- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-21
- Bylos Nr.
- 2A-645-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01107-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- K. S.
- Ieškovas
- L. K.
- Trečiasis asmuo
- D. K.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui K. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo byloje – D. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti 2009 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su atsakovu, negaliojančia ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčijama sutartimi buvo parduotas automobilis Hyundai Santa Fe, valstybins numeris (duomenys neskelbtini) Ieškovės sutuoktiniui, D. K., atsakovas žadėjo pelningai parduoti automobilį prekeiviams iš Azijos šalių. Ieškovė 2009 m. liepos 9 d. sutartį pasirašė būdama (duomenys neskelbtini), o trečiaisis asmuo atvežė ją į Lietuvą. Atsakovas paaiškino, kad automobilį bus galima greičiau parduoti, jei jis bus registruotas jo vardu. Nors sutartyje nurodyta, kad automobilis parduotas už 4500 Lt, tačiau jokių pinigų ieškovė negavo. Automobilio perdavimo dieną, 2009 m. liepos 10 d. trečiasis asmuo su atsakovu nuvyko į kavinę, esančią (duomenys neskelbtini). Išėjęs iš kavinės tualeto trečiasis asmuo atsakovo ir automobilio neberado. Paaiškėjo, kad atsakovas ketino automobilį pasisavinti, o ne padėti parduoti, kaip žadėjo. Tokį savo poelgį atsakovas aiškina tuo, kad trečiasis asmuo jam buvo skolingas. Atsakovas apgaulės būdu išviliojo automobilį. Ieškovė prašo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytą apgaulės būdu. Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas suklaidinti ieškovę ir trečiąjį asmenį, pasiūlydamas pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kad galėtų padėti jį greitai ir pelningai parduoti, nes žinojo, kad ieškovė nesutiks, kad atsakovui atitektų automobilis už trečiojo asmens skolas. Atsakovas aplinkybę, kad ketina automobilį pasilikti sau nutylėjo, nors vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principu turėjo apie tai informuoti.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog jis trečiajam asmeniui žadėjo pelningai parduoti automobilį, tačiau to nepadarė, pinigų nesumokėjo ir automobilį pasisavino. Buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nebuvo nustatyta, jog jis apgaule įgijo svetimą turtą. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant atsakovo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Trečiasis asmuo turėjo tikslą automobilį parduoti, apie tai buvo paskelbta ir internetinėje svetainėje „Auto plius“. Kadangi trečiasis asmuo buvo skolingas, todėl buvo sulygta, kad atsakovas nupirks automobilį. Tokiu būdu bus užskaityta skola, o bus sumokėta tik skirtumas tarp automobilio vertės ir skolos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia automobilio Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris. (duomenys neskelbtini) 2009 m. liepos 10 d. prikimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo. Taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei automobilį Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)
Teismas nustatė, kad ieškovės tikroji valia buvo pelningai parduoti jai priklausantį automobilį, o ne jį perleisti atsakovui, siekiant padengti trečiojo asmens skolas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs šias aplinkybes: sutarties forma buvo neužpildyta, joje ieškovė tik įrašė savo vardą, pavardę bei pasirašė grafoje „transporto priemonę pardavė“; atsakovas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su D. K. iš pradžių buvo kalbama apie automobilio pardavimą tretiesiems asmenims, ir tik vėliau, pamatęs automobilį, jį nusprendė įsigyti pats; atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo pateikta sutarties forma su ieškovės parašu, o likusią dalį jis užpildė pats; teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad su ieškove dėl nieko nesitarė, nes jo nuomone, ieškovė perduodama pasirašytą sutarties formą, sutiko, kad automobilis būtų perduotas jam; tarp ieškovės ir atsakovo jokių skolinių įsipareigojimų nebuvo. Atsakovo paaiškinimai dėl šalių tikrosios valios yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad ėmėsi tarpininkavimo vaidmens, tačiau vėliau nusprendė automobilį įsigyti pats. Tuo tarpu nagrinėjant civilinę bylą, jis jau teigė, kad automobilio perleidimas už skolas neva ir buvo tikroji šalių valia. Taigi tikrieji šalių ketinimai buvo skirtingi, ieškovė siekė pelningai parduoti automobilį, o atsakovas – perimti jį už trečiojo asmens skolas.
Teismas įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, ikiteisminio tyrimo medžiagą, šalių paaiškinimus sprendė, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo skolinių įsipareigojimų, tačiau jų dydis nėra aiškus, be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau teismas dėl jų nepasisakė. Tuo tarpu, tarp atsakovo ir ieškovės jokių turtinių civilinių teisinių santykių nebuvo, šių aplinkybių neginčijo ir pačios šalys.
Teismas nustatė, jog aplinkybės, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytos sutartyje, šalys neginčijo. Taigi atsakovo paaiškinimai apie sandorio sudarymo aplinkybes, esamas skolas, automobilio vertę nėra nuoseklūs. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo nuožiūra apskaičiavo kokia automobilio vertė, kiek trečiasis asmuo jam skolingas, kiek palūkanų už esamas skolas turi sumokėti ir pan. Tokie atsakovo veiksmai teismo nuomone negali būti laikomi sąžiningi ir teisėti, juolab, kad atsakovui buvo puikiai žinoma, jog automobilis priklauso ne trečiajam asmeniui, o ieškovei, kuri atsakovui jokių skolų neturėjo, buvo žinoma, kad ieškovė siekė pelningai automobilį parduoti, o ne padengti trečiojo asmens skolas atsakovui, dėl ko atsakovas ir buvo paprašytas tarpininkauti. Atsakovas pats nurodė, kad automobilį įsigyti sau nusprendė tik po to kai jį apžiūrėjo, ieškovė apie tai informuota nebuvo.
Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, nusprendė, kad atsakovas žinodamas, jog trečiasis asmuo turi sutarties neužpildytą formą, pasirašytą tik ieškovės, kad trečiasis asmuo nenorės registruoti automobilio savo vardu dėl antstolių išieškomų skolų, pasinaudodamas ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu (buvo pažįstami daugelį metų, siejo įvairūs tarpusavio ryšiai), sandorį sudarė panaudodamas apgaulę, t. y. neatskleisdamas nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui savo tikrųjų ketinimų, o būtent siekio perimti automobilį už trečiojo asmens skolas. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad tuo atveju jei ieškovei ir trečiajam asmeniui būtų buvę žinoma apie tikruosius atsakovo ketinimus, sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Teismo nuomone, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais atsakovas privalėjo atskleisti tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui, kad registruodamas automobilį savo vardu jis siekia jį perimti dėl trečiojo asmens skolų. Byloje jokių objektyvių duomenų apie, atsakovo teigimu, sumokėtą skirtumą tarp skolos ir automobilio vertės, nėra. Atsakovas teigia pinigus sumokėjęs, trečiasis asmuo neigia pinigus gavęs, ieškovė taip pat neigia pinigų gavimo faktą.
Teismo nuomone, atsakovo teiginiai, kad tikroji šalių valia buvo perleisti ginčo automobilį jo nuosavybėn už esamas skolas, sumokant tik skirtumą tarp skolos ir automobilio vertės, atmestini įvertinus ir tai, kad atsakovas pasišalino iš kavinės kurioje bendravo su trečiuoju asmeniu, nieko jam nepaaiškinęs. Šalims sulygus gera valia dėl sandorio sąlygų, nebūtų buvę pagrindo kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsakovas nedelsdamas būtų grąžinęs automobilyje rastus trečiojo asmens daiktus. Remiantis atsakovo aiškinimu, sektų, kad trečiasis asmuo pirma sutiko perleisti automobilį už skolas, o netrukus persigalvojęs, dėl nenustatytų priežasčių, kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas, pripažįstant 2009 m. liepos 10 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorį pripažinus negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Todėl teismas taikė restituciją, net ir nesant dėl to pareikšto reikalavimo, ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei automobilį.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas K. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003) sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Valiai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Dėl to sandorio šalių valia turi būti išreiškiama, ir ne bet kaip, o įstatyme nustatyta forma. Šioje byloje niekas nepatvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu juos sudarę šalys būtų siekę kitų tikslų, nei nurodyta sutartyje: ieškovės valia buvo automobilį parduoti ir šią savo valią ji realizavo be jokios atsakovo apgaulingos įtakos. Taigi ieškovei nepateikus įrodymų, paneigiančių rašytinėje sutartyje nurodytų faktų, nėra pagrindo daryti išvados apie jos reikalavimų pagrįstumą.
2) Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko nėra, o taip pat kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. Taigi abiem pagrindais galimybė sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu priklauso nuo nustatymo, ar buvo to subjekto valios yda, o jei buvo, tai ar jos atsiradimas priklausė nuo kitos sandorio šalies/trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, ar valios ydos priežastis paties asmens klaidingas suvokimas dėl sudaromo sandorio aplinkybių, galinčių atsirasti pasekmių ir pan. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas ieškovės sutuoktiniui žadėjo, jog pelningai parduos jų automobilį, tačiau to nepadarė, pinigų nesumokėjo ir automobilį pasisavino. Šių aplinkybių ieškovė neįrodė ir jas paneigia faktai, kurie buvo tirti ir nustatyti nagrinėjant ieškovės prašymus dėl atsakovo veiksmuose buvusios nusikalstamos veikos požymių. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su ginčo automobiliu, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris galutinai buvo nutrauktas 2010-11-26 ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2011-02-14 nutartimi. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta laisva valia, pirkėjo ir pardavėjo abipusiu susitarimu, ką byloje patvirtino D. K.. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad atsakovas būtų apgaule, savo naudai įgijęs svetimą turtą, todėl tyrimas buvo nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje išsamiai buvo tiriamos su šioje byloje ginčijamu sandoriu susijusios aplinkybės. Buvo nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo tikslą automobilį parduoti. Apie tai net buvo skelbta internetinėje svetainėje „Auto plius“. Tai buvo bandoma padaryti, tačiau pirkėjų iš Azijos (kaip nurodė ieškovė) neatsirado. Tada, kadangi trečiasis asmuo atsakovui buvo skolingas nemenką pinigų sumą, buvo sutarta, kad automobilį nupirks atsakovas, tokiu būdu bus užskaityta skola bei sumokės skirtumą tarp automobilio vertės ir skolos. Tai ir buvo padaryta. Automobilio atsakovas nepasisavino, nes kartu su trečiuoju asmeniu buvo atlikę visus reikalingus, automobilio perdavimą patvirtinančius, veiksmus VĮ „Regitra“, automobilio techninę apžiūrą UAB „Skirlita“ draudimo bendrovėje. Visa tai patvirtinantys įrodymai yra baudžiamojoje byloje. Tokioje situacijoje baudžiamojoje byloje jau surinkti įrodymai bei padarytos priimant įsiteisėjusius procesinius sprendimus išvados privalėjo būti įvertintos, nes turi tiesioginę įtaką siekiant nustatyti šioje byloje reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Teismas niekaip dėl to nepasisakė.
3) Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.) kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningo arba kalto. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 str.). Ar konkrečiu atveju turto įgijėjas ir valdytojas yra sąžiningas, yra konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių, t.y. fakto, klausimas. Tokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu sudarant sandorį, byloje nėra. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Šiuo konkrečiu atveju ieškovės valia buvo parduoti automobilį ir ji buvo realizuojama. Kokie susitarimai buvo tarp jos ir jos sutuoktinio D. K. atsakovui nėra žinoma, labai tikėtina, jog tikrųjų savo susitarimų jie neatskleidžia, o ieškovė sąmoningai nukreipia reikalavimus atsakovui, nors susidariusioje situacijoje akivaizdu, jog visas pretenzijas ieškovė galėtų reikšti būtent D. K., o ne atsakovui. Atsakovas buvo tik pastarojo pasirinktas asmuo automobilio pirkėjo funkcijai atlikti, o tai, kad D. K. tokiu būdu užskaitė savo skolas atsakovui, nėra ir negali būti pagrindu nurodyti atsakovą esant kaltu dėl esą apgaule sudaryto sandorio.
4) Teismas nepagrįstai nustatinėjo automobilio vertę ir jį įvertino 43.200 Lt. Ši teismo išvada prieštarauja sprendime nurodytam teiginiui, jog aplinkybės, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytos sutartyje, šalys neginčijo. Ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodė, kad ieškinio kaina yra 4.500 Lt, t.y. suma, kuri buvo nurodyta kaip parduodamo automobilio vertė ginčijamojoje 2009-07-10 sutartyje. Nuo šios sumos buvo mokėtas ir žyminis mokestis, kuris nustatomas pagal turto vertę (CPK 80 str.). Ieškovė neginčijo, ką pripažino ir teismas, kad automobilio vertė yra kitokia, nei 4.500 Lt. Taigi ginčo automobilio verte laikytina 4.500 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovė L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Iš atsakovo K. S. ieškovės L. K. naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį pasiėmė už trečiojo asmens skolą. Teismas, nagrinėdamas bylą pirma instancija sprendimo aprašomojoje dalyje išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo šiuos atsakovo argumentus, bei padarė pagrįstą išvadą, kad šie atsakovo argumentai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Pats atsakovas pripažino faktą, jog ieškovė jam nebuvo nieko skolinga. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tą aplinkybę, kad tarp atsakovo ir ieškovės nebuvo susiklostę jokie paskolos teisiniai santykiai, bei tai, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens nebuvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad aukščiau nurodyti atsakovo argumentai nagrinėjamojoje byloje neturi jokios įrodomosios galios. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tiek atsakovo pateiktu sutarties aiškinimu, tiek ieškovės argumentais, įvertino abiejų šalių veiksmus iki sutarties sudarymo ir po sutarties sudarymo, aiškinosi abiejų šalių tikruosius ketinimus, todėl atsakovas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas reikalavimas visapusiškai, išsamiai ir nuodugniai ištirti įrodymus. Teismas atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, įsigilino į šalių tarpusavio ginčo esmę, išnagrinėjo visus ginčo aspektus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas pats pripažįsta, kad ieškovės valia buvo parduoti automobilį, t.y. už atlygį perleisti jai nuosavybės teise priklausantį daiktą. Tuo tarpu atsakovas niekada nebuvo išreiškęs noro automobilį pirkti, t.y. sumokėti ieškovei pinigų sumą lygiavertę parduodamo turto kainai. Atsakovas siekė pasiimti ginčo objektą už trečiojo asmens skolas. Šiuos savo ketinimus atsakovas yra nurodęs tiek atsiliepime, tiek patvirtinęs teismo posėdžio metu. Kaip buvo nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šiuos savo ketinimus atsakovas įgyvendino, tuo tarpu ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Taigi, šioje konkrečioje situacijoje ieškovė aiškiai ir tiksliai išreiškė norą pelningai parduoti automobilį. Tuo tarpu atsakovas tikruosius savo ketinimus nuslėpė bei pasinaudodamas ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu, neatlygintinai pasisavino automobilį. Ieškovė sutiko perleisti automobilį atsakovui tik dėl to, kad pastarasis nurodė, kad taip jis galės greičiau parduoti ieškovės automobilį, t.y. automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymą ieškovė vertino kaip tarpinius veiksmus, kuriais turėjo būti pagreitintas automobilio realizavimo procesas. Toks ieškovės sudaryto sandorio suvokimas susiformavo būtent dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovo veiksmų, o būtent atsakovui neatskleidus ieškovei tikrųjų ketinimų bei suklaidinus ją dėl sandorio sudarymo tikrųjų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, atsakovas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ieškovės valia buvo realizuota, nes visos bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad ieškovės pagrindinis tikslas gauti piniginį atlygį už jai nuosavybės teise priklausančio automobilio pardavimą, sudarius automobilio pirkimo-pradavimo sutartį su atsakovu, nebuvo pasiektas. Šioje konkrečioje situacijoje visi ieškovės ir trečiojo asmens veiksmai parduodant automobilį neabejotinai pagrindžią ieškovės tikrąjį tikslą - pelningas automobilio realizavimas tretiesiems asmenims. Šie veiksmai yra: 1) apie automobilio Hyundai Santafe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavimą buvo paskelbta internetinėje svetainėje www.autoplius.lt; 2) ieškovei ir atsakovui sudarius automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovui rakteliai nuo automobilio bei pats automobilis perduoti nebuvo, kas dar kartą patvirtina, kad ieškovė automobilio pirkimo-pradavimo sutarties sudarymą vertino kaip veiksmus, kuriais turėjo būti pagreitintas automobilio realizavimas tretiesiems asmenims su tikslu gauti pinigus; 3) atsakovui savavališkai pasisavinus automobilį apie tai nedelsiant buvo pranešta teisėsaugos institucijoms. Tuo tarpu visi atsakovo veiksmai: pranešant ieškovei ir trečiajam asmeniui tikrovės neatitinkančių aplinkybių (atsakovas tikino, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas pagreitins automobilio realizavimo procesą) bei nutylint svarbias aplinkybes, kurias žinodama ieškovė nebūtų sutikusi perleisti automobilio atsakovui (atsakovas nuslėpė ketinimą pasiimti automobilį už trečiojo asmens skolas), savavališkas automobilio pasisavinimas bei pasišalinimas iš kavinės kartu su trečiojo asmens asmeniniais daiktais - pagrįstai vertintini kaip neteisėti bei prieštaraujantys Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Taigi, atsakovas negali būti laikomas teisėtu ir sąžiningu automobilio valdytojui, nes automobilis jam perduotas nebuvo, o buvo atsakovo savavališkai pasisavintas. Išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl pardavėjos bei jos atstovo tikrosios valios nustatymo ir pirkėjo nesąžiningų tyčinių veiksmų, kai ginčijamas per atstovą dėl apgaulės sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio galiojimas (CK 1.91 straipsnio 5 dalis, 2.133 straipsnio 4 dalis).
Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui transporto priemonę Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) už 4.500,00 Lt (skaičiais nurodant „4,5000 Lt“) (t. I, b.l. 7).
Prienų rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. lapkričio 27 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01387-09 buvo pažymėta, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta laisva valia, pirkėjo ir pardavėjo abipusiu susitarimu, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą (t. I, b.l. 36-37). Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. lapkričio 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo pažymėta, kad sutartis buvo pasirašyta gera valia, smurto nebuvo naudojama. Tačiau kartu nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys yra nepakankami pagrįsti įtariamojo kaltę, nes baudžiamajame procese nėra galimybės paneigti įtariamojo versijos. Duomenų apie atsakovo kaltės buvimą buvo gauta, tačiau jų nepakanka pagrįsti įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos (t. I, b.l. 47-54).
Ikiteisminio tyrimo metu buvo ieškoma įrodymų, pagrindžiančių atsakovo kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje ar BK 182 straipsnyje 2 dalyje, tai yra pavogus automobilį ar apgaule įgijus didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 dalį nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju pradėtas ikiteisminis tyrimas nebuvo perduotas nagrinėti teismui, ikiteisminio tyrimo byla buvo nutraukta prokuroro nutarimu, kurį paliko galioti Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi. Taigi, tiek prokuroro nutarimu, tiek teismo nutartimi nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, civilinėje byloje sprendžiant, ar ieškovė nesudarė ginčijamo sandorio dėl apgaulės. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami įrodymai, patvirtinantys nusikalstamos veikos, vagystės ar sukčiavimo, padarymą. Minėtų veikų nustatymas nėra tapatus apgaulės pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas nustatymui. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai iš naujo analizavo ir vertino visas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje 2012 m. gruodžio 17 d. buvo priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kurį 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013 panaikino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas savo nutartyje aiškino šalies tikrosios valios ir apgaulės sampratą bei galimą jų konstatavimą pagal CK 1.91 straipsnį. Minėtoje nutartyje buvo pažymėta, kad taikant šį straipsnį yra būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų pašalinių veiksnių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per įgaliotinį ieškovė veikė siekdama konkretaus tikslo – pelningai parduoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, taip pat, kad šis ieškovės tikslas nebuvo įgyvendintas, t. y. ieškovei nebuvo sumokėta ta automobilio kaina, kurios ji tikėjosi pasirašydama tuščius pirkimo-pardavimo sutarties blankus; atsakovas įgijo ginčo automobilį, taip įgyvendindamas savo, tačiau ne ieškovės, tikslą – perimti automobilį už trečiojo asmens skolas atsakovui; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei buvo sumokėtas automobilio vertės ir tariamo trečiojo asmens skolos atsakovui skirtumas. Nustatęs šias aplinkybes bei tai, kad atsakovas pasinaudojo jį, trečiąjį asmenį bei ieškovę saisčiusiais fiduciariniais santykiais, taip pat ištyręs, kuo pasireiškė atsakovo tyčiniai nesąžiningi veiksmai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog ginčo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų bei liudytojų parodymus, vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kasacinio teismo išaiškinimais dėl tokio pobūdžio bylose privalomų tirti ir vertinti pirmiau išsamiai aprašytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, ginčo sandorio sudarymą lėmė atsakovo apgaulė ieškovės ir trečiojo asmens atžvilgiu, konstatavo, kad, jei ne apgaulė, sandoris, toks, koks buvo įformintas rašytinėje sutartyje, nebūtų buvęs sudarytas, nes, kaip jau minėta, šiuo sandoriu buvo įgyvendinta ne ieškovės ar trečiojo asmens, o tik atsakovo valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetiškai gynė ieškovės interesus; įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė nebuvo informuota apie ginčo sandorio esmines sąlygas (tai, kad kita sandorio šalis yra atsakovas, o sandorio kaina neatitinka tos, kurią ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti, nes iš pastarosios kainos išskaičiuotos trečiojo asmens neva atsakovui turimos skolos), atsakovas žinojo ieškovės poziciją, žinojo, kad turtas yra registruotas šios vardu ir, kad neturi jokių skolinių įsipareigojimų, sąmoningai nuslėpė esmines sandorio sąlygas, kas šalia kitų aplinkybių patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir tyčią.
Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis atsakovo apeliacinį skundą, pripažįsta, kad tiek pirmos instancijos teismo sprendime, tiek aukščiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo išsamiai išanalizuoti atsakovo kaltės, tikrosios sandorio šalių valios klausimai bei buvo konstatuota, kad ieškovė sandorį jame nurodytomis sąlygomis sudarė dėl atsakovo apgaulės.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pirmos instancijos teismas detaliai analizavo ir trečiojo asmens veiksmus ir ketinimus bei tinkamai nustatė, kad ieškovės ir trečiojo asmens valia sutapo. Aplinkybė, jog atsakovas su automobiliu ir jame esančiais trečiojo asmens daiktais pasišalino iš kavinės, nieko nepaaiškinęs trečiajam asmeniui, todėl pastarasis kreipėsi į policiją dėl automobilio pasisavinimo, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinta, kaip patvirtinimas, jog trečiasis asmuo neturėjo ketinimo perleisti automobilio atsakovui už savo skolas. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ši skundžiamame sprendime nustatyta aplinkybė kartu patvirtina, kad pagal CK 2.133 straipsnio 4 dalį ieškovę atstovavusio trečiojo asmens valia sutapo su atstovaujamosios, tai yra trečiasis asmuo neketino perleisti automobilio atsakovui už savo skolas. Be to, byloje esantys įrodymai bei šalių paaiškinimai patvirtina, kad tikrasis trečiojo asmens skolos dydis atsakovui taip pat yra ginčo objektas, kadangi trečiasis asmuo ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme nurodė, jog yra skolingas mažesnę sumą, negu tvirtina atsakovas. Todėl minėtas šalių nesutarimas dėl tikrosios skolos dydžio taip pat patvirtina, kad trečiasis asmuo neketino perleisti atsakovui automobilio už ginčijamą skolos sumą.
Pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytos ginčijamoje sutartyje. Tačiau teismas netinkamai aiškinosi galimą automobilio rinkos vertę, atsižvelgdamas tik į šalių paaiškinimus. Šiuo atveju reikėjo vadovautis kainomis, kurios sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos srityje mokamos už tokius pat daiktus (automobilius), parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis (CK 6.313 straipsnio 2 dalis).
Pagal CK 1.91 straipsnio 2 dalį, jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Ginčo automobilis 2011 m. kovo 23 d. buvo perleistas kitam asmeniui – R. S., o šiuo metu yra išregistruotas (t. II, b.l. 76). Automobilio perleidimas kito savininko nuosavybėn įvyko iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau teismas nusprendė taikyti restituciją natūra ir grąžinti ieškovei ginčo automobilį. Kadangi nurodytas turtas yra perleistas, restitucijos natūra taikymas šiuo atveju negalimas. Ieškovės ieškinio tenkinimo atveju būtina išspręsti klausimą dėl ginčo automobilio vertės atlyginimo pinigais. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo pateikta UAB „Marleksa“ transporto priemonės vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta, jog ginčo automobilio vertė 2009 m. liepos 9 d. buvo 30.500,00 Lt (t. II, b.l. 3-19). Teismo posėdžio, vykusio 2012 m. gruodžio 6 d., metu, ieškovės atstovas nepareiškė prieštaravimų dėl minėtu vertinimu nustatytos automobilio kainos (t. II, b.l. 37-40). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei atlygintina automobilio vertė pinigais, priteisiant iš atsakovo 30.500,00 Lt.
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar ginčo automobilis bylos nagrinėjimo metu nėra perleistas tretiesiems asmenims, nenustatė jo tikrosios vertės, todėl netinkamai pritaikė restituciją ir įpareigojo atsakovą gražinti ieškovei automobilį Hyundai Santa Fe. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, vietoj įpareigojimo grąžinti automobilį, priteisiant ieškovei iš atsakovo 30.500,00 Lt.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tik pakeitė restitucijos būdą, todėl pripažintina, kad nutartis yra priimta ieškovės naudai, todėl atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovė sumokėjo 135,00 Lt žyminio mokesčio (t. I, b.l. 5-6). Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Ieškovė žyminį mokestį sumokėjo nuo ginčijamame sandoryje nustatytos 4500,00 Lt automobilio kainos. Kadangi automobilio tikroji vertė buvo nustatyta tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pripažintina, kad žyminis mokestis turi būti nustatomas nuo 30.500,00 Lt automobilio vertės, tai yra turi būti mokamas 915,00 Lt dydžio žyminis mokestis. Kadangi ieškovės ieškinys yra patenkintas visiškai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš ieškovės papildomai 780,00 Lt žyminio mokesčio nepriteistina. Ši mokesčio dalis priteistina į valstybės biudžetą iš atsakovo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje metu ieškovė patyrė 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas (t. II, b.l. 33-34) ir 135,85 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą (t. I, b.l. 50). Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1500,00 Lt dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą ir 135,85 Lt žyminio mokesčio.
Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko spręsti apeliacinės instancijos teismui klausimą dėl teismo procesinių išlaidų atlyginimo, iš atsakovo taip pat priteistinos 33,70 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti ir išdėstyti ją taip:
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei L. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 30.500,00 Lt (trisdešimt tūkstančių penkis šimtus litų 0 ct) automobilio Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertės.
Priteisti iš atsakovo K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 780,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei L. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 135,85 Lt žyminio mokesčio ir 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 33,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.