Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1157-342/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-04
Bylos Nr.: I-1157-342/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00014-2016-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas: R.A.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

1.15.2.3.2Neturtinė žala
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-1157-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00014-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2;3.21 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 4 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2016 m. kovo 3 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R.A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R.A. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3-7) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 7500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui. Argumentuoja, jog kamerose drėgna, nebuvo ventiliacijos, esantys stalai buvo labai maži, todėl valgydavo pakaitomis, maistas užšaldavo. Teigia, jog sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir neturėjo ventiliacijos. Pažymi, kad įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, netvarkomi, tvyro išmatų ir šlapimo kvapas, nėra jokių stogelių, todėl negalėjo kvėpuoti grynu oru, kai lauke lydavo. Akcentuoja, jog areštinės kamerose buvo laikomas kartu su asmenimis, atlikusiais bausmes, susijusias su laisvės atėmimu. Skundžiasi netinkamu miegui skirtu inventoriumi (čiužinių kokybe, teigdamas, jog buvo seni, suplyšę). Teigia, jog dėl sveikatos būklės ne kartą kreipėsi į slaugytoją, tačiau jam duodavo ne tuos vaistus, todėl abejoja darbuotojų kvalifikacija. Dėl tokių laikymo areštinės kamerose sąlygų patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kančias, pažeminimą, galimybių suvaržymą.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo šaukimu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 21-24) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Nurodo, kad visi gaunami skundai Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra registruojami, o pareiškėjas pats nepateikė ir komisariatas neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi komisariato administracijai ar kitoms institucijoms. Akcentuoja, kad kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, jos vėdinamos per langus, drėgmės nėra. Nurodo, jog 2015-03-30 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, areštinės kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus, areštinės kamerose ant sienų ir lubų pelėsių nėra. Taip pat konstatuota, kad kamerose yra tinkama oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus, kamerose esantys baldai atitinka Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, įrengti sanitariniai mazgai atitverti 1,20 m aukščio pertvara, yra pasivaikščiojimo kiemeliai. Pažymi, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų reikalavimų, t.y. kol nebuvo nuteistasis buvo laikomas su neteistais suimtais asmenimis, o jam tapus nuteistuoju – su kitais nuteistais asmenimis. Akcentuoja, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose buvo laikomas 70 dienų, o pažeidžiant teisės aktais numatyto minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimą, buvo laikomas 19 dienų. Argumentuoja, jog šis pažeidimas buvo nežymus, nes asmeniui teko nuo 3,25 kv.m. iki 4,96 kv.m. ploto vietoj nustatyto 5 kv.m. Mano, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra tinkama satisfakcija, todėl prašo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl drėgmės ir pelėsių kamerose buvimo dėl netinkamos ventiliacijos, netinkamai įrengto tualeto, netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir per mažo laiko pasivaikščiojimams, netinkamų kamerose esančių baldų ir miegui skirto inventoriaus, laikymo kamerose su nuteistaisiais asmenimis ir sergančiu (duomenys neskelbtini).

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2016-01-22 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-1412 dėl pareiškėjo skundo (b.l. 25-26), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2013-04-02 iki 2014-12-17 ir pareiškėjo teisė į aukščiau nurodyto teisės akto reglamentuotą minimalų plotą vienam asmeniui buvo pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2013-04-02 iki 2013-04-04 (kameros Nr. 32, kameros plotas – 20,11 kv.m., asmenų kameroje skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,03 kv.m.), nuo 2013-04-17/18 (kameros Nr. 4, kameros plotas – 14,15 kv.m., asmenų skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,54 kv.m.), 2013-04-19 iki 2013-04-21 (kameros Nr. 4, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 14,15 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,72 kv.m.), 2013-04-22/23 (kameros Nr. 4, kameros plotas – 14,15 kv.m., asmenų skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,54 kv.m.), nuo 2013-05-23 iki 2013-05-27 (kameros Nr. 18, kameros plotas – 15,96 kv.m., asmenų skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,99 kv.m.), 2013-05-28 (kameros Nr. 18, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 15,96 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,32 kv.m.), nuo 2013-06-13 iki 2013-06-15 (kameros Nr. 5, asmenų skaičius – 4, kameros plotas – 14,88 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,96 kv.m.), nuo 2013-06-16 iki 2013-06-18 (kameros Nr. 5, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 14,88 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,96 kv.m.), 2013-12-23 (kameros Nr. 27, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 13,62 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,54 kv.m.), nuo 2013-12-27 iki 2013-12-31 (kameros Nr.23, asmenų skaičius - 3, kameros plotas – 16,01 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,34 kv.m.), nuo 2014-03-12 iki 2014-03-14 (kameros Nr.9, asmenų skaičius - 2, kameros plotas – 6,49 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,25 kv.m.), nuo 2014-06-17 iki 2014-06-19 (kameros Nr.22, asmenų skaičius - 4, kameros plotas – 19,61 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,90 kv.m.), nuo 2014-12-11 iki 2014-12-15 (kameros Nr.35, asmenų skaičius - 3, kameros plotas – 16,12 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,37 kv.m.). Aptartų rašytinių įrodymų pagrindu darytina išvada, jog 28 paras asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuojamas minimalus areštinės kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, t.y. pareiškėjui tenkantis plotas svyravo nuo 3,25 kv. m. iki 5,37 kv.m. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas neteikia duomenų, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, vertintina, jog tie atvejai, kai pareiškėjui teko mažesnis plotas nei 6 kv.m. (kartu su sanitariniu mazgu), yra jo teisių pažeidimas. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo sunku judėti, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. 5-V-356 nereglamentuoja, kokio dydžio baldai turi būti pastatyti kamerose (lova, stalas ar pan.). Nors pareiškėjas argumentuoja, jog dėl per mažo stalo dydžio tekdavo laukti, kol pavalgys kiti suimtieji, todėl maistas užšaldavo, nes visi laikomi netilpo prie stalo pavalgyti, tačiau teismo vertinimu toks argumentas nepagrįstas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų, tinkamai neužtikrinus jo teisės naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, t.y. kiemeliai yra per maži, per trumpas laikas skiriamas pasivaikščiojimams, kiemeliai netvarkomi, nėra įrengti stogeliai nuo lietaus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali redakcija, galiojusi pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu, galiojo iki 2015-11-01) 11 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsakovo atsiliepime nurodyta, jog ši teisė pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinama. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3 punkte, kuriame nustatyta, jog teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad stogelio įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl stogelio Klaipėdos apskrities VPK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog 1 valandos pasivaikščiojimo kiemeliuose praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame dokumente rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kita vertus, Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl suimtojo arba nuteistojo, laikomo teritorinės policijos įstaigos areštinėje, teisės ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (žr.:http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog būnant areštinėje, jam nebuvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus. Teismas, remdamasis išdėstytu, sprendžia, jog atmetami pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Higienos norma, galiojusi pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu, reglamentavo policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Higienos normos 48 punktas nustato, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Minėtos higienos normos 23 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais (56 punktas).

Byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 28-29), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 30), 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 32-32A), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 33), iš kurių nustatyta, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius, kamerų vėdinimas: natūralus ir mechaninis. Todėl tokie atsakovo veiksmai atitinka Higienos normos 20, 23 punktų reikalavimus. Atsakovas teismui pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b.l.34-37), kuriame užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013-2015 (apima laikotarpį, kai areštinėje buvo laikomas ir pareiškėjas). 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų. Patikrinimo metu taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, lovų čiužiniai nesuplyšę, kameros švarios, yra skaidraus stiklo langai, skunduose nurodyti pažeidimai dėl netinkamos patalpų temperatūros, drėgmės, tinko nuo sienų ir lubų byrėjimo, pelėsio buvimo nepasitvirtino. Pateiktų rašytinių įrodymų visetas paneigia pareiškėjo teiginius dėl drėgmės kamerose buvimo, pelėsių buvimo, netinkamos ventiliacijos ir išduodamų čiužinių blogos kokybės. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pats nėra teikęs jokių skundų policijos komisariato administracijai, išskyrus skundą Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui, kuris nenagrinėtas, nes nuo nurodytų pažeidimų praėję daugiau kaip 6 mėnesiai (b.l. 18). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi.

Pareiškėjas nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos, nes buvo laikomas kartu su nuteistais asmenimis ir sergančiu (duomenys neskelbtini).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 12 d.) (toliau – ir Instrukcija) 22 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys į policijos areštinės kameras uždaromi, laikantis šių izoliavimo reikalavimų: <...> 22.5. sulaikyti asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, – atskirai nuo kitų asmenų; 22.7. nuteistieji – atskirai nuo kitų asmenų, asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas – atskirai nuo kitų asmenų (22.12 punktas). Byloje nepateikta jokia gydytojų išvada dėl pareiškėjo sveikatos būklės, ar kito asmens (pareiškėjas nurodo, jog 2014-08-08 buvo laikomas kartu su nuteistuoju, sergančiu ŽIV) sveikatos būklės, patvirtinančios būtinybę laikytis asmenis areštinės kamerose laikantis Instrukcijos 22.12 punkto nuostatų. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2013-05-23) buvo laikomas areštinės kamerose kartu su neteistais asmenimis, o nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, akivaizdu, kad atsakovas turėjo teisę laikyti pareiškėją kartu su teistais asmenimis. Teismas pažymi, jog patikrinus teismo informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, jog pareiškėjas pats ne kartą yra teistas pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius, todėl spręstina, jog atsakovas tinkamai taikė Instrukcijos reikalavimus dėl asmenų laikymo areštinės kamerose ir šioje dalyje nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų.

Taip pat pareiškėjas argumentuoja, jog jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, duoti ne tie vaistai. Veiklos taisyklių 70 punktas nustato, jog policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje yra įsteigtas medicinos punktas, kurio darbuotojai teikia medicinines paslaugas ir išduoda reikiamus vaistus. Teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, netinkamai suteikus pareiškėjui medicininę pagalbą remdamasi vien pareiškėjo nurodytais paaiškinimais dėl netinkamų vaistų išdavimo, netinkamos medicinos darbuotojų kvalifikacijos. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė nei kuriuo metu (data) jam buvo išduoti ne tokie vaistai, nenurodė kokie vaistai buvo išduoti (pavadinimas), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R.A. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą

Pareiškėjas prašo priteisti 7500 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sveikatos pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kančias, pažeminimą, galimybių suvaržymą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į pakankamai neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (iš 90 laikymo areštinės kamerose parų 28 paras buvo pažeista asmens teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas būtų ne mažesnis kaip 5 kv.m.), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepimo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę (28 paras), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 168 Eur (28 x 6) (CK 6.250 straipsnis). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr. 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016). Teismo nuomone pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 7500 Eur suma, skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo. Todėl skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 168 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R.A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R.A. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 168 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė