Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-323/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-10-30
Bylos Nr.: 1A-323/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys (pirm.), Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė
Nuteistasis: V. M., V. G., R. V., S. L., L. G.
Nukentėjusysis: N. J.
Advokatai: Arūnas Strikaitis

Kategorijos

1.1.4.4.3Organizatorius (BK 24 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-323/2008Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.3., 1.1.4.4.5., 1.2.19.4., 1.2.20.3

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,nuteistiesiems V. M. , V. G. ,gynėjams advokatams Arūnui Strikaičiui, Gyčiui Mekioniui, Viliui Jonaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. , V. G. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK ) 228 straipsnio 2 dalį (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) – teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) – teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimu trejiems metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio ir visiško bausmių sudėjimo būdu, galutinė bausmė nustatyta teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams bei 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) – teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams ;pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmes subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu, galutinė bausmė nustatyta teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bei 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį – 80 MGL (10400 Lt) dydžio bauda;pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmes subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu, galutinė bausmė nustatyta 130 MGL (16900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 6 d. iki 2007 m. vasario 13 d. (8 dienos), prilygintos 16 MGL (2080 litų) dydžio baudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. L. , L. G. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš nuteistųjų V. M. , V. G. , S. L. , R. V. ir L. G. nukentėjusiajai N. J. solidariai priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, padarytas nuteistiesiems piktnaudžiaujant tarnyba; iš nuteistųjų V. M. , V. G. ir R. V. nukentėjusiajai N. J. solidariai priteistas 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, padarytas nuteistiesiems siekiant paveikti ją kaip liudytoją; iš nuteistųjų V. M. , V. G. , S. L. , R. V. ir L. G. nukentėjusiajai N. J. lygiomis dalimis priteistas 1000 Lt atlyginimas už advokato paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistieji V. M. , V. G. ir R. V. (kartu su S. L. ir L. G. ) nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, siekdami asmeninės naudos, nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2007 m. sausio 8 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos valstybė ir fizinis asmuo - nukentėjusioji N. J. , bei siekė paveikti liudytoją N. J. , kad ši duotų melagingus parodymus, tai yra:

V. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, siekdamas asmeninės naudos, tai yra, norėdamas išvengti galimo atleidimo iš tarnybos dėl 2007 m. sausio 2 dieną padaryto administracinio teisės pažeidimo, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) sukūrė ir organizavo nusikaltimo padarymo planą kaip nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, pasinaudojo savo, kaip prokuroro, tarnybine padėtimi, gerais asmeniniais ir tarnybiniais santykiais su Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininku V. G. , gerais asmeniniais santykiais su giminaičiais R. V. ir L. G. bei galima įtaka Mažeikių rajono policijos pareigūnams ir susitarė su valstybės tarnautoju V. G. , giminaičiais R. V. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 bei 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-3 dėl V. M. veiksmų pradėto tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne jis ( V. M. ), o jo giminaitis L. G. . Veikdamas pagal šį sugalvotą planą, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), V. M. paveikė giminaitį L. G. surašyti Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui žinomai melagingą pareiškimą, kad L. G. eismo įvykio metu vairavo jo automobilį, taip pat paveikė giminaitį R. V. surašyti Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad V. M. automobilį vairavo L. G. , ir pats surašė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui žinomai melagingą paaiškinimą, kad eismo įvykio metu jo automobilį vairavo L. G. .

Be to, V. M. nuteistas už tai, kad sužinojęs apie 2007 m. sausio 4 d. Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos, Viešosios tvarkos skyriaus, Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio specialistui S. L. duotą nukentėjusiosios N. J. paaiškinimą, kad ji matė, kaip automobilį „Audi“ 2008 m. sausio 2 d. vakare vairavo jai iš matymo pažįstamas prokuroras V. M. , 2007 m. sausio 4 d., apie 14-21 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), R. V. individualios įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, skatindamas bendrininkus veikti jo naudai, susitarė, kad R. V. paveiks N. J. pakeisti parodymus nurodant, kad automobilį vairavo ne V. M. , bet kitas asmuo, o V. G. , padedant R. V. , įtraukdamas į nusikalstamą veiką savo pavaldinį valstybės tarnautoją S. L. , organizuos N. J. melagingo paaiškinimo surašymą administracinėje byloje. Tęsdamas suplanuotą nusikaltimą ir žinodamas, kad 2007 m. sausio 5-8 dienomis Mažeikių rajono policijos komisariate V. G. sukeitė N. J. paaiškinimus ir prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos Nr.73-PR-30 pridėjo iš R. V. gautą, S. L. surašytą melagingą N. J. paaiškinimą, pateikė šią medžiagą perduoti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tarnybiniam patikrinimui atlikti. Suderinęs veiksmus su R. V. ir L. G. , 2007 m. sausio 8 d. V. M. pateikė tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarytos komisijos nariams melagingą paaiškinimą, kuriame nurodė išgalvotas eismo įvykio aplinkybes apie tai, kad eismo įvykio metu jo (V. M. ) automobilį vairavo L. G. .

Šiais nusikalstamais veiksmais V. M. , būdamas valstybės tarnautojas ir užimdamas aukštas prokuroro pareigas bei pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, kuriame numatyta prokuroro pareiga ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus ir klausyti tik įstatymo; Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje yra numatyta pareiga užtikrinti teisėtumą; 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose numatytos pareigos sprendimus priimti vadovaujantis įstatymais, gerbti asmens teises ir laisves; 20 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktus, kuriuose numatytos pareigos būti ištikimam Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, gerbti ir ginti asmens teises ir laisves, laikytis prokurorų etikos kodekso; 30 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes sulaužė duotą prokuroro priesaiką, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdamas pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydamas tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindamas prokuratūros, kaip valstybės institucijos, autoritetą, griaudamas pasitikėjimą šia institucija, padarė didelės neturtinės žalos Lietuvos valstybei ir nukentėjusiajai N. J. , nes buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai bei laisvės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje, tai yra, suvaržyta minties ir sąžinės laisvė, be to, suvaržyta 28 straipsnyje numatyta pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

V. G. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininku, siekdamas asmeninės naudos, tai yra, padėti Mažeikių rajono apylinkės prokurorui V. M. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos - atleidimo iš tarnybos, turėdamas įgaliojimus organizuoti tyrimą administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 dėl 2007 m. sausio 2 d. eismo įvykio, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), susitarė su V. M. , R. V. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 ir 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-3 dėl V. M. veiksmų pradėto tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. M. , o L. G. . Veikdamas pagal šį susitarimą, 2007 m. sausio 3 d., apie 10 val., Mažeikių rajono policijos komisariate, esančiame Gamyklos g. 36, Mažeikiuose, V. G. priėmė iš V. M. žinomai melagingą L. G. pareiškimą, kuriame nurodyta, kad eismo įvykio metu jis vairavo V. M. priklausantį automobilį, ir pridėjo šį pareiškimą prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos Nr.73-PR-30.

Be to, V. G. nuteistas už tai, kad, sužinojęs apie 2007 m. sausio 4 d. Mažeikių rajono policijos komisariate N. J. duotą paaiškinimą, kad automobilį „Audi" vairavo iš matymo pažįstamas prokuroras, pranešė apie tai bendrininkams R. V. ir V. M. . 2007 m. sausio 4 d., apie 21 val. vykusio susitikimo su V. M. ir R. V. metu, skatinamas V. M. , sutiko, padedant R. V. , organizuoti N. J. melagingo paaiškinimo surašymą, įtraukiant į nusikaltimo darymą jam pavaldų valstybės tarnautoją policijos pareigūną S. L. . Veikdamas pagal šį susitarimą, 2007 m. sausio 5 d., apie 9-12 val., iš R. V. sužinojęs, kad pastarasis paveikė N. J. pasirašyti žinomai melagingą paaiškinimą dėl eismo įvykio aplinkybių, V. G. , pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, susitarė su S. L. surašyti kitą neva N. J. duotą paaiškinimą su jame įrašytais melagingais parodymais, kad ji matė kaip automobilio „Audi" vairuotojas po eismo įvykio nuėjo, o iš matymo pažįstamas prokuratūros pareigūnas išlipo iš keleivio pusės. S. L. surašius tokį melagingą paaiškinimą bei padavus šį paaiškinimą V. G. , pastarasis per R. V. pateikė N. J. pasirašyti minėtą melagingą paaiškinimą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. G. , gavęs iš R. V. N. J. pasirašytą žinomai melagingą paaiškinimą, 2007 m. sausio 5-8 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), Mažeikių rajono policijos komisariate sukeitė N. J. paaiškinimus ir prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos Nr.73-PR-30 pridėjo melagingą N. J. paaiškinimą bei pateikė šią medžiagą perduoti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tarnybiniam patikrinimui atlikti, o teisingą paaiškinimą paslėpė darbo kabinete buvusiame seife.

Šiais nusikalstamais veiksmais V. G. , būdamas valstybės tarnautojas policijos pareigūnas, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 ir 4 straipsnių 1, 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, kuriuose numatytos pareigos vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, savo veiklą grįsti pagarba žmogaus teisėmis, teisėtumu, nešališkai ginti visus asmenis, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves, užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, užtikrinti teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą; pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1, 4 dalis ir 9 dalies 1, 2 punktus, kuriuose nustatytos pareigos vadovautis įstatymo viršenybės, skaidrumo, pareigos teisėms principais, nešališkai tarnauti žmonėms, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves, užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, minėto statuto 12 straipsnio 2 dalį, nes sulaužė duotą pareigūno priesaiką. Pažeisdamas pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydamas tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindamas policijos kaip valstybės institucijos autoritetą, griaudamas pasitikėjimą šia institucija, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos valstybė ir nukentėjusioji N. J. , nes buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai bei laisvės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje, tai yra, suvaržyta minties ir sąžinės laisvė, be to, suvaržyta 28 straipsnyje numatyta pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

R. V. nuteistas už tai, kad, siekdamas asmeninės naudos, tai yra, padėti, kad V. M. išvengtų galimo atleidimo iš tarnybos, 2007 m. sausio 2-3 dienomis (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), susitarė su V. M. , V. G. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 ir 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-3 dėl V. M. veiksmų pradėto tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. M. , o L. G. . R. V. , veikdamas pagal V. M. nurodymą, 2007 m. sausio 3 d., apie 8-12 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) pateikė Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui melagingą paaiškinimą, kad 2007 m. sausio 2 d., apie 17 val., išgėrusiam V. M. išvažiuojant iš jo degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) Mažeikių m., pastarojo automobilį vairavo L. G. , o V. M. atsisėdo greta vairuotojo.

Be to, R. V. nuteistas už tai, kad sužinojęs apie 2007 m. sausio 4 d. Mažeikių rajono policijos komisariate duotą N. J. paaiškinimą, kuriame ji nurodė mačiusi, kad automobilį „Audi" vairavo iš matymo pažįstamas prokuroras, 2007 m. sausio 4 d., apie 14-21 val. R. V. sutiko paveikti N. J. pakeisti parodymus ir padėti V. G. organizuoti N. J. melagingo paaiškinimo surašymą. Veikdamas pagal šį susitarimą, 2007 m. sausio 5 d., apie 9-12 val. R. V. nuvyko į N. J. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur, panaudodamas psichinę prievartą - menkindamas jos duotų parodymų reikšmę, grasindamas galimais teisminiais procesais ir kitaip įtikinėdamas, išgavo iš N. J. sutikimą pasirašyti teisybės neatitinkantį paaiškinimą ir apie tai pranešė V. G. . Mažeikių policijos komisariate V. G. nurodymu S. L. surašius kitą 2007 m. sausio 4 d. data N. J. paaiškinimą su jame įrašytais žinomai melagingais parodymais, R. V. , paėmęs iš V. G. tikrovės neatitinkantį paaiškinimą, nuvyko į N. J. namus ir įkalbėjo ją pasirašyti minėtą paaiškinimą, kurį po to grąžino V. G. , kad šis pridėtų jį prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos. Tęsdamas suplanuotą nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad V. G. sukeitė N. J. paaiškinimus, 2007 m. sausio 8 d., Mažeikių rajono apylinkės prokuratūroje, esančioje Laižuvos g. 16, Mažeikiuose, R. V. davė tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarytos komisijos nariams paaiškinimą, kuriame nurodė melagingas eismo įvykio aplinkybes.

Šiais nusikalstamais veiksmais, teikdamas priemones, šalindamas kliūtis, pridengdamas bendrininkus, R. V. palengvino nusikalstamos veikos padarymą ir padėjo valstybės tarnautojams V. M. , V. G. ir S. L. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos valstybė ir nukentėjusioji N. J. .

Be to, V. M. , V. G. ir R. V. nuteisti už tai, kad bendru susitarimu, suorganizavus V. M. , vykdant R. V. ir padedant V. G. , 2007 m. sausio 31 - vasario 3 dienų laikotarpiu (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-2-00004/07, per nusikalstamos veikos tiesioginį vykdytoją R. V. , telefoninių pokalbių ir susitikimų su N. J. metu, įkalbinėdami, šantažuodami, siūlydami pinigus ir paslaugas, siekė paveikti liudytoją N. J. , kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, jog 2007 m. sausio 2 d., apie 17.20 val., eismo įvykio metu V. M. automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vairavo ne V. M. , o kitas asmuo, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Taip pat, kad minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, kad antrąjį paaiškinimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriame ji nurodė mačiusi, jog 2007m. sausio 2 d., apie 17.20 val., eismo įvykio metu V. M. automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vairavo ne V. M. , o kitas asmuo, ji pasirašė ne 2007 m. sausio 5 d. savo namuose atnešus R. V. , o 2007 m. sausio 4 d., apklausta Mažeikių rajono policijos komisariate.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o bylą nutraukti.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos N. J. parodymais dėl 2007 m. sausio 2 d. eismo įvykio. Minėta liudytoja iš pradžių teigė, kad įvykio metu važiavo viena, vėliau pasakojo, kad kartu buvo ir jos vyras, matęs avarijos aplinkybes. V. M. pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu N. J. nurodė, kad autoįvykio metu jis (V. M. ) automobilio nevairavo, tačiau pripažino, kad taip neva jai liepęs sakyti R. V. . Parodymų keitimas, nuteistojo nuomone, kelia abejonių dėl liudytojos objektyvumo ir leidžia teigti, kad pastaroji tik siekia materialinės naudos – 50000 Lt už tariamai patirtą neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas be pagrindo pripažino V. M. kaltę pagrindžiančiu įrodymu tai, kad jis sumokėjo V. E. už jo sugadintą automobilį, savo lėšomis suremontavo apgadintą automobilį „Audi“ ir nepareiškė jokių turtinių pretenzijų L. G. , kuris turėtų būti kaltas dėl padaryto eismo įvykio. Nuteistasis V. M. pažymi, kad jis, kaip automobilio, kuriuo buvo sukelta avarija, savininkas jautė pareigą atlyginti V. E. padarytą žalą. Teismas neatsižvelgė, kad teisiamojo posėdžio metu buvo pasakyta, jog pasibaigus bylos nagrinėjimui, V. M. ir L. G. susitars dėl sumokėtų pinigų.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje remtasi neteisingais nuteistojo R. V. parodymais, kurie buvo gauti pažadant pakeisti taikomą suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę. Tokiu būdu gauti parodymai, V. M. nuomone, negali būti laikomi įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojo A. M. parodymus, kad V. M. jį informavo, jog minėto įvykio metu automobilio nevairavo. Priešingai, teismas tai nepagrįstai įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės ir šališkai palaikė kaltinimo poziciją.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad apkaltinamajame nuosprendyje be pagrindo remtasi jo mobiliojo ryšio telefono skambučių sąrašais, nes jie neįrodo, jog skambinęs ir domėjęsis kaip vyksta eismo įvykio tyrimas, jis bandė įtakoti atitinkamus pareigūnus, kad šie suklastotų eismo įvykio aplinkybes bei ieškoti bendrininkų savo tikslui įgyvendinti. Šios prielaidos nepatvirtino nei vienas liudytojas, be to, nėra ir tai patvirtinančių konkrečių pokalbių. Nuteistasis neneigia skambinęs pareigūnams, tačiau nurodo tai daręs ne kaip prokuroras, galintis pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, koordinuoti neteisėtus veiksmus ar organizuoti kitus asmenis, kad šie padėtų piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o kaip asmuo, kuriam rūpėjo, kaip tiriamas su juo susijęs įvykis.

Nuteistasis nesutinka, kad siekiant kuo greičiau pakeisti faktines eismo įvykio aplinkybes, automobilis „Audi" buvo nedelsiant ir nelegaliai, tai yra, be oficialaus įforminimo, suremontuotas UAB „Autoforsas". Pirma, automobilio remontas uždraustas nebuvo, todėl jis pradėtas remontuoti praėjus kelioms dienoms po įvykio. Antra, automobilį remontavę asmenys dirbo pagal patentą, todėl tai laikyti nelegaliu darbu be oficialaus įforminimo nėra pagrindo. Be to, ir suremontavus automobilį, nebuvo galimybės pakeisti faktinių bylos aplinkybių, nes įvykio vietoje viskas buvo nufotografuota ir užfiksuota atitinkamuose dokumentuose.

Šalies argumentai

Apelianto nuomone, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad V. M. ir R. V. iš V. G. sužinoję apie nepalankius N. J. parodymus bei nepavykusias pastangas įkalbėti N. J. juos pakeisti, 2007 m. sausio 4 d., apie 20-21 val. susitiko R. V. įmonės patalpose, norėdami aptarti ir suderinti tolimesnius savo veiksmus. Šios aplinkybės nepatvirtino nei liudytojas A. S. , nei kuris nors iš asmenų, buvusių R. V. įmonės patalpose. Nuteistasis teigia, kad su minėtais asmenimis nieko neaptarinėjo ir nurodymų nedavė.

V. M. nurodo, kad savo veiksmų su tariamais bendrininkais nederino ne tik renkant įrodymus administracinėje byloje, bet ir tarnybinio patikrinimo metu, kurį atliko Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sudaryta komisija. Teigia neinformavęs R. V. apie atliekamą tarnybinį patikrinimą ar galimą apklausą, nors tokie jo veiksmai ir nebuvo uždrausti. Be to, buvo surašyti visi eismo įvykio paaiškinimai, iš spaudos žinoma tolimesnė įvykių eiga, todėl tariamas veiksmų derinimas ir aptarimas nebuvo būtinas.

Apeliantas mano, kad nuosprendyje nepaneigta, jog V. M. , R. V. ir L. G. parodymai apie tai, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo ne V. M. , o L. G. , neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad byloje nenustatytas nei įrodymų klastojimo faktas, nei pastangos, pasinaudojant tarnybine padėtimi, duoti nurodymus kitiems asmenims atlikti nusikalstamus veiksmus.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad būtinas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje, sudėties požymis yra sukeltos pasekmės, tačiau dėl jo veiksmų didelės neturtinės žalos nepatyrė nei Lietuvos valstybė, nei nukentėjusioji N. J. , nes nusikalstamų veikų, dėl kurių yra nuteistas, nepadarė. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo klausimu yra nepakankami ir tik perrašyti iš baudžiamojo įstatymo komentaro ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimai bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, 3.1.4., 3.1.6., 3.1.7., 3.1.8. punktų nuostatų.

V. M. pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, o jei jo padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, medžiaga perduodama Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuris pagal atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą sprendžia dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo arba nepaskyrimo. Pagal minėto įstatymo 42 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymai dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo yra skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Iš byloje esančių dokumentuose matyti, kad 2007 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu jam (V. M. ) už 2007 m. sausio 2 d. tariamai padarytą prokuroro vardą žeminantį poelgį buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Šis įsakymas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris bylą sustabdė ir galutinio sprendimo nepriėmė. Nuteistasis mano, jog, nesant įsiteisėjusio administracinės kompetencijos teismo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskirtos tarnybinės nuobaudos už 2007 m. sausio 2 d. autoįvykį, Šiaulių apygardos teismas neturėjo teisės remiantis abejotinais įrodymais konstatuoti, kad jis (V. M. ) 2007 m. sausio 2 d., būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį. Esant tokiai teisinei situacijai, apelianto teigimu, bendrosios kompetencijos teismas negali turėti viršenybės prieš administracinį teismą bei iš anksto nustatyti aplinkybių, kurios dar tik vėliau bus nustatinėjamos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistasis V. M. mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3, 6, 20, 115, 305, 311-313, 315, 326 ir 329 straipsniais pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame neįrodyta, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, neišsiaiškintos visos bylos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pareikštais kaltinimais, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių parodymų, darant išvadas remiamasi vien samprotavimais bei prielaidomis, o nuosprendis surašytas iš esmės tik perrašant kaltinamąjį aktą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde prašo bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą. Tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyti minėto straipsnio pažeidimai, nuteistasis prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios N. J. parodymus bei neteisingai nustatė jos procesinį statusą šioje baudžiamojoje byloje. Apklausta teismo posėdyje N. J. teigė supratusi, kad dėl jos pasirašyto paaiškinimo įvykio kaltininkas išvengs baudžiamosios atsakomybės. Be to, pripažino, kad jokio kitų asmenų poveikio, kuris įtakotų jos apsisprendimą ir valią, nebuvo, todėl apeliantas mano, kad jos elgesį nulėmė išimtinai asmeniniai motyvai. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusioji turėjo galimybę atsisakyti bendrauti su R. V. , tačiau su pastaruoju pati bandė susisiekti, o davusi melagingą paaiškinimą, ilgą laiką nesikreipė į teisėsaugos institucijas, apklausiama pirmą kartą davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Šias aplinkybes bei N. J. dalyvavimą bendrininkų grupe padedant piktnaudžiauti tarnyba patvirtina bei galimą poveikį N. J. , kaip liudytojai, paneigia iš esmės visų apklaustų, tiesiogiai su ja kontaktavusių asmenų (S. L. , R. V. ) bei pačios N. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis mano, kad minėtos nukentėjusiosios veika, duodant melagingus parodymus, atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius. V. G. nesutinka su padaryta išvada, kad N. J. buvo grasinama, ji buvo šantažuojama bei daromas kitokio pobūdžio poveikis, siekiant išgauti melagingus parodymus, nes tai prieštarauja kitai teismo padarytai išvadai, kad liudytoja susitikimo su R. V. metu svarstė ne tik prisipažinimo, bet ir melagingų parodymų davimo galimybes, tai yra, jos pasirinktą elgesį nulėmė ne kitų asmenų prašymas, o laisvas apsisprendimas. Byloje nėra duomenų, kad N. J. buvo pažeminta, kad dėl nuteistųjų, o ne dėl savo pačios neteisėtų veiksmų jai pablogėjo sveikata. Tai, kad telefoninių pokalbių įrašuose žodis „švėkšna" yra vartojamas N. J. atžvilgiu, jokios aplinkybės nepatvirtina, be to, užfiksuoti pokalbiai vyksta privačiai, neviešinant. Aplinkybė, kad galimai N. J. buvo įžeidinėjama, neturi ryšio su jos pareikštu ieškiniu. Apie tariamą įžeidinėjimą N. J. galėjo sužinoti tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, susipažinusi su telefoninių pokalbių įrašais. Ši aplinkybė paneigia, kad buvo tyčia siekiama sukelti neigiamas emocijas bei ją pažeminti. Apeliantas pažymi, kad N. J. patirti neigiami išgyvenimai yra susiję su jos melagingais paaiškinimais, padėjimu piktnaudžiauti tarnybine padėtimi bei su baime dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teigimu, teismas be pagrindo nepatikėjo jo parodymais, kad abu N. J. paaiškinimai surašyti tą pačią dieną. Jis nurodo nedalyvavęs N. J. duodant pirmąjį paaiškinimą. Pažymi, kad teismo išvada, jog poveikis liudytojai buvo pradėtas daryti kur kas anksčiau, siekiant pakeisti eismo įvykio aplinkybes, yra nepagrįsta, nes minėta veika iki ikiteisminio tyrimo pradžios pagal baudžiamąjį įstatymą nebuvo laikoma nusikalstama. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad, motyvuodamas civilinio ieškinio patenkinimą, teismas nurodė, kad „bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad N. J. pati sutiko duoti melagingus parodymus ir juos davė,"<...>„pati nukentėjusioji N. J. atskirais atvejais elgėsi patikliai ir rizikingai, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jai būtų akivaizdžiai grasinama, ir atskirais atvejais, kaip teigė pati nukentėjusioji, siekdama atsikratyti kaltinamųjų poveikio, ji pasiduodavo kaltinamųjų įtakai". Tokia išvada yra prieštaringa ir kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių teisingumo, kurios kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, ir tai, apelianto nuomone, yra esminis Lietuvos Respublikos BPK pažeidimas. N. J. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad N. J. galėjo veikti kaip S. L. , R. V. ir V. M. bendrininkė. Jos vaidmuo padedant piktnaudžiauti tarnyba ir panaudoti jos melagingą paaiškinimą buvo aktyvus, truko ilgą laiko tarpą, o tarp N. J. neteisėtų veiksmų pasirašant melagingą paaiškinimą ir kilusių pasekmių – didelės neturtinės žalos valstybei yra priežastinis ryšys. Be to, teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji nurodė supratusi savo veiksmų pasekmes, o tai teismas turėjo įvertinti kaip veikimą tiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis numato draudimą versti asmenį duoti parodymus prieš save. Analogiška norma įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos BPK 80 straipsnio 1 dalyje – kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teisme, apelianto teigimu, šios garantijos N. J. atžvilgiu užtikrintos nebuvo ir tai sukliudė jai duoti nešališkus ir objektyvius parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nukentėjusiosios parodymais pagrįstas neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos BPK 80 straipsnio 1 dalies bei 219 straipsnio 3 punkto nuostatas, o neteisėtai gauti parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalyje.

Nuteistasis V. G. nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipnsio 3 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme" 14 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyta, kad N. J. taip pat dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje. Liudytojos baudžiamosios atsakomybės klausimas nebuvo spręstas ir pirmosios instancijos teisme.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą, nes nuosprendyje rėmesi N. J. , R. V. , D. K. , A. S. parodymais, duotais prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o ne teismui. Minėtiems pareigūnams duoti parodymai nelaikomi įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais. Teisme jie gali būti perskaityti, siekiant patikrinti esančių įrodymų teisingumą, tai yra, naudojami ribotai - įstatymo nustatyta apimtimi. Tokiu būdu, nuteistojo V. G. nuomone, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį, 276 straipsnio 4 dalį, 242 straipsnį, 272 straipsnį ir 301 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis teigia, kad teismo išvadų, jog jis kartu su R. V. derino ir atliko kokius nors veiksmus, kvalifikuojamus kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, savo iniciatyva kvietė advokatą G. G. bei nuteistąjį R. V. , nepatvirtina jokie įrodymai. Priešingai, liudytojas G. G. parodė, kad jį pakvietė D. K. (2007 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio protokolas). R. V. savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu V. G. atžvilgiu, teismo posėdyje nepatvirtino nurodydamas, kad, siekdamas būti paleistas iš suėmimo, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu R. V. paneigė jo (V. G. ) dalyvavimą piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Be to, iš R. V. parodymų matyti, kad jis savarankiškai atliko aktyvius veiksmus, norėdamas surinkti informaciją apie administracinio teisės pažeidimo bylą bei gauti iš nukentėjusiosios N. J. paaiškinimą. Užfiksuoti pavieniai pokalbiai tarp jo (V. G. ) bei R. V. nepatvirtina susitarimo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi.

Apeliantas pažymi, kad S. L. , siekdamas jį apkalbėti bei tuo pačiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, tarnybinio patikrinimo bei ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus ir nurodė skirtingas įvykių aplinkybes. Tai, kad S. L. jį apkalbėjo, patvirtina liudytojo V. L. parodymai (2007 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio protokolas).

Teismo išvada, kad S. L. indėlis darant nusikaltimą buvo mažesnis nei kitų bendrininkų, o prie nusikaltimo prisidėjo paveiktas savo tiesioginio viršininko ir vykdydamas jo valią, yra nepagrįsta ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Iki kaltinime nurodytų įvykių S. L. jau anksčiau yra atsisakęs vykdyti jo (V. G. ) nurodymus eismo priežiūros skyriaus veiklos klausimais, buvo kilę asmeninio pobūdžio konfliktų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, atlikdamas savo tarnybines funkcijas, jis netyrė drausmės nusižengimų bei neskyrė drausminių nuobaudų Eismo priežiūros poskyryje dirbantiems pareigūnams, todėl S. L. parodymai apie galimas neigiamas pasekmes tarnyboje yra niekuo nepagrįsti. Tai patvirtino liudytojų A. M. (2007 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio protokolas) bei A. M. parodymai (2007 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio protokolas), kad S. L. veikė ir priėmė sprendimus laisva valia, turėdamas galimybę pranešti viršininkui apie neteisėtus jo (V. G. ) nurodymus.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. K. parodymais, jog paprašytas V. G. , 2007 m. vasario 1 d. vakare jis skambino R. V. bei advokatui G. G. . Apeliantas nurodo, kad R. V. telefono numerį turėjo pats, todėl galėjo su pastaruoju susisiekti be kitų pagalbos. Advokatas G. G. teisme paneigė, kad jo atvykimu rūpinosi apeliantas V. G. .

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismo išvada, kad jis paslėpė N. J. paaiškinimo originalą, kuriame nurodytas V. M. padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo faktas, pagrįsta tik prielaidomis. Iš liudytojos A. Ž. parodymų matyti, kad administracinio teisės pažeidimo medžiaga 2007 m. sausio 5-8 dienų laikotarpiu buvo pas įvairius pareigūnus - N. G. , A. Ž. , A. M. , G. J. , S. L. . Iš Mažeikių raj. Policijos komisariato viršininko rašto matyti, kad V. G. kabinete stovėjęs seifas nebuvo inventorizuotas, jo įsigijimo dokumentų nėra, šio seifo raktų skaičius ir jų turėtojai - nežinomi. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad paaiškinimo originalą į seifą galėjo padėti S. L. , kuris turėjo raktus nuo kabineto ir ruošė administracinio teisės pažeidimo medžiagą, darė jos kopijas. Duomenų, kad R. V. pakeistą paaiškinimą perdavė jam (V. G. ) byloje nėra. Tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus teismas turėjo padaryti išvadą, kad paaiškinimo originalo paslėpimo aplinkybės byloje nenustatytos.

Nuteistasis V. G. nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodamas, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Minėto nusikaltimo sudėtį atitinkančių V. G. veiksmų ir tai patvirtinančių faktinių aplinkybių teismas nenustatė. Priešingai, visi veiksmai, tiriant L. G. vaidmenį bei apklausiant nukentėjusiąją N. J. buvo atliekami teisėtai, žinant policijos komisariato viršininkui ir vykdant jo nurodymus. Tai patvirtina liudytojo A. M. parodymai. Nors liudytojas N. G. teisme nurodė, kad V. G. jam liepė apklausti L. G. , tačiau, apelianto manymu, liudytojas netiksliai prisimena įvykių eigą, todėl gali klysti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi telefoninių pokalbių įrašais. Byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir pokalbių įrašų darymo protokolai (t.3, b. 1.14-189) neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalis), kadangi įrašuose užfiksuoto asmens balsas nėra identifikuotas, apeliantas šių pokalbių nepripažino ir nurodė, kad jo telefonu galėjo pasinaudoti ir kiti asmenys. Be to, nelogiška teismo išvada, kad telefoninio pokalbio įraše užfiksuotą frazę „Nu davai" pasakė V. G. , ir tai tariamai patvirtina nukentėjusiosios N. J. , liudytojų S., D. K. bei R. V. parodymus dėl pastarojo susitikimo su V. G. ir paneigia jo (V. G. ) parodymus, kad su R. V. buvo susitikęs tik vieną kartą. Priešingai, nei iš teismo nurodytos frazės turinio, nei iš liudytojų parodymų negalima nustatyti, apie ką yra kalbama telefoninių pokalbių įrašuose. D. K. šių pokalbių turinio nepatvirtino, o kitų duomenų, kad juose girdimas V. G. balsas, byloje nėra.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo parodymus, jog, susitikus su R. V. ir V. M. pas D. K. , jie nebendravo. Priešingai nei nustatė teismas, apeliantas teigia nurodęs kad į įmonę „(duomenys neskelbtini)" nuvyko susitikti su šios įmonės darbuotoju Sauliumi, su kuriuo bendrauja tarnybinių automobilių remonto klausimais. Šios aplinkybės teismas nepaneigė.

Nepagrįsta teismo išvada, kad V. M. , pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir giminaičio R. V. pagalba, siekė pakeisti eismo įvykio aplinkybes ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei nustatyta skundžiamuoju nuosprendžiu, nėra jokių įrodymų, kad V. M. su V. G. būtų derinęs kokį nors planą ar įrodymų, kad tas planas apskritai egzistavo.

Teismo išvada, kad darydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, V. G. tikėjosi palaikyti su V. M. gerus, draugiškus santykius ir taip siekė asmeninės naudos, nepagrįsta jokiais įrodymais. Apeliantas teigia atlikęs savo pareigas bei vykdęs viršininko nurodymus, o V. M. , kaip administracinio teisės pažeidimo teisenos dalyviui, jis privalėjo suteikti informacijos, būtinos jo teisėms realizuoti. Pažymi, kad nuosprendyje teismas netiesiogiai padarė žeminančių asmens orumą išvadų konstatuodamas, kad E. R. veikla turėjo įtakos V. M. veiksmams, susijusiems su neteisėta įtaka tiriant eismo įvykio aplinkybes bei V. G. siekiant asmeninės naudos.

Nors teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kad V. G. būtų tiesiogiai atlikęs kokius nors konkrečius poveikio veiksmus N. J. atžvilgiu, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad jis patarimai padėjo V. M. ir R. V. ją paveikti. Kokio pobūdžio šie patarimai buvo, byloje nenustatyta, jų buvimo nepatvirtina nei V. M. , R. V. parodymai, nei mobiliojo ryšio telefonų pokalbių įrašais, vykę tarp D. K. , V. M. , R. V. . Šiuose pokalbiuose, nuteistasis teigia, nedalyvavęs, o pokalbyje tik vieną frazę pasakęs asmuo - neidentifikuotas. Priešingai, N. J. parodymus davė laisva valia, pasitarusi su R. V. , tarpininkaujant A. S. ir R. S. , o parodymus pakeitė grasinant ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad analogiškus N. J. ir L. G. , taip pat A. S. bei R. S. veiksmus, pirmosios instancijos teismas kvalifikavo skirtingai. V. G. mano, kad A. S. , R. S. ir N. J. parodymai gauti neteisėtu būdu, tai yra, apklausiant asmenis apie aplinkybes, apie kurias jie negali būti apklausti kaip liudytojai. V. G. nurodo, kad nesikalbėjo su R. V. apie jam žinomas bylos aplinkybes, nes apie tai nieko nežinojo, todėl mano, kad pastarasis jį apkalba.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo teisėja 2008 m. gegužės 13 d., paskelbusi nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, nurodė, jog visas nuosprendis bus surašytas vėliau ir visiems proceso dalyviams bus išsiųstas paštu. Visas nuosprendis buvo surašytas ir pateiktas 2008 m. gegužės 19 d. Jame nurodytas dvidešimties dienų apskundimo terminas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tačiau nuosprendyje nebuvo nenurodyti pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BPK 308 straipsnyje. Apeliantas mano, kad teisėjų kolegija atimdama teisę apskųsti nuosprendį per įstatymo numatytą terminą, tai yra, sutrumpindama nuosprendžio apskundimo terminą, suvaržė įstatymo garantuotas teises (Lietuvos Respublikos BPK 313 straipsnio 3 dalis), tuo padarydama esminį BPK pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 3 dalyje.

Nurodytos aplinkybės, nuteistojo nuomone, leidžia teigti, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, priimant nuosprendį, padaryti esminiai Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas neneigia, kad sužinojęs apie N. J. duotą paaiškinimą, jog eismo įvykio metu automobilį vairavo V. M. , pasisiūlė paskambinti A. S. ir, jam tarpininkaujant, pasikalbėti su N. J. . Pastaroji neprieštaraudama sutiko pakeisti anksčiau duotą paaiškinimą, tačiau atsisakė vykti į policijos komisariatą. Apie tai apeliantas informavo V. G. , kuris nurodė S. L. nuvažiuoti pas minėtą liudytoją ir paimti naują paaiškinimą, tačiau šis nepakluso. Po kurio laiko, V. G. jam (R. V. ) padavė į laikraštį įdėtą surašytą paaiškinimą, kurio neskaitęs nuvežė N. J. . Pasirašytą paaiškinimą grąžino V. G. . Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nežinojo, jog eismo įvykio metu automobilį vairavo V. M. . Teigia, kad jokio susitarimo dėl įrodymų klastojimo taip pat nebuvo, ir nors su nuosprendyje nurodytais asmenimis bendravo, tačiau jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Šių aplinkybių nepaneigia ir V. M. , V. G. bei A. S. parodymai.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojai N. J. nedarė jokio poveikio, pastaroji pati jo ieškojo, klausė, kaip elgtis, tačiau jis nurodęs sakyti tiesą. Teigia neturėjęs tyčios paveikti N. J. , neliepė jai duoti melagingų parodymų, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis žinojo, jog N. J. yra apklausiama atliekant ne tarnybinį patikrinimą, o vykdant ikiteisminį tyrimą, todėl mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 - 5 dalių bei 305 straipsnio reikalavimus, nes byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Teismas motyvuodamas, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, nuosprendyje nuolat kartoja nieko nepatvirtinančią frazę – „kolegija laiko neįtikinamais ir nelogiškais“. Pažeisdamas minėtų Lietuvos Respublikos BPK straipsnių nuostatas, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, 3.1.4 punkto nuostatų.

Šalies argumentai

R. V. teigia, kad telefoniniai pokalbiai, kuriais remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra informatyvūs, jie patvirtina tik pačių pokalbių buvimo faktą, bet ne jų turinį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, atskiros jo dalys perrašytos iš kaltinamojo akto, o išvados pagrįstos vien prielaidomis ir samprotavimais.

Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje nenurodyta, kokios didelės neturtinės žalos dėl tariamai neteisėtų jo veiksmų patyrė valstybė ar kiti asmenys, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad jis padėjo valstybės tarnautojams piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, jo veikoje nėra būtino šio nusikaltimo elemento – atsiradusių pasekmių. Apelianto nuomone, šios nuosprendžio dalies motyvai buvo tiesiog nukopijuoti nuo baudžiamojo įstatymo komentaro ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.

Nuteistasis nurodo, kad jo procesinė padėtis neturėtų skirtis nuo N. J. procesinės padėties, nes pastaroji savo noru pasirašė melagingą paaiškinimą, davė neteisingus parodymus, o tai darydama privalėjo suprasti tokios veikos pavojingumą bei galimas pasekmes.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, o jei jo padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, medžiaga perduodama generaliniam prokurorui, kuris pagal atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą sprendžia dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo arba nepaskyrimo. Pagal minėto įstatymo 42 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymai dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo yra skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2007 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu V. M. už 2007 m. sausio 2 d. tariamai padarytą prokuroro vardą žeminantį poelgį buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Šis įsakymas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris bylą sustabdė ir galutinio sprendimo nepriėmė. Nuteistasis mano, jog, nesant įsiteisėjusio administracinės kompetencijos teismo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskirtos tarnybinės nuobaudos už 2007 m. sausio 2 d. autoįvykį, Šiaulių apygardos teismas neturėjo teisės remiantis abejotinais įrodymais konstatuoti, kad V. M. 2007 m. sausio 2 d. būdamas neblaivus sukėlė autoįvykį. Esant tokiai teisinei situacijai, pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti šio apkaltinamojo nuosprendžio, kol administracinės kompetencijos teisme nebuvo galutinai nustatyta, kad V. M. , būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistasis R. V. mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, priimtas šališkai ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos BK ir Lietuvos Respublikos BPK normas bei nepagrįstai atmetant jį teisinančius įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. M. ir V. G. bei jų gynėjai prašė šių nutestųjų apeliacinius skundus patenkinti. Nuteistojo R. V. gynėjas prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. , V. G. ir R. V. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikaltimas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriais nesutinkama su teismo pateiktu bylos įrodymų vertinimu, išreiškia gynybos poziciją šiuo klausimu, tačiau nepatvirtina teismo šališkumo fakto. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti minėtos nuostatos pažeidimo pirmosios instancijos teisme, nes teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, atsakančius į klausimą, kas vairavo automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , 2007-01-02 autoįvykio metu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2007-01-02 apie 17 val.20 min. V. M. automobilį vairavo ir autoįvykį sukėlė būtent šio automobilio savininkas. Tai įrodo įvykį tiesiogiai mačiusių nukentėjusiosios N. J. , liudytojo V. J. parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad jie atpažino autoavariją sukėlusį asmenį kaip prokurorą V. M. , o joks kitas asmuo automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) autoįvykio metu nevažiavo. Tokie minėto liudytojo parodymai yra visiškai nuoseklūs, duomenų, dėl ko jis galėtų apkalbėti V. M. , nenustatyta, todėl šie jo parodymai pagrįstai įvertinti kaip patikimas įrodymas fakto, kad automobilį vairavo V. M. . Pagrįstai pasiremta ir nukentėjusiosios parodymais. Nors dėl byloje tiriamų aplinkybių ji ir buvo pasirašiusi paaiškinimą, kad automobilį vairavo ne V. M. , o kartu su juo važiavęs kitas asmuo, tai nepaneigia jos ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, taip pat ir jos pačiame pirmajame paaiškinime nurodytų aplinkybių, kad automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) autoįvykio metu vairavo V. M. , teisingumo. Nukentėjusioji parodė neteisingo paaiškinimo pasirašymo aplinkybes, jos išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje. Nukentėjusiosios parodymų teisingumą patvirtina Mažeikių rajono policijos komisariate užfiksuoti du jos telefoniniai pranešimai, kad Mažeikių m. Laisvės - Algirdo g., priešais parduotuvę „Apynys“, eismo įvykį padarė neblaivus Mažeikių prokuroras, ir kad atvykę pareigūnai neformina eismo įvykio (b. l. 38-39, t. 1). Jos parodymus patvirtina ir tai, kad tarp pateiktų 6 asmenų fotografijų ji atpažino V. M. kaip tą asmenį, kuris vairuodamas automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , sukėlė autoįvykį (b. l. 74, t. 2). Svarbiu įrodymu, kad automobilį vairavo šis nuteistasis, teisėjų kolegija laiko paties V. M. 2007-01-02 pasirašytą paaiškinimą, kuriame jis pripažįsta sukėlęs autoįvykį, nurodo, kad automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo vienas ( b. l. 150, t. 1), taip pat V. M. pasirašymą autoįvykio plane kaip automobilio vairuotojo (b. l. 151, t. 1). Iš alkotesterio rodmenų matyti, kad tą dieną 18 val. 14 min. V. M. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis - 2,24 promilės (b. l. 152, t.1). Atsižvelgiant į šio nuteistojo gyvenimiškąją ir ypač į jo profesinę patirtį – tardytoju, o vėliau prokuroru dirbo nuo 1991 metų - kaip visiškai neįtikinamas ir negyvenimiškas atmestinas jo paaiškinimas, kad nebūtą kaltę dėl autoįvykio prisiėmė nenorėdamas padaryti nemalonumų jo automobilį tariamai vairavusiam giminaičiui L. G. . Toks paaiškinimas taip vertinamas dėl to, kad V. M. negalėjo nežinoti, kad neblaivūs pareigūnai sukėlę autoįvykius yra griežtai baudžiami, o ne pareigūnui L. G. sankcijos tikrai nebūtų tokios sunkios. Taigi, jei pastarasis iš tiktųjų būtų kaltas dėl įvykio, tai pareigūnui prisiimti kaltę ir taip rizikuoti savo tarnyba yra nelogiška.

Kad automobilį 2007-01-02 autoįvykio metu vairavo V. M. , įrodo ir liudytojo G. J. parodymai, kad jam, kaip policijos pareigūnui atvykus į įvykio vietą, pastarasis prisipažino vairavęs automobilį, sakė "blogai, prisidirbau". Matėsi, kad V. M. kakta sumušta, o automobilio „Audi 100“ priekinis stiklas buvo įskilęs vairuotojo pusėje. Šias aplinkybes apie kaktos sužalojimą ir stiklo įskilimą patvirtino matęs ir liudytojas T. M. . Šis liudytojas taip pat parodė, kad jis, kaip Mažeikių r. policijos komisariato pareigūnas, atsakingas už eismo įvykius, nuvyko į autoįvykio vietą ir iš paties V. M. girdėjo, jog būtent jis vairavo automobilį autoavarijos metu (b. l. 192, t. 7). Liudytojas D. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaityti ikiteisminio bylos tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi (b. l. 190, t. 7). Juose liudytojas, be kita ko, taip pat parodė jau minėtas aplinkybes apie tai, kad V. M. kakta buvo sumušta, o automobilio „Audi 100“, priekinis stiklas buvo įskilęs vairuotojo pusėje (b. l. 113-115, t. 2).

Liudytojas V. E., į kurio automobilį atsitrenkė automobilis „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , parodė, kad išgirdęs smūgio garsą nuėjo prie savo automobilį ir ten matė V. M. . Iš pastarojo elgesio, iš atsiprašymo suprato, kad kitą autoįvykyje dalyvavusį automobilį vairavo V. M. (b. l.194, t. 7).

Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-01-02 autoįvykio metu vairavo V. M. , yra teisinga. V. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad automobilio „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontas po autoįvykio nebuvo uždraustas, todėl ir operatyvus jo suremontavimas nelaikytinas įrodymu, kad siekta kuo greičiau pakeisti įvykio aplinkybes. Šis apeliantas pagrįstai nurodo ir tai, kad jo sumokėjimas V. E. už jo sugadintą automobilį ir savo automobilio remontavimas savomis lėšomis taip pat nėra tiesioginis įrodymas, kad autoįvykio metu automobilį vairavo jis. Tačiau ir pripažinus tokių apeliacinio skundo argumentų teisingumą, pati išvada apie tai, kas vairavo šį automobilį, lieka nepakitusi, nes ji nustatyta remiantis daugybe jau aptartų įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ir V. M. bei L. G. parodymus, kuriuose teigiama, jog 2007-01-02 V. M. automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė L. G. . Šis teismas įvertino V. M. parodymų neatitikimą daugeliui įrodymų, tarp jų – jo paties 2007-01-02 pasirašytam paaiškinimui, taip pat jau aptartą nelogiškumą V. M. aiškinant apie paskatas, dėl kurių jis tariamai prisiėmė svetimą kaltę, rašydamas savo pirmąjį paaiškinimą dėl autoįvykio. V. M. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neteisingus, duotus bandant išvengti atsakomybės. Kaip nenuoseklūs ir duoti siekiant padėti V. M. išvengti atsakomybės pagrįstai įvertinti ir L. G. parodymai. Šių L. G. parodymų savybių buvimas detaliai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl čia nekartojamas. D. V. parodymai taip pat nepaneigia jau minėtos išvados apie automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusį asmenį, nes jis teisme jau netvirtino, kad iš jo degalinės V. M. išvažiavo vežamas keleivio vietoje. Jokie kiti įrodymai skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados apie tai, kas vairavo automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-01-02 autoįvykio metu, taip pat nepaneigia. Nuoroda V. M. apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo A. M. parodymų apie tai, kad V. M. jį informavo, jog įvykio metu automobilio nevairavo, nėra pagrįsta. Iš pirmosios instancijos teismo protokole esančių liudytojo A. M. parodymų matyti, kad jis apie tokį teiginį, kokį apeliaciniame skunde nurodo V. M. , neminėjo (b. l. 158-159, t. 7). Tokio apeliacinio skundo teiginio nepatvirtina ir pirmosios instancijos teisme perskaityti ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti šio liudytojo parodymai, kurių teisingumo liudytojas neginčijo. Šiuose ikiteisminio bylos tyrimo metu duotuose parodymuose užfiksuota: „man V. M. paskambino į mobilų telefoną. Pasakė, kad padarė autoįvykį ar dalyvavo šiame įvykyje, kad policijos pareigūnai be pagrindo kabinasi prie jo, kad jis nekaltas“ (b. l. 143-144, t. 2). Taigi, matyti, jog V. M. tame telefoniniame pokalbyje neigė ne automobilio vairavimo faktą, bet savo kaltumą dėl autoįvykio. Pažymėtina ir tai, jog išvada skundžiamame nuosprendyje, kad V. M. siekė išvengti atsakomybės už sukeltą autoįvykį, daroma ne vien iš šio skambučio A. M. , bet įvertinus ir tai, kad iš karto po įvykio V. M. skambino L. G. , V. G. , R. V. ir kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo skambučių eiliškumą, intensyvumą, V. G. parodymus, jog buvo kalbama apie įvykį, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tų skambučių tikslas buvo išvengti atsakomybės už įvykį. Tokia išvada motyvuota ir pagrįsta, atitinkanti bylos įrodymus, todėl jos padarymas neduoda pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog ši išvada rodo teismą buvus šališką ir palaikiusį kaltinančią poziciją. V. M. teiginys apeliaciniame skunde, kad tie skambučiai daryti ne kaip prokuroro, galinčio pasinaudoti tarnybos padėtimi, koordinuoti neteisėtus veiksmus ar organizuoti kitus asmenis, kad šie padėtų piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o kaip asmens, kuriam rūpėjo kaip tiriamas su juo susijęs įvykis, nėra įtikinamas ir pagrįstas. Kaip žinoma iš bylos, į įvykio vietą buvo atvykę net du policijos ekipažai, taip pat ir V. G. , kuris ėjo Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko pareigas. Apie įvykį buvo informuota ir Mažeikių r. apylinkės prokuratūra ir apie tai V. M. žinojo, nes, kaip matyti iš Mažeikių r. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo P. G. parodymų, jis po įvykio tą patį vakarą buvo susitikęs ir kalbėjosi su V. M. . V. M. pasirašė ir tą patį vakarą surašytą paaiškinimą bei įvykio planą. Iš to jis neabejotinai suvokė, kad atliekamas tyrimas.

Tokių tyrimo veiksmų ir gana gausaus pareigūnų, įtrauktų į tyrimą arba informuotų apie jį, rato bet kuriam eiliniam asmeniui tikrai turėjo pakakti, juo labiau, kad pats tyrimo objektas – eilinė „metalinė“ autoavarija. Lietuvoje dar nėra įprasta, kad eilinis asmuo, su kuriuo susijęs eismo įvykis, vakare skambintų to rajono policijos komisariato viršininkui ne į darbovietę ir aiškintų, kad jam pavaldūs darbuotojai netinkamai atlieka pareigas. Todėl V. M. aiškinimas apeliaciniame skunde, kad pareigūnams skambino tik kaip asmuo, kuriam rūpėjo kaip tiriamas su juo susijęs įvykis, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas, kad tos aplinkybės, ar V. M. vairavo automobilį autoįvykio metu, vis tik negalima laikyti nustatyta, kol nėra išnagrinėta administracinė byla, kurioje V. M. ginčija savo kaltę. Su tuo sutikti taip pat nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą pagal V. M. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007-02-01 įsakymo paskirti jam tarnybinę nuobaudą už tai, kad neblaivus sukėlė avariją ir piktybiškai sakė netiesą, 2007-04-11 nutartimi sustabdė, kol bus išnagrinėta ši baudžiamoji byla. Taigi, sulaukti sprendimo administracinėje byloje, neišnagrinėjus šios bylos, išvis nėra galimybių. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Čia minėti duomenys, kuriais remiantis padaryta išvada, kad autoįvykio metu automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo V. M. yra gauti nustatyta baudžiamajame procese tvarka, juos pirmosios instancijos teismas laikė įrodymais, tokios pat nuomonės yra ir apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas nėra saistomas kitose bylose priimtų sprendimų, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Apeliaciniuose skunduose ginčijamas N. J. procesinės padėties teisingumas, nurodoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis, reglamentuojantis kaltinamojo akto turinį, nustato, kad jame nurodoma:

1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas;

2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys;

3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės;

4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas;

5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką;

6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją;

7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Šios bylos kaltinamasis aktas yra 7 bylos tomo 3-30 lapuose. Kaltinimai teisminio nagrinėjimo metu iš dalies pakeisti (b. l. 91-101, t. 8). Visi Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalaujami duomenys šiuose dokumentuose yra nurodyti. Todėl teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nėra pagrindo. V. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų tuo, kad nukentėjusioji N. J. nepatraukta baudžiamojon atsakomybėn, nors ji pasirašė melagingą paaiškinimą ir apklausiama taip pat davė melagingus parodymus. Skunde nurodyta, kad tai ji padarė neverčiama, savo noru, todėl jos veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Kaltinamajame akte nenurodyta ir tai, kad nukentėjusioji dalyvavo padarant ir Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl, pasak nuteistojo V. G. , kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme" 14 punkto reikalavimų.

Šiame punkte yra nurodyta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt.

Kaip jau minėta, kaltinamajame akte visų šių reikalavimų laikytasi. Teigti, kad nukentėjusioji pati padarė nusikalstamas veikas, taip pat nėra pagrindo. Nors V. G. teigia, kad ji savo noru pasirašė neteisingą paaiškinimą ir apklausiama davė melagingus parodymus, tai nėra teisinga. Iš N. J. 2007-11-05 pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad neteisingą paaiškinimą apie tai, kad 2007-01-02 autoįvykio metu automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo asmuo, kuris išlipęs pasišalino iš įvykio vietos, o automobilio savininkas išlipo iš keleivio vietos (b. l. 36, t. 1), ji pasirašė ne savo valia. Nukentėjusioji parodė, kad tai padarė, o ir 2007 m. vasario 1 dieną apklausoje neteisingus, tokius, kokius nurodė R. V. , parodymus davė dėl jai daryto psichologinio spaudimo. Jos buvo ieškoma kartais net ir naktimis, R. V. klausinėjo jos, kur dirba vyras, kur jis gimęs, kur dirba broliai, seserys, jai buvo sakyta, kad ja, kaip paprastu žmogum, niekas netikės (b. l. 61-63, t. 8, 162, t. 7). Tai, kad nukentėjusioji poveikiui pasidavė ne itin sunkiai, apie ką paminėta ir skundžiamame nuosprendyje, nepaneigia pačio poveikio fakto ir jo reikšmės. Savo iniciatyva nukentėjusioji nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti padėti pareigūnams piktnaudžiauti tarnyba ar duoti neteisingus parodymus.

Todėl kaltinamasis aktas nėra ydingas ir dėl kitos V. G. apeliaciniame skunde nurodytos priežasties – kad jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. kad įtarimai nepareikšti N. J. . Pripažinus, kad N. J. procesinis statusas buvo nustatytas teisingai, laikytini nepagrįstais ir V. G. apeliacinio skundo argumentai, kad N. J. negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja, ir kad jos, kaip liudytojos parodymais negalima remtis. Šioje byloje nebuvo kaltinami nei A. S. , nei R. S. , todėl V. G. be pagrindo teigia ir tai, kad šie asmenys negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai ir kad jų parodymais taip pat nebuvo galima remtis priimant nuosprendį.

Nors R. V. teigia nežinojęs, kas įvykio metu vairavo automobilį, iš N. J. parodymų apie pokalbio su į jos namus atvykusiu R. V. turinį matyti, kad pastarasis jos prašė pakeisti parodymus, sakydamas, kad jos parodymais niekas nepatikės. Toks jo elgesys patvirtina, kad jam buvo žinomas pirminio N. J. paaiškinimo turinys. D. V. nebuvo jokio reikalo rūpintis neteisingo paaiškinimo pakeitimu, jei tas nukentėjusiosios paaiškinimas iš tikro būtų buvęs neteisingas, nes tyrimas dar nebuvo baigtas ir manyti, kad tas tariamai neteisingas nukentėjusiosios paaiškinimas turės svarbią reikšmę, kad jis nebus nuneigtas teisingais įrodymais, nebuvo jokio pagrindo. Kad šie teoriniai motyvai nėra neteisingi, įrodo ir paties R. V. parodymuose, kalbant apie savo antrąjį vizitą 2007-02-05 pas nukentėjusiąją, užfiksuota frazė: „Kai nuvežiau pasirašyti suklastotą dokumentą – suvokiau, kad reikia padėti V. M. “ (b. l. 19, t. 8).

Nuteistasis R. V. teigia, kad nebuvo išankstinio susitarimo su nuosprendyje nurodytais asmenimis dėl dokumentų klastojimo. Toks teiginys prieštarauja bylos įrodymams, iš kurių matyti, kad R. V. visų pirma bandė paveikti nukentėjusiąją, kad ši pati nuvyktų apklausai į policiją. Pats R. V. policijoje nedirba, todėl rūpintis policijos funkcijomis nėra jo pareiga ir be susitarimo su suinteresuotais asmenimis jis to nebūtų daręs. Tas pats pasakytina ir apie kitus jo veiksmus - pranešimą V. G. , kad nukentėjusioji atsisako atvykti į policiją papildomai apklausai, neužilgo po to sekusį vežimą nukentėjusiajai pasirašyti suklastotą paaiškinimą ir jo parvežimą atgal į policiją. Nors pats R. V. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino tai daręs pagal susitarimą su V. M. ir V. G. , o apeliaciniame skunde išvis ginčija tokią aplinkybę, šį susitarimą buvus galima konstatuoti atsižvelgiant į jau minėtų veiksmų seką, kuri be tokio susitarimo nebūtų galima, nes šiaip sau, be noro padėti V. M. nei V. G. , nei R. V. tokių veiksmų nedarytų. Kad tai nėra vien tikimybė, matyti iš R. V. parodymų pirmosios instancijos teisme, jog 2007-01-04 vakare apie 22 val. jis susitiko su į jo kontorą atvažiavusiais V. M. ir V. G. , pasikalbėjo, padiskutavo apie įvykį. V. G. pasakė, kad „policijoje buvo kažkokia moteriškė, aš paklausiau ar ji buvo įvykio vietoje. Jis atsakė kad taip./.../ Aš paskambinau A. S. ir paklausiau, ar negalėtų jos atvežti pasikalbėti“ (b. l. 17, t. 8).

Ikiteisminio bylos tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-02-13 R. V. patvirtino 2007-01-04 vakare buvus tokį susitikimą ir tai, kad buvo aptariama, jog reikia paveikti nukentėjusiąją, kad ši duotų V. M. naudingus parodymus (b. l. 29-30, t. 6). Ši apklausa, nors ir atlikta ikiteisminio bylos tyrimo metu, laikytina įrodymu, kadangi įtariamąjį apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas, o apklausos darymo procedūros nebuvo pažeistos. Kad šie parodymai teisingi, „be spaudimo" pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats R. V. (b. l. 18, t. 8). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2007-02-13 vykusioje apklausoje R. V. patvirtino ir tai, kad 2007-02-12 vykusios apklausos metu jo duoti parodymai taip pat yra visiškai teisingi. Pastarojoje apklausoje R. V. , dalyvaujant jo gynėjui, dar išsamiau parodė apie 2007-01-04 vakare vykusį jo, V. M. , V. G. susitikimą, į kurį buvo pakviestas ir nukentėjusiąją pažįstantis A. S. . A. R. V. labai aiškiai parodė: „reikėjo, kad N. J. pakeistų savo parodymus ir pasakytų, kad vairavo ne V. M. , o kitas asmuo, kad automobiliu važiavo du žmonės /..../ Pokalbio metu buvo sutarta, kad kitos dienos ryte A. S. supažindins mane su N. J. " (b. l. 23- 26, t. 6).

Taigi, šie įrodymai paneigia apeliacinių skundų argumentus, kad išankstinio susitarimo tarp apeliantų dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir su tuo susijusių veiksmų nebuvo. V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad tai, jog tokio susitikimo, tuo pačiu ir susitarimo dėl poveikio nukentėjusiajai buvimo nepatvirtino ir liudytojas A. S. . Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. S. parodė, kad 2007-01-04 vakare apie 21 val. 30 min. jam paskambino R. V. ir paprašė susitikti. Nuvažiavus į R. V. darbovietę, ten jau buvo prokuroras V. M. ir V. G. . Vyko pokalbis apie avariją, R. V. pasakė, kad V. M. „padarė avariją ir, kad reikia pakalbėti su N. J. , manęs prašė su ja supažindint“ (b. l. 164, t. 7). Taigi, šio liudytojo parodymai ne paneigia, o įrodo buvus visų trijų apeliantų susitikimą 2007-01-04 vakare ir planų dėl poveikio nukentėjusiajai derinimą. Šie parodymai patvirtina ir R. V. neigiamą aplinkybę, jog ir jis žinojo, kad autoįvykio metu automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo V. M. .

Nuosprendyje pagrįstai nustatyta ir tai, kad 2007-01-08 V. M. tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarytos komisijos nariams pateikė melagingą paaiškinimą, kad autoįvykio metu jo automobilį vairavo L. G. . V. M. apeliaciniame skunde, neigdamas kaltę, nurodo, kad niekas nepaneigia, jog jis savo veiksmų su bendrininkais nederino ne tik renkant įrodymus administracinėje byloje, bet ir tarnybinio patikrinimo, kurį atliko Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sudaryta komisija, metu. Teigia neinformavęs R. V. apie atliekamą tarnybinį patikrinimą ar galimą apklausą, nors tokie jo veiksmai ir nebuvo uždrausti. Tačiau tokį jo teiginį paneigia jau minėtas 2007-02-12 R. V. apklausos protokolas, kuris laikomas įrodymu. Šioje apklausoje R. V. , be kita ko, parodė, kad sausio 8 d., gal apie 9 val. jis nuvažiavo pas N. J. į namus ir pasakė, kad dėl to autoįvykio gali dar kartą skambinti ir kviesti į apklausą iš Generalinės prokuratūros. Jis parodė: „Man apie tai buvo pasakęs V. M. . Dabar neprisimenu ar dieną prieš tai, ar dar anksčiau man V. M. tai pasakė" (b. l. 24, t. 6).

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kuo pasireiškė piktnaudžiavimu tarnyba padaryta didelė žala – t.y. prokuratūros ir policijos autoriteto menkinimu, pasitikėjimo šiomis institucijomis griovimu. Nurodyta ir fiziniam asmeniui – nukentėjusiajai - padaryta žala, kuri pasireiškė jos minties ir sąžinės laisvės suvaržymu.Todėl Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties elementai, tarp jų ir pasekmės, yra nustatytos. Nuteistųjų veikos dėl veiksmų, susijusių su piktnaudžiavimu tarnyba, kvalifikuotos tinkamai.

Tinkamai nustatytos ir bylos aplinkybės dėl poveikio N. J. . R. V. teigia nežinojęs, kad ji apklausiama ikiteisminio bylos tyrimo metu, o ne atliekant tarnybinį patikrinimą. Bet tai nėra teisinga. Ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba pradėtas 2007-01-19. Tai matosi iš rezoliucijų apie tokio tyrimo pradžią Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tarnybiniame pranešime apie atliktą tarnybinį patikrinimą (b. l. 1, t. 1). Iš prašymo matyti, kad V. M. su 2007-01-19 baigto tarnybinio patikrinimo medžiaga, įskaitant ir su teiginiais apie tai, kad N. J. galėjo būti daromas poveikis, susipažino 2007-01-22 (b. l. 132-133, t. 1). Taigi, manyti, jog nukentėjusioji 2007-02-01 į apklausą gali būti kviečiama dar atliekant (tęsiant) tarnybinį patikrinimą, jam nebuvo pagrindo. Iš jau minėto 2007-02-12 apklausos protokolo, kuriuo dėl jau nurodytų priežasčių galima remtis kaip įrodymu, matyti, kad R. V. 2007-01-31 vakare susitiko su N. J. ir ši jam parodė šaukimą, patvirtinantį, kad ji šaukiama apklausai kaip liudytoja į Šiaulius. Apie tai, kad N. J. kaip liudytoją nori apklausti Generalinės prokuratūros ONTT prokuroras, jis tą patį vakarą pasakė ir V. M. . O nukentėjusiajai jis patarė sakyti kaip ir antrajame paaiškinime, t. y. kad automobilyje važiavo du žmonės. Vasario 1 d. N. J. pasakė, kad ji buvo informuota apie tai, kad rastas jos pirmasis paaiškinimas dėl autoįvykio. Tada jis automobilių servise pas D. K. susitiko su V. G. . Pastarasis taip pat patvirtino, kad pirmasis N. J. paaiškinimas yra rastas. Vykdydamas iš V. G. šio susitikimo metu gautą prašymą, jis vasario 2 d. ryte dar buvo nuvykęs pas N. J., prašė, kad ji neminėtų apklausoje, jog antrąjį paaiškinimą atvežė jis, t. y. R. V. , o sakytų, kad tą paaiškinimą surašė policijoje (b. l. 23-26, t. 6). Iš šių parodymų matyti, kad V. M. , V. G. ir R. V. ne vėliau kaip 2007-01-31 suvokė, jog nukentėjusioji bus apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio bylos tyrimo metu. 2008-01-18 pirmosios instancijos teismo posėdyje R. V. parodymus iš dalies pakeitė ir neigė, kad V. G. jam sakė paveikti nukentėjusiąją, kad ši apklausoje sakytų, jog antrąjį paaiškinimą pasirašė policijos komisariate, o ne namuose. Dar jis parodė ir tai, kad autoservise nebuvo susitikęs su V. M. , kad sausio 31 d. su juo nesusitiko. Aiškindamas parodymų pakeitimą, nurodė buvęs verčiamas taip sakyti, grasinant suėmimo pratęsimu, dar nurodė, kad geriau pamąstęs prisiminė, o ankstesnius visus parodymus davė būdamas suimtas (b. l. 64, t. 8). Tačiau toks parodymų pakeitimas nėra įtikinamas. Kaip minėta, ankstesnės apklausos pirmosios instancijos teisme metu R. V. pripažino ikiteisminio bylos tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausiamas 2007-04-17, būdamas jau daugiau kaip prieš mėnesį paleistas iš suėmimo, R. V. parodė, jog 2007-02-12 ir 2007-02-13 duotus parodymus visiškai patvirtina. Tai matyti iš apklausos protokolo ir nutarimo dėl kardomosios priemonės pakeitimo (b. l. 32, 57, t. 6). Tai paneigia V. M. ir V. G. apeliacinių skundų teiginius, jog R. V. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu davė ne savo valia, o siekdamas ištrūkti iš suėmimo ir kad jais negalima remtis.

Iš nukentėjusiosios parodymų matosi ir tai, kad ji 2007-01-31 atvykusio R. V. prašė jai atvežti pakeistą jos paaiškinimo dalį ir šis tai padarė per gana trumpą laiką. Pats R. V. tai irgi pripažino (b. l. 114, t. 8). Tai patvirtina, kad apeliantai ne tik žinojo apie numatomą nukentėjusiosios kaip liudytojos apklausą, bet ir ėmėsi veiksmų, kad ji nepapasakotų tikrųjų autoavarijos bei paaiškinimo davimo aplinkybių, ir tuo tikslu jai sudarė galimybę paskaityti jos antrojo paaiškinimo, kurio originalas buvo V. G. seife, kopiją. Kad apeliantai veikė bendrai, derindami veiksmus, vaizdžiai parodo ir telefoninių pokalbių intensyvumas, kai kurių iš tų pokalbių turinys. Tai labai išsamiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 38-39, 41-42 lapuose ir kolegija su pirmosios instancijos teismo padarytu šių pokalbių, jų ryšių su kitais įrodymais vertinimu, visiškai sutinka ir čia tų pokalbių turinio, laiko, juose dalyvavusių asmenų pavardžių nebekartoja.

V. G. apeliaciniame skunde nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą, nes nuosprendyje rėmėsi N. J. , R. V. , D. K. , A. S. parodymais, duotais prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o ne teismui. Minėtiems pareigūnams duoti parodymai nelaikomi įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais. Teisme jie gali būti perskaityti, siekiant patikrinti esančių įrodymų teisingumą, tai yra, naudojami ribotai - įstatymo nustatyta apimtimi.

Šis argumentas nėra teisingas. Visi paminėti asmenys buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir davė parodymus. Be to, teisme buvo perskaityti kai kurie ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai ir šie asmenys patvirtino perskaitytų parodymų teisingumą (b. l. 164-166, t. 7; b. l. 16-18, 62, t. 8). Taigi, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne šiaip ikiteisminio bylos tyrimo metu prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, bet tais parodymais, kurių teisingumas patvirtintas teismo procese, dalyvaujant kaltinamiesiems, gynėjams, kitiems proceso dalyviams, kurie turėjo galimybę užduoti klausimus dėl perskaitytų parodymų. Todėl remdamasis ir tokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 242 straipsnio, 272 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

N. V. G. teigia ir tai, kad jokių veiksmų su R. V. nederino, advokato R. G. nekvietė.

Pasak nuteistojo, tai patvirtino pats G. G. 2007-11-05 teismo posėdyje.

Iš teismo posėdžio protokole esančių G. G. parodymų matyti, kad iš tiesų jam paskambino ir į susitikimą pakvietė D. K. , nes to reikėjo V. M. .

D. K. pirmosios instancijos teisme nurodė gerai neprisimenąs advokato iškvietimo aplinkybių, bet patvirtino, kad pirmosios instancijos teisme perskaityti jo ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai, esantys b. l. 193-194, t. 2, yra teisingi (b. l. 166, t. 7). Šiuose parodymuose jis parodė, kad paprašyti paskambinti advokatui galėjo V. M. ar R. V. . V. M. , V. G. ir R. V. kol buvo atvažiavę iki jo (D. K. ) darbovietės, į vidų nėjo, o buvo prie serviso. Jų pokalbiuose liudytojas nurodė nedalyvavęs.

Iš R. V. parodymų matyti, kad 2007-02-01 jam paskambino D. K. ir paprašė užvažiuoti. Nuvykęs ten rado ir V. G. . Pastarasis papasakojo apie tai, kad buvo krata ir rasti „popieriai". Paskui jis nuvažiavo pas S. ir ten buvusi nukentėjusioji pasakė, kad rastas ir jos pirminis paaiškinimas, sakė duoti jai kokį nors advokatą. Vėl nuvažiavęs pas D. K. , pasakė, ką girdėjo iš nukentėjusiosios, ir tada jam pasakė apie advokatą G. G. . Kaip jis ten atsirado negali pasakyti, bet mano, kad pakvietė V. G. . Su šiuo advokatu jie nuvyko pas S. ir G. G. patarė nukentėjusiajai kaip elgtis.

Iš šių parodymų matyti, kad advokatui G. G. D. K. skambino paprašytas bet kurio apelianto. Pats advokato kvietimas kaip nusikalstamas veiksmas kaltinamiesiems nėra inkriminuotas, todėl kuris konkrečiai paprašė D. K. tai padaryti nėra labai svarbu. Svarbu tai, kad tą vakarą (2007-02-01) apeliantai buvo susitikę ir aptarinėjo susidariusią situaciją bei būdus kaip toliau elgtis, įskaitant tolesnį poveikį nukentėjusiajai (šioje nutartyje jau minėta, kad 2007-02-02 ryte R. V. važiavo pas nukentėjusiąją siekdamas paveikti, kad ji laikytųsi pozicijos, jog automobilį įvykio metu vairavo ne V. M. ir kad antrasis paaiškinimas apie tai buvo surašytas ir pasirašytas policijoje, o ne namuose. Tai, kaip minėta, R. V. padarė vykdydamas 2007-02-01 gautą V. G. prašymą.

Bylos medžiaga nepatvirtina ir V. G. apeliacinio skundo teiginio, kad S. L. jį apkalbėjo. Nenustatyta, kad dėl buvusio darbinio konflikto šie asmenys būtų jautę didelį priešiškumą vienas kitam, kurio pagrindu galėtų net apkalbėti nusikalstamų veikų padarymu. Iš 2007-05-04 akistatos tarp jų protokolo matyti, kad tiek S. L. , tiek V. G. , paklausti apie tarpusavio santykius, nepaneigė, kad tarp jų yra buvę darbinio pobūdžio nesutarimų, tačiau abu nurodė, kad pykčio ar keršto vienas kitam nejaučia (b. l. 182-184, t. 5). S. L. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio bylos tyrimo metu pripažino, kad yra neteisingas jo 2007-02-01 surašytas paaiškinimas (b. l. 171, t. 5) apie tai, kad N. J. jos antrąjį paaiškinimą, kuriame nebeteigiama, jog automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-01-02 autoįvykio metu vairavo V. M. , ji davė pati atvykusi į policiją. Jau pačioje pirmoje apklausoje kaip įtariamasis apklaustas S. L. nurodė, kad tokį neteisingą paaiškinimą 2007-02-01 jis surašė savo viršininko V. G. nurodymu. Toks jo aiškinimas išliko nuoseklus iki pat bylos tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, jis patvirtintas ir akistatos su V. G. metu. Kad 2007-02-01 paaiškinimą S. L. neteisingai surašė dėl čia minėtų priežasčių, patvirtina ir 2007-05-11 surašytame telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole 2007-02-01 18 val. 44 min. S. L. ištarta frazė „rašiau, kad aš paėmiau paaiškinimus, nunešiau tau tą visą medžiagą“. S. L. paaiškino, kad ta frazė buvo pasakyta V. G. (b. l. 32, t. 8). V. G. apeliaciniame skunde nurodyti V. L. parodymai nepatvirtina, kad S. L. jį apkalbėjo. Šis liudytojas parodė, kad į jo kabinetą, kuriame buvo kopijavimo aparatas, S. L. atsinešė atšviesti kažkokius su „prokuroro byla“ susijusius dokumentus (b. l. 13, t. 8). Tai neprieštarauja S. L. parodymams, kad jis bylos nešvietė, tik atsišvietė V. M. paaiškinimą G. J. (b. l. 31, t. 8). Liudytojas V. L. nepatvirtino ir to, kad tarp S. L. ir V. G. būtų buvę blogi santykiai. Jis nurodė, kad tarp šių asmenų santykiai normalūs, „kartais pasiginčijama, buvo susikirtimas dėl darbo reikalų, bet ko nepasitaiko“.

Nukentėjusiosios N. J. , R. V. , A. S. parodymai taip pat patvirtina S. L. parodymus apie antrojo nukentėjusiosios paaiškinimo, kuriame jau neteigiama, kad 2007-01-02 autoįvykio metu automobilį vairavo V. M. , surašymą ir su tuo susijusias aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas S. L. parodymais rėmėsi pagrįstai. Šiaulių apygardos teismas išsamiai išanalizavo ir paties V. G. parodymų apie nukentėjusiosios paaiškinimo originalo atsiradimo jo seife aplinkybes, nenuoseklumą ir pagrįstai padarė išvadą, kad būtent šis nuteistasis ten padėjo tą paaiškinimą, vietoj jo prie bylos medžiagos pridėjęs antrąjį, kurį S. L. surašė V. G. nurodymu ir kurį nukentėjusioji pasirašė namuose, atvežus R. V. . Mažeikių r. policijos komisariato 2008-01-04 pažymoje nurodyta, kad šio komisariato viešosios tvarkos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko (šias pareigas 2007 m. pradžioje ėjo V. G. ) kabinete Nr. 255 buvo seifas (metalinė spinta). Jo raktų priklausomybė nenustatyta (b. l. 50, t. 8). Nežiūrint to, jokie įrodymai nepatvirtina, kad kiti asmenys turėjo galimybę patekti į tarnybinį V. G. seifą. Pats V. G. 2007-04-11 apklausos metu parodė, kad „nuo seifo raktus turėjau tik aš“ (b. l. 135, t. 5). Tai patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas Mažeikių r. policijos komisariato viršininko pareigas laikinai ėjęs A. M. , parodęs, kad seifo raktų dublikatų nėra, o raktai nuo seifo būna pas kabineto šeimininką (b. l. 196-197, t. 7). Šie duomenys paneigia V. G. apeliaciniame skunde keliamą prielaidą, kad nukentėjusiosios pirmojo paaiškinimo originalą į V. G. seifą galėjo padėti S. L. . R. V. nepatvirtino, kad antrąjį nukentėjusiosios paaiškinimą atidavė V. G. į rankas, tačiau parodė palikęs jo kabinete. Atsižvelgiant į tai, kad šis paaiškinimas buvo parašytas nurodžius V. G. ir jam turėjo būti atvežtas po to, kai jį nukentėjusioji pasirašė, taip pat į tai, kad paaiškinimas buvo paliktas V. G. kabinete, o vėliau pirmojo paaiškinimo originalas rastas jo seife, raktus nuo kurio turėjo tik V. G. , nėra abejonių, kad būtent V. G. ir sukeitė paaiškinimus.

Liudytojų A. M. ir A. M. parodymais apeliantas V. G. nori pagrįsti teiginį, kad S. L. negalėjo būti jo įtakojamas daryti nusikalstamą veiką, nes jis (V. G. ) netyrė drausmės nusižengimų bei neskyrė nuobaudų, todėl, kaip teigiama apeliaciniame skunde, S. L. teiginiai apie galimas neigiamas pasekmes tarnyboje nepaklusimo atveju yra nepagrįsti.

Su tokiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Nurodytu klausimu liudytojas A. M. parodė tik tiek: „mano santykiai su V. G. normalūs. Nebuvo informacijos, kad V. G. konfliktuoja su darbuotojais“. Ne ką daugiau apie tai parodė ir kitas apeliaciniame skunde minimas liudytojas A. M. . Jis parodė: „apie V. G. ir S. L. galiu pasakyti tik gerai, jie paskirti prie manęs, geri darbuotojai, pareigas vykdė gerai, mieste sumažėjo avaringumas, ne kartą rašiau įsakymus paskatinimui. Pirmą kartą girdžiu, kad reikėtų bijoti V. G. “ (b. l. 158-159, t. 7). Taigi, matosi, kad šie liudytojai, kaip einantys aukštesnes pareigas, informacijos apie konfliktus neturėjo. Tačiau tai nepaneigia S. L. teiginių, kad tiesioginis viršininkas turi galios paveikti, o skųsti savo tiesioginį viršininką būtent dėl susiklosčiusių gana normalių santykių nenorėjo. Tokie paaiškinimai yra logiški, gyvenimiški ir įtikinami.

V. G. apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas tarnyba. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kokie veiksmai, padaryti 2007 m. sausio 2-3 dienomis, susitarus su V. M. , R. V. ir L. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.73-PR-30 ir tarnybinio patikrinimo medžiagoje, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. M. , o L. G. , laikyti šia nusikalstama veika. Tai - žinomai melagingo L. G. pareiškimo apie tai, kad automobilį autoįvykio metu vairavo L. G. , priėmimas iš V. M. ir pridėjimas prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos Nr.73-PR-30; pranešimas R. V. ir V. M. apie 2007 m. sausio 4 d. Mažeikių rajono policijos komisariate N. J. duotą paaiškinimą, kad automobilį „Audi" vairavo iš matymo pažįstamas prokuroras, sutikimas, padedant R. V., organizuoti N. J. melagingo paaiškinimo surašymą, įtraukiant į nusikaltimo darymą jam pavaldų valstybės tarnautoją policijos pareigūną S. L. ir 2007-01-05 sekęs šio veiksmo atlikimas, pateikimas per R. V. N. J. pasirašyti minėtą melagingą paaiškinimą, o jį gavus jau pasirašytą – paaiškinimų sukeitimas ir melagingo N. J. paaiškinimo pridėjimas prie administracinio teisės pažeidimo medžiagos Nr.73-PR-30 bei šios medžiagos pateikimas perduoti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tarnybiniam patikrinimui atlikti, teisingo paaiškinimo paslėpimas darbo kabinete buvusiame seife.

Apeliaciniame skunde minimas liudytojas A. M. parodė, kad iš tikrųjų pavedė V. G. surinkti medžiagą apie 2007-01-02 autoįvykį. Tačiau šis liudytojas, taip pat ir kiti Mažeikių r. policijos komisariato vadovai nedavė, o ir negalėjo duoti nurodymų atlikti neteisėtus veiksmus, kurie ką tik buvo paminėti. Todėl aukštesnių pareigūnų nurodymų vykdymas neturi jokios įtakos V. G. baudžiamajai atsakomybei ir tokios atsakomybės nešalina.

V. G. apeliaciniame skunde išreiškė nuomonę, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais nebuvo galima remtis, nes jis savo balso nepripažino, o kitaip balso priklausomybė jam - neidentifikuota. Jo telefonu galėję pasinaudoti ir kiti asmenys. Jis nesutinka ir su teismo išvada, kad tariamai jo ištarta frazė „nu davai“ įrodo, kad jis tarėsi dar kartą susitikti su R. V. . Pasak apelianto, nei iš liudytojų parodymų, nei iš nurodytos frazės negalima nustatyti apie, ką kalbama telefoninių pokalbių įrašuose, o D. K. šių pokalbių turinio nepatvirtino.

Ir šie argumentai nėra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. K. patvirtino, kad jo apklausos, vykusios 2007-05-22, protokole yra užfiksuoti teisingi parodymai. Šiuose parodymuose, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia V. G. , D. K. patvirtino, kad 2007-02-01 telefoniniai pokalbiai, kurie jam buvo pateikti išklausyti, iš tikrųjų vyko, jis atpažino savo, V. G. ir R. V. balsus. Jis patvirtino ir tai, kad V. G. į susitikimą su R. V. tą vakarą atvyko du kartus. Minėtas liudytojas V. G. atvykimo į jo įmonės teritoriją tikslą nurodė susitikimą su R. V. ir visiškai nieko nepaminėjo apie bendravimą su įmonės „Ardokma“ darbuotoju Sauliumi dėl automobilių remonto (b. l. 165-166, t. 7, 193-194, t. 2). Iš telefoninio pokalbio, vykusio 2007-02-01 nuo 21 val. 30 min. tarp abonentų, kuriais naudojosi V. G. ir D. K. , matyti, kad D. K. kreipiasi į pašnekovą vardu „V.“, sako pašnekovui, kad R. dar nori susitikti ir gauna pašnekovo sutikimą „nu davai“ (b. l. 38, t. 2). Kreipinys vardu, atitinkančiu V. G. vardą, pasakymas kad su juo dar nori pasimatyti R. (V. vardas), visiškai atitinka D. K. nurodytas aplinkybes, kad V. G. ir R. V. buvo susitikę ir kad R. V. prašė dar kartą pakviesti V. G. . Todėl tokias aplinkybes apie tai, kad V. G. ir R. V. tą vakarą buvo susitikę du kartus, kad į susitikimą buvo atvykęs ir V. M. , pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė nustatytomis.

Kaip jau yra minėta, Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kai kurių nusikalstamų veikų tikslai, ypač kai kalba eina ne apie materialias vertybes, nėra pasiekiami iškart po tų veikų atlikimo. Šioje byloje nustatyta, kad V. G. piktnaudžiaudamas tarnyba atliko neteisėtus veiksmus. Duomenų apie kokį nors materialų atlygį už tuos veiksmus byloje nėra. Žinoma ir tai, kad V. G. yra iš anksčiau pažįstamas su V. M. , jie kartu yra buvę pobūviuose, o V. G. sugyventinė kartu dirba su V. M. . Tai žinoma iš V. G. parodymų (b. l. 27-29, t. 8). Pastaroji aplinkybė, kurią nurodė ir pats V. G. , paminėta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija nemato pakankamai argumentų, kurie patvirtintų apeliacinio skundo teiginį, kad tai netiesiogiai žemina apelianto V. G. garbę ir orumą. Kita vertus, nesuprantama, kokią reikšmę šioje byloje turi nuoroda skundžiamo nuosprendžio 35 lape, kad V. G. sugyventinė yra tyrusi 2001 m. V. M. sukelto autoįvykio aplinkybes. Tačiau ir be pastarosios aplinkybės, remdamiesi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis pirmosios instancijos teismo teisėjai turėjo pakankamai pagrindo konstatuoti, kad piktnaudžiaudamas tarnyba neteisėtus veiksmus V. G. atliko siekdamas asmeninės naudos – t. y. gerų santykiu su prokuroro pareigas ėjusiu seniai ir gerai pažįstamu V. M. .

Nors V. G. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kai kuriuos įrodymus vertino kaip „neįtikinamus“ ir „nelogiškus“, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu yra teismo prerogatyva.

Teismo posėdžio protokole nurodyta, kad 2008-05-13 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pirmininkė grįžusi į teismo posėdžių salę paskelbė nuosprendį ir nuteistieji nuosprendį bei jo apskundimo tvarką suprato (b. l. 163, t. 8). Pastabų dėl posėdžio protokolo teisingumo Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo pareikšta, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi esamu pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu, iš kurio matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo paskelbtas visas nuosprendis. Todėl V. G. apeliacinio skundo argumentai, kad visas nuosprendis jam tapo žinomas tik po 6 dienų ir taip jam buvo sutrumpintas nuosprendžio apskundimo terminas, tuo padarant esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą, nėra pagrįstas.

Apeliantai pagrįstai pripažinti kaltais padarę baudžiamojo įstatymo uždraustas nusikalstamas veikas, todėl atmesti N. J. byloje pareikštą civilinį ieškinį nėra pagrindo. Byloje įrodyta, kad piktnaudžiaudami tarnyba bei siekdami paveikti N. J. kaip liudytoją, nuteistieji padarė pastarajai neturtinės žalos, kuri jai turi būti atlyginta. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiosios patirtą žalą pinigais, siekė protingos skirtingų interesų pusiausvyros ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nuo 50000 Lt iki 8000 Lt. Be to, sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio patenkinimo, nebuvo atsižvelgta į privačiame pokalbyje, apibūdinant N. J. , V. G. ištartą žodį „švėkšna“, kuris nukentėjusiajai asocijuojasi su psichiatrijos ligonine. Esant išdėstytoms aplinkybėms, mažinti priteistos neturtinės žalos dydį ar visai atmesti civilinį ieškinį nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistųjų kaltė įrodyta, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. M. , V. G. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Aloyzas KruopysTeisėjai: Regina GaudutienėRūta Mickevičienė