyrė pareiškėjui 30 proc. dydžio 12 581 Eur PVM baudą; nustačiusi, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (teikė paaiškinimus), iš dalies pripažino pažeidimą, nurodė tik šeimyninių aplinkybių dėka neįvykdęs teisės akto reikalavimų, nenustačiusi atsakomybę sunkinančių aplinkybių, Panevėžio AVMI skyrė pareiškėjui minimalią 10 proc. dydžio 1 316 Eur GPM baudą.

Pareiškėjas su Panevėžio AVMI Sprendimu nesutiko ir dėl jo pateikė skundą Inspekcijai, kuri Inspekcijos Sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI Sprendimą.

Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio AVMI Sprendimo ir Inspekcijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl GPM lengvatos taikymo.

Nekilnojamojo turto pardavimo pajamos apmokestinamos taikant GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 proc. pajamų mokesčio tarifą, jeigu pagal GPMĮ 17 straipsnį tokios pajamos nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Pagal GPMĮ 17 straipsnio nuostatas, be kita ko, neapmokestinamos pajamos: 1) ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą (įskaitant kilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris nekilnojamuoju pripažįstamas pagal įstatymus), jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 10 metų iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas); 2) pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas), arba 3) pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 15 dalį asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaravimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dienos.

Dėl papildomai apskaičiuoto GPM.

Ginčo nėra dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 20141021/01 už 135 648 Lt įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 127 000 Eur pardavė šį butą. Šiame bute nuo laikotarpyje nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2018 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. Pareiškėjas 2020 m. liepos 14 d. pateikė Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio nuo B klases pajamų deklaraciją FR0459, kurioje nurodė, kad butas parduotas ir įsigytas už tą pačią 127 000 Eur sumą - pritaikyta GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktų lengvata ir neapskaičiuota mokėtina pajamų mokesčio suma.

Nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo šiame bute iki jo pardavimo dienos praėjo 1 metai ir 352 dienos, t. y. nebuvo praėję 2 metai, įtvirtinti GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte, todėl, kaip teisingai konstatavo mokesčių administratorius, pareiškėjui negalėjo būti taikoma šiame punkte įtvirtinta GPM lengvata. Nors pareiškėjas teigia, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, taikant GMP įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte įtvirtintą lengvatą šis pareiškėjo argumentas nėra svarbus, nes mokesčių administratorius neturi pareigos į tai atsižvelgti.

Pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d., t. y. praėjus daugiau, nei vieneriems metams nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2019 m. lapkričio 21 d. Laikotarpyje nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini). Taigi, pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą trumpiau, nei dvejus metus, gautas pajamas nuo šio buto pardavimo panaudojo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame deklaravo gyvenamąją vietą, praėjus daugiau, nei metams (1 metai ir 61 diena). Todėl pareiškėjui negalėjo būti taikoma GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtinta lengvata ir nekilnojamojo turto pardavimo pajamos turėjo būti apmokestintos GPM, taigi mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 13 157 Eur GPM.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas nėra 2019 m. birželio 27 d. sudarytos preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties šalis. Byloje esanti 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisių perleidimo sutartis neatitinka imperatyvių Civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų - daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip, turi būti sudaromi notarine forma.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės – tėvo sveikata, notarės užimtumas nėra svarbios nagrinėjamuoju atveju, nes jos neįrodo, kad pareiškėjas lėšas, gautas pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti per vienerius metus nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.

Dėl papildomai apskaičiuoto PVM.

Patikrinimo metu nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 30 d. pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) už 57 000 Eur įsigijo žemės sklypą su pastatu-gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esnčiais (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2017 m. liepos 4 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Pareiškėjas namą rekonstravo, kitus statinius, išskyrus šulinį, nugriovė. Pareiškėjui 2018 m. gruodžio 20 d. surašyta pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. ACUB-60-181220-02130. Rekonstrukcijos metu atliktas esminis pastato pagerinimas - įsigytas dviejų aukštų vieno buto gyvenamasis namas buvo rekonstruotas į daugiabutį – keturių aukštų, keturių butų gyvenamąjį pastatą, įrengti papildomi gręžtiniai pamatai, sustiprintos esamos statinio konstrukcios, užstatyti papildomi du aukštai, uždengtas naujas stogas ir kt.

