Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. M. D., atsakovės atstovui T. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Forest brothers“ ieškinį atsakovei UAB ,,Swedbank lizingas“ dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir sumokėtų įmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2005-11-30 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-05-14 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-03-05 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007-09-21 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 11.2.3 punkte ir 11.3 punkte išdėstytas sąlygas;priteisti ieškovei 200 498,66 Eur;priteisti ieškovei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Aukščiau nurodytos sutartys (toliau – Sutartys) 2011 m. balandžio 4 d. atsakovės vienašališkai buvo nutrauktos dėl nemokamų pagal sutartis įmokų. Atsakovė, pagal sutartis perduotą ieškovei, turtą atsiėmė ir pareikalavo sumokėti likusią turto vertę. Taigi, vienašališkai nutraukusi Sutartis atsakovė ne tik atsiėmė iš ieškovės visą jos Sutarčių pagrindu valdytą turtą, negrąžino sumokėtų pinigų, tačiau ir pareikalavo ieškovės sumokėti pagal Sutartis likusią ieškovės neapmokėtą turto vertę. Atsakovė savo reikalavimą grindė iš esmės dviem Sutarčių nuostatomis, analogiškomis visose Sutartyse t. y. Sutarčių 11.2.3 punktu, kuriame nurodyta, jog ieškovei iš esmės pažeidus Sutartis, atsakovė turi teisę jas nutraukti, pareikalauti nedelsiant grąžinti jam turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie atsakovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi Sutartis ir Sutarčių 11.3 punktu, kuriame nurodyta, kad tuo atveju, jei sutartis nutraukiama pagal Sutarčių 11.1 p., Sutarties įmokos, kurias ieškovė sumokėjo iki pirmalaikio Sutarties nutraukimo, ieškovei negrąžinamos, taip pat ieškovė įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius (toliau – ginčijamos sąlygos).

Sutartys turi būti kvalifikuojamos ne lizingo sutartimis, o pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis, nes jų pagrindinis sudarymo tikslas nuosavybės teisių į turtą įgijimas. Tą patvirtina 2013 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1021/2013, kuriame analogiškomis sąlygomis tarp šalių sudarytos sutartys dėl žemės buvo kvalifikuotos, kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys.

Pripažinus ginčijamas sąlygas negaliojančiomis yra pagrindas taikyti CK 6.414 straipsnio nuostatas, t. y. atsakovei atsiėmus Sutarčių pagrindu valdytą turtą, ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti visas už daiktą sumokėtas įmokas. Ieškovė prašo grąžinti 165 795,22 Eur sumokėtų įmokų bei 34 703,44 Eur palūkanų, kurios susidarė nuo 2011 m. spalio 5 d., kai turtas atsirado atsakovės žinioje ir ji sužinojo apie nepagrįstą pinigų gavimą (CK 6.240 str. 1 d.), t. y. viso priteisti 200 498,66 Eur.

Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į atsakovės nenuoseklią poziciją. Ginčydama išperkamosios nuomos sutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1021/2013, pati atsakovė siekė įrodyti, jog šios sutartys turėtų būti kvalifikuojamos kaip lizingo sutartys, nes būtent tokias sutartis ir buvo siekiama sudaryti. Tuo tarpu šioje byloje atsakovė bando įrodyti, jog visos tarp šalių sudarytos sutartys turėtų būti kvalifikuojamos kaip pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartys. Be to, pastebėtina, kad iki klausimo dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo tvirtinimo nagrinėjimo, atsakovas niekada nebuvo reiškęs jokių pretenzijų dėl lizingo sutarčių perkvalifikavimo į pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartis, kas suponuoja išvadą, jog tai tik tėra atsakovo gynybinė pozicija šioje byloje. Be to, 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1941-302/2015 (dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo), nurodyta, jog „<...> pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ginčo sutartis kvalifikuoti kaip nors kitaip nei kad lizingo sutartimis, todėl, ginčo sutartis kvalifikavęs kaip lizingo, teisėtai ir pagristai joms taikė tokias pasekmes, kokios turėtu būti taikomos lizingo sutarčių nutraukimo atveju (CK 6.574 str.)“. Nutylėdama aptariamas faktines aplinkybes bei nuslėpdama nuo teismo, jog ginčas dėl lizingo sutarčių kvalifikavimo jau yra išspręstas (priimtos nutartys turi prejudicinę galią), ieškovė elgiasi akivaizdžiai nesąžiningai, todėl ieškovei privalo būti taikytos sankcijos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Sutartys atitinka visus lizingo sutartims būdingus požymius: pirma, atsakovė įsipareigojo įsigyti ieškovės pasirinktą turtą ir perduoti jį pastarajam valdyti ir naudotis už užmokestį, taigi atsakovė atliko ieškovės finansavimo funkciją; antra, ieškovė įsipareigojo mokėti periodines įmokas už naudojimąsi turtu; trečia, ieškovė turtą naudojo verslo tikslais. Akivaizdu, kad pagal ieškovei perduotų daiktų pobūdį jie galėjo būti ir buvo naudojami komerciniais tikslais nuo pat perdavimo momento. Taigi dominavo ne ieškovės siekis įsigyti turtą nuosavybės teise, o siekis gauti teisę valdyti jį ir naudotis verslo tikslais nuo pat lizingo sutarčių sudarymo dienos, todėl ginčo sutartys turi būti kvalifikuotos kaip lizingo sutartys. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog iš lizingo sutarties apibrėžties CK 6.567 straipsnio 1 dalyje matyti, kad daikto nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis, tačiau tais atvejais, kai šalys susitarė, kad pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui, tokia sutarties sąlyga sutarties šalims tampa esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-472/2012).

Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Pagal bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, įrodinėja tas, kas teigia (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje ieškovė teigia, jog ginčijamos sutarčių sąlygos iš esmės iškreipia ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyrą, tačiau tai tėra deklaratyvus teiginys, kurio ieškovė nepagrindžia jokiais įrodymais. Teismui nėra pateikta skaičiavimų, kiek įmokų pagal ginčo sutartis turėjo būti sumokėta, kiek įmokų faktiškai buvo sumokėta ir kokia yra sugrąžinto turto vertė, t. y. ieškovė teismui nepateikė jokių objektyvių ir įrodymais pagristų duomenų, kurie leistų spręsti, jog šalių interesų pusiausvyra iš tiesų buvo pažeista. Vien dėl šios priežasties pareikštas ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Be to, dėl vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo atsakovė ne gavo naudos, o patyrė 88 916,23 Eur dydžio nuostolius, kuriuos ieškovė yra įpareigota atlyginti, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamos sutarčių nuostatos yra nesąžiningos ieškovės atžvilgiu.

Nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog ginčijamos sutarčių sąlygos pripažintinos negaliojančiomis vadovaujantis CK 1.90 straipsniu, t. y. kaip sudarytos suklydimo įtakoje. Išperkamosios nuomos, lizingo ir pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartys yra giminingos, t. y. panašios savo esme, o visų šių sutarčių šalys turi teisę susitarti, jog iki vienašalio sutarties nutraukimo sumokėtos įmokos nėra grąžinamos. CK 6.414 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta dispozityvioji teisės norma, kuri suteikia pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutarties šalims teisę susitarti, kad pirkėjo sumokėtos įmokos vienašalio sutarties nutraukimo atveju nėra grąžinamos. Taigi ginčijamos sąlygos galėjo būti numatytos visose aukščiau nurodytose giminingose sutartyse. Norint suvokti, kokias teisines pasekmes vienašalio sutarčių nutraukimo atveju sukels Sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punkte įtvirtinta sutartinė nuostata, nereikia turėti specialių teisinių žinių. Ši nuostata yra išdėstyta aiškiai ir gali būti suprantama net minimalius atidaus ir protingo asmens reikalavimus atitinkančio subjekto, nekalbant apie ilgametę patirtį turintį verslo subjektą, kokiu yra ieškovė. Dar paprastesnė ir suprantamesnė yra Sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punkte išdėstyta nuostata. Atsakovės įsitikinimu, šios nuostatos turinio ir sukeliamų teisinių pasekmių neįmanoma nesuprasti ar suprasti klaidingai. Be to, jei ieškovei dėl kurios nors sutarties nuostatos kilo kokių nors abejonių, tai ji galėjo ir turėjo pasikonsultuoti su kompetentingais asmenimis prieš ginčo sutarčių sudarymą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

1) 2005 m. lapkričio 30 d. tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo perduotas valdyti ir naudoti naujas automobilis VW Tuoreg 3,0 TDI, reg. Nr. (duomenys neskelbtini);

2) 2007 m. gegužės 14 d. tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo perduota valdyti ir naudoti kompiuterinė įranga: Terminai serveris Intel XEON 5110, 2GB RAM, 500 GB HDD HW RAID 10, DVD-ROM SRV STD 2003 R2 Kaspersky AV 10x Office 2007 10x (duomenys neskelbtini) - 1 vienetas; Active directory serveris Intel XEON 5110, 2GB RAM, 500 GB HDD HW RAID 10, DVD-ROM SBS prem 2003 R2 2x SBS 2003 5 C AL Lantern - 1 vienetas; (duomenys neskelbtini) 1.(duomenys neskelbtini)256 XPE - 7 vienetai; Klaviatūra, pelė - 7 vienetai; Antivirusinė programa - 3 vienetai; HP PROCURVE SWITCH 2510-24 - 1 vienetas; (duomenys neskelbtini) - 1 vienetas; Maršrutizatorius Intel Pentium III - 1 vienetas;

3) 2007 m. rugsėjo 21 d. tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo perduotas valdyti ir naudoti naujas automobilis VW CADDY, reg Nr. (duomenys neskelbtini);

4) 2008 m. kovo 5 d. tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo perduotas valdyti ir naudoti butas gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas - 164,17 kv. m., esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas) su garažu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas - 51,24 kv. m., esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas) (toliau – Sutartys).

Sutartys vienašališkai nuo 2011 m. balandžio 4 d. buvo nutrauktos (dėl nutraukimo teisėtumo ginčo nėra), turtas grąžintas atsakovei (b. l. 49, 50, 86-88). 2015 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas (88 916,23 Eur), kuris susidarė dėl Sutarčių nutraukimo. 2015 m. lapkričio 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis palikta nepakeista. Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.81 str., 1.90 str.) Sutarčių sąlygas išdėstytas: 1) Sutarčių 11.2.3 punkte, kuriame nurodyta, jog ieškovei iš esmės pažeidus Sutartis, atsakovė turi teisę jas nutraukti, pareikalauti nedelsiant grąžinti jam turtą bei tokio dydžio nuostolius, kad jie atsakovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi Sutartis ir 2) Sutarčių 11.3 punkte, kuriame nurodyta, kad tuo atveju, jei sutartis nutraukiama pagal Sutarčių 11.1 p., Sutarties įmokos, kurias ieškovė sumokėjo iki pirmalaikio Sutarties nutraukimo, ieškovei negrąžinamos, taip pat ieškovė įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius (toliau – ginčijamos sąlygos). Šių sąlygų neteisėtumą ieškovė grindžia tuo, jog sudarytos sutartys iš esmės yra ne lizingo sutartys, kurioms tokios sąlygos būdingos, o pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys, kurioms tokios sąlygos nebūdingos.

Ginčo esmė, - ar Sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip lizingo sutartys, ar kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys.

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal lizingo sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.568 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius.

Ieškovė teigia, kad Sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys, nes jų pagrindinis sudarymo tikslas nuosavybės teisių į turtą įgijimas. Tą patvirtina 2013 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1021/2013, kuriame analogiškomis sąlygomis tarp šalių sudarytos sutartys dėl žemės buvo kvalifikuotos, kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys.

