- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-345-449/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. (A. P.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, nuteistąjį įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei nustatant, jog ne vėliau kaip kas tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi būti sumokama ne mažiau kaip po 2 500 Eur iki visiško nustatytos sumos išmokėjimo.
Daiktus – 28 000 Eur, saugomus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos depozitinėje sąskaitoje UAB XXX banke, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti teisėtam savininkui ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nepateikė jų muitinės kontrolei. Ši nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis.
1.1. Jis, pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, bei pažeisdamas 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. XIII-568) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje, privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2019 m. vasario 22 d., apie 18.00 val., vykdamas iš B. Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vilkiku „V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, X teritorinės muitinės Y kelio postą, esantį (duomenys neskelbtini), nepateikdamas muitinės kontrolei, vyriškoje rankinėje tarp asmeninių daiktų vilkiko kabinoje ant gulto neteisėtai gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 28 000 Eur grynais pinigais, kurių bendra vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
II. Apeliacinio skundo ir atsikirtimų argumentai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta 28 000 Eur, saugomus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos depozitinėje sąskaitoje UAB XXX banke, grąžinti teisėtam savininkui ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“, panaikinti ir šias pinigines lėšas konfiskuoti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas.
2.2. Skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką per valstybės sieną kontrabanda gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas. Pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt.
2.2.1. Valstybė turi teisėtą interesą, taip pat ir pareigą, pagal įvairias tarptautines sutartis įgyvendinti priemones grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti ir stebėti, nes didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Bendrasis deklaravimo reikalavimas, taikytinas bet kuriam asmeniui, kertančiam valstybės sieną, užkerta kelią neišaiškintam tokių grynųjų pinigų įvežimui į šalį arba išvežimui iš jos. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis. Taigi, konfiskavimo priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
2.2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.
2.2.3. Atsižvelgiant į tai, skunde nurodoma, kad iš esmės tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo yra neginčytinai konstatavę, jog kontrabandos dalykas – nedeklaruoti pinigai yra konfiskuotini ir tai yra būtina bei veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, ir tik proporcingumo principas – sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos – gali sudaryti tokią situaciją, kad ir bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas tam pačiam asmeniui gali būti neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, nepagrįstai apriboti jo teises.
2.3. Skunde nurodoma, kad A. P., būdamas tik įmonės vairuotoju, nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, kurį padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai piniginių lėšų nedeklaravo, žinodamas, kad tai padaryti reikia, ir to siekė. Jis jokios naudos iš to negavo, motyvas ir tikslas nėra aiškus, nors ir nėra būtinas nusikaltimo sudėties požymis, nes piniginės lėšos priklauso ne jam. Prokurorės nuomone, nuteistojo objektyvūs veiksmai ir tiesioginė tyčia pervežti pinigines lėšas jų nedeklaravus siejami su įmonės savininko ar direktoriaus interesais. Prokurorei akivaizdu, kad buvo veikiama tik įmonės naudai. Tačiau teismas nurodo, kad tikrasis 28 000 Eur savininkas – įmonė „A. T. G.“ – apie tai nieko nežinojo ir negalėjo žinoti, veikė sąžiningai, vairuotojui liepė pinigus deklaruoti. Pasak prokurorės, teismas nevertino, neanalizavo ir nedetalizavo aplinkybių, susijusių su piniginių lėšų gabenimo tikslu ir nauda jų nedeklaruoti, su piniginių lėšų perdavimu įmonės vairuotojui.
2.4. Prokurorė nurodo, kad esminis momentas yra tai, jog A. P., dirbantis ribotos atsakomybės bendrovėje „A. T. G.“ vairuotoju, veikdamas tiesiogine tyčia, per sieną nedeklaravęs gabeno 28 000 Eur, kuriuos turėjo perduoti B. Z. už priekabų pirkimą. Prokurorės nuomone, galima daryti kategorišką išvadą, jog tik ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“ ir niekam kitam nebuvo naudinga šių piniginių lėšų nedeklaruoti ir nuteistasis veikė tik įmonės interesais. Prokurorė pažymi, kad teismas nustatė, jog nuteistasis nedeklaravo pinigų ne dėl to, kad pamiršo, nežinojo kaip tai padaryti, o tikslingai ir sąmoningai to siekdamas, muitinės pareigūnui, kuris du kartus klausė dėl deklaruotinų daiktų ir pinigų vežimo, atsakęs, jog tokių daiktų neveža.
2.5. Kitas esminis momentas, pasak prokurorės, yra tai, kad A. P. net nebūtų ir galėjęs pinigų deklaruoti, nes su savimi neturėjo ir nesivežė jokių piniginių lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, nors deklaruojant vežamas pinigines lėšas ir pildant standartinį blanką pasienyje būtina nurodyti grynųjų pinigų kilmę ir numatomą paskirtį. Grynųjų pinigų gabenimo kontrolę vykdantys pareigūnai gali reikalauti pateikti gabenamų grynųjų pinigų kilmę patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų orderį ir kt.). Teisme nuteistasis A. P. parodė, kad pinigus gavo iš ribotos atsakomybės bendrovės „A. T. G.“ direktoriaus, pasirašė kasos išlaidų orderį, tačiau šio dokumento direktorius jam su savimi vežtis nedavė. Direktorius jam taip pat nedavė jokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti piniginių lėšų kilmę ar numatomą jų panaudojimą, sulaikymo metu A. P. jų ir neturėjo. Tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui A. P. gynėjas, be kitų dokumentų, pateikė du kasos išlaidų orderius, kurie yra tos pačios dienos ir to paties numerio. Šiuose orderiuose nurodoma, kad 2019 m. vasario 12 d. A. P. iš ribotos atsakomybės bendrovės „A. T. G.“ gavo 28 000 Eur, šis dokumentas pasirašytas, nurodoma ir tai, kad B. Z. 2019 m. vasario 12 d. iš ribotos atsakomybės bendrovės „A. T. G.“ gavo 28 000 eurų, o šis dokumentas nepasirašytas. Tarp gynėjo pateiktų dokumentų yra ir ribotos atsakomybės bendrovės „A. T. G.“ raštas, kad įmonė prisiima įsipareigojimus atlyginti galimą žalą (baudą), skirtą A. N. P..
2.6. Atsižvelgiant į tai, prokurorė daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog buvo veikta ribotos atsakomybės bendrovės „A. T. G.“ naudai ir interesais, įmonės direktorius apie tai žinojo ir būtent to siekė, todėl piniginių lėšų grąžinimas įmonei yra neteisėtas, neužtraukiantis jai jokios atsakomybės, nesukeliantis neigiamų pasekmių, turto praradimo, neužkertantis kelio ateityje tęsti analogiškus veiksmus kitų vairuotojų pagalba. Be to, pažymima, kad liudytoju apklaustas priekabų įsigijimo tarpininkas B. Z. parodė, jog su Latvijos įmone, iš kurios būtų pirkęs priekabas, jis būtų galėjęs atsiskaityti tik pavedimu, įmonė grynųjų pinigų nepriima, todėl, pasak prokurorės, lieka neaišku, dėl kokių priežasčių ribotos atsakomybės bendrovė „A. T. G.“ neatliko pavedimo, o pinigines lėšas be jokių dokumentų perdavė vairuotojui vežti grynaisiais pinigais. Prokurorės vertinimu, teismo sprendimu grąžinti 28 000 Eur ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“ pažeistas ir skunde nurodytuose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas pareigos konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones tikslas bei valstybės pareiga kovoti su nusikaltimais, kuriais siekiama nedeklaravus piniginių lėšų atlikti kitus nusikaltimus, tikėtina, šiuo atveju, susijusius su mokesčių vengimu. Todėl, prokurorės nuomone, visą piniginių lėšų gabenimo ir nedeklaravimo naštą perkeliant ant įmonės vairuotojo, o pačią įmonę vertinant kaip nesuinteresuotą ir nieko apie tai nežinančią, iškreipiama ne tik konfiskuotino turto normų taikymo esmė, tačiau pažeidžiamas ir teisingumo principo taikymas, sukuriama nebaudžiamumo atmosfera, paneigiama bausmės paskirtis ir bendroji prevencija – nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą.
2.7. Skunde nurodoma ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019 konstatavo, jog įvertinus ir atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, remiantis tarptautiniais dokumentais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, galimas ir dalinis turto konfiskavimas. Prokurorė nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręs nekonfiskuoti 28 000 Eur piniginių lėšų, kaip priklausančių trečiajam asmeniui ir nežinančiam apie nusikaltimo padarymą, prašo taikyti dalinį piniginių lėšų konfiskavimą iš A. P.. Prokurorė sutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad turto konfiskavimas iš nuteistojo visa apimtimi sukeltų jam per didelę naštą ir būtų neproporcingas, tačiau atsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistajam paskirtą baudą, kurios dydis artimas minimaliam už sunkaus nusikaltimo padarymo numatytos baudos dydžiui, taip pat į piniginių lėšų statusą bei į aplinkybę, nurodytą 2019 m. vasario 25 d. ribotos atsakomybės bendrovė „A. T. G.“ prašyme, kad prisiima garantinius įsipareigojimus atlyginti galimą žalą (baudą), skirtą A. P., prokurorės nuomone, tikslinga taikyti dalinį turto konfiskavimą ir konfiskuoti pusę vežtos ir nedeklaruotos sumos.
3. Atsikirtimuose į Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. paskirtos baudos dydžio pakeisti ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirti švelnesnę bausmę, t. y. baudą iki 100 MGL dydžio.
3.1. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, apeliaciniame skunde prokurorė nepagrįstai vadovaujasi vien tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sudaryta teismų praktikos 2010 metų apžvalga ir argumentuoja, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai yra konfiskuotinas turtas, o neatsižvelgia į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teismų praktikoje nurodoma, kad teismas, taikydamas baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. turto konfiskavimą, pirmiausia turi įvertinti ir šios priemonės taikymo proporcingumą. Nustatęs, kad turto konfiskavimas pažeis proporcingumo principą, teismas turi teisę neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-80-511/2018, 2K-133-719/2018, 2K-104-518/2019 ir kt.).
3.1.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 nurodė, kad konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1.1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo. Pagal Konvencijos protokolo Nr. 1.1 straipsnio nuostatas turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra konstatavęs turto konfiskavimo neproporcingumą, kuomet ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikoma asmenims, per valstybės sieną gabenusiems teisėtos kilmės pinigus, tačiau neįvykdžiusiems deklaravimo pareigos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau, esant teisių į nuosavybę pažeidimui, teismas gina nusikaltusio asmens teises. Pagal šio teismo praktiką turto konfiskavimas patenka į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį pagal Konvencijos protokolo Nr. 1, o pagal 1 straipsnio reikalavimus konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.?
3.1.2. Proporcingumo principo taikymo pavyzdžiai atsispinti Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose. Vienoje iš tokių bylų (Grijhrost prieš Prancūziją) pareiškėjas neįvykdė pareigos deklaruoti per valstybės sieną gabenamus pinigus, todėl visi muitinės pareigūnų rasti pinigai (233 056 Eur) buvo konfiskuoti. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje kaltininką nubaudė visų nedeklaruotų pinigų konfiskavimu ir pusę minėtos sumos dydžio bauda. Pareiškėjas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl neproporcingai jam pritaikytų turto konfiskavimo ir baudos dydžio. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Konvencijos protokolo 1 straipsnio pažeidimą ir konstatavo, jog pinigai, kuriuos gabeno pareiškėjas, buvo įgyti teisėtai, asmuo neturėjo teistumo. Teismo nuomone, tam, kad apribojimas būtų laikomas proporcingu, jis turėtų atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (toks kaip pinigų plovimas ar mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Be to, konfiskuota suma neabejotinai buvo reikšminga pareiškėjui. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad konfiskavimo priemonė savo tikslu buvo atgrasomojo ir baudžiamojo pobūdžio ir, teismo vertinimu, buvo neproporcinga, nes taip pareiškėjui užkrauta „individuali ir pernelyg didelė našta“. Kitose bylose (Ismailov prieš Rusiją ir Sun prieš Rusiją) buvo nustatytos analogiškos aplinkybės, kuriose Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas, kad pinigai nebuvo gauti iš neteisėtos veiklos ar skirti tokiai veiklai, taip pat konstatavo pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą. Be to, pažymėjo, kad šiais pažeidimais nepadaroma jokia turtinė žala valstybei, nes jokie mokesčiai nuo gabenamų pinigų neturi būti mokami. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pabrėžiant proporcingumo principo svarbą Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje, vertinant konfiskavimo pritaikymo proporcingumą ekonominių pažeidimų bylose, atsižvelgia į tokius kriterijus: nusikalstamos veikos pobūdis ir jos sunkumas, konfiskuoto turto statusas, nuteisto asmens, iš kurio konfiskuotas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuoto turto reikšmė pareiškėjui, dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potenciali sukelta turtinė žala valstybei. Tokia pati pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
3.2. Šioje byloje faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, jog A. P. gabenti pinigai (28 000 Eur) priklauso bendrovei „A. T. G.“, kurioje jis dirba, ir šie pinigai buvo skirti trims puspriekabėms pirkti. Analogiškai apie gabentų pinigų priklausomybę bei paskirtį nurodė ir liudytojai M. G. ir B. Ž., kuris papildomai nurodė ir tai, kad A. P. gabenti pinigai priklauso įmonei „A. T. G.“ ir turėjo būti perduoti jam už UAB „Z. X“ įgytas ir minėtai įmonei perleidžiamas tris puspriekabes. Be to, rašytiniai įrodymai – sandorio dokumentai, kasos orderiai, kvitai, įgaliojimai ir pažymos, patvirtina, kad pinigai yra teisėti ir nėra skirti neteisėtoms bei uždraustoms įstatyme veikoms atlikti, t. y. nėra skirti terorizmui ar pinigų plovimui, kas patvirtina faktą, jog gabentos piniginės lėšos priklauso bendrovei „A. T. G.“. Nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, neturėjęs pagrindo netikėti liudytojų parodymais, tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad piniginių lėšų konfiskavimas neatitiktų ir neužtikrintų proporcingumo principo reikalavimų. Duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti byloje dalyvavusių asmenų parodymais ir pateiktais dokumentais, nėra. Nuteistasis ir jo gynėjas kritiškai vertina prokurorės nurodomą aplinkybę, jog pasienyje sulaikant A. P. jis nepateikė visų reikalingų dokumentų. Tai savaime nereiškia neteisėtos pinigų kilmės įrodymo. Byloje nustatyta, kad bendrovė „A. T. G.“ vykdo komercinę veiklą, piniginės lėšos skirtos puspriekabėms pirkti, o visi reikalingi dokumentai buvo pateikti tuoj pat A. P. pristačius X kriminalinei tarnybai aplinkybių aiškinimuisi. Pagal nekaltumo prezumpciją būtent kaltinimui tenka pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, apeliaciniame skunde prokurorė, iškreipdama liudytojo B. Ž. parodymus, bando klaidinti teismą. Atsikirtimuose pažymima, kad jokiais teisės aktais nėra uždrausta gabenti pinigines lėšas grynųjų pavidalu ir jokiame teisės akte nėra imperatyvo sandorius vykdyti tik banko pavedimu, todėl įmonė ar kiti subjektai turi visišką diskrecijos teisę elgtis taip kaip atrodo teisinga nepažeidžiant įstatymų. Be to, B. Ž. teisme parodė, kad pinigus pervesti per banką nesiūlė, apie tai nebuvo kalbos. Jų sutartis (tarp B. Ž. ir bendrovės „A. T. G.“) numato galimybę mokėti grynaisiais pinigais, kai klientas atvyksta su grynaisiais, jis (lėšų gavėjas) juos įneša į banką. Atsižvelgiant į tai, nuteistasis ir jo gynėjas, kritiškai vertina prokurorės poziciją kvestionuoti asmenų pasirinktą būdą sandoriui vykdyti, nes toks būdas yra leistinas, teisėtas ir viešai naudojamas. Nuteistasis ir jo gynėjas atkreipia dėmesį, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jeigu jų suma viršija 10 000 Eur. Tai reiškia, kad valstybė dėl A. P. padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Atsikirtimuose nurodoma, kad A. P. anksčiau neteistas, turi legalų pragyvenimo šaltinį, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Be to, visa jo gabentų pinigų suma priklausė įmonei „A. T. G.“, kuri nebuvo kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. A. P., būdamas neapdairus, nepateikė per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams, t. y. jų nedeklaravo. Kaip minėta, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pavyzdžiui, pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. P. paskirta bausmė – 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl, nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, prokurorės prašoma papildoma poveikio priemonė būtų neproporcinga ir jam sukeltų pernelyg didelę finansinę naštą, taip pat neteisingai ir nepagrįstai būtų pažeistos ir trečiojo asmens bendrovės „A. T. G.“ teisės bei sukeltų praradimus. Prokurorės prašymas taikyti turto konfiskavimą, pasak nuteistojo ir jo gynėjo, grindžiamas tik abejonėmis ir prielaidomis dėl šių gabentų piniginių lėšų neteisėtos kilmės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paskirtos baudos dydį, į tai, kad A. P. veiksmais nebuvo padaryta žala, gabentos lėšos nebuvo neteisėtos kilmės, taip pat į tai, jog jis charakterizuojamas teigiamai, kaltu prisipažino iš dalies ir bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, pagrįstai netaikė turto konfiskavimo.
Šalies argumentai
3.4. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo ir apie tai, kad teismas nevertino ir neanalizavo tikslo, kuriuo buvo siekiama pinigų pervežimu, o tai, prokurorės nuomone, buvo naudinga tik bendrovei „A. T. G.“, todėl A. P. veikė įmonės interesais. Atsikirtimuose nurodoma, kad pinigų nedeklaravimo motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, taip pat neturi reikšmės ir veikos kvalifikavimui pagal BK 199 straipsnio 3 dalį. Nepaisant to, teisme buvo nustatyta, jog piniginės lėšos buvo skirtos trims puspriekabėms nusipirkti. Tai patvirtina liudytojai ir rašytiniai įrodymai. Jokio kito tikslo nenurodė ir nepagrindė prokurorė apeliaciniame skunde. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, prokurorė bando sutapatinti A. P. ir bendrovę „A. T. G.“ pateikdama kaip vieną asmenį, veikiantį RAB „A. T. G.“ naudai ir interesais, taip pat pateikdama, kad įmonės direktorius tai žinojo ir to siekė. Tokius prokurorės argumentus nuteistasis ir jo gynėjas vertina kritiškai, nes pats A. P. teisme parodė, kad kelionės tikslas buvo įsigyti priekabas Latvijoje, vadovas perspėjo pinigus deklaruoti. Liudytojas M. G. taip pat parodė, kad paklausus kokiam tikslui skirti pinigai, A. P. atsakė, jog skirti pirkti puspriekabes, pinigai yra įmonės. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, prokurorės teiginys, kad įmonės direktorius apie nusikaltimą nedeklaruojant pinigus žinojo ir būtent to siekė, grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonės direktorius pinigus davė sandoriui įvykdyti. Kitoks įmonės direktoriaus elgesys nebūtų suprantamas, nes visi sandorio dokumentai buvo paruošti bei suderinti tarp šalių, buvo likę tik fiziškai nuvykti ir patvirtinti sandorį.
3.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, nėra duomenų, kad A. P. per valstybės sieną vežamos piniginės lėšos buvo neteisėtos ir nepagrįstos kilmės, t. y. kaip pajamos iš nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai, nepagrindžiant galimybės jas turėti, ar kad pinigai, jų nedeklaruojant, buvo gabenami, turint tikslą juos panaudoti neteisėtai ar siekiant juos nuslėpti. Tuo tarpu, įrodymų visuma patvirtina, kad A. P. į Lietuvą vyko atsigabenti įmonės perkamas tris puspriekabes, tačiau dėl neapdairumo nedeklaravo gabentų piniginių lėšų, jis pripažįsta, jog įmonės direktoriaus buvo informuotas, kad pinigines lėšas privaloma deklaruoti.
3.6. Atsikirtimuose nurodoma ir dėstoma teismų praktika apie BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, teisingumo principą bei baudžiamosios atsakomybės individualizavimą. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad paskirta bauda yra pernelyg didelė, tokia našta paliestų ir ne tik A. P., bet ir jo šeimą, vaikus. Kaip teisme nustatyta, A. P. darbo užmokestis yra 150 000 tengių, o tai prilyginama 375 Eur mėnesiam atlyginimui. Atsikirtimuose pažymima, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (2019 m. vasario 22 d.) iki 2019 m. birželio 30 d. A. P. gyveno sunkiasvorės transporto priemonės vilkiko kabinoje, jis neturėjo normalių sąlygų (maisto, vandens ir kitų būtinų priemonių), o šiuo metu išvis neturi gyvenamosios vietos. A. P. pripažino visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jis neginčija to, kad per neapdairumą nedeklaravo vežamų įmonės sandoriui skirtų piniginių lėšų, dėl to gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. P. bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, vykdė visus jam paskirtus nurodymus ir pavedimus. Be to, jis laikosi moralės nuostatų ir teisės normų, o nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, nurodytos aplinkybes suteikia pagrindo teigti, jog A. P. veiksmai nėra tokie pavojingi negu kontrabandos pavojingumas. Be to, kaip teismas nustatė, gabentos piniginės lėšos yra teisėtos ir šios lėšos buvo gabentos sandoriui pabaigti. Todėl, pasak nuteistojo ir jo gynėjo, net ir minimumui artima nuteistajam paskirta bausmė yra neproporcinga jo padarytiems veiksmams ir asmenybei, taip pat prieštarauja teisingumo principui ir gali neužtikrinti bausmės paskirties, A. P. ryšiai su šeima jau ilgą laiką yra nutrūkę, tai turi neigiamos įtakos jo resocializacijai, o paskirta bauda yra nepakeliama našta ne tik jam, bet ir jo šeimai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašo prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje yra paduotas tik prokurorės apeliacinis skundas. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad prokurorė dėsto argumentus tik dėl turto konfiskavimo ir su tuo susijusius prašymus. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta 28 000 Eur grąžinti teisėtam savininkui ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“. Iš skundo turinio matosi ir kitas prašymas. Jeigu nurodytas prašymas nebūtų patenkintas, prašoma taikyti dalinį piniginių lėšų konfiskavimą iš nuteistojo A. P. ir konfiskuoti pusę jo vežtos ir nedeklaruotos pinigų sumos. Teisėjų kolegija patikrino šią bylą tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.
6. Byloje nustatyta, to apeliaciniame skunde neginčija ir prokurorė, kad A. P. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 28 000 Eur grynuosius pinigus ir jų nepateikė muitinės kontrolei. Tiek pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, tiek ir prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pagal teismų praktiką per valstybės sieną kontrabanda gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas. Tačiau teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymų nuostatomis bei teismų praktika, nusprendė 28 000 Eur grąžinti teisėtam savininkui ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“. Su tokiu teismo sprendimu prokurorė nesutinka. Skunde dėstomi argumentai apie tai, kad A. P., nedeklaruodamas gabenamus pinigus, veikė bendrovės interesais ir jos naudai, o bendrovės direktorius apie tai žinojo ir to siekė.
7. Pagal 67 straipsnį padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
7.1. BK 72 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaip minėta, pagal teismų praktiką per valstybės sieną kontrabanda gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsikirtimuose į šį skundą teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 nurodė, jog valstybė turi teisėtą interesą, taip pat ir pareigą pagal įvairias tarptautines sutartis įgyvendinti priemones grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti ir stebėti, nes didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Bendrasis deklaravimo reikalavimas, taikytinas bet kuriam asmeniui, kertančiam valstybės sieną, kuris užkerta kelią neišaiškintam tokių grynųjų pinigų įvežimui į šalį arba išvežimui iš jos. Konfiskavimo priemonė, taikoma už pareigos deklaruoti grynuosius pinigus muitinės pareigūnams neįvykdymą, yra bendros kontrolės sistemos, sukurtos siekiant kovoti su šiomis nusikalstamomis veikomis, dalis.
7.2. BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
7.3. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
7.4. Pažymėtina, kad konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl taikant turto konfiskavimą būtina vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Prokurorė skunde teisingai nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nuteistojo A. P. gabenti grynaisiais pinigais 28 000 Eur priklausė bendrovei „A. T. G.“. To neginčija ir prokurorė apeliaciniame skunde. Todėl, atsižvelgiant į jau išdėstytas BK normas ir teismų praktiką, į tai, kad per valstybės sieną kontrabanda gabenami pinigai yra konfiskuotinas turtas ir į tai, jog šie pinigai priklauso bendrovei, tokio turto konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Nenustačius tokios aplinkybės, numatytos BK 72 straipsnio 4 dalyje, turi būti svarstomas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš paties nuteistojo.
8.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė nė vienos BK 74 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės. Byloje nėra nustatytos šio BK straipsnio 4 dalies 2-5 punktuose nurodytos aplinkybės, taip pat nenustatyta ir tai, kad perduodamas grynuosius pinigus (28 000 Eur) A. P. bendrovės savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šiuos pinigus nuteistasis per Lietuvos Respublikos sieną gabens kontrabandos būdu, t. y. šių pinigų nedeklaruos (BK 72 straipsnis 4 dalies 1 punktas).
8.1.1. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad A. P. veikė bendrovės naudai ir interesais, o šios bendrovės savininkas apie tai žinojo ir to siekė. Pasak prokurorės, tai patvirtina tiesiogine tyčia atlikti nuteistojo veiksmai. Be to, darydamas tokią išvadą, prokurorės nuomone, teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimu bendrovės vairuotojui A. P., taip pat ir aplinkybių dėl piniginių lėšų gabenimo tikslo ir naudos jų nedeklaruojant.
8.1.2. Iš tikrųjų teismas, pripažindamas A. P. kaltu padarius kontrabandą, padarė išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo ir išvadai apie bendrovės savininko, perduodant pinigus bendrovės vairuotojui, žinojimą ar turėjimą ir galėjimą žinoti, jog A. P. šių perduotų pinigų muitinėje nedeklaruos. Teisėjų kolegijos nuomone, prokurorė nepagrįstai sutapatina A. P. atliktus veiksmus tiesiogine tyčia ir šių pinigų perdavimo metu teisėto savininko žinojimą ar turėjimą, galėjimą žinoti apie tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną šie pinigai bus gabenami kontrabandos būdu.
8.1.3. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad pats nuteistasis A. P. parodė, jog jam perdavus pinigus buvo nurodyta ir pareiga juos deklaruoti, ko jis nepadarė savavališkai. Iš bylos matosi, kad aplinkybę, dėl kokių priežasčių kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną pinigų nedeklaravo, A. P. aiškino įvairiai – ir sunkia kelione dėl vis gendančio vilkiko, ir nuovargiu, ir pamiršimu, ir nežinojimu kur ir kaip atlikti pinigų deklaraciją, tačiau apie tai, jog bendrovės vadovas įspėjo šiuos perduotus pinigus deklaruoti, jis parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 59-60 b.l.), tiek teisme. Be to, iš nuteistojo parodymų matosi ir tai, kad tokią pareigą bendrovės vadovas savo pavyzdžiu buvo ir pademonstravęs prieš metus laiko jiems vykstant pirmą kartą į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, bendrovės direktorius atliko savo pareigą – perduodamas pinigus A. P. nurodė šiuos pinigus deklaruoti, o tolimesnių paties nuteistojo apsisprendimo nedeklaruoti pinigų ir tokių neteisėtų atliktų veiksmų jis jau negalėjo kontroliuoti ar jų kaip nors įtakoti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra įrodyta, jog teisėtam pinigų savininkui buvo ar turėjo ir galėjo būti žinoma, jog A. P. nedeklaruos pinigų juos gabenant per valstybės sieną.
8.1.4. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs A. P. parodymus, liudytojų M. G. ir B. Z. parodymus bei rašytinius įrodymus, įvertino ir pinigų gabenimo per valstybės sieną tikslą – pirkti tris puspriekabes. O šiam sandoriui įvykdyti nuteistasis vežė bendrovės direktoriaus perduotus pinigus. Apie tokią vežamų pinigų priklausomybę bei paskirtį A. P. nuosekliai parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 59-60 b.l.), ir šiuos pinigus patikros metu radusiam muitinės pareigūnui, ir teisme. Tą patvirtina liudytojo M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 27 b.l.) ir teisiamojo posėdžio metu. Šiuos bendrovės pinigus A. P. turėjo perduoti tarpininkui B. Z., per kurį turėjo būti įgyjamos puspriekabės. Liudytojas B. Z. parodė, kad jo vadovaujama bendrovė „Z – X“ užsiima automobilių ir jų dalių pirkimu bei eksportu į K. Jo bendrovė yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su įmone, kurioje dirba A. P.. Suderinęs puspriekabių pirkimą iš Latvijos, jo bendrovei Latvijos įmonė išrašė išankstinio apmokėjimo sąskaitas, o jis išrašė sąskaitą A. P.. Liudytojui paklausus, kaip bus atsiskaitoma, bendrovės direktorius pasakė, kad A. P. veža 28 000 Eur. Tokius nuteistojo ir liudytojų parodymus patvirtina ir rašytiniai įrodymai – kasos išlaidų orderis (1 t., 74-75 b.l.), bendradarbiavimo sutartis Nr. X-Y (1 t., 88-90 b.l.), avansinės sąskaitos (1 t., 39-41, 44-46 b.l.), sąskaita faktūra X Nr, 000180 (1 t., 38-47 b.l.).
8.1.5. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad su savimi A. P. jokių grynųjų pinigų kilmę ir paskirtį patvirtinančių dokumentų nesivežė, tačiau neteisingai nurodoma, jog dėl šios priežasties A. P. nebūtų galėjęs muitinėje deklaruoti gabenamus pinigus. Nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1889/2005, nei nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga pateikti gabenamų pinigų kilmę ir paskirtį patvirtinančius dokumentus. Pildant grynųjų pinigų deklaraciją reikia tik nurodyti šiuos duomenis, o ne juos dar ir pagrįsti dokumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog A. P. teisme parodė, kad pinigus gavo iš bendrovės direktoriaus, pasirašė kasos išlaidų orderį, tačiau šio dokumento direktorius jam nedavė vežtis su savimi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad A. P. iš tikrųjų parodė apie tai, jog jam pinigus perdavė įmonės direktorius, jis pasirašė, kad kompanija jam išdavė pinigus, kurie buvo skirti priekaboms įsigyti. O atsakydamas į prokurorės klausimą, nuteistasis paaiškino, kad firmoje jam nedavė išlaidų orderio dėl pinigų, jis tik už juos pasirašė. Nepaisant to, kaip minėta, pildant grynųjų pinigų deklaraciją nereikalaujama pateikti pinigų kilmę ir paskirtį pagrindžiančius dokumentus. Be to, nors A. P. su savimi tokių dokumentų ir nesivežė, tačiau tiksliai žinojo ir pinigų kilmę, ir jų paskirtį bei tai būtų galėjęs nurodyti deklaracijoje. O dokumentai, pagrindžiantys gabentų pinigų kilmę ir paskirtį, pagrindžiantys šių pinigų perdavimo ir kitas aplinkybes, byloje buvo pateikti ikiteisminio tyrimo pradžioje. Dalis šių dokumentų buvo pateikti jau kitą dieną po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., 36, 38-47 b.l.), o kita dalis – po kelių dienų (1 t., 74-91 b.l.).
8.1.6. Tarp šių pateiktų dokumentų, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, yra ir tos pačios datos ir to paties numerio du kasos išlaidų orderiai (1 t., 75-76, 77-78 b.l.). Viename iš jų nurodoma, kad 2019 m. vasario 12 d. 28 000 Eur bendrovės direktorius perduoda A. P. ir šis orderis jo pasirašytas, o kitame nurodoma, jog pinigai perduodami B. Z.. Iš tikrųjų pastarasis kasos išlaidų orderis B. Z. nepasirašytas, tačiau iš bylos matosi, kad jokie pinigai ir nebuvo perduoti šiam tarpininkui. Pats B. Z. parodė, kad gavęs pinigus turėjo pasirašyti ant dokumento, atvežto A. P., o pastarasis paaiškino, jog dokumentai pasirašymui siunčiami elektroniniu paštu. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, esmė ta, kad pasirašytas būtent tas kasos išlaidų orderis, kuris ir patvirtina jau aptartas aplinkybes, jog grynuosius pinigus bendrovė perdavė A. P. ir šis šiuos pinigus vežė tarpininkui dėl puspriekabių pirkimo. Apeliaciniame skunde prokurorė kritikuoja už puspriekabių pirkimą pasirinktą mokėjimo būdą ir nurodo, kad liudytojas B. Z. parodė, jog su Latvijos įmone būtų galėjęs atsiskaityti tik pavedimu, įmonė grynųjų pinigų nepriima. Tuo tarpu pateiktoje bendradarbiavimo sutarties Nr. X-Y, pasirašytoje tarp BUĮ „A. T. G.“ ir UAB „Z-X“, 6.1. punkte numatyti du mokėjimo būdai – bankinis pavedimas ir mokėjimas grynaisiais (1 t., 88-89 b.l.). Nors apeliaciniame skunde liudytojo B. Z. parodymai dėstomi prokurorės pozicijai palankia linkme ir tik jų dalis, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad B. Z. parodė dar ir tai, jog paklausus apie apmokėjimą, jam buvo pasakyta, kad pinigus turi A. P.. Nežino, kodėl apmokėjimui buvo pasirinktas grynųjų pinigų būdas. Sutartyje nurodyta, kad galima atsiskaityti ir grynaisiais. Jis nesiūlė pinigus pervesti per banką, nes apie apmokėjimą kalbos nebuvo. Liudytojas paaiškino, kad kai klientas atvyksta su grynaisiais, jis tuos pinigus įneša į banką, nes Latvijoje įmonė nepriima grynųjų pinigų. Atsižvelgiant tiek į bendradarbiavimo sutartį, tiek į liudytojo B. Z. parodymus, tiek ir į kitas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nors pavedimu atliekamos pinigų operacijos šiuo metu labiau paplitusios tarp verslo subjektų, tačiau nagrinėjamu atveju bendrovės pasirinktas vienas iš sutartyje numatytų teisėtų mokėjimo būdų (grynųjų pinigų) neparodo bendrovės siekio nedeklaruoti A. P. perduotus ir jo gabentus pinigus. Juo labiau, kad grynieji pinigai buvo vežami ne kaip nors juos paslepiant ar bandant užmaskuoti, bet pinigams įprastoje vietoje – rankinėje, kuri irgi buvo padėta matomoje vietoje – vilkiko salone ant gulto. Be to, iš A. P. atliktų neteisėtų veiksmų bendrovė jokios naudos negavo. Apie tai dar bus pasisakyta.
8.1.7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, prokurorės argumentai, susiję su tuo, kad bendrovė, perleisdama grynuosius pinigus A. P., žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šie pinigai bus naudojami kontrabandai daryti, o A. P. neteisėtai veikė bendrovės naudai, grindžiami išimtinai tik prielaidomis ir pamąstymais, kurių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Todėl, nenustačius BK 72 straipsnio 4 dalyje išvardintų aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas grynuosius pinigus grąžinti teisėtam savininkui – ribotos atsakomybės bendrovei „A. T. G.“ yra teisingas ir pagrįstas.
8.2. Nenustatęs, kad jai priklausančias pinigines lėšas perleisdama A. P., bendrovė žinojo arba bent jau galėjo ir turėjo žinoti, kad šie pinigai bus naudojami neteisėtiems veiksmams atlikti, taip pat nenustatęs ir kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, teismas svarstė klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo A. P.. Apeliaciniame skunde dėstydama argumentus dėl prašymo konfiskuoti 28 000 Eur iš bendrovės prokurorė kaip alternatyvų prašymą nurodė ir prašymą taikyti dalinį piniginių lėšų konfiskavimą iš nuteistojo, tačiau, kaip nustatyta, šios piniginės lėšos priklauso ne pačiam nuteistajam, o bendrovei, kurioje dirba A. P., be to, jau buvo pasisakyta, kad teismas pagrįstai padarė išvadą apie tai, jog perleisdama pinigus bendrovė apie šių pinigų nedeklaravimą muitinėje nežinojo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tokio prašymo tikslesnė, o ir teisinga, formuluotė būtų taikyti dalinį konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą iš A. P..
8.2.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar iš A. P. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pagrįstai vadovavosi proporcingumo principu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, tiek ir teismų praktikoje nurodoma apie proporcingumo principą ir šio principo tikslus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Europos Žmogaus Teisių Teismas, nors ir neabejotinai nurodo, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau, atsižvelgdamas į Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį, nurodo ir tai, kad tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Apie tokią praktiką nurodo ir prokurorė apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje nagrinėjamoje byloje, kurioje buvo svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų (bylos Ismaylov prieš Rusiją, Nr. 30352/03; Sun prieš Rusiją, Nr. 31004/02; Grifhorst prieš Prancūziją, Nr. 28336/02; Moon prieš Prancūziją, Nr. 39973/03; Gabrić prieš Kroatiją, Nr. 9702/04). Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
8.2.2. Šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog A. P. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, t. y. kad jie buvo gauti kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar kitos neteisėtos veiklos. Nėra nustatytos ir tokios aplinkybės, kad nedeklaruoti pinigai buvo gabenami turint tikslą neteisėtai juos panaudoti ar siekiant juos nuslėpti. Priešingai, iš baudžiamosios bylos matosi, kad A. P. vyko į Lietuvą pirkti trijų puspriekabių ir tam vežė bendrovei priklausančius ir jam perduotus grynuosius pinigus. Šias aplinkybes patvirtina įrodymai ir jų visuma, apie tai jau buvo plačiau pasisakyta, tuo tarpu priešingų duomenų apie pinigų neteisėtą kilmę ar jų paskirtį, ar siekį juos nuslėpti byloje nėra.
8.2.3. Atkreiptinas dėmesys, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju, nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai reiškia, kad nei A. P., nei joks kitas subjektas iš nusikalstomos veikos negavo jokios turtinės naudos, o valstybė nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Nagrinėjamu atveju A. P. veika apsiribojo tik per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams nepateikimu, t. y. jų nedeklaravimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, šiuo atveju deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas, pavyzdžiui, toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas, tačiau realiai nebuvo nustatytas.