Suformuoti keturi atskiri 84 proc. baigtumo butai parduoti: 2019 m. rugpjūčio 14 d. už 80 000 Eur, 2020 m. sausio 27 d. už 90 000 Eur, 2020 m. vasario 11 d. už 80 000 Eur, 2020 m. kovo 12 d. už 85 000 Eur.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas turtą pirko turėdamas tikslą jį rekonstruoti ir parduoti, pardavęs keturis butus, gavo ekonominės naudos, butų pardavimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, be to turi tęstinumo ir atsikartojimo požymių (pagal viešai skelbiamą informaciją pareiškėjas ketina statyti dar vieną daugiabutį namą nuosavybės teise valdomame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y šalia parduoto pastato), t. y. 2019–2020 m. vykdė ekonominę veiklą.

Pagal PVM Direktyvos 9 straipsnio 1 dalį „Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. „Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų (1 dalis). Pagal PVM Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą.

Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalį ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Pagal šio straipsnio 20 dalį pastato (statinio) esminis pagerinimas – statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes.

Pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalį PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo; 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo.

Pareiškėjo iš vienbučio dviejų aukštų namo rekonstruotas keturių aukštų keturių butų gyvenamasis namas yra naujas statinys PVM įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, pareiškėjas turėjo skaičiuoti ir mokėti PVM nuo šio turto pardavimo pajamų, todėl pagrįstai mokesčių administratorius nuo pareiškėjo 2019-2020 m. parduotų butų apskaičiavo 41 935 Eur papildomai mokėtino PVM.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad ginčo namas buvo pirktas asmeninėms reikmėms, nėra patvirtintos jokiais įrodymais, todėl laikytinos neįrodytomis.

Dėl paskirtų baudų.

Mokesčių administratorius skyrė pareiškėjui Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 13157 Eur GPM apskaičiuojama 1941,37 Eur GPM delspinigių.

Kaip matyti iš Panevėžio AVMI Sprendimo, vadovaudamasis MAĮ 139 ir 140 straipsnių nuostatomis, mokesčių administratorius skyrė pareiškėjui 12 581 Eur (30 procentų) PVM baudą ir 1 316 Eur (10 procentų) GPM baudą. Skirdamas PVM baudą, mokesčių administratorius atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (padaryta didelė žala biudžetui, nes yra nesumokėta 41 935 Eur PVM) bei lengvinančią aplinkybę (bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi). GPM bauda skirta atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (teikė paaiškinimus), iš dalies pripažino pažeidimą, nurodė tik šeimyninių aplinkybių neįvykdęs teisės akto reikalavimų bei į tai, kad nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Pagal MAĮ 139 straipsnio nuostatas jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip (1 dalis). Skirdamas konkrečią baudą, jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis šio Įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis (3 dalis).

