- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- 1A-156-382-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Zigmas Pocius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant P. K. per šį laikotarpį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Šiuo nuosprendžiu P. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 1 d., apie 9 val., Plungės miesto V. Mačernio gatvėje esančioje taksi automobilių stovėjimo aikštelėje žodinio konflikto metu sudavė P. U. į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
P. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. vasario 1 d., apie 9 val., Plungės miesto V. Mačernio gatvėje esančioje taksi automobilių stovėjimo aikštelėje žodinio konflikto metu sugriebęs P. K. už kaklo jį spaudė, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria P. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. išteisintas, panaikinti ir priimti jam apkaltinamąjį nuosprendį. Tenkinti jo (P. K.) civilinį ieškinį. Nuosprendžio dalį, kuria P. K. nuteistas pagal P. U. kaltinimą, panaikinti ir P. K. išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, nes jis veikė esant būtinajai ginčiai. Teigia, kad 2007 m. vasario 1 d., apie 9 val., Plungės miesto V. Mačernio gatvėje esančioje taksi automobilių stovėjimo aikštelėje, žodinio konflikto metu, jam sėdint automobilyje, P. U. sugriebė jį už kaklo ir smaugė, taip sukeldamas fizinį skausmą, po to, jam išsilaisvinus, vėl bandė sugriebti už kaklo, tačiau jam (P. K.) pasisukus P. U. nagais perbrėžė žandą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Kadangi automobilyje jis gintis negalėjo, todėl išlipęs iš automobilio sudavė kumščiu P. U. į veidą. Nurodo, kad smurtinius veiksmus prieš P. U. padarė gindamasis nuo pastarojo užpuolimo ir būdamas didžiai susijaudinęs. Mano, kad tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti esant būtinajai ginčiai. P. U. veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstami, nes jis, P. U., pirmas prieš jį pavartojo smurtą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojų J. R. ir G. I. parodymus įvertino kaip prieštaringus ir nepatikimus. Minėti liudytojai patvirtino, kad po konflikto su P. U. matė P. K. padarytus sužalojimus ir kraujo dėmes. Liudytojai, praėjus gana ilgam laiko tarpui nuo įvykio, negalėjo prisiminti visų įvykio smulkmenų, tačiau tai nepaneigia fakto, kad prieš jį buvo pavartotas smurtas. Šie liudytojai P. U. apibūdina kaip konfliktišką, nuolat priekabių ieškantį asmenį. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir šališkai. Teismas įvertino tik apeliantą kaltinančius įrodymus ir visiškai nevertino provokuojančių ir rizikingų P. U. veiksmų. Apeliantas teigia, kad jo veiksmus lėmė nukentėjusiojo elgesys ir teismas visiškai nepagrįstai ignoravo BK 59 str. numatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino apeliantą kaltu, o P. U. pagrįstai išteisino. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl P. K. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, ir kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu. Apelianto elgesys iš karto po įvykio rodo, kad jis suprato, jog jo veiksmai neteisėti, nes žinodamas, kad nukentėjusysis iškvietė policijos pareigūnus, iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip nepatikimus vertino liudytojų G. I. ir J. R. parodymus, nes jie prieštaringi. Iš liudytojo G. I. parodymų matyti, kad įvykio dieną (prieš pietus) jis matė įbrėžtą P. K. skruostą ir kaklą (b. l. 85), vėliau nurodo, kad sprandą, tačiau pats P. K. parodė, kad jam buvo perbrėžtas tik skruostas. Iš minėto liudytojo parodymų (b. l. 86) matyti, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai priešiški. Liudytojas J. R. taip pat aiškina matęs nubrozdinimus ant apelianto veido, kaktos, kaklo, iš nosies bėgantį kraują (b. l. 88), tačiau pats apeliantas tokių aplinkybių nenurodo. Iš minėto liudytojo parodymų taip pat matyti, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai priešiški.
Visiškai nesuinteresuota bylos baigtimi liudytoja A. R. parodė, kad matė kaip apeliantas sudavė nuo jo automobilio pasitraukusiam nukentėjusiajam ir sėdęs į automobilį nuvažiavo. Įvykį stebėjusi liudytoja nematė jokių grumtynių tarp apelianto ir nukentėjusiojo. Esant tokioms aplinkybėms P. K. parodymai, kad nukentėjusysis jį smaugė ar kitaip siekė sužaloti, vertintini kaip apelianto pasirinkta gynybos taktika, nes apelianto nurodomų grumtynių fakto niekas nepatvirtina, o sužalojimų ant jo veido ir kaklo buvimas abejotinas ir nepatvirtintas objektyviais duomenimis.
Nepagrįstas ir apelianto skundo motyvas, kad teismas be pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino rizikingo ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, nes pastaba, kad apeliantas nesilaikė taksi automobilių aikštelėje stovėjimo eiliškumo, negali būti vertinama kaip provokuojantis ar rizikingas elgesys.
Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.