Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-09 · Civilinė byla Nr. 2A-902-232/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-09
Bylos Nr.
2A-902-232/2014
Teisminio proceso Nr.
2-49-3-01927-2010-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas
L. G.
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Trečiasis asmuo
I. T., E. J., P. S., S. S., A. B., V. G.
Civilinė byla Nr. 2A-902-232/2014Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01927-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 38; 44.5.2.4; 121 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Alvydo Barkausko, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. G. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei L. G., tretieji asmenys I. T., E. J., P. S., S. S., A. B., V. G., dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės L. G. 41972,94 Lt žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2009-05-27 tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva" ir atsakovės L. G. sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7271499 (polisas LT/AYA 7270454), kuria buvo apdrausta automobilio „Audi 100", v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2009-07-12, apie 01.23 val. Vaivadiškių k., Ukmergės r., įvyko eismo įvykis. Atsakovės sūnus E. G. vairuodamas automobilį Audi 100 nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilyje buvę asmenys: E. J., P. S., A. B., I. T., S. S.. Pats vairuotojas E. G. žuvo, jo kraujyje rasta 1,52 prom. alkoholio. Eismo įvykio metu E. G. buvo nepilnametis. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovės L. G. sūnus E. G., kuris eismo įvykį padarė būdamas neblaivus ir būtent dėl E. G. neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta kitų asmenų sveikata. Ieškovas dėl eismo įvykio (nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms kompensuoti) išmokėjo 41 972,94 Lt dydžio draudimo išmoką. Nurodo, kad atsakovė eismo įvykio metu buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, todėl jai kyla pareiga atlyginti padarytą žalą visiškai (LR CK 6.251 str. 1 d.). LR CK 6.263 str. 1, 2 d., 6.283 str. 1 d., 6.276 str. 2 d., 6.280 str. 1 d., LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 dėl LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo 59.1 p. pagrindu ieškovas turi į atsakovę regreso teisę 41 972,94 Lt sumai. Dėl patirtos žalos atlyginimo ieškovas atsakovei pateikė pretenziją. Atsakovė atsisakė atlyginti ieškovo patirtą žalą. Atsakovė, būdama didesnio pavojaus šaltinio - automobilio Audi 100 valdytoja privalėjo rūpintis tinkama didesnio pavojaus šaltinio priežiūra, t.y. neleisti automobilio vairuoti asmenims, neturintiems teisės vairuoti, esantiems neblaiviems ir kt. Atsakovė nebuvo tiek rūpestinga ir atidi, tiek kiek buvo būtina, ji turėjo pareigą rūpintis tinkama automobilio Audi 100 priežiūra ir sauga, tačiau to neatliko, jos kaltė pasireiškė neatsargumu.

