Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovės atstovas pateikia duomenis apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ir nurodo, jog visiems įstaigoje laikytiems asmenims buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas kamerose.

Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., patalpose 2-203-03, 3-212-02, 3-212-04, 8-07-02. Net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, įstaigos dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

Gyvendami sekcijose, nuteistieji turėjo galimybę judėti bei bendrauti su kitais nuteistaisiais, lankyti sporto salę, kompiuterinę klasę, valgyklą. Jie turėjo teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nebuvo suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis. Dienos metu galėjo išeiti net ir į lauką. Dienos metu gyvenamosios sekcijos dažniausiai buvo tuščios, nes nerakinamos, tad dauguma nuteistųjų būdavo lauke ar dalyvaudavo socialinės, psichologinės reabilitacijos programose ir kt. Nuteistieji į sekcijas sueidavo tik pernakvoti. Nuteistieji miegojo miegamuosiuose, kurie nebuvo rakinami. Įstaigos bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas (buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), prausykla, dušas (buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), darbužių ir avalynės džiovykla, valgykla buvo aprūpinti baldais ir kitu inventoriumi.

Be to, atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, jog gyvenamosiose kamerose buvo iškabinta informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas.

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 22, 56–57):

1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:

– 2017 m. sausio 20 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas – 7,31 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu;

– 2017 m. sausio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 253 (plotas – 34,43 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. sausio 23 d. kameroje buvo 8 asmenys;

– 2017 m. sausio 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 398 (plotas – 32,33 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. kovo 5 d. kameroje nurodytu laikotarpiu buvo nuo 1 iki 4 asmenų;

– 2017 m. kovo 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 405 (plotas – 17,02 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. kovo 15 d. kameroje buvo nuo 2 iki 3 asmenų;

– 2017 m. kovo 16 d. perkeltas į sekciją Nr. 4 (sekcijos – tai nėra kameros, o daugiau bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos. Jose yra paliekami nuteistieji atlikti ūkio darbus, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsniu) (plotas – 62,33 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. gruodžio 4 d. Sekcijoje buvo nuo 14 iki 16 asmenų;

– 2017 m. gruodžio 5 d. perkeltas į sekciją Nr. 2 (plotas – 105,27 kv. m), kurioje buvo laikomas iki paleidimo į laisvę dienos, t. y. iki 2018 m. gegužės 30 d. sekcijoje nurodytu laikotarpiu daugiausiai buvo laikoma 21, mažiausiai – 18 asmenų.

– Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas buvo šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: 2-203-03 (plotas – 14,19 kv. m, 3 miegamosios vietos), 3- 212-02 (plotas – 36,70 kv. m, 10 miegamųjų vietų), 3-212-04 ir 8-07-02.

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2020 m. vasario 21 d.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

3.1. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. kreipėsi tik 2020 m. birželio 13 d. (spaudas ant voko) (b. l. 50), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

3.2. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde prašo netaikyti ieškinio senaties ir nurodo, jog apie galimus pažeidimus negalėjo žinoti, kadangi nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigoje laikomų asmenų padėtį. Teismas atkreipia dėmesį, jog šis pareiškėjo argumentas yra tik nekonkretizuotas ir nepagrįstas teiginys. Pabrėžtina, jog atsakovės atstovas patikino, jog pareiškėjas turėjo galimybę gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą teisinę literatūrą, galėjo lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga. Be to, akcentuotina, jog gyvenamosiose kamerose buvo iškabinta teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei pareigas. Pabrėžtina, jog, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo atskirti patiriamus nepatogumus kalėjime nuo pažeidžiamų teisės aktų, t. y. jis pats savo nepatogumus suvokė kaip neatsiejamą bausmės dalį. Tačiau akcentuotina, jog jis turėjo galimybę susipažinti su būtinais teisės aktais. Konstatuotina, jog pareiškėjas skunde teismui nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

3.3. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. birželio 13 d. (spaudas ant voko). Tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2020 m. vasario 21 d., kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. vasario 21 d. (trejų metų laikotarpis). Atitinkamai teismas ir vertins pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes minėtu laikotarpiu (žr. LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-349-756/2018).

4.1. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo III dalies 1 punktą) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti. Žymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 4,30 kv. m (2017 m. sausio 21 d. kameroje Nr.253) iki 7,31 kv. m (2017 m. sausio 21 d., kameroje Nr. 117). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad sekcija (pareiškėjas buvo laikomas sekcijose Nr. 4 ir Nr. 2) yra bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 3,89 kv. m (nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., sekcija Nr. 4) iki 5,8 kv. m (įvairiais laikotarpiais sekcijoje Nr. 2) ploto. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir jo atžvilgiu nebuvo pažeistos nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis (b. l. 23, 32, 34–35) nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose 2-203-03, 3-212-02, 3-212-04 ir 8-07-02. Atsakovės atstovas patikino, paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis nebuvo pažeista.

5. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas ne gyvenamosiose patalpose, o rūsiuose ir negyvenamosios paskirties pastatų cokoliniuose aukštuose, kadangi visi Lukiškių TI-K pastatai VĮ Registrų centre įregistruoti kaip pagalbinės patalpos. Taigi, pareiškėjas iš esmės teigia, kad tai yra HN 134:2015 13 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, pažeidimas.

6. Pareiškėjas skundėsi, jog jam neužteko 1 val. nusiprausti duše. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Žymėtina, jog pareiškėjas neginčija, jog jam tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN buvo suteikta galimybė nusiprausti duše 1 val. per savaitę, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kodėl jam turėjo būti suteikta daugiau laiko nusiprausti duše (nepateikė išskirtinių ir įrodymais paremtų aplinkybių), todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Papildomai pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 76–77, 82–86) matyti, jog dušo patalpos tvarkingos, dušų įranga tinkama, nesulaužyta.

8. Pareiškėjas skundėsi, jog kameroje buvo laikomas 23 val. per parą, t. y. įstaigose (pareiškėjas nekonkretizuoja, ar Lukiškių TI-K ar Vilniaus PN) pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas. Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K renginiuose (suimtiesiems buvo taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtiną suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Be to, įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims taip pat buvo organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Teismas akcentuoja, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Asmenims buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K ant langų buvo įrengtos metalinės grotos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

11. Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos tik per langus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, kadangi kamerose buvo įrengti vėdinimui natūraliu būdu pritaikyti langai ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.