Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 8 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK 3 – iame sektoriuje, kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Pareiškėjas skunde, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties institutą neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nurodė, jog, atvykęs į Pravieniškių PN-AK, nebuvo supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis, savo teisėmis ir pareigomis, nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti dėl bibliotekoje esančios pasenusios teisinės literatūros, dažnai neveikiančio kompiuterio bei didelio bibliotekos lankytojų srauto.

Byloje esantys duomenys (b. l. 106) patvirtina, kad atvykęs į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis (nuteistųjų teisėmis ir pareigomis), todėl paneigtinos jo pretenzijos dėl nesupažindinimu su Vidaus tvarkos taisyklėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.).

Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo beveik tris metus, todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad būtų galima išsiaiškinti, sužinoti apie turimas teises bei imtis priemonių jų gynimui.

Akcentuotina, kad kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra gana ilgas (3 metai), todėl šią teisę pareiškėjas galėjo realizuoti išvykęs iš Pravieniškių PN-AK, tačiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi tik po dvejų metų nuo išvykimo iš Pravieniškių PN-AK dienos.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 5 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 102, 109-110), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,9 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko – 4,98 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam gyvenant 7 būrio 1 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje pastoviai gyveno 16 nuteistųjų, nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pateikė 2013 m. liepos 27 d. pažymą (b.l. 45). Kadangi aktualus ginčui laikotarpis yra nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d., o pareiškėjo pateikta teismui pažyma yra 2013 m. liepos 26 d., teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys negali būti vertintini, kaip aktualūs ginčo laikotarpiui. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai dėl miegamų vietų skaičiaus laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, įrengtoje virtuvėlėje buvo per mažai vietos maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, o tai dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklių ) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p.), drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p) ( aktuali redakcija iki 2016-01-28 ). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėje redakcijoje, galiojusioje ginčui aktualiu laikotarpiu.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namų 3-ame sektoriuje kiekvienoje ūkio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu 6-7 būrių virtuvėlės plotas buvo 17 kv. m., šiuos duomenis patvirtina byloje esanti Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018-05-16 pažyma Nr. 88-213 apie nuteistojo R. S. laikymo sąlygas (b.l. 109-110). Pateiktoje pažymoje nurodyta, kad 3-ame sektoriuje buvo įrengtos patalpos valymo ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime neginčijo aplinkybės, kad pataisos įstaigos 3-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tai patvirtina ir minėta pažyma, tačiau pateiktoje pažymoje nurodyta, kad laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sanitarinio mazgo patalpose trūko ploto, sėdimų klozetų bei kriauklių rankoms nusiplauti, dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas teismui pateikė duomenis (b.l. 109-110), 6-7 būriuose įrengtti 5 klozetai, 1 unitazas ir 9 praustuvės.

Atsakovo atstovas pateikė teismui 2018-05-10 pažymą dėl nuteistųjų skaičiaus 3,4,6,7 būriuose (b.l. 105), kurioje nurodyta, kad 2014-08-13 nuteistųjų skaičius 7-ame būryje buvo 54, teismo nuomone, tai nėra ginčui aktualus laikotarpis, todėl pateikta pažyma nevertintina.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 7 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi ginčo metu iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Panašios nuostatos yra įvirtintos ir 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) (akto redakcija, galiojusi nuo 2015-11-01 )).

Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (b. l. 125-131), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovo atstovo į bylą pateiktoje pažymoje (b. l. 109-110).

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad atskirų patalpų stogai dengti šiferiu, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Nurodė, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi, šiuos teiginius patvitina minėta pažyma (b.l. 109-110). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie statinių įrengimą, todėl jais remiasi. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dieninio ir naktinio apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo neįmanomai blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tuo tarpu byloje esančiuose tiek atsakovo atstovo, tiek paties pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, todėl yra nevertintinas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose buvo labai drėgna, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos (b. l. 109-110). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Pažymėtina, kad patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis jose neatsiranda. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.

Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego kiemelis buvo patvinęs, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas dideliam nuteistųjų skaičiui bei arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.

Taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.

Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Atsakovo atstovas pateikia informaciją (b. l. 109-110), jog 6-7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas – 2317 kv. m, todėl, teismo vertinimu, kiemelis yra pakankamai erdvus. Atsakovo atstovas pateiktais duomenimis nurodo, kad jokios gamybinės atliekos šalia pasivaikščiojimo kiemų nėra deginamos, įstaigoje yra įrengti šuliniai vandeniui nutekėti (b. l. 109-110). Pareiškėjas nepateikia jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo oficialiai pateiktai informacija.

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte ( aktuali redakcija iki 2015-11-01 ) buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Higienos normos HN 134:2015 ( aktuali redakcija nuo 2015-11-01 ) reikalavimų sporto aikštynam nenumato.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl sporto aikštyno papildomo aptvėrimo. LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su sporto aikštyno papildomu aptvėrimu bei įvertinus aplinkybę, kad ginčo laikotarpis apima abi Higienos normų redakcijas, todėl laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. Iki 2015 m. lapkričio 1 d., minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas tvirtino, kad 3-jame sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijoje įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Duomenis, kad nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti patvirtina ir atsakovo pateikta pažyma (b.l. 109-110).

Jam padarytą žalą pareiškėjas sieja su atsakovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.

Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologine ir klinikine indikacijas bei priimant į darbą.

Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t.y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu dideliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumais, diskomfortu, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, regėjimu, savijauta, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu ir t. t.