- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-19
- Bylos Nr.
- 1S-752-810/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-6-00049-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Kaltinamasis
- D. B.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedriaus Endriukaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria D. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 2 kartus, kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-04-30, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, ir žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-16 Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus yra atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeidė teisės aktų reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą reikalavimus, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-16 Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies (2012-04-24 redakcija Nr. XI-1988) nuostatas – „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ - UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje už 2015 m. vasario mėn. įrašė neteisingus duomenis apie atskaitomą pirkimo PVM bei mokėtiną PVM, nes siekdama mokestinės naudos, tai yra pasididinti PVM atskaitą ir sumažinti mokėtiną PVM (arba suformuoti mokesčio permoką, kuri susigrąžinama arba įskaitoma mokesčių įmokoms) deklaravo 1 048 320 Eur atskaitomą pirkimo PVM pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformintą PVM sąskaitą faktūrą, kuri neturi juridinės galios, bei, pritaikiusi 0 procentų PVM tarifą, deklaravo prekių tiekimą (pardavimą) Jungtinės Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini) (kuri nepatvirtino prekių gavimo už 5 024 000 Eur sumą su 0% PVM tarifu), dėl ko susidarė PVM permoka, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekė susigrąžinti iš valstybės biudžeto. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė VMI 2015-03-30 prašymą grąžinti 1 048 320 Eur PVM permoką (skirtumą) už laikotarpį nuo 2015-02-01 iki 2015-02-28. Prašyme nurodytas grąžinimo pagrindas 01 (grąžintina sąlyginė PVM suma apskaičiuota, taikant standartinį PVM tarifą nuo to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje deklaruotos apmokestinamosios vertės prekių ir paslaugų, kurioms pritaikytas 0 procentų PVM tarifas). Pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-16 Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies (2012-04-24 redakcija Nr. XI-1988) nuostatas, 12 straipsnio 1 dalį –„visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus 12 straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ bei 4 dalį (2012-04-24 redakcija Nr. XI-1988) – „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ - UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ į apskaitą įtraukė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015-02-20 išrašytą juridinės galios neturinčią PVM sąskaitą faktūrą serija GTR Nr. (duomenys neskelbtini) 992 000 Eur plius 1 048 320 Eur PVM, iš viso už 6 040 320 Eur sumai, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje suformavo 1 048 320 Eur PVM atskaitą, toliau pagal PVM sąskaitą faktūrą, gautą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė 2015-02-20 juridinės galios neturinčią pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija AIS Nr. (duomenys neskelbtini) dėl realiai neįvykusios ūkinės operacijos (tos pačios kompiuterinės technikos tiekimo) Jungtinės Karalystės įmonei (duomenys neskelbtini) už 5 024 000 Eur, taikant 0% PVM tarifą. Pažeidė Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 64 straipsnio 1 dalies (2011-12-20 redakcija Nr. XI-1817) ir 9 dalies (2004-01-15 redakcija Nr. IX-1960) nuostatas, bei Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas - UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. 02 mėn., panaudodama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytą tikrovės neatitinkantį apskaitos dokumentą 2015-02-20 PVM sąskaitą – faktūrą serija GRT Nr. (duomenys neskelbtini), apgaulingai padidino 1 048 320 Eur sumai PVM atskaitą, ir PVM deklaracijoje nurodė šią sumą kaip grąžintiną iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Dėl padarytų pažeidimų, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei mokamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-04-30. Šiais savo veiksmais D. B. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje.Be to, jis kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014-09-30 iki 2015-06-25, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas kaip vykdytojas bendrai vieninga tyčia su G. D. (kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis) ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, įgyti savo ir kitų asmenų naudai didelės vertės svetimą turtą - valstybės pinigines lėšas, pasirašė fiktyvioje 2015-02-12 sutartyje tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)” Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kompiuterinės technikos įsigijimo, bei fiktyviame prekių perdavimo-priėmimo akte prie 2015-02-12 sutarties ir fiktyvioje PVM sąskaitoje faktūroje 2015-02-20 serija GRT Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyti tikrovėje neįvykęs ūkinis sandoris, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda kompiuterinę techniką UAB „(duomenys neskelbtini)” už 6 040 320 Eur, tame skaičiuje 1 048 320 Eur PVM, ir veikdamas pagal iš anksto paruoštą nusikalstamą planą, pasirašęs fiktyvioje 2015-02-12 pirkimo pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) bei fiktyvioje PVM sąskaitoje faktūroje 2015-02-20 serija AJD Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” įsigytą kompiuterinę techniką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda Jungtinės Karalystės įmonei „(duomenys neskelbtini)“ už 5 024 000 Eur sumą su nuliniu PVM, šiuos suklastotus dokumentus, įtraukė į UAB “ (duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą ir 2015-03-25 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) pateikė Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2015-02-01 - 2015-02-28 laikotarpį, kurios 36 langelyje nurodė grąžintiną 1 048 320 Eur PVM ir tęsdamas nusikalstamą veiką per „Mano VMI“ internetinį portalą, 2015-03-30 13.02 val. pateikė Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Ulonų g. 2, Vilnius, prašymą grąžinti 1 048 320 Eur sumą pervedant į UAB „(duomenys neskelbtini)” sąskaitą (duomenys neskelbtini) esančią AB DNB banke, tokiu būdu pasikėsindamas apgaule įgyti savo ir bendrininkų naudai didelės vertės svetimą turtą – valstybės pinigines lėšas, tačiau nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)” patikrinimą ir surašius 2016-01-22 Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimo aktą, 1 048 320 Eur PVM suma nebuvo grąžinta, konstatuojant, kad grąžintina 1 048 320 Eur PVM suma yra nepagrįsta jokiais juridinės galios turinčiai dokumentais, t. y. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, konstatavus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo buvimą, D. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nenustatant šios kardomosios priemonės taikymo termino. Kaltinamojo gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir prašo panaikinti ja paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Kaltinamojo gynėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto, nei jokio kito baudžiamojo proceso įstatyme numatyto suėmimo skyrimo pagrindo ir sąlygų. Kaltinamojo gynėjas nurodo, jog skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėta, kad D. B. kaltinamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimus, jog jis anksčiau buvo teistas, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, taip pat jam gali būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau vien to, kad teismas skirtų suėmimą, nepakanka. Skunde pažymima, jog dėl sunkių susirgimų D. B. negalėjo dalyvauti teisme, todėl jo byla buvo išskirta į atskirą. Gydytojams informavus, jog po gydymo kaltinamasis galės atvykti į teismą, teismas buvo nustatęs posėdžių grafiką, tačiau D. B. gynėjas 2018 m. kovo 14 d. posėdyje paprašė bylos nagrinėjimą atidėti, teismas gynėjo prašymą patenkino ir nustatė kitas posėdžių datas. Į vėliau, t. y. 2018 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. balandžio 25 d., vykusius teismo posėdžius kaltinamasis atvyko. Kitas teisiamasis posėdis turėjo vykti 2018 m. gegužės 10 d., tačiau į jį D. B. neatvyko, nes tuo metu dėl pablogėjusios sveikatos buvo nuvykęs į gydymo įstaigą. Nors kaltinamasis teismui nepateikė nustatytos formos pažymos apie negalėjimą dalyvauti teisme, tačiau telefonu teismą informavo, kad vyksta pas gydytoją, o gydymo įstaiga teismui raštu patvirtino, jog D. B. dėl kepenų cirozės paūmėjimo buvo atvykęs. Vėliau teismo posėdžiai vyko 2018 m. gegužės 21 d. ir 2018 m. birželio 13 d., juose kaltinamasis dalyvavo. Į 2018 m. birželio 19 d. teismo posėdį kaltinamasis neatvyko, kadangi buvo gydomas (duomenys neskelbtini), byloje yra šį faktą patvirtinantys duomenys. Į 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdį kaltinamasis taip pat neatvyko, tačiau pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo, pridėjo nustatytos formos pažymą, kad dėl ligos nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 7 d. negali atvykti į Vilniaus apygardos teismą. Be to, teismo posėdžio dieną kaltinamasis telefonu bendravo su teismu, paaiškino, kad blogai jaučiasi, pažadėjo atvykti, jeigu sveikatos būklė pagerės. Turint omenyje, jog į teismą D. B. neatvyko, jo sveikata nepagerėjo. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties jis negalėjo kitą dieną nuvykti ir pas gydytoją. Išdėstyti faktai liudija, kad į teismą kaltinamasis neatvykdavo tik dėl svarbių priežasčių. Be to, teismo medicinos ekspertai 2017 m. rugpjūčio 16 d. pateikė išvadą, jog D. B. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Atsižvelgiant į tai, jog D. B. susirgimai ne tik sunkūs, tačiau ir nepagydomi, akivaizdu, kad per metus, praėjusius nuo išvados pateikimo, kaltinamojo sveikata nepagerėjo. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą perdavus nagrinėti teismui, D. B. jokia procesinės prievartos priemonė nebuvo paskirta, tačiau jis teismo posėdžiuose, į kuriuos galėdavo atvykti, dalyvaudavo, kitais atvejais informuodavo teismą apie negalėjimą atvykti, palaikė su teismu procesinius ryšius. Faktas, jog teismas kaltinamajam nebuvo paskyręs procesinės prievartos priemonės, rodo, kad ir pats teismas pripažino, kad kaltinamasis į teismo posėdžius neatvykdavo dėl svarbių priežasčių. Be to, ir skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota, kad kaltinamasis pasislėpė ar pabėgo nuo teismo, tik akcentuojamas manymas, jog D. B. piktnaudžiauja savo liga, galimai bijodamas realios laisvės atėmimo bausmės, vengia proceso. Tačiau šios prielaidos nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog būdamas laisvėje D. B. gali bėgti nuo teismo, juo labiau, kai byloje nėra duomenų, jog kaltinamasis anksčiau nuo teismo būtų bėgęs. Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo ir tai, kad D. B. yra vedęs, turi šeimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą, be to, yra neįgalus, privalo nuolat gydytis, jo socialiniai ryšiai itin stiprūs. Anot nuteistojo gynėjo advokato R. Girdziušo, susidaro įspūdis, kad teismas, paskirdamas kaltinamajam suėmimą, siekė vienintelio tikslo – užtikrinti jo atvykimą į teismą, tačiau tai galima pasiekti ir kitomis BPK numatytomis priemonėmis, pavyzdžiui skiriant kaltinamajam atvesdinimą. Be to, teismas galėjo paskirti vieną ar net kelias kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, tačiau skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl tokios kardomosios priemonės nagrinėjamu atveju nebūtų pakankamos. Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti, kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti. Kaltinamojo D. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundas atmetamas. Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios skiriamos įtariamajam (kaltinamajam) siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Vienas iš tikslų, įtvirtintų paminėtoje teisės normoje, yra siekis užtikrinti įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. BPK 247 straipsnyje numatoma, kad jeigu kaltinamasis neatvyko į teismo posėdį, daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas, išskyrus BPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį. Teismas turi teisę atvesdinti neatvykusį kaltinamąjį, taip pat paskirti jam kardomąją priemonę arba ją pakeisti griežtesne. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai sprendimą paskirti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą motyvavo tuo, jog D. B. neatvyko į 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. birželio 19 d. ir 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžius. Įvertinęs viso proceso metu pateiktus ir teismo išsireikalautus medicininius dokumentus, teismas sprendė, kad kaltinamasis piktnaudžiauja juo naudodamasis savo liga, kadangi pateikti medicininiai dokumentai įrodo, kad dėl ligos kaltinamasis gali dalyvauti teismo posėdžiuose. Žemesnės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad D. B. yra kaltinamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimus, už kurių padarymą kaltinamajam gali būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jis anksčiau teistas, taip pat už analogiškus nusikaltimus, be to, ankstesniu nuosprendžiu jam taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Šios aplinkybės leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, kad neatvykdamas į teismo posėdžius, kaltinamasis D. B. vengia proceso, galimai bijodamas realios laisvės atėmimo bausmės, todėl būdamas laisvėje, gali toliau bėgti (slėptis) nuo teismo, kas sudaro pagrindą kaltinamajam paskirti kardomąją priemonę – suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu suėmimo skyrimo pagrindu. Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kodėl kaltinamasis negalėjo atvykti į 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. birželio 19 d. ir 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžius, ir tvirtina, jog skunde išdėstyti faktai liudija, kad į teismą kaltinamasis neatvykdavo tik dėl svarbių priežasčių, tačiau su tokia kaltinamojo gynėjo pozicija skundą nagrinėjantis teismas sutikti negali. Kaip matyti iš skundo medžiagoje esančios IĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 15 d. pažymos, D. B. 2018 m. gegužės 10 d., iš tiesų, buvo nuvykęs į gydymosi įstaigą. Tačiau toje pačioje pažymoje nurodoma ir tai, kad D. B. 2018 m. gegužės 10 d. dėl savo sveikatos būklės galėjo dalyvauti teismo posėdyje, pažyma, atleidžianti jį nuo dalyvavimo teisme, kaltinamajam išduota nebuvo. Neatvykimą į 2018 m. birželio 19 d. teismo posėdį kaltinamasis ir jo gynėjas teisina tuo, jog laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. kaltinamasis gydėsi (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip matyti iš šios gydymo įstaigos pateiktos pažymos, kaltinamajam buvo taikytas tik medikamentinis, ambulatorinis gydymas. Be to, pažymoje taip pat nurodoma, jog duomenų, kad pacientas negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose, nėra. Tuo tarpu kaltinamojo nedalyvavimą 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje formaliai pateisina IĮ (duomenys neskelbtini) išduota pažyma dėl neatvykimo į teismą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad IĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 10 d. rašte teismą informavo ir apie tai, kad 2018 m. rugsėjo 7 d., t. y. sekančią dieną po to, kai turėjo įvykti teismo posėdis, kaltinamasis į šią gydymo įstaigą nebeatvyko. Įvertinęs aptartas skundo medžiagoje esančias medicininių dokumentų kopijas, juose nurodytas diagnozes, taikyto gydymo aprašymus, išvadas dėl kaltinamojo galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose, tai, kad kaltinamasis apie teismo posėdžių laiką ir vietą buvo informuojamas iš anksto, ko skunde neneigia ir kaltinamojo gynėjas, apygardos teismas sprendžia, kad kaltinamasis turėjo galimybę dalyvauti 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. birželio 19 d. ir 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžiuose, tačiau to nedarė piktybiškai, sąmoningai kreipdamasis į gydymosi įstaigas būtent tuo metu, kai turėjo būti nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje yra kaltinamas. Taigi apygardos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad kaltinamasis piktnaudžiauja procesu naudodamasis savo liga.Šiame kontekste aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, užtikrinti, jog byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, nes tik tokiu būdu garantuojamas teisinių santykių stabilumas, įgyvendinamas teisinio saugumo principas. Teisėjo vadovavimo procesui principas apima teisėjo pareigą užtikrinti bylos eigą, visais atvejais užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti proceso ar kitomis teisėmis. Kaltinamajam D. B. piktybiškai neatvykstant į teismo paskirtus teisiamuosius posėdžius vilkinamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, trukdoma teismui, kaip teisingumą vykdančiai institucijai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą per kuo trumpiausią laiką ir nustatyti joje tiesą.Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Taigi, tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas paskirti, sugriežtinti ar sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą. Teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į visas aplinkybes, nustatytas BPK 121 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad priešingai nei skunde nurodo kaltinamojo gynėjas, švelnesnės kardomosios priemonės, ar jų komplekso, nei suėmimas paskyrimas, neužtikrins paskirtu suėmimu siekiamo tikslo, t. y. tolimesnio kaltinamojo dalyvavimo proceso. D. B. paskyrus bet kurią iš kaltinamojo gynėjo skunde nurodomų kardomųjų priemonių - intensyvią priežiūrą, namų areštą, užstatą, dokumentų paėmimą ar įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kaltinamasis, būdamas laisvėje ir žinodamas apie būsimo teismo posėdžio datą, galės ir toliau prieš teismo posėdį kreiptis į gydymo įstaigas dėl jam nustatytų lėtinių ligų, teisinti tuo