- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-26
- Bylos Nr.
- 2-727/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02322-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- K. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), R. N. ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovui advokatui R. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 141 475,61 Lt turtinei ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog žalą patyrė dėl atsakovo nekompetentingos ir aplaidžiai vykdytos jo gynybos baudžiamojoje byloje.
Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo 641 475,61 Lt vertės piniginių lėšų areštą. Prašymą motyvavo atsakovo nenoru taikiai ir teisingai išspręsti ginčą. Nurodė, jog siekiant užtikrinti galbūt jam palankaus sprendimo įvykdymą ir išvengti jo apsunkinimo bei esant galimybei, kad atsakovas gali nuslėpti turimas lėšas ar perleisti jas tretiesiems asmenims, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, kurie leistų susidaryti preliminarią nuomonę dėl reikalavimų pagrįstumo. Atsakovo nesąžiningumas ir nepakankama kompetencija yra bylos įrodinėjimo dalykas, todėl nesąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas pažymėjo, jog mažai tikėtina, kad atsakovas, sužinojęs apie jam pareikštą reikalavimą, imsis priemonių tretiesiems asmenims perleisti turimas pinigines lėšas, kurios užtikrina atsakovo asmeninių ir profesinių poreikių tenkinimą. Atsakovui esant apdraustam profesiniu civilinės atsakomybės draudimu, teismas neturi pagrindo abejoti, jog ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas ar bus apsunkintas.
Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas K. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo argumentas, kad ieškovas nėra pateikęs jo ieškinio faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nesusijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atsakovo kaltę patvirtinantys įrodymai bus pateikti bylos nagrinėjimo metu. Nutartyje teismo išdėstyti argumentai yra susiję su bylos aplinkybėmis ir atsakovo kalte bei atsakovo mokumu, kurie įrodinėtini bylos nagrinėjimo teisme metu, o ne su argumentais, patvirtinančiais, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ateityje priimtas teismo sprendimas bus įvykdomas.
2. Ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, dėl didelės pinigų sumos priteisimo, todėl padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Prašoma priteisti suma viršija įstatymo nustatytą advokato profesinės civilinės atsakomybės draudimo minimalią sumą, tikslinga atsakovo lėšoms taikyti areštą. Gera turtinė padėtis nėra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
3. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui bus suteiktas per didelis pranašumas, ieškovo, kaip nukentėjusios šalies, atžvilgiu. Ieškovas neturi realių garantijų, kad priėmus jam palankų sprendimą, jo teisės bus iš tiesų apgintos. Jeigu atsakovo turtinė padėtis yra gera, tai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo teisių nepažeis.
4. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Neįvertino ieškovo, kaip nukentėjusios šalies, ir atsakovo padėties. Kadangi atsakovas yra apdraudęs savo veiklą civilinės atsakomybės draudimu, jis gali išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir bylos nagrinėjimo metu nevaržomai perleisti savo turtą ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima preliminariai spręsti apie ieškovui galbūt palankų sprendimą šioje byloje. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai vertina ieškovo reikalavimų pagrįstumą, kurie bus tiriami bylos nagrinėjimo metu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismą įpareigoja įstatymo nuostatos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto argumentas, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai vertino jo reikalavimų pagrįstumą, atmestinas.
Kaip jau buvo minėta, pirmiausia teismas turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimą bei ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, nepateikė, t. y. tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo. Tačiau teismas pažymi, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Apelianto argumentas, kad aplinkybė, jog atsakovas yra apsidraudęs advokato profesinės civilinės atsakomybės draudimu, neužtikrina jo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, nepagrįstas. Priešingai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas yra advokatas, savo veiklą apdraudęs ne mažesne kaip 100 000 Lt suma vienam draudiminiui įvykiui, ir tai pakankamas pagrindas spręsti apie ieškovui galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmės nebuvimą.
Apeliantas pabrėžė, jog jo pareikšto reikalavimo suma didelė, todėl vien tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal teismų praktiką, yra prielaida taikyti laikinąsias apsaugos priemones tada, kai ginčas vyksta dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši prezumpcija nėra absoliuti. Ji remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, o nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apelianto argumentas, kad jo reikalavimo suma yra žymiai didesnė už atsakovo veiklos draudimo sumą, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Ieškovas teigia, kad teismas, priimdamas nutartį nesivadovavo teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais. Teisėjų kolegija tokios išvados daryti negali. Vien tai, kad teismas nutartyje šių principų nėra paminėjęs, nereiškia, kad jais nesivadovavo, kadangi CPK 3 straipsnis įpareigoja teismą savo veikloje vadovautis minėtais principais. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas negali vien todėl, kad ieškovas, kaip jis nurodo, yra nukentėjusi šalis.
Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaida – būtinumas įvertinti, ar patenkinus ieškovo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nors apelianto teigimu atsakovas savo turtą ar pinigines lėšas gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė. Nesant abiejų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Netenkinus ieškovo atskirojo skundo, nėra pagrindo priteisti už jį sumokėto žyminio mokesčio (CPK 79 str., 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.