Atsiliepimas

A. L. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos sūnus E. G. 2009-07-12 apie 01.23 val., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarė autoavariją, kurios metu žuvo pats, buvo sužaloti kartu važiavę asmenys, sugadintas automobilis. Įvykio dienai automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UAB DK „PZU Lietuva", todėl ieškovas įvykio metu nukentėjusiems asmenims privalėjo išmokėti draudimo išmokas, tuo pačiu įgydamas teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, t.y. E. G., kuris žuvo pats. Nurodė, kad atsakovės sūnus automobiliu pasinaudojo savavališkai, tai yra užfiksuota policijos įstaigos tirtoje byloje ir vien šios aplinkybės pakaktų netaikyti subsidiarios atsakomybės atsakovei už nepilnamečio sūnaus padarytą žalą, be to, nors sūnus E. G. žuvo, tačiau 2010-03-19 jis būtų sulaukęs pilnametystės, dėl ko atsakovės subsidiarioji atsakomybė taip pat yra išnykusi. Nurodė, kad ieškovas, prieš atlygindamas žalą, kurią padarė atsakovės velionis sūnus, privalėjo ne tik nustatyti, ar yra visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, bet ir atlygintinos žalos proporciją nukentėjusiems asmenims. Avarijos metu nukentėję asmenys patys, t.y. laisva savo valia įlipo važiuoti į automobilį, kurį vairavo neturintis teisės vairuoti transporto priemones, neblaivus, nepilnametis atsakovės sūnus, tai yra labai svarbi aplinkybė, dėl kurios galimai atsakovės sūnus neprivalėjo atlyginti padarytos žalos asmenims, kurie savo noru save pastatė į tokį, galima sakyti neišvengiamą pavojų. Nurodo, kad kaltas dėl padarytos žalos asmuo žuvo pats, nukentėję asmenys yra patys kalti dėl savo sužalojimų, kurie atsirado dėl didelio jų pačių neatsargumo, atitinka draudimo rizikas, pagal kurias ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nebeišieško žalos atlyginimo regreso tvarka. Atsakovė mano, kad minėto eismo įvykio metu nukentėję asmenys yra patys kalti dėl savo sužalojimų, ji tiki, kad jei tie asmenys nebūtų sėdę į atsakovės sūnaus vairuojamą automobilį, E. G. taip pat nebūtų niekur važiavęs ir dabar būtų gyvas ir sveikas.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės L. G. 41 972,94 Lt skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 792,20 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai; priteisė iš atsakovės L. G. 135,66 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, jog atsakovės sūnus E. G., važiavo atsakovei priklausančiu automobiliu Audi 100, būdamas neblaivus, važiuodamas nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelės medį, ko pasekoje atsakovės sūnus žuvo, penki kartu važiavę asmenys buvo sužaloti. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovės sūnus E. G.. 2010-04-26 Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas mirus kaltininkui E. G. buvo nutrauktas. Dėl eismo įvykio ieškovas išmokėjo Vilniaus teritorinei ligonių kasai 41 972,94 Lt. Teismas vadovaudamasis LR CK 6.270 str. padarė išvadą, kad tokiu būdu atsakovė, būdama didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Konstatavo, kad įvykio metu negauta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog eismo įvykį įtakojo automobiliu važiavusių keleivių veiksmai, todėl nukentėjusių asmenų elgesio nevertino kaip didelio neatsargumo, padėjusio atsirasti žalai CK 6.282 str. 1 d. prasme. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad automobilį jos sūnus E. G. būtų neteisėtai užvaldęs, dėl ko ji galėtų būti atleista nuo atsakomybės (CK 6.270 str. 3 d.). Teismas pažymėjo, kad solidarioji atsakovės atsakomybė atsirado ne iš tėvų ir vaikų subsidiarios atsakomybės, o dėl to, kad atsakovė, būdama automobilio savininkė, neužtikrino tokių automobilio apsaugos sąlygų, kad nepilnametis sūnus E. G., neturintis teisės vairuoti, negalėtų savarankiškai paimti ir vairuoti transporto priemonės. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, pobūdis, lemia jos privalomąjį draudimą ir atitinkamus eksploatavimo reikalavimus.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantė (atsakovė) L. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, jog teismas netinkamai taikė LR CK 6.270 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas. Teismas padarė visiškai nelogiškas ir netinkamas išvadas dėl didelio neatsargumo nebuvimo. Pažymėjo, jog praktiškai visi nukentėjusieji gėrė tiek lauke, tiek važiuojant automobiliui. Tačiau teismas šios aplinkybės net neįvertino didelio neatsargumo kontekste, nors šias aplinkybes pripažino patys nukentėjusieji. Niekas iš kartu buvusių asmenų netrukdė ir nestabdė vairuoti E. G.. Todėl akivaizdu, jog visi į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti asmenys buvo suvokę, supratę ir besielgę esant dideliam jų neatsargumui, ką tiesiogiai patvirtina jų pačių parodymai ir pozicija. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusiųjų asmenų didelis neatsargumas buvo įrodytas ir netgi patvirtintas asmenų parodymais, todėl šiuo atveju apeliantės atsakomybė neatsiranda, taikant CK 6.270 str. 1 d. Apeliantės teigimu ji atleistina nuo atsakomybės ir CK 6.270 str. 3 d. pagrindu, kadangi transporto priemonė įvykio dieną buvo naudojama neteisėtai, šias aplinkybes patvirtina civilinėje byloje surinkti įrodymai, kurių teismas net netyrė, nevertino ir nesiaiškino. Net ir nustačius aplinkybes, kad E. G. atvažiuodavo pas draugę, draugus su apeliantei priklausančia transporto priemone, tai jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad transporto priemonė buvo naudojama su jos faktinio valdytojo žinia. Byloje nustatyta, jog transporto priemonė buvo paimta slaptai, kai namuose nieko nebuvo. Todėl akivaizdu, jog E. G. transporto priemonę paėmė neteisėtai be savininko, valdytojų žinios leidimo, sutikimo, todėl ir prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Pažymėjo, jog neįrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos t.y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Akivaizdu, jog pačių nukentėjusiųjų asmenų veiksmuose ir neveikime yra neteisėtumas, dėl ko yra kalti patys nukentėję asmenys, bet ne apeliantė. Be to apeliantės veiksmuose nėra ir negali būti neteisėtumo, kadangi prieš apeliantės valią, be jos sutikimo ir žinios slaptai yra paimama transporto priemonė tą akimirką kai namuose nieko nėra, išskyrus E. G.. Byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys. Apeliantės priežastinį ryšį nutraukia paties E. G. veiksmai, kuriais jis neteisėtai, slaptai, be žinios, leidimo, sutikimo paėmė transporto priemonę ir nukentėjusiųjų asmenų veiksmai. Todėl nesant neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio nėra ir kaltės, todėl tokiu atveju apeliantei neatsiranda prievolė atlyginti žalą. Pažymėjo ir tai, jog E. G. žuvus eismo įvykio metu, turtinė prievolė atlyginti žalą baigėsi kartu su jo mirtimi. Apeliantės manymu teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo bei sprendimo motyvavimo taisykles, neteisingai yra įvertini nukentėjusiųjų asmenų veiksmai, jų situacijos vertinimas, nėra įrodytos aplinkybės, kad apeliantė žinojo, leido, sutiko, kad E. G. naudotų jai priklausančią transporto priemonę.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu prašė apeliantės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog negalima sutikti su apeliantės pozicija, jog žala atsirado dėl nukentėjusiųjų asmenų tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas, konstatuodamas trečiųjų asmenų neatsargumą, padarė visiškai logiškas ir tinkamas išvadas dėl didelio neatsargumo nebuvimo. Teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusieji asmenys pasielgė neatsargiai, neįvertino rizikos ir nenumatė, kad tokiu tragišku eismo įvykiu gali baigtis jų pasivažinėjimas, tačiau toks elgesys nevertinamas kaip didelis neatsargumas. Pagal nukentėjusiųjų asmenų parodymus, jiems atrodė, kad važiuoti bus saugu, nukentėjusieji nenumatė žalingų pasekmių. Todėl negalima konstatuoti, jog pačių nukentėjusiųjų didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Bylos medžiaga patvirtina, kad E. G. automobilį vairuodavo dažnai ir ši aplinkybė apeliantei buvo žinoma. Nors apeliantė skunde nurodo, kad E. G. transporto priemonę paėmė slaptai, tačiau automobilio savininkės nebuvimas namuose savaime nelemia slapto transporto priemonės užvaldymo pobūdžio. Pažymėjo, jog apeliantė nebuvo tiek rūpestinga ir atidi, tiek kiek buvo būtina. Nors apeliantė ir negalvojo, kad gali atsirasti neigiamos pasekmės, tačiau turėjo ir galėjo numatyti žalingas pasekmes, neužtikrindama jai priklausančio automobilio tinkamos priežiūros ir saugumo. Net pastebėjusi, kad namuose nėra sūnaus ir automobilio, ji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų užkirsti kelio sūnaus vairavimui neturint teisės vairuoti transporto priemonę. O taip elgėsi dėl to, kad neprieštaravo sūnaus naudojimusi jos automobiliu. Apeliantės neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą neabejotinai sieja priežastinis ryšys. Jeigu apeliantė būtų pasirūpinusi tinkama automobilio Audi 100 kaip didesnio pavojaus šaltinio apsauga, užtikrinusi, kad automobiliu nesinaudotų jos nepilnametis sūnus, eismo įvykis nebūtų kilęs ir nebūtų atsiradę žalos.

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Pagal bylos medžiagą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovė L. G. 2009 m. gegužės 10 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 7271499, pagal kurią atsakovė apdraudė jai priklausančio automobilio Audi 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. 2009 m. liepos 12 d. apie 01.23 val. V. k., U. r. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės sūnus E. G., gimęs 1992 m. kovo 19 d., vairuodamas automobilį Audi 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei L. G., nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelės medį. Eismo įvykio metu automobilį vairavęs E. G. žuvo, o automobilyje buvę asmenys E. J., P. S., A. B., I. T., S. S. buvo sužaloti. I. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, P. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudž. byla, b. l. 114, 115), S. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 118), E. J. dėl kaukolės pamato kaulų lūžimo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (baudž. byla, b. l. 121-123), A. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (baudž. byla, b. l. 134, 135). Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudž. byla, b. l. 2). Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovės sūnus E. G., kuris autoįvykio metu buvo neblaivus, specialisto išvadoje nustatyta, kad E. G. kraujyje buvo rasta 1,52 procentai etilo alkoholio. 2010 m. balandžio 26 d. Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas mirus kaltininkui E. G. buvo nutrauktas. Vilniaus teritorinė ligonių kasa ieškovui pareiškė pretenziją 45 909,41 Lt sumai dėl eismo įvykio metu nukentėjusiųjų asmenų gydymo sveikatos priežiūros įstaigose. Ieškovas dėl eismo įvykio metu nukentėjusiųjų asmenų I. T., P. S., S. S., E. J., A. B. gydymo ligonių kasai 2010 m. vasario 9 d. pervedė 41 972,94 Lt Atlyginęs kito asmens padarytą žalą ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 41 972,94 Lt žalos regreso tvarka priteisimo iš atsakovės.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. birželio 3 d. sprendimu, nustatęs, kad atsakovė eismo įvykio metu buvo automobilio Audi 100, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja, konstatavo, kad atsakovė savo veiksmais elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai neužtikrindama automobilio atsakingo ir saugaus naudojimo, ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį tenkino visiškai, priteisdamas iš atsakovės draudimo bendrovės naudai 41 972,94 Lt.