neatvykimą į teismo posėdžius ir tokiu būdu vilkinti bylos nagrinėjimą. Atsakant į kaltinamojo gynėjo skundo argumentą, jog teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl kaltinamojo atžvilgiu negali būti taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, pažymima, jog teismui, sprendžiančiam kaltinamajam kardomosios priemonės paskyrimo ar pratęsimo klausimą, konstatavus, jog BPK 119 straipsnyje įtvirtinti kardomųjų priemonių skyrimo tikslai bus pasiekti tik skiriant suėmimą, visų kitų kardomųjų priemonių, numatytų BPK aptarimas nereikalaujamas. Todėl vien tai, kad analizuojamu atveju žemesnės instancijos teismas nesprendė švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo klausimo, taip pat galimybės kaltinamajam skirti procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą, esminės reikšmės skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui neturi.Suėmimas yra pati griežčiausia išimtinė kardomoji priemonė, kurią taikant asmeniui iš esmės apribojamos jo teisės ir laisvės. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, priešingai nei skunde nurodo kaltinamojo gynėjas advokatas R. Girdziušas, žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptariamu atveju yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo skyrimo pagrindas ir BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse įtvirtintos suėmimo skyrimo sąlygos.Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Nors skundą nagrinėjančiam teismui buvo pateikta tik skundo nagrinėjimo medžiaga, tačiau joje yra pridėtas kaltinamasis aktas, kuriame užfiksuoti duomenys apygardos teismui leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, pažymėtina, jog svarstant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, kaltės klausimas nesprendžiamas, todėl nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.Aukštesnės instancijos teismas sutinka, jog kaltinamojo gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad D. B. yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra blogos sveikatos būklės, sprendžiant dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu pagrįstumo, vertintinos kaltinamojo naudai. Tačiau šios aplinkybės negali būti suabsoliutinamos ir vertinamos atsietai nuo duomenų apie kaltinamojo asmenybę, t. y. jog kaltinamasis už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas anksčiau buvo teistas 2 kartus, ir nusikaltimų, kurių padarymų yra kaltinamas D. B., sunkumą, už jų padarymą gresiančių bausmių griežtumą. Nors gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau teismų praktikoje skiriant ir tęsiant suėmimo terminą išaiškinta, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių” sąvokai. D. B. kaltinamas apysunkio nusikaltimo padarymu ir pasikėsinimu padaryti sunkų nusikaltimą. Už veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, be kitų sankcijoje nustatytų alternatyvių bausmių, įstatymų leidėjas nustato ir laisvės atėmimą iki ketverių metų, o už veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą asmuo baudžiamas tik laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausme (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Įvertinus visa, kas išdėstyta, konstatuotina, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, galimos griežtos laisvės atėmimo bausmės, D. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, toliau neatvykti į teisiamuosius posėdžius, kas, apygardos teismo vertinimu, taip gali būti prilyginta slėpimuisi nuo teismo. Taigi žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė suėmimo taikymo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nors sutiktina su kaltinamojo gynėjo skundo argumentu, jog iki suėmimo paskyrimo kaltinamajam nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo skirta jokia kardomoji priemonė bei byloje nėra jokių duomenų, jog D. B. anksčiau būtų bėgęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tačiau vien tai, atsižvelgus į aukščiau nuodytas aplinkybes, esmingai nesumažina jo slėpimosi, tolimesnio neatvykimo į teismo posėdžius tikimybės.Apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kaltinamajam paskyrus suėmimą, jo teisės bei laisvės suvaržytos esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems suėmimo skyrimo pagrindams ir sąlygoms, nepažeidžiant BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Suėmimas šioje konkrečioje situacijoje yra adekvatus kaltinamojo D. B. nesąžiningam elgesiui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,
nutaria:
kaltinamojo D. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.