Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-4169-541/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-10-28
Bylos Nr.: eI-4169-541/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02330-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolanta Vėgelienė
Pareiškėjas: A. D.
Atsakovas: Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai: Saulius Pikturna

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-4169-541/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02330-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė,dalyvaujant pareiškėjui A. D., pareiškėjo atstovui advokatui Sauliui Pikturnai,atsakovės atstovei Ramunei Švedaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovei Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) vado 2019 m. gegužės 28 d. įsakymą Nr. 47TE-295 „Dėl A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – Įsakymas) kaip nepagrįstą; 2) grąžinti pareiškėją į iki atleidimo vidaus tarnyboje eitas Tarnybos Vilniaus dalinio 5-osios kuopos 2-ojo būrio jaunesniojo specialisto pareigas (statutinis valstybės tarnautojas, 1 pareigybių grupės, pareiginės algos koeficientas – 5,77); 3) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iš vidaus tarnybos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–7).

Paaiškino, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, priimtas atsižvelgiant į Tarnybos vado 2019 m. balandžio 27 d. patvirtintą 2019 m. gegužės 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-475 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio 5-osios kuopos 2-ojo būrio jaunesniojo specialisto vidaus tarnybos jaunesniojo puskarininkio A. D. veiksmų“ (toliau – Išvada). Išvadoje pareiškėjas pripažintas pažeminusiu pareigūno vardą remiantis 2019 m. balandžio 18 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15148-19, patvirtintame Vilniaus miesto apylinkės teismo (toliau – Nutarimas), konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas buvo pripažintas pažeminusiu pareigūno vardą dėl šių veiksmų: pareiškėjo sutuoktinės stūmimas, kuri pargriuvusi susitrenkė galvą, taip pat suduotas smūgis ranka jai per galvą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, kurį įvertino 5 balais, ir dėl šių veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu pareiškėjas pripažintas padarius nusikalstamą veiką. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Išvada grindžiama Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, Tarnybai neįsitikinus, ar Nutarimas objektyviai yra įsigaliojęs, pareiškėjo nebuvo teirautasi, ar jis su Nutarimu sutiko.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pareiškėjas Tarnybai pateikė savo ir savo sutuoktinės paaiškinimus, kuriuose nurodomos faktinės aplinkybės kiek skyrėsi nuo jo ir jo sutuoktinės ikiteisminio tyrimo nurodytų faktinių aplinkybių. Išvadoje pareiškėjo Tarnybai pateikti paaiškinimai (kad šeimyninio barnio metu pareiškėjo žmona supykusi norėjo suduoti pareiškėjui delnu per žandą, o pareiškėjo gynybos metu išėjo taip, kad pareiškėjo žmona koja užkliuvo už kilimo ir pargriuvo; pareiškėjas savo gynybiniais veiksmais nesiekė sukelti jokio fizinio skausmo) buvo įvertinti kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas gynybos metu stūmė žmoną ir jai trenkė ranka per galvą gindamasis, jis pats Nutarime aprašytus veiksmus patvirtino, jų neneigė. Išvadoje taip pat kritiškai įvertinti ir pareiškėjo žmonos pateikti paaiškinimai – barnio metu ji labai susinervino ir nepagalvotai norėjo nestipriai trenkti vyrui delnu per žandą, vyras gindamasis atstūmė ją ir ji užkliuvau koja už kilimo ir pargriuvo, – motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta, jog pareiškėjo sutuoktinė norėjo delnu trenkti vyrui, o jis gindamasis ją stūmė, pats pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu tokių žmonos ir savo veiksmų nepatvirtino.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek iš Nutarime fiksuotų pareiškėjo parodymų, tiek iš susitaikymo protokolo matyti, kad pareiškėjas niekur ir niekada nepripažino, kad padarė bet kokią nusikalstamą veiką. Savo kaltę pripažino tik dėl paties įvykio fakto, t. y. kad būdamas vyras ir viena iš kilusio konflikto šalių nesugebėjo tinkamai suvaldyti savo emocijų ir išvengti kilusio tarpusavio žodinio konflikto arba tiesiog laiku pasišalinti iš namų, siekiant išvengti bet kokių neigiamų žodinio konflikto pasekmių. Tačiau tai jokiu būdu nereiškė, kad pareiškėjas pripažino, jog padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad gynybiniais tikslais netyčia nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas atitiko nusikalstamos veikos sudėties būtinuosius požymius.

Pareiškėjas paaiškino, kad savo sutuoktinę jis stumtelėjo, po ko ji užkliuvusi už kilimo parvirto, tik besigindamas nuo jos pačios į pareiškėją nukreiptų veiksmų, t. y. sąmoningai ir tyčia nenorėjo jos nei pargriauti, nei tuo labiau sukelti jai bet kokį fizinį skausmą. Atstumdamas ją nuo savęs nei numatė, nei galėjo numatyti, kad sutuoktinė dėl to kojomis užklius už kilimo. Tas pats pasakytina ir dėl Nutarime fiksuoto pliaukštelėjimo dešinės rankos delnu sutuoktinei į galvos sritį. Tiesiog abipusių emocijų metu, pareiškėjas stengėsi atstumti savo sutuoktinę nuo savęs siekdamas išvengti tiek sutuoktinės prieš jį patį nukreiptų veiksmų, tiek bet kokios perdėtos jėgos panaudojimo prieš sutuoktinę. Matydamas, kad tokiu būdu emocijų nepavyksta nuraminti, pareiškėjas tiesiog kuriam laikui paliko bendrą gyvenamąją patalpą, tikėdamasis, kad abi konflikto šalys per tą laiką nusiramins ir toliau kilusio tarpusavio konflikto neeskaluos.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas padarė kažkokią nusikalstamą veiką ar kad būtų kaltas dėl jos padarymo – nebuvo padaryta jokia žala, ant sutuoktinės nebuvo kraujosruvų, nubrozdinimų ar mėlynių, leidžiančių objektyviai konstatuoti galimą smurto faktą, kartu gyvenanti dukra jokio pareiškėjo fizinio smurto nematė, iš kaimynų nebuvo gauta jokių iškvietimų dėl rimties drumstimo, pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai jokių smurto požymių ant pareiškėjo sutuoktinės taip pat nematė ir nenustatė, nepriėmė jokių priemonių dėl pareiškėjo sutuoktinės, kaip galimos smurto artimoje aplinkoje aukos, apsaugos, t. y. pareiškėjo neieškojo, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas konflikto metu būtų buvęs neblaivus ir pan. Suprantama, kad sutuoktinei iškvietus policijos pareigūnus ir dėl galimo smurto artimoje aplinkoje teisinio reglamentavimo ypatumų, lemiančių ikiteisminio tyrimo pradėjimo prievolę, jau pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti jį nenustačius nusikalstamos veikos požymių vengta, todėl visas ikiteisminis tyrimas buvo nukreiptas į įtariamojo ir nukentėjusiosios susitaikymą ir tuo pagrindu ikiteisminio tyrimo nutraukimą.

Atkreipė dėmesį, kad oficialiai įtariamuoju pareiškėjas tapo tik Nutarimo priėmimo dieną, t. y. 2019 m. balandžio 18 d., kas reiškia, kad vienu metu pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju ir priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Be abejo, tokia ikiteisminio tyrimo eiga buvo derinama tiek su pareiškėju, tiek su jo sutuoktine, todėl ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose susitaikymo protokole, paaiškinimuose pareiškėjas ir jo sutuoktinė su šeimyniniu konfliktu susijusias faktines aplinkybes atitinkamai turėjo pateiktos pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų rekomendacijas taip, kad jų turinys pareigūnams leistų atlikti ikiteisminio tyrimo nutraukimą įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius, t. y. ne visiškai atitiko pareiškėjo ir jo sutuoktinės tikrąją valią ir objektyvias įvykio aplinkybes.