Pagal MAĮ 140 straipsnio nuostatas asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio Įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus (1 dalis). Mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų skirtinos baudos dydžių, o jeigu skirtinos baudos dydžiai nustatyti specialiajame mokesčio įstatyme, – neviršydamas jame nustatytų skirtinos baudos dydžių, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (2 dalis). Asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios: 1) asmuo pripažino mokesčio įstatymo pažeidimą ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi šio pažeidimo tyrimo metu (sudarė sąlygas tinkamai mokesčių administratoriaus veiklai tiriant pažeidimą, pateikė mokesčių administratoriui prašomą informaciją, padėjo mokesčių administratoriui išaiškinti šį pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis); 2) asmuo savo noru atlygino arba pašalino dėl pažeidimo padarymo atsiradusią žalą; 3) pažeidimas padarytas dėl sunkios fizinio asmens ekonominės ir (ar) socialinės padėties; 4) pažeidimas padarytas dėl psichinės ir (ar) fizinės prievartos; 5) pažeidimas padarytas kitomis svarbiomis aplinkybėmis, kurias mokesčių administratorius pripažįsta lengvinančiomis aplinkybėmis (3 dalis). Asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) pažeidimas padarytas asmeniui siekiant gauti mokestinę naudą, kaip ji suprantama pagal šio Įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, ir mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriui taikant turinio viršenybės prieš formą principą; 2) mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokestį, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius neturi galimybių apskaičiuoti mokėtinų mokesčių įprastine, t. y. specialiojo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka; 3) kai mokesčių mokėtojas mokesčių administratoriaus nurodytu laiku nepateikia mokesčių administratoriui tinkamų dokumentų apie sandorių ar ūkinių operacijų vertę arba pateikia netinkamus dokumentus ir mokesčių administratorius koreguoja sandorių ar ūkinių operacijų vertę, taikydamas Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnį arba Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnį; 4) mokesčių mokėtojas, vykdydamas mokestines prievoles, vengia bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir teikti jam aktualią informaciją ar paaiškinimus; 5) dėl mokesčių mokėtojo tyčinių veiksmų ar neveikimo padaryta didelė žala valstybės biudžetui, kai nesumokėtų mokesčių dydis viršija 500 bazinių socialinių išmokų; 6) į buhalterinę apskaitą įtraukti juridinės galios neturintys apskaitos dokumentai, kuriuose nurodytomis sąlygomis užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko (4 dalis). Konkretų asmeniui skirtinos baudos dydį mokesčių administratorius apskaičiuoja ir motyvuotai nustato atsižvelgdamas į šias baudų skyrimo taisykles: 1) mokesčių administratorius pasirenka skiriamos konkrečios baudos dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ar 2 dalyje (ar specialiajame mokesčio įstatyme) nurodytos trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudos minimalų ir maksimalų dydžius sudedant ir gautą rezultatą padalijant pusiau; 2) mokesčių administratorius, skirdamas konkrečią baudą, vertina šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytas aplinkybes ir baudos dydį skaičiuoja nuo baudos vidurkio; 3) mokesčių administratorius, nustatęs, kad yra kelios asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių, asmeniui skiria baudą, nesiekiančią skirtinos baudos vidurkio; 4) mokesčių administratorius, nustatęs, kad yra kelios asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra lengvinančių aplinkybių, asmeniui skiria baudą, viršijančią skirtinos baudos vidurkį (5 dalis).

Pagal GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalį už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal GPM įstatymo 123 straipsnio 2 dalį jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų savo teiginiui apie tai, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta papildomai iš biudžeto buvo grąžintina 21 042,32 Eur GPM suma, patvirtinti. Panevėžio AVMI patikrinimo akte nurodyta pareiškėjui grąžintina 1 035 Eur GPM suma.

Pareiškėjo argumentai, susiję su skirtingo procento baudos dydžiais, t. y. mokesčių administratoriaus taikyta 10 procentų GPM bauda ir tų pačių kriterijų netaikymu skiriant 30 procentų PVM baudą, yra nepagrįsti. Mokesčių administratorius baudas skyrė atsižvelgdamas į konkretų mokesčio sumokėjimo pažeidimą. Matyti, kad baudų skyrimas atskirai už GPM, ir PVM pažeidimus yra individualizuotas. Skiriant PVM baudą atsižvelgta į lengvinančios ir sunkinančias aplinkybes, todėl pagrįstai skirtas PVM baudos vidurkis (MAĮ 140 straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo argumentai, jog, skirdamas PVM baudą, mokesčių administratorius privalėjo taikyti tuos pačius kriterijus, kaip ir skirdamas GPM baudą, niekuo nepagrįsti, todėl teismas apie tai nepasisako.

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad Inspekcijos Sprendimas ir Panevėžio AVMI Sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo N. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.