Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovų A. K. ir I. K. prašymas užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-387-230/2008 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams A. W., A. K., I. K., tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Kauno miesto 6-tam notarų biurui, dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir uzufrukto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Pagal CPK 147 straipsnio pirmosios dalies nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. Įprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su atsakovo tam tikrų turtinių teisių ar interesų apribojimu, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo proporcingumą siekiamiems tikslams.

Užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą ieškovas gali būti įpareigojamas, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta esant galimybei tokiems nuostoliams atsirasti ateityje ir galimybei, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio. Tai reiškia, kad skirdamas CPK 147 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas priemones, teismas nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertindamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes ribojant šią veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 24 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo ir uždraudė VĮ Registrų centrui registruoti ginčo nekilnojamojo turto daiktines teises pagal ginčijamą 2007 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, uždraudė ginčo turtą parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims taip pat areštavo 90 000 Lt atsakovo A. W. piniginių lėšų. Bylos duomenys liudija, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą atsakovų A. ir I. K. vardu buvo įregistruotos iki šios nutarties priėmimo (b.l.30-32), todėl teismo taikytas daiktinių teisių įregistravimo draudimas atsakovų teisių ar teisėtų interesų nesuvaržė.

Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones A. M. nurodė, kad jos sutuoktinis A. W. 2007 m. liepos 17 d. pardavė santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą, pažeidė ieškovės ir jų mažamečio sūnaus teises. CK 2.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečio fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad atsakovams parduotame name, dėl kurio pardavimo teisėtumo yra kilęs ginčas, kartu su ieškove gyvena ir jos bei atsakovo A. W. nepilnametis vaikas. Įstatymu reglamentuotas šeimos turto teisinio režimo nustatymas visų pirma skirtas apsaugoti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Jeigu vienas ar abu sutuoktiniai naudoja šeimos turtą, nesilaikydami šeimos turto teisiniam režimui taikomų reikalavimų, tai asmuo, kurio interesai pažeidžiami, turi teisę ginčyti tuos interesus pažeidžiančius veiksmus, įskaitant ir teisę reikalauti pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius su tuo turtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 14 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-90/2005) pažymėjo, kad tais atvejais, kai šeimos turtą priešingai vaiko teisėms ir interesams naudoja tėvai, priemonių vaikų teisėms užtikrinti privalo imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras (CK 3.163 straipsnio 4 dalis), priemonių vaiko teisių ir interesų apsaugai užtikrinti turi imtis ir bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjama byla turi viešą interesą. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinio (atskirojo) skundo nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, jei šito reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX-XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylas (CPK 338 str.). Šeimos bylos (CPK IV d. XIX skyrius) pasižymi didesniu visuomenės suinteresuotumu jų baigtimi, todėl apeliacinės instancijos teismui leidžiama peržengti apeliacinio (atskirojo) skundo nagrinėjimo ribas, jei šito reikalauja viešasis interesas. Taigi nagrinėdamas šios kategorijos bylas teismas gali panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remdamasis aplinkybėmis ir teisės normų pažeidimais, nenurodytais apeliaciniame (atskirajame) skunde. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, nagrinėdama apeliantės atskirąjį skundą peržengia šio skundo ribas, kadangi to reikalauja viešojo intereso apsauga šeimos bylų nagrinėjimo procese (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė A. M. atskirajame skunde nurodo, kad negali įvykdyti Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartyje nurodyto įpareigojimo sumokėti 50 000 Lt atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti. Šiam teiginiui patvirtinti ji pateikė duomenis apie savo turtinę padėtį: UAB ,,VIS UNITA“ pažymą, iš kurios matyti, kad per šešis 2008 metų mėnesius jai buvo išmokėtas 4 036,80 Lt darbo užmokestis, 2007 metų metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kuri rodo, kad 2007 metais A. Montvilaitės pajamas sudarė darbo užmokestis ir iš veiklos pagal verslo liudijimą gautos pajamos, patiria išlaidas studijoms Mykolo Riomerio universitete apmokėti, registruojamo nekilnojamojo turto neturi (b.l. 75-80). Šie duomenys rodo, kad ieškovė nėra pajėgi sumokėti teismo nustatyto dydžio galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. CPK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Šios pasekmės yra nurodytos ir skundžiamoje nutartyje. Ieškovei neįvykdžius teismo įpareigojimo ir nesumokėjus nustatyto dydžio pinigų sumos ir dėl to panaikinus atsakovams priklausančio ginčo gyvenamojo namo, kuriame su ieškove gyvena jos ir atsakovo A. W. mažametis vaikas, areštą, atsakovai V. ir I. K. turės galimybę šį turtą perleisti tretiesiems asmenims. Dėl to, kolegijos nuomone, atsiras reali vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo galimybė.

Atsakovai nuostolių atsiradimą sieja su įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymu ir nurodo, kad nuostolius patiria dėl to, jog ieškovė A. M. neteisėtai naudojasi atsakovams priklausančiu turtu, ginčo nagrinėjimas tęsiasi daugiau kaip metus, o negalėdami turto naudoti atsakovai turi mokėti bankui palūkanas už suteiktą kreditą ginčo turtui įsigyti. Teisėjų kolegijos nuomone, šie argumentai nepagrindžia nuostolių atlyginimo užtikrinimo būtinumo. Pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas disponuoti ginčo turtu neįtakojo atsakovų pareigos mokėti palūkanas pagal su banku sudarytą kredito sutartį, todėl mokamas palūkanas atsakovai nepagrįstai vertina kaip nuostolius ir sieja juos su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje atsakovai teismui nepateikė jokių duomenų, kad dėl teismo sprendimo suvaržyti disponavimo teisę ginčo turtu atsakovai neteko galimybės tinkamai ir laiku mokėti bankui sutartas palūkanas už suteiktą kreditą ginčo turtui įsigyti.

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės nuo 2007 m. liepos 18 d. registruotos atsakovų A. K. ir I. K. vardu (b.l. 30-32), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai po 2007 m. liepos 17 d. ginčo sutarties sudarymo būtų atlikę kokius nors veiksmus dėl ginčo turto valdymo teisės įgyvendinimo. Atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kokius galimus nuostolius patirs atsakovai dėl disponavimo ginčo turtu teisių suvaržymo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovai neįrodė nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiradimo tikimybės ir dydžio.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių faktinių šiam klausimui spręsti bylos aplinkybių, todėl klausimą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti (CPK 147 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovai turės teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos jiems padarė ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio antruoju punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti.

Atsakovų A. K. ir I. K. prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą atmesti.