Apeliantė apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.270 str. 1 d., CK 6.270 str. 3 d., teigia, jog neįrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos t.y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.

Nustatyta, jog automobilis Audi 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) eismo įvykio, įvykusio 2009 m. liepos 12 d. metu priklausė nuosavybės teise atsakovei L. G., taigi eismo įvykio metu atsakovė buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. LR CK 6.270 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t.y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t.t.). Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojui už padarytą žalą nekiltų atsakomybė tik tokiu atveju, jei būtų įrodyta, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (CK 6.270 str. 3 d.) ar, kaip jau minėta, jei žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.270 str. nustato padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę be kaltės, t.y. griežtą civilinę atsakomybę, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti jo valdomo (pvz., transporto priemonės, mechanizmų ir kt.) pavojaus šaltinio lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų padarinių.

Nagrinėjamu atveju apeliantė apeliacinį skundą grindžia būtent CK 6.270 str. nuostatomis, prašydama visiškai apeliantę atleisti nuo civilinės atsakomybės bei jos neigiamų pasekmių. Minėta, jog CK 6.270 str. nustato padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę be kaltės, t.y. griežtą civilinę atsakomybę, todėl apeliantės atleisti nuo civilinės atsakomybės LR CK 6.270 str. pagrindu, kai eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovės sūnus E. G. (dėl to ginčo byloje nėra), kuris autoįvykio metu buvo neblaivus, vairavo atsakovei priklausančią transporto priemonę, net neturėdamas tokios teisės, o atsakovė būdama transporto priemonės savininke neužtikrino automobilio saugaus naudojimo, nėra pagrindo.

LR CK 6.282 str. nustatyta, jog kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kito, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiaujio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario mėn. 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-13/2012).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą automobiliu važiavę asmenys buvo neblaivūs, išskyrus E. J., kuris buvo blaivus ir S. S., apie kurios blaivumą duomenų nėra. Iš liudytojų I. T., E. J., P. S. ir S. S. parodymų nustatyta, kad, jie, nors ir pastebėję, kad E. G. išgėręs, sėdo į jo vairuojamą automobilį. 2011-04-07 teismo posėdžio metu nukentėjusysis I. T. savo parodymuose nurodė, jog jis laiva valia sėdo į automobilį, nurodė, jog supranta, jog neblaiviam vairuoti automobilį ir juo labiau neturint teisės, draudžiama. E. J. nurodė, jog negėrė ir nebuvo girtas, tačiau visi kiti gėrė, išskyrus P. S.. E. G. važiavo itin greitai, tačiau jo drausminti niekas nebandė. P. S. parodymais, jis su kitais gėrė kieme, jam taip pat buvo žinoma jog išgėrus vairuoti draudžiama, E. G. buvo išgėręs vidutiniškai, atrodė, jog su juo važiuoti nepavojinga. S. S. parodymais, E. G. ir anksčiau buvo vairavęs išgėręs, jai neatrodė, kad gali įvykti avarija, nes G. normaliai atrodė. Taigi, kaip matyti iš minėtų nukentėjusiųjų parodymų visumos, visi nukentėjusieji gėrė kartu su Žuvusiuoju E. G. lauke, bei vėliau važiuodami automobilyje. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji būtų drausminę E. G., ar juo labiau atsisakę važiuoti, visi nukentėjusieji laisva valia įlipo į automobilį vairuojamą E. G.. Nukentėjusieji asmenys savo parodymais nurodė, suprantantys, jog važiuoti neblaiviam asmeniui draudžiama ir nesaugu, tačiau niekas iš kartu automobilyje esančių asmenų netrukdė ir nestabdė E. G. vairuoti automobilį. Apeliacinės instancijos kolegija pripažįsta, jog didelis pačių nukentėjusiųjų neatsargus, nerūpestingas elgesys girtavimas iki įlipant į automobilį, kurį vairavo neturintis teisės vairuoti transporto priemones ir neblaivus asmuo bei gėrimas kartu su juo automobilyje, nesudrausminimas neatsisakymas kartu su neblaiviu vairuotoju važiuoti, iš esmės prisidėjo prie žalos atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai dėmesingai atsižvelgė į minėtus kriterijus, reikšmingus teisingam žalos dydžio nustatymui ir tinkamam 6.282 str. 1 d. taikymui ir aiškinimui. Todėl šių nustatytų aplinkybių kontekste vadovaujantis LR CK 6.282 str. 1 d. mažintinas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos žalos dydis iš atsakovės iki 50 proc.

Apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.270 str. straipsnio 3 d., nuostatas, atmestinas, kaip nepagrįstas. Minėta, jog CK 6.270 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą, o šio straipsnio 3 dalis yra skirta specialiesiems atvejams. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

Apeliantė apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog E. G. transporto priemonę paėmė neteisėtai be savininko, valdytojų žinios, leidimo, sutikimo, todėl prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, kas sąlygoja, jog apeliantė nėra atsakinga už E. G. padarytą žalą CK 6.270 str. 3 d. prasme. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė įrodymų, kad automobilis būtų neteisėtai užvaldytas ir juo pasinaudota dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, dėl ko ji galėtų būti atleista nuo atsakomybės minėto straipsnio pagrindu. Priešingai, bylos medžiaga, liudytojų I. T., E. J., P. S. ir S. S. parodymai ir netgi pačios apeliantės parodymai duoti byloje įrodo, jog E. G., nors ir neturėdamas teisės vairuoti, važinėdavo su automobiliu Audi 100, kuris priklausė apeliantei ir apeliantė apie tai žinojo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas iš prijungtoje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų t.y. apeliantės L. G. apklausos protokolo, 2009 m. rugsėjo 2 d. apklausos protokole ji nurodė, jog automobilis Audi 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo registruotas jos vardu, juo važinėjo jos dukros, sūnus automobilį tik kartais paimdavo, sūnus teisių neturėjo, ji drausdavo važiuoti su Audi 100. Eismo įvykio dieną, automobilio rakteliai buvo ant stalo (baudž. byla, b.l. 35). Liudytojai I. T., S. S., P. S. savo pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad atvažiavo E. G. su savo automobiliu Audi 100 (baudž. byla, b. l. 43, 44, 60, 64). Teisme liudytojas I. T. parodė, kad Audi 100 priklausė E. G. tėvams, bet Elvijus su šia mašina važinėdavo. Liudytojas E. J. parodė, kad E. G. važinėjo su Audi 100, liudytojas P. S. nurodė, kad E. G. visada su Audi 100 važinėjo, liudytoja S. S. - kad pas ją E. G. su Golfu atvažiuodavo, vėliau atvažiuodavo su Audi 100. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja K. S. parodė, kad visi žinojo, kad E. G. važinėja be teisių (baudž. byla, b. l. 79). Kolegijos nuomone teismas neturėjo pagrindo netikėti minėtų asmenų parodymais, o L. G. ir liudytojos O. Š. parodymus pagrįstai vertino kritiškai. Aukščiau minėtų liudytojų ir pačios apeliantės parodymus išsamiai įvertinęs pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog nėra pagrindo nustatyti, kad E. G. būtų neteisėtai užvaldęs automobilį, kurį vairuojant įvyko eismo įvykis. Kaip matyti iš įrodymų visumos susiklosčiusioje situacijoje apeliantė būdama transporto priemonės savininkė ir E. G. mama negalėjo nežinoti, jog jos sūnus važinėdavo jai priklausančiu automobiliu ir neturėdamas teisių, todėl iš esmės ir su apeliantės žinia. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą eismo įvykio dieną automobilio rakteliai buvo ant stalo, kaip nustatyta iš bylos medžiagos E. G. ne kartą važinėjo su apeliantės automobiliu, todėl apeliantės nebuvimas namuose iš esmės savaime nelemia transporto priemonės slapto užvaldymo.

Pažymėtina ir tai, jog CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Taigi reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t.y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kaip minėta eismo įvykio dieną, automobilio rakteliai buvo ant stalo baudž. byla, b. l. 35), todėl pripažintina, jog apeliantė nebuvo pakankamai rūpestina ir apdairi, neužtikrino jai priklausančio automobilio tinkamos priežiūros ir saugumo, netinkamai saugojo raktelius, neužtikrino, kad jos sūnus, neturintis teisės vairuoti, negalėtų paimti raktelių ir automobilio. Eismo įvykio dieną pastebėjusi, kad nėra automobilio ir sūnaus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog būtų užkirstas kelias sūnaus vairavimui, neturint teisės vairuoti transporto priemonę, apie tariamą neteisėtą automobilio užvaldymą, nepranešė atitinkamom institucijom. Todėl apibendrinant išdėstytus argumentus, akivaizdu, jog apeliantės neteisėti veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kilusia žala. Minėta, jog CK 6.270 str. nustato padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę be kaltės, t.y. griežtą civilinę atsakomybę, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti jo valdomo pavojaus šaltinio lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų padarinių. Taigi šių aplinkybių kontekste pareiga atlyginti žalą tenka apeliantei, kadangi nagrinėjamu atveju jau nustatyta, jog ir pačių nukentėjusiųjų didelis neatsargus, nerūpestingas elgesys taip pat padėjo žalai atsirasti, todėl, kaip nurodyta aukščiau LR CK 6.282 str. 1 d. pagrindu iš atsakovės priteistos žalos dydis mažintinas, atitinkamai 50 proc.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai bei nešališkai išanalizavo ir įvertino įrodymų visumą, teisme duotus šalių parodymus ir apklaustų liudytojų parodymus, kolegijos vertinimu, apskųsto sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra argumentuotai pasisakyta dėl išnagrinėto ginčo aspektų.

Apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas dalyje dėl žalos priteisto žalos dydžio, mažinant iš atsakovės priteistą žalą iki 50 proc. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme mažintina iki 2 396,10 L. Iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme 266,20 Lt. Kadangi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-07-08 nutartimi apeliantei atidėtas 1 075 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimas (ji 200 Lt yra sumokėjusi), todėl iš apeliantės Valstybės naudai priteistina 429,60 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti, sumažinti

iš atsakovės L. G., ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai priteistą žalos atlyginimą iki 20 986,47 Lt (dvidešimt tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt šešių litų 47 centų) sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 2 396,10 Lt (dviejų tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt šešių litų 10 centų). Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės L. G., ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 266,20 Lt (du šimtus šešiasdešimt šešis litus ir 20 centų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti, valstybės naudai.429,60 Lt (keturis šimtus dvidešimt devynis litus ir 60 centų) žyminio mokesčio.

Teisėjai Rūta Veniulytė JankūnienėAlvydas BarkauskasLiuda UckienėLietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010).Apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus neveikimas – nevykdymas pareigos pasirinkti tokį elgesio būdą, jog jo turimas ginklas būtų apsaugotas nuo praradimo taip, kad juo negalėtų pasinaudoti kiti asmenys – yra susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo patirta žala ir atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – netinkamo šaunamojo ginklo laikymo, todėl atsakovo (kasatoriaus) neveikimas laikytinas objektyviojo bendrininkavimo prasme susijęs su subjektyviųjų bendrininkų (kitų atsakovų) atliktais veiksmais ir jis turi atsakyti kaip bendraskolis.Taikant deliktinę atsakomybę nepakanka vien nustatyti žalos faktą ir padarytus neteisėtus veiksmus, būtina įrodyti ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų padarinių. Yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visus bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tarp atsakovės neteisėto neveikimo (pareigos prižiūrėti šunį nevykdymo) ir ieškovės patirtos turtinės ir neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad tarp ieškovės išlaidų vaistams ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra netiesioginis priežastinis ryšys, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet šie yra pakankamai susiję su žalingais padariniais. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad šioje byloje yra netiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos neturtinės žalos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-13/2012).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-13/2012Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-13/2012). CK nuostatose įtvirtinta bendro