- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-485-634/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-51307-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Advokatai
- Nijolė Raulušaitienė
- Kategorijos
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.2.20.12Vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą (BK 242 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. Ž. laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. gruodžio 16 d. 01.58 val. iki 2019 m. gruodžio 16 d. 14.30 val. išbūtas laikas (1 diena).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. Ž. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 3 d. apie 07.05 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, siekdamas išvengti sulaikymo dėl arešto bausmės atlikimo, panaudojo fizinį smurtą bei pasipriešino (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK) Veiklos skyriaus vyresniajam tyrėjui G. R., (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Veiklos skyriaus tyrėjui E. D. ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Veiklos skyriaus tyrėjui V. A., nevykdė pareigūnų teisėto reikalavimo vykti su jais, o būtent: tyrėjams V. A. ir E. D. tempiant jį nuo lovos, standino rankas, muistėsi, stipriai stumdė rankomis, tempiamas iš kambario į virtuvę, stumdė pareigūnus kūnu, bandė ištraukti rankas, išsilaisvinęs stipriai rankomis stūmė tyrėją V. A. į sieną, stūmė rankomis tyrėją E. D., šiam dedant antrankius, intensyviai stumdėsi, dėl ko tyrėjai V. A. ir E. D. nugriuvo ant grindų, o E. D. ranka trenkėsi į prie krosnies buvusias malkas, įspėjus, kad nenutraukus neteisėtų veiksmų, bus panaudotas elektros impulsinis prietaisas „Taser“, tačiau ir jį panaudojus, A. Ž. nenutraukė savo neteisėtų veiksmų, rankomis griebė E. D. už striukės ir plėšė, tokiu būdu aktyviais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia pasipriešino valstybės tarnautojams, šiais veiksmais pareigūnui E. D. buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos delniniame paviršiuje, odos nubrozdinimų dešinės rankos nugariniame paviršiuje. Veika kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.
2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:
1.1. A. Ž. pripažino, jog žinojo, kad jis yra ieškomas policijos pareigūnų dėl arešto bausmės atlikimo, tačiau nepakluso jų reikalavimams – sulaikymui ir pristatymui į arešto bausmės atlikimo vietą. Teismas sprendė, kad A. Ž. elgesys buvo sąmoningas ir kryptingas, suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.
Šalies argumentai
1.2. A. Ž. nurodė esmines veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, kurių neigimas dėl kitų byloje surinktų kaltinamojo kaltumą patvirtinančių akivaizdžių įrodymų būtų buvęs beprasmis. Iš bylos proceso metu duotų kaltinamojo paaiškinimų matyti, kad jis savo veiksmų nevertino kritiškai, o jo deklaruotas gailėjimasis bei nukentėjusiųjų atsiprašymas teisme buvo tik formalus.
1.3. nėra pagrindo kaltinamajam A. Ž. skirti viešųjų darbų bausmę, pagal jo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus. Tokia bausmės rūšis jam būtų per švelni ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Taip pat teismas sprendė, kad nėra pagrindo kaltinamajam A. Ž. parinkti bausmės rūšį - baudą, kadangi jis neturi nuolatinio pajamų šaltinio, neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl tokia bausmės rūšimi taip pat nebūtų pasiekti bausmės tikslai.
1.4. A. Ž. ankstesniu nuosprendžiu buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti ir laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista arešto bausme. Nuo šios bausmės atlikimo A. Ž. slėpėsi ir buvo paskelbta jo paieška. Nors A. Ž. yra jauno amžiaus, tačiau nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, sistemingai daro tyčines nusikalstamas veikas, jo elgesys teigiama linkme nesikeičia taikant švelnesnes bausmės rūšis. Taigi, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai A. Ž. bus pasiekti be realios bausmės atlikimo, t. y. atidedant bausmės vykdymą.
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Ž. gynėja prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį ir A. Ž. paskirti švelnesnę bausmę - baudą arba laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu, sumažinant paskirtos bausmės trukmę. Skunde nurodė, kad:
3.1. pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir A. Ž. paskyrė per griežtą bausmę. Be to, teismas visiškai nesvarstė galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
3.2. pirmosios instancijos teismas A. Ž. prisipažinimo ir aplinkybės, kad gailisi dėl padarytų veiksmų, nevertino kaip jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, teigiant kad A. Ž. prisipažinime nėra nuoširdumo, tačiau su tokiu vertinimu nesutinkama. A. Ž. savo kaltę pripažino visiškai, gailisi dėl padarytų veiksmų, teismo posėdžio metu atsiprašė pareigūnų, pripažino civilinį ieškinį. Nepagristai pasisakyta, kad A. Ž. prisipažino, nes neprisipažinimas būtų beprasmis dėl kitų byloje surinktų įrodymų. A. Ž. savo kaltę pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu, kai įrodymai dar tik buvo renkami, ir duodamas parodymus teisme. Jo pozicija dėl to nesikeitė, o pareigūnų viešas atsiprašymas teismo posėdžio metu rodo, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų neteisėtų veiksmų ir tai nėra tik formalus gailėjimasis.
3.3. nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad A. Ž. negali būti skiriama bauda, nes A. Ž. neturi nuolatinio pajamų šaltinio. Nuteistasis yra jaunas, darbingas asmuo. Nors šiuo metu yra suimtas ir negali užsiimti darbine veikla, tačiau paleistas po suėmimo ar bausmės atlikimo gali dirbti, gauti nuolatines pajamas pagal individualią veiklą ar dirbdamas darbo sutarties pagrindu. Nuteistasis A. Ž. gyvena gausioje šeimoje, kurioje yra nepilnamečių asmenų. Šeimos materialinė padėtis bloga, tik motina yra dirbanti, todėl A. Ž., kaip pilnamečio asmens, parama šeimai labai reikalinga.
3.4. dėl A. Ž. veiksmų nekilo kokie nors sunkesni padariniai, nebuvo ilgesniam laikui sutrikdyta nukentėjusių sveikata (sukeltas tik fizinis skausmas), dėl ko teismas galėjo paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
Atsiliepimas
4. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Živilė Gecevičienė pateikė atsiliepimą į nuteistojo A. Ž. gynėjos apeliacinis skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:
1.5. teismas, paskirdamas A. Ž. laisvės atėmimo bausmę, įvertino visas aplinkybes, nurodė motyvus, kodėl skiriama tokia bausmė, atsižvelgė į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė recidyvistas. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. Ž. baustas administracine tvarka, nedirba ir pagrįstai padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant laisvės atėmimo bausmę. Teismo parinkta bausmės trukmė yra mažesnė, negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, taigi, ji nėra per griežta.
1.6. teismas pagrįstai vertino, jog A. Ž. nusikalstama veika padaryta neatsitiktinai, antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. A. Ž. iš ankstesnių savo teistumų išvadų nedaro ir yra linkusi nusikalsti asmenybė. Iš kaltinamojo duotų paaiškinimų matyti, kad jis savo veiksmų nevertino kritiškai, o jo deklaruotas gailėjimasis bei nukentėjusiųjų atsiprašymas teisme buvo tik formalus.
1.7. teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo A. Ž. skirti viešųjų darbų ir baudos bausmes, nes pagal jo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, tokios bausmės rūšys jam būtų per švelnios ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Taip pat pagrįstai pripažinta, jog byloje nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai A. Ž. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. atidedant bausmės vykdymą.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Ž. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde neginčijama A. Ž. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašo ją sušvelninti ir taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
7. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Ž. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. Ž. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.
8. Nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino A. Ž. prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi A. Ž. savo kaltę pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu ir duodamas parodymus teisme bei viešai atsiprašė policijos pareigūnų.
9. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, taip siekiant sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
10. Taigi, ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.
11. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltę pripažino. Tačiau A. Ž. duodamas parodymus savo veiksmų nevertino kritiškai, taip pat jo parodymai neatitiko kai kurių faktinių bylos aplinkybių bei iš dalies prieštaravo kitų šalių parodymams.
12. Taigi A. Ž. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili dėl padarytų nusikalstamų veikų, o prisipažino tik formaliai, tikėdamasis, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2014).
13. Šiuo atveju akivaizdu, kad nuteistasis savo elgesio nevertina kritiškai, nuoširdžiai nesigaili padaręs nusikaltimą, o vien tai, kad nuteistasis A. Ž. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas nėra pakankamas pagrindas pripažinti esant jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju A. Ž. prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir formalus nukentėjusiųjų atsiprašymas teisme, neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
14. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad teismas atsižvelgė į A. Ž. nusikalstamos veikos pobūdį – padarė nesunkų nusikaltimą, į tai, kad veikė tiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, padarytas valstybės tarnautojo funkcijas atliekančio asmens veiklai, į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas 3 kartus už įvairių nusikalstamų veikų padarymą (vagystes, savavaldžiavimą, neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimą, vengimą atlikti arešto bausmę). Skundžiamu nuosprendžiu padarytą nusikalstamą veiką A. Ž. padarė esant neišnykus teistumui ir neatlikus paskirtos bausmės pagal Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį. Kaip matyti, ankstesniu teismo nuosprendžiu A. Ž. paskirta bausmė (laisvės apribojimas, kuris buvo pakeistas į arešto bausmę) jo neauklėjo, nedarė teigiamos įtakos jo elgesiui, nes suvokdamas nusikalstamų veikų darymo pasekmes, pasirinko ir toliau nusikalstamai veikti ir padarė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
15. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, matyti, jog A. Ž. net 19 kartų baustas administracine tvarka už įvairių administracinių nusižengimų padarymą. Informacijos apie paskirtų piniginių baudų sumokėjimą nėra. Nors Sodros duomenimis A. Ž. nuo 2018 m. rugsėjo mėn. vykdo individualią veiklą, bet nėra jokių įrodymų apie realios tokios veiklos vykdymą (nedeklaruotos gautos pajamos), kitos oficialios darbovietės neturi, darbo biržoje neregistruotas, neturi jokio nekilnojamojo turto. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. Ž. skiriamos piniginės baudos jokio teigiamo poveikio nuteistajam nedaro, nesulaiko jo nuo nusikalstamų veikų darymo bei nepaveikia jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju pagal nuteistojo asmenybę, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nėra jokio pagrindo nuteistajam A. Ž. skirti viešųjų darbų bausmę. Akivaizdu, kad tokia bausmės rūšis jam būtų per švelni, neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai.
17. Kaip matyti, A. Ž. elgesys teigiama linkme nesikeičia taikant švelnesnes bausmės rūšis, nesusijusias su laisvės apribojimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. Ž. skyrė griežčiausią BK 286 straipsnio sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis (1 metai) yra žymiai mažesnis nei straipsnių sankcijose numatytų šios bausmės vidurkis (sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų). Įvertinus apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nelaikytina neteisinga ar per griežta.
18. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja prašo taikyti A. Ž. BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas yra nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, taigi formaliai A. Ž. atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau būtina sąlyga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o šios bylos duomenys pagrindo tokiai išvadai nesuteikia.
19. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. Ž. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas 3 kartus, daug kartų baustas administracine tvarka, vengia atlikti jam paskirtas bausmes. Iš bylos duomenų matyti, kad iki šiol jam skiriamos bausmės nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, neapribojo galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas, nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Šios aplinkybės parodo, kad iki šiol skiriamos bausmės A. Ž. neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo ir nepasiekė BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Akivaizdu, kad A. Ž. turi būti nubaustas ir sulaikytas nuo sistemingų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad A. Ž. teigiamų išvadų dėl savo poelgio nepadarė ir toliau daro nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
20. Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu, paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108/2016 ir kt.).
21. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. Ž. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, o laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Ž. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.