Teismas sprendžia, kad ieškovės argumentai yra nepagrįsti, nes tokios aplinkybės kaip:

1) 2013 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendime (civilinėje byloje Nr. 2A-1021/2013) ginčo objektas buvo turtas (žemės sklypai), kuris negali būti lizingo sutarties dalyku, todėl faktinės aplinkybės negali būti laikomos analogiškomis nagrinėjamoje byloje esančioms aplinkybėms;

2) Sutartimis perduotas valdyti ir naudotis turtas (automobiliai, kompiuterinė technika, butas) gali būti lizingo sutarties dalyku;

3) civilinėje byloje Nr. 2A-1021/2013 pati ieškovė siekė įrodyti, jog šalių tikslas buvo sudaryti lizingo sutartis, kai šioje byloje jau tvirtina, kad Sutartis reikia kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis;

4) 2015 m. lapkričio 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (b. l. 100-113), kurioje buvo sprendžiamas iš Sutarčių kildinamo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, pasisakyta, kad „pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ginčo sutartis kvalifikuoti kaip nors kitaip, nei kad lizingo sutartimis“;

5) iki klausimo dėl ieškovės finansinio reikalavimo tvirtinimo nagrinėjimo, atsakovė niekada nereiškė pretenzijų dėl lizingo sutarčių perkvalifikavimo į pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, kas leidžia spręsti, kad bandymas ginčyti Sutarčių sąlygas yra tik siekis paneigti patvirtintą finansinį ieškovės reikalavimą bei dar prisiteisti sumokėtas įmokas;

6) Sutarčių sąlygos neprieštarauja lizingo sutartis reglamentuojančioms nuostatoms, priešingai, jos būdingos būtent lizingo sutartims;

8) atsakovė yra verslo subjektas, vykdantis veiklą būtent susijusią su lizingo teisiniais santykiais, tai atsispindi ir jos pavadinime, ieškovei tai neabejotinai buvo žinoma,

- leidžia daryti išvadą, jog šalių tikslas buvo sudaryti lizingo sutartis, o ne pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. Pažymėtina, kad ieškovė, turėdama pareigą įrodyti savo reikalavimus ir pagrįsti savo nurodomas aplinkybes, nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų leisti spręsti, jog šalys tarėsi ir sudarė ne lizingo sutartis, o kitokias (CPK 178 str.). Tai, kad ieškovė siekė įgyti nuosavybės teises į Sutartimis perduotą valdyti ir naudoti turtą, nesudaro pagrindo jas kvalifikuoti pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis, nes lizingo santykius reglamentuojančios nuostatos taip pat numato galimybę lizingo gavėjui įgyti nuosavybės teisę į lizinguojamą turtą, kuo šalys ir pasinaudojo (dėl to Sutartyse susitardamos).

Ieškovė prašo pripažinti ginčijamas sąlygas niekinėmis, kaip prieštaraujančias gerai moralei (CK 1.81 str.), nes tokios sąlygos gali būti taikytinos išimtinai tik lizingo sutartims, tuo tarpu pritaikius jas Sutartims, kurių tikslas buvo ne finansinė turto nuoma (lizingas), o nuosavybės teisių į turtą įgijimas, ieškovės interesai buvo neabejotinai pažeisti. Pažymėtina, kad šiuo atveju vėlgi ieškovė, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, t. y. kad Sutarčių tikslas buvo sudaryti ne lizingo sutartis, o pirkimo-pardavimo išsimokėtinai. Nagrinėjamu atveju tikėtina, kad būtent atsakovė patirs nuostolių dėl Sutarčių nevykdymo, nes ieškovė, kaip bankrutuojanti įmonė, neturi galimybių patenkinti patvirtintų finansinių reikalavimų, todėl būtent atsakovės interesai bus pažeisti, o ne ieškovės. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, Sutarčių turinį, jų sudarymo laiką (2005 m., 2007 m., 2008 m.), ginčo iškėlimo laiką (2015 m.), sprendžia, kad nėra jokio pagrindo spręsti apie ginčijamų sąlygų galimą prieštaravimą gerai moralei bei pripažinti jas niekinėmis.

Nepagrįstu laikytinas ieškovės prašymas ginčijamas sąlygas pripažinti negaliojančiomis remiantis CK 1.90 straipsnio pagrindu (dėl suklydimo sudarytas sandoris). Ieškovė nurodo, kad buvo suklaidinta atsakovės dėl Sutarčių esminių sąlygų, t. y. ieškovė manė, kad sudaro lizingo sutartis, tuo tarpu iš tiesų, įvertinus tikrąjį Sutarčių tikslą (įgyti nuosavybės teises į Sutarčių pagrindu valdytą turtą), jos turėjo būti kvalifikuojamos kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys, tai žinodama nebūtų sudariusi Sutarčių ginčijamomis sąlygomis. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Teismas pažymi, jog byloje nustatyta, kad Sutartys kvalifikuotinos kaip lizingo sutartys, todėl vien ši aplinkybė leidžia pareikštą ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Be to, Sutarčių teisinė kvalifikacija nekeičia Sutarčių turinio (jose sutartų sąlygų –sandorio esmės), Sutarčių sąlygos (11.2.3 p., 11.3 p.) yra aiškios ir suprantamos, ieškovės direktorius pasirašinėjo daug sutarčių (turėjo pakankamai patirties sutarčių sudaryme), jų neginčijo, jas vykdė (Sutarčių sąlygos pradėtos ginčyti tik iškėlus įmonei bankroto bylą), todėl vien tai, kad po 10-ties metų sudarytos ir vykdomos Sutartys būtų kvalifikuotos ne taip, kaip jos pavadintos, nesudarytų pagrindo pripažinti esminiu suklydimu sudarant sandorį. Teismas sprendžia, kad sutarties teisinis kvalifikavimas negali būti pagrindu kelti klausimą dėl sandorio sudarymo iš esmės suklydus, nes šiuo atveju svarbu, ar sandorio sudarymo metu asmuo teisingai suprato susitarimo sąlygas. Duomenų, kad ieškovė klaidingai (kitaip nei susitarta Sutartyse) suprastų Sutarčių sąlygas, nėra. Taip pat tikslinga pažymėti, jog ieškovė, būdama verslo subjektas, turintis sutarčių sudarymo patirties, esant neaiškumų dėl Sutarties ar tam tikrų jo sąlygų, galėjo ir turėjo jas išsiaiškinti (pasitarti su teisininkais) iki pasirašant Sutartį.

Atmetus ieškovės reikalavimą dėl Sutarčių 11.2.3 p. ir 11.3 p. išdėstytų sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, nėra pagrindo priteisti ieškovės sumokėtas pagal Sutartis įmokas bei priskaičiuotas palūkanas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.

Atsakovės prašymas paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (nepagrįsto ieškinio pateikimą) – atmestinas, nes teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė, jog ieškovė pateikė nesąžiningai, aiškiai nepagrįstą ieškinį. Pažymėtina, kad ieškinys yra pareikštas dėl tam tikrų Sutarčių sąlygų negaliojimo ir keliais pagrindais, šie reikalavimai nebuvo sprendžiami ankstesnėse bylose, o byloje dėl atsakovės finansinio reikalavimo tvirtinimo vienas iš motyvų patvirtinti finansinį reikalavimą buvo tai, kad Sutartys (jos tam tikros sąlygos) nėra nuginčytos. Taigi, ieškovė, atsižvelgdama į ankstesnių teismų nutarčių (2015 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nutartis Nr. B2-1841-221/2015; 2015 m. lapkričio 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2-1941-302/2015) motyvus, pareiškė ieškinį, todėl ieškovės veiksmų negalima pripažinti nesąžiningais. Ieškovė pasinaudojo teise kreiptis į teismą teisinės gynybos (CPK 5 str.), kuri neturėtų būti ribojama, o vien tai, kad ieškinys yra nepagrįstas, nėra pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.