Kadangi tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės emocijos po kelių dienų nuo kilusio konflikto nurimo, jie vėl kartu darniai vedė bendrą ūkį ir vykdė šeimos narių pareigas, pareiškėjas neprieštaravo tokiam ikiteisminio tyrimo nutraukimo būdui, nes pareiškėjas ir jo sutuoktinė tarpusavyje buvo susitaikę dar iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Pareiškėjui pasirašant po susitaikymo protokolu jam nebuvo deramai paaiškintos tokio susitaikymo ir ikiteisminio tyrimo dėl susitaikymo nutraukimo pasekmės, t. y. kad jis savaime bus laikomas įvykdęs prieš savo sutuoktinę nusikalstamą veiką, kad jis pripažįsta, jog padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pareiškėjas nebuvo prieš susitaikymą su sutuoktine ikiteisminiame tyrime, nes tuo metu jie tarpusavyje ir taip jau buvo susitaikę, vienas kitam pretenzijų neturėjo, tarpusavyje buvo išsiaiškinę spontaniškai kilusio konflikto priežastis ir pan., todėl formaliai neturėjo jokių priežasčių ikiteisminio tyrimo pareigūnei atsisakyti susitaikyti su savo sutuoktine. Tačiau aplinkybė, kad toks ikiteisminio tyrimo nutraukimo būdas lemia prisipažinimo įvykdžius nusikalstamą veiką faktą, taip pat kaltę dėl jos padarymo, pareiškėjui nebuvo deramai paaiškinta.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, nors galimai ir nesąmoningai, tačiau buvo suklaidintas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius teisinių pasekmių, o pareiškėjas niekada nesutiko ir nesutinka, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką ir (ar) yra dėl jos padarymo kaltas, pareiškėjas 2019 m. birželio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas panaikinti Nutarimą ir įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūrą ir ikiteisminį tyrimą atlikusią ikiteisminio tyrimo įstaigą tęsti pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą.

Pareiškėjo manymu, pati veika nebuvo tokia sunki ir (ar) tokio pavojingumo, smerktinumo ir visuomenės lūkesčių dėl pareigūnų elgesio ne tarnybos metu nepaisymo, kad būtų galima pripažinti pareiškėją pažeminus pareigūno vardą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad nagrinėjamu atveju paskirta drausminė nuobauda yra neproporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–30).

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Tarnyba, atlikdama tarnybinį patikrinimą, neišsiaiškino visų aplinkybių. Pirma, iš Išvados turinio matyti, kad ji grindžiama tarnybinio patikrinimo metu policijos pateiktame įsiteisėjusiame Nutarime nustatytomis prejudicinę galią turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis. Antra, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą savo veiksmais, įvykdytais 2019 m. balandžio 13 d. šeimyninio konflikto, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu, t. y., stumdė sutuoktinę, delnu sudavė sutuoktinei per galvą, dėl ko sutuoktinė patyrė fizinį skausmą, kurį ji vertino 5 balais. Kaip iš Nutarimo turinio matyti, pareiškėjo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta tiek paties pareiškėjo prisipažinimu (procesiniame sprendime užfiksuota, kad pareiškėjas nurodė, kad gailisi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką), tiek nukentėjusiosios (pareiškėjo sutuoktinės) parodymais, užfiksuotais pareiškime ir papildomos apklausos metu.

Atsakovės manymu, Nutarime įvertinti pareiškėjo veiksmai (nepaisant to, kad teismas atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės šalims susitaikius), pasireiškę sutuoktinės stumdymu ir smūgio sutuoktinei į galvą sudavimu, dėl ko pareiškėjo sutuoktinė patyrė fizinį skausmą, kurį ji vertino 5 balais, akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, siejamais su vidaus tarnybos pareigūnais, tuo pažeidžia Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų tarnybinės etikos kodekso, patvirtinto Tarnybos vado 2007 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-104 (toliau – Etikos kodeksas), 16.1, 16.2, 16.5 papunkčius ir traktuotini kaip pareigūno priesaikos sulaužymas.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Išvadoje nurodyta reikšminga faktinė aplinkybė, jog pareiškėjo veiksmai žemina ne tik pareigūno, bet ir visos Tarnybos, kaip institucijos autoritetą, kadangi informacija apie 2019 m. balandžio 13 d. įvykį buvo pateikta policijos komisariatui, teismui, dėl pareiškėjo veiksmų buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas. Iš Išvadoje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjo kalta veika sukėlė pasekmes – pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą Tarnyba, kaip institucija.

Atsakovė pažymi, kad iš Išvados matyti, kad Tarnyba, atlikdama tarnybinį patikrinimą, lygino pareiškėjo, jo sutuoktinės paaiškinimuose nurodytas aplinkybes su ikiteisminio tyrimo medžiaga, aptarta ikiteisminio tyrimo subjektų priimtuose procesiniuose sprendimuose.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, atlikdama tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų, neva nesiteiravo pareiškėjo, ar jis ketina skųsti Nutarimą, taip pat, neva neįsitikino, ar tarnybinio tyrimo atlikimo metu buvo įsiteisėjęs Nutarimas. Tarnybinio patikrinimo atlikimo metu Tarnyba 2019 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 47SD-685 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Vilniaus AVPK) dėl informacijos apie pareiškėjo veiksmus 2019 m. balandžio 13 d. įvykio metu. Vilniaus AVPK 2019 m. gegužės 9 d. pateikė Tarnybai Nutarimą ir Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo abejoti jai pateikto teismo procesinio sprendimo galiojimu. Be to, Tarnyba 2019 m. gegužės 10 d. pranešimu suteikė pareiškėjui galimybę iki 2019 m. gegužės 17 d. pasisakyti dėl įvykio aplinkybių ir savo veiksmų, todėl Tarnyba suteikė pareiškėjui pakankamai laiko, kurio metu pareiškėjas galėjo gauti teismo procesinį sprendimą, jį apskųsti bei pranešti Tarnybai apie ketinimą skųsti. Iš pareiškėjo 2019 m. gegužės 10 d. paaiškinimo turinio matyti, kad pats pareiškėjas nenurodė Tarnybai apie ketinimą skųsti teismo procesinį sprendimą. Be to, iš pareiškėjo kartu su skundu teismui pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 6 d. rašto Nr. IBPS-V-877054-978/2019 „Dėl skundo“ matyti, kad pareiškėjas Nutarimą apskundė tik 2019 m. birželio mėnesį, t. y. praleidęs apskundimo terminą, patvirtina reikšmingą šiai bylai aplinkybę, kad tarnybinio patikrinimo metu Tarnybai buvo atsiųstas įsiteisėjęs ir vykdytinas Nutarimas, kuriame nustatytos faktinės aplinkybės, išvados surašymo metu, turėjo prejudicinę galią, ir Tarnyba neturėjo teisės kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių.

Atsakovė pažymėjo, kad skundo teiginiai, kad 2019 m. balandžio 13 d. įvykio metu ant pareiškėjo sutuoktinės kūno nebuvo jokių kraujosrūvų, kad kartu gyvenanti dukra jokio pareiškėjo smurto nematė, kad iš kaimynų nebuvo gauta jokių iškvietimų dėl rimties drumstimo, kad atvykę į iškvietimą policijos pareigūnai nesiėmė jokių galimo smurto artimoje aplinkoje aukos apsaugos priemonių pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu, kad nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas įvykio metu būtų buvęs neblaivus, neturi teisinės reikšmės ginčo atveju. Pirma, tai, kad konfliktas vyko tik tarp dviejų asmenų ir niekas nematė paties 2019 m. balandžio 13 d. įvykio, nereiškia, kad apie įvykį kiti asmenys nesužinojo. Nagrinėjamu atveju, iš teismo procesinio sprendimo turinio akivaizdu, kad informacija apie įvykį buvo pateikta policijai, teismui. Ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę Tarnybai kvalifikuojant pareiškėjo pažeidimą. Antra, Nutarime įvertinti pareiškėjo veiksmai (t. y. stumdyti sutuoktinę, delnu suduoti sutuoktinei per galvą, dėl ko sutuoktinė patyrė fizinį skausmą, kurį ji vertino 5 balais) akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, siejamais su vidaus tarnybos pareigūnais. Kadangi 2019 m. balandžio 13 d. įvykio metu pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos vado 2019 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 47TE-295 „Dėl A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas už pareigūno vardo pažeminimą atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas Tarnybos Vilniaus dalinio 5-osios kuopos 2-ojo būrio jaunesniojo specialisto pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Tarnybos Vidaus tyrimų ir korupcijos prevencijos skyriaus (toliau – VTKPS) vyriausiasis tyrėjas 2019 m. balandžio 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 47TP-955 Tarnybos vadą informavo apie tai, kad pagal Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis buvo nustatyta, kad 2019 m. balandžio 14 d. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-jame policijos komisariate (toliau – Vilnius m. 2PK) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15148-19, kuriame A. D. 2019 m. balandžio 18 d. pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju (b. l. 69). Pranešime nurodyta, kad tikslinga pareiškėjo atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą, kadangi iš surinktos medžiagos matyti, kad A. D. savo veiksmais galimai padarė tarnybinį nusižengimą.

Tarnyba Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2PK viršininkui išsiuntė 2019 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 47SD-685 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo prašoma pateikti dokumentų kopijas su informacija, kurios pagrindu atliekant tarnybinį patikrinimą būtų galima nagrinėti ir vertinti A. D. veiksmus (b. l. 50).

Tarnyboje 2019 m. gegužės 9 d. gautas Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2PK 2019 m. gegužės 9 d. raštas Nr. 10-S-34379 „Dėl nutarimo pateikimo“, kuriame nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15148-19, kuriame A. D. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, Nutarimu nutrauktas (b. l. 51). Kartu su šiuo raštu Tarnybai pateiktas Nutarimas, kuriuo A. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas (b. l. 52–54). Nutarime nustatyta, kad 2019 m. balandžio 14 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2PK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15148-19 dėl to, kad 2019 m. balandžio 13 d. apie 23.00 val. bute A. D. stumdė sutuoktinę D. D., kuri pargriuvusi ant grindų susitrenkė galvą. D. D. atsikėlus nuo grindų A. D. delnu trenkė jai per galvą, taip D. D. sukeldamas fizinį skausmą, po ko A. D. pasišalino. Pareiškime D. D. nurodė, kad 2019 m. balandžio 13 d. apie 23 val. jos sutuoktinis A. D. konflikto metu sukėlė jai fizinį skausmą. Papildomos apklausos metu nukentėjusioji D. D. paaiškino, kad ji laikosi savo anksčiau duotų parodymų, jų nekeičia, nori papildyti įvykio aplinkybes, kad 2019 m. balandžio 13 d. apie 22.00 val. ji su dukra ir vyru grįžo namo, jie su vyru susiginčijo. Pradėjo pyktis, vienas ant kito šaukė, konflikto metu jos vyras, sėdėdamas ant lovos ją pastūmė, dėl ko ji nukrito ant grindų, ir susitrenkė galvą. Šiek tiek pagulėjusi ant grindų ji atsikėlė, pradėjo rėkti ant vyro, konfliktas tęsėsi, jo metu jos vyras jai rankos delnu sudavė vieną smūgį į galvą. Dėl to ji patyrė fizinį skausmą, kurį vertina 5 balais. Po suduoto smūgio vyras išėjo, o ji paskambino policijai. Šiuo metu ji vyrui jokių pretenzijų neturi. Vyras jos atsiprašė, jie susitaikė. Nori šį ikiteisminį tyrimą užbaigti abipusiu susitaikymu. Jų konfliktą matė dukra, kurios ji paprašė išeiti į kitą kambarį, todėl ji nematė kaip vyras ją pastūmė ir jai sudavė. Šiame Nutarime taip pat nustatyta, kad įtariamasis A. D. parodė, kad 2019 m. balandžio 13 d. jis buvo išėjęs pasitikti žmonos su vaiku iš svečių, apie 23.00 val. jie grįžo namo. Grįžus namo, D. D. pradėjo jam priekaištauti, kad jis nepagarbiai elgiasi su jos drauge, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis stumtelėjo savo žmoną, kuri užsikabino koja už kilimo ir pargriuvo ant grindų. Iš karto po to D. atsikėlė, tarp jų tęsėsi žodinis konfliktas, šaukė vienas ant kito, visų aplinkybių negali atsiminti, kadangi buvo įpykęs, kažkuriuo momentu jis dešinės rankos delnu sudavė jai per galvą, tačiau nestipriai. Dėl šių savo veiksmų jis labai gailisi, šiuo metu su žmona susitaikė, jos atsiprašė, ji jam atleido, jie toliau kartu gyvena. Jis nesiekė sukelti fizinio skausmo savo žmonai, viskas įvyko labai greitai. Jis nėra agresyvus, niekada negalėtų tyčia smurtauti prieš moterį. Įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokole užfiksuota, kad įtariamasis A. D. pripažino savo kaltę, gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, nori ikiteisminį tyrimą užbaigti susitaikymu, anksčiau nėra teistas. Nukentėjusioji D. D. išreiškė norą ikiteisminį tyrimą užbaigti abipusiu susitaikymu, atleido įtariamajam. Dėl įvykio niekam nepadaryta žala. Kadangi A. D. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, gailisi, su nukentėjusiąją susitaikė; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikaltimų, nes praeityje neteistas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam nebuvo taikytas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju asmeniu ir ikiteisminis tyrimas nutrauktinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. Gudienė 2019 m. balandžio 26 d. Nutarimą patvirtino (b. l. 55).

Tarnyba 2019 m. gegužės 10 d. pranešimu „Dėl tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo pažeminimo)“ pareiškėją pasirašytinai informavo, kad Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2PK 2019 m. balandžio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo ir kad 2019 m. balandžio 18 d. ikiteisminiame tyrime pareiškėjui pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (b. l. 71). Pranešime nurodyta, kad pareiškėjas savo veiksmais, nurodytais jam pareikštame įtarime, galimai pažemino pareigūno vardą ar padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo paprašyta iki 2019 m. gegužės 17 d. dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo ar padaryto tarnybinio nusižengimo pateikti paaiškinimą.

Pareiškėjas Tarnybos VTKPS pateikė 2019 m. gegužės 10 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2019 m. balandžio 13 d. apie 23 val. pas jį šeimoje įvyko barnis, kurio metu pareiškėjo žmona supykusi norėjo suduoti jam delnu per žandą ir gynybos metu išėjo taip, kad žmona koja užkliuvo už kilimo ir pargriuvo (b. l. 72). Paaiškinta, kad pareiškėjas savo gynybiniais veiksmais nesiekė sukelti jokio fizinio skausmo. Pareiškėjas yra ramus ir nekonfliktiškas, o dabartinė padėtis šeimoje labai gera.

Pareiškėjas Tarnybai taip pat pateikė savo sutuoktinės 2019 m. gegužės 10 d. paaiškinimą, kuriame ji nurodė, kad š. m. balandžio 13 d. apie 23.00 val. šeimoje įvyko barnis, kurio metu ji labai susinervino ir nepagalvotai norėjo nestipriai trenkti vyrui delnu per žandą, vyras, gindamasis atstūmė ją ir ji, užkliuvusi koja už kilimo, pargriuvo (b. l. 73). Šiame paaiškinime pareiškėjo žmona taip pat nurodė, kad ji iš pykčio neapgalvotai iškvietė policiją, o po kelių dienų su vyru susitaikė, vyrui pretenzijų neturi, dabartinė padėtis šeimoje gera.

Tarnybos VTKPS vyriausiasis tyrėjas 2019 m. gegužės 24 d. parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-475, kurią Tarnybos vadas patvirtino 2019 m. balandžio 27 d. (b. l. 14–21, 57-64). Išvadoje įvertinus surinktą medžiagą, konstatuota, kad A. D. nurodytais veiksmais (D. D. stūmimas, kuri pargriuvusi susitrenkė galvą, taip pat suduotas smūgis ranka D. D. per galvą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, kurį įvertino 5 balais, ir dėl šių veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu pareiškėjas pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką), pažeidė Etikos kodekso 16.1, 16.2, 16.5 papunkčius ir savo tyčiniais, priešingais teisei, veiksmais sulaužė priesaiką ir pažemino pareigūno vardą. Išvadoje pateiktas siūlymas pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš vidaus tarnybos.

Liudytoja teismo posėdyje apklausta D. D. parodė, kad pasikarščiavo iškviesdama policiją, priimto Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą neskundė, nes nesuprato, kad tai reikšminga, o pareigūnai jiems paaiškino, kad atsiimti pareiškimo nėra galimybės, todėl vienintelis būdas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra susitaikymas. Mano, kad atsakovė skyrė pareiškėjui per griežtą drausminę nuobaudą, neįvertindama, kad pareiškėjas yra charakterizuojamas teigiamai ir tinkamai atlieka savo darbines pareigas.

Tarnybos vadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi bei Išvada, 2019 m. gegužės 28 d. priėmė įsakymą Nr. 47TE-295, kuriuo pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos (b. l. 8, 35).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto bei kitų teisės aktų nuostatos.

Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. LVAT, aiškindamas šią Statuto nuostatą, yra nurodęs, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. LVAT yra pažymėjęs, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo (žr. LVAT 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1947/2014; 2017 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3671-520/2017).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo su uniforma (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008; Nr. A756-236/2010; Nr. A-3671-520/2017).

Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos.

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, turi išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti atsakovės nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko kaltus veiksmus, pažeminusius pareigūno vardą, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovė neteisingai pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje teisinėje situacijoje vertino kaip akivaizdžiai žeminantį pareigūno vardą.

Teismas pažymi, kad Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra oficialus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris (jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje (ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis) ir yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu (pvz., LVAT 2014 m. spalio 21 d. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-1347/2014, 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje bylojeNr.A143-328/2014).

Kaip minėta, Tarnybos Išvadoje, kuri parengta, atsižvelgiant į Nutarimą ir pareiškėjo bei jo sutuoktinės Tarnybai pateiktus paaiškinimus, ir kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, konstatuota, kad D. D. stūmimas, kuri pargriuvusi susitrenkė galvą, taip pat suduotas smūgis ranka D. D. per galvą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, kurį įvertino 5 balais, ir dėl šių veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu pareiškėjas pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, turi būti vertinami kaip pareigūno priesaikos sulaužymas ir pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės tarnybinio patikrinimo metu pateikti paaiškinimai įvertinti kritiškai kaip gynybinė pozicija.

Sprendžiant, ar pareiškėjo poelgis, kad jis ne tarnybos metu, padarė minėtą neteisėtą veiką ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, jog susitaikė su sutuoktine, gali būti vertinamas kaip pažeminimas vidaus tarnybos pareigūno vardo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, vidaus reikalų sistemos pareigūnas. Pagal Statuto 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo vykdyti bendrąsias pareigas ir specialiuose įstatymuose nustatytas pareigas. Pareiškėjas 2003 m. spalio 13 d. davė vidaus tarnybos sistemos pareigūno priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą (b. l. 33). Taip pat Etikos kodekso principai nustato, kad tarnyba Tarnybos pareigūnų tarnyba grindžiama tokiais veiklos ir elgesio principais kaip pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, sąžiningumas, atsakomybė, pavyzdingumas. Šio kodekso VI skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūno elgesį ne tarnybos metu, nustatyta, kad būti ištikimas ir atsidavęs (lojalus) Lietuvos Respublikai ir laikytis duotos pareigūno priesaikos (16.1 papunktis); elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie Tarnybą ir jos pareigūnus (16.2 papunktis); privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų Tarnybos interesai, prestižas ir Tarnybos pareigūno reputacija (16.5 papunktis).

Atkreiptinas dėmesys, kad Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymo paskirtis ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Smurtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (Įstatymo 1 straipsnis, 12 straipsnis).

Teismo vertinimu, nutarime konstatuoti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir įvertinti baudžiamosios teisės normomis (pareiškėjui inkriminuota veika, numatyta Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje). Taigi, nors pareiškėjas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu nustatyto fakto, jog pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, vidaus reikalų sistemos pareigūnu, tarnybos ir ne tarnybos metu turėdamas pareigą užkirsti kelią bet kokiems teisės pažeidimams, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą ir savo veiksmais pažeidė pareigūnų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas imperatyvias pareigūnų elgesiui ir moralei taikytinas normas, todėl pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą bei menkino pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, pažeidė Etikos kodekso 16.1., 16.2. ir 16.5. papunkčius. Taigi, Vertinant Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, darytina išvada, kad tokie pareiškėjo veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.

Teismas tarnybinio patikrinimo metu Tarnybai pateiktus pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimus, vertina kaip gynybinę pareiškėjo poziciją norint išvengti neigiamų pasekmių – atleidimo iš vidaus tarnybos.

Pareiškėjas nesutikimą su Įsakymu, be kita ko, grindžia tuo, kad Išvadoje buvo remtasi Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, neįsitikinus, kad Nutarimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjo nebuvo teirautasi, ar jis su Nutarimu sutiko.

Dėl šių pareiškėjo argumentų teismas visų pirma pažymi, kad Tarnyba 2019 m. gegužės 10 d. pranešimu pareiškėją informavo, kad apie pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2PK pradėtą ikiteisminį tyrimą ir nurodė pateikti paaiškinimus (b. l. 71). Pareiškėjas, Tarnybai teikdamas paaiškinimus, turėjo galimybę nurodyti, kad su Nutarimu nesutinka ir kad ketina jį skųsti, tačiau to Tarnybai nenurodė ir per Nutarime nurodytą apskundimo terminą šio nutarimo neskundė (b. l. 72).

Antra, pabrėžtina, jog pareiškėjo veiksmų įvertinimas, kaip pareigūno vardo pažeminimas, nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas nusižengimas, už kurį taikoma savarankiška atsakomybė, todėl tai galima atriboti nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos, kurios galima teisinė pasekmė yra baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju netinkamas pareiškėjo kaip pareigūno elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra išsamiai aprašyti ir apibendrinti Išvadoje. Pažymėtina, 0kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjo veiksmai vertinami tik baudžiamosios atsakomybės kontekste, o pareigūno veiksmai vertinami pareigūno statusą reglamentuojančių teisės aktų kontekste, ir šie pareiškėjo veiksmai Tarnybos buvo įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog niekas apie konfliktą nesužinojo, konfliktas nebuvo paskleistas viešai, pažymėtina, kad surinkta rašytinių įrodymų visuma patvirtina priešingas aplinkybes – pareiškėjo nusikalstamus veiksmus tyrė pareigūnai. Dar daugiau, LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje (LVAT administracinė byla Nr. A-143-231/2008, Nr. A-662-1409/2010 ir kt.). Taigi pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą (LVAT 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–465/2013).

Pasisakant dėl pareiškėjo charakterizuojančios medžiagos – neturėjo galiojančių nuobaudų, charakterizuojamas teigiamai (b. l. 32) – pažymėtina, jog šios aplinkybės nagrinėjamo ginčo atveju teisinės reikšmės neturi. Tokią praktiką nuosekliai plėtoja LVAT (LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1929/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visumoje nustatyta, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė.

Vertinant byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, pažymėtina, kad ginčijamu Įsakymu pareiškėjas atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas inter alia (lot. be kita ko) yra skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3536/2011). Taigi, Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). O tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (LVAT2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–106/2013; 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–2659/2012).

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovė surinko pakankamai faktinių duomenų dėl pareiškėjo padarytų veiksmų ir juos teisingai įvertino vidaus tarnybos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu bei pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas savo kaltais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Ginčijamas atsakovės Įsakymas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos – imperatyvi neteisėtų pareiškėjo veiksmų teisinė pasekmė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti ginčijamo atsakovės Įsakymo. Konstatavus, kad atsakovės priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo tenkinti išvestinių skundo reikalavimų dėl įpareigojimo atsakovę grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Aptartų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Vėgelienė