- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-10
- Bylos Nr.
- I-431-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01901-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- O. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2016-04-28 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-552(00324) (toliau – Sprendimas).
Paaiškino, kad Sprendimu Departamentas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7373933 (toliau – Leidimas), nustačius, kad UAB „Mirquurius LT“ (toliau – Įmonė) neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimas yra neteisėtas, kadangi Įmonėje yra įsteigtos trys darbo vietos, tačiau nėra jas užimančių darbuotojų, kurių yra nuolat ieškoma. Be to, Sprendime nėra apibūdintų neatitikimų kitiems įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems reikalavimams. Pareiškėjas yra vienintelis Įmonės darbuotojas, jam mokamas darbo užmokestis, nuo kurio atskaitomi visi privalomi mokesčiai. Kitų darbuotojų atleidimas iš darbo nepriklausė nuo pareiškėjo valios.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nustačius, kad Įmonėje, kurios darbuotojas yra pareiškėjas, nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenis, nustatyta, kad Įmonėje dirba tik vienas pareiškėjas, o kiti trys darbuotojai, dirbę Leidimo išdavimo metu, buvo atleisti. Minėti darbuotojai buvo priimti į darbą prieš pat prašymo išduoti Leidimą pateikimą, o atleisti praėjus vienam mėnesiui nuo Leidimo gavimo. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o aplinkybės, susijusios su darbuotojų paieška, nesudaro pagrindo kitaip juos taikyti. Be to, teiginiai dėl darbuotojų paieškos vertintini kritiškai, nes Įmonė reikiamo darbuotojų kiekio neturėjo itin ilgą laiką – 8 mėnesius. Pareiškėjui buvo siūloma pateikti papildomus paaiškinimus dėl darbuotojų, tačiau šia galimybe jis nepasinaudojo, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-04-28 sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-552(00324) teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2015-06-29 pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, reg. Nr. 89-LL308953 (b. l. 27–35), nurodydamas pagrindą – užsiėmimą ir ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2015-07-30 pranešimu Nr. (15/4-9) 10K-40250 (b. l. 88) informavo pareiškėją, kad buvo priimtas sprendimas pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nurodyta pateikti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Visagino grupei prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi ir kitus nurodytus dokumentus. Departamentas skundžiamu 2016-04-28 Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, galiojantį iki 2017-08-21. Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Įmonėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, dirbo tik jis vienas, o prašymo pakeisti Leidimą ir sprendimo dėl Leidimo pakeitimo metu Įmonėje be pareiškėjo dirbo trys asmenys. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas neturėjo ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Leidimas pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o panaikintas nustačius, kad Įmonė neatitinka vieno iš šioje teisės normoje įtvirtinto reikalavimo – joje nėra įsteigtų trijų darbo vietų. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjas skunde teismui argumentavo, kad Departamentas nenustatė kitų Įmonės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų – nepagrįstai rėmėsi išimtinai tik aplinkybe, jog Įmonėje nebuvo trijų darbo vietų, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotės matyti, kad sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytu pagrindu, svarbu nustatyti minėtoje teisės normoje įtvirtintų sąlygų visumą. Nustačius, kad įmonė, kurios dalyvis yra leidimo laikinai gyventi prašantis užsienietis atitinka ne visas iš šių sąlygų, leidimas laikinai gyventi negali būti išduotas. Šią išvadą patvirtina ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015-05-06 įsakymo Nr. 1V-367 redakcija), nuostatos. Minėto teisės akto 24.21. papunktyje įtvirtintas detalus dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, sąrašas – įmonės įsteigimo ar įsigijimo dokumentai bei įstatai (nuostatai), dokumentai, patvirtinantys, kad ši įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje (veiklos planas, ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys, šios įmonės banko sąskaitos išrašas, metinė pelno mokesčio deklaracija, patalpų nuomos sutartis ar pan.) ir kad joje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos (arba ne mažiau kaip penkios darbo vietos, kai užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (darbo sutartys su šiais asmenimis) <...>. Taip pat, to paties teisės akto 44.9. papunktyje įtvirtintas detalus sąrašas aplinkybių, kurias privalo patikrinti įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimantis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tarp minėtų aplinkybių nurodyta patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje, ar įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos (arba ne mažiau kaip penkios darbo vietos, kai užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus), kuriose dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir išspausdinti šios informacinės sistemos duomenų lapą (44.9.2. papunktis). Taigi, sprendžiant dėl leidimo išdavimo būtina pateikti dokumentus ir patikrinti aplinkybes, patvirtinančias visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas sąlygas. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Departamentas nepagrįstai nevertino Įmonės atitikimo kitiems minėtoje teisės normoje nurodytiems reikalavimams ir tai gali būti pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu.
Pareiškėjas taip pat laikėsi pozicijos, kad aplinkybė, jog Įmonė vykdo darbuotojų paiešką, turi būti vertinama, kaip pakankama konstatuoti trijų darbo vietų buvimą. Aplinkybei, kad Įmonė ieško darbuotojų patvirtinti, pareiškėjas pateikė Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapio išrašus (b. l. 17–18) apie jo paskelbtus darbo skelbimus.
Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ matyti, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus Įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų Sodros duomenų matyti, kad Įmonėje be pareiškėjo dirbę trys darbuotojai buvo įdarbinti 2015 m. birželio mėnesį, atleisti 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais (b. l. 91, 96, 103, 104). Sprendimas buvo priimtas 2016-04-28, taigi, iki Sprendimo priėmimo Įmonė ilgiau nei 7 mėnesius neturėjo reikiamo kiekio darbuotojų. Byloje nustatyta, kad Departamentas 2016-02-11 raštu Nr. 89-S-5612 kreipėsi į pareiškėją, siūlydamas pateikti paaiškinimus apie duomenų neatitikimą (b. l. 105). Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, patvirtinančių, kad jis būtų atsakęs į šį Departamento siūlymą. Todėl, teismo vertinimu, Departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, Įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo O. S. (O. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.