- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-04-06
- Bylos Nr.
- I-3781-426/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Rūta Miliuvienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko, Rūtos Miliuvienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. pareiškimą dėl terminų prašymui bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja M. Š. prašo atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tikslu atkurti nuosavybės teises į jos senelės V. (V., W.) K. (K.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas 10 dešimtinių žemės Adališkių kaime, Rūdiškių valsčiuje, Trakų apskrityje.
Paaiškino, kad V. (V., W.) K. (K.), gim. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10 dešimtinių žemės Adališkių kaime, Rūdiškių valsčiuje, Trakų apskrityje. Ji yra V. (V., W.) K. (K.) sūnaus J. (I.) K. dukra. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės iki nacionalizacijos turėtą žemę laiku nesikreipė dėl silpnos sveikatos. 1990 m. mirė dukra R. Š.. Dėl šios priežasties prasidėjo sunki depresija, sutriko nervų sistema, prarado atmintį. 1997 m. sveikata dar labiau pablogėjo. Tikėjosi, jog sveikata pagerės ir galės pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei reikiamus dokumentus. Sveikatai vis silpstant, 2005 m. pabaigoje paprašė vaikų pagalbos (iki 2005 m. pabaigos apie tai, jog senelė turėjo žemės, vaikams nepasakojo ir apie šią aplinkybę nieko nežinojo). Tačiau paaiškėjo, jog yra praleidusi įstatymo nustatytus terminus.
Tvirtina, kad nežinojo, jog teisės aktais buvo nustatytas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Yra lenkė, lietuvių kalbos nesupranta, visą gyvenimą gyveno kaime, mokykloje baigė tik 2 klases.
Žemė, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jos senelė, iki šiol yra laisva. Senelė mirė sovietmečiu Lenkijoje. Senelis J. (I.) K. mirė dar iki nacionalizacijos – (duomenys neskelbtini) . Visi jų vaikai - sūnus J. (I.) K. (jos tėvas), dukros Z. T. ir S. M. (M.) taip pat jau yra mirę. Pareiškėja yra vienintelė pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą.
Akcentuoja, kad, atnaujinus praleistus terminus, kitų asmenų teisės nebus pažeistos.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija mano, kad nėra pagrindo tenkinti M. Š. pareiškimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 32-33) nurodė, kad prašymai buvo priimami pakankamai ilgą laiko tarpą. M. Š. nesidomėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimu. Pašlijusi sveikata gali būti laikytina svarbia priežastimi sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo, jeigu pareiškėja pateiktų įrodymų, kad ji sirgo ilgą laikotarpį, tuo metu, kai buvo priimami prašymai.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašė M. Š. pareiškimo netenkinti. Akcentavo, kad beveik visa žemė, į kurią pretenduoja pareiškėja, nelaisva.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d., Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 103-105, 112-113, 115 p. nuostatas, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn žemę neatlygintinai priima apskričių viršininkai. Atkūrimo įstatymo 10 str. (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 d. nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata, pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją.
Administracinėje byloje nekyla ginčo, kad M. Š. turi negalavimų, kurie neabejotinai daro įtaką jos gyvenimo kokybei, pilnavertiškumui, bendravimui su kitais visuomenės nariais, galimybei veikti taip, kaip galėtų veikti visapusiškai pajėgus žmogus, bet, teisėjų kolegijos nuomone, visa tai nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Kaip liudija išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 5), M. Š. serga nuo 1997 m. lapkričio mėn. Laiko tarpas nuo prašymų atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikimo pradžios iki jos susirgimo momento buvo pakankamas išreikšti savo valią tiek pareiškėjos asmeninėmis jėgomis, tiek kreipiantis pagalbos į kitus asmenis. Administracinėje byloje nėra duomenų dėl to, jog M. Š. iki terminų pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir reikiamus dokumentus pabaigos ilgą laiką gydėsi stacionare ir negalėjo kontaktuoti su asmenimis, galėjusiais padėti įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Pareiškėjos pasyvumus siekiant atkurti nuosavybės teises matyti ir iš pareiškimo turinio. M. Š. nurodo, kad silpstant sveikatai 2005 m. pabaigoje paprašė vaikų pagalbos sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, gi į teismą kreiptasi tik 2006 m. pabaigoje.
Pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, asmens, prašančio atnaujinti įstatymo nustatytą terminą, amžius nėra veiksnys, savaime leidžiantis konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, tai, kad M. Š. dėl teisinio neišprusimo, lietuvių kalbos nemokėjimo nesugebėjo tinkamai ginti savo teises, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra laikytina svarbia, praleistus terminus pateisinančia priežastimi. Visi asmenys privalo laikytis galiojančių teisės aktų nuostatų, o ne savarankiškai pasirinkinėti savo elgesio modelį.
Įvertinusi visus pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, kolegija daro išvadą, kad ne aplinkybės, nepriklausančios nuo asmens valios, sutrukdė pretenduoti atkurti nuosavybės teises, o pačios pretendentės valios stoka, todėl pareiškimas dėl praleistų terminų atnaujinimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,
nusprendė:
pareiškėjos M. Š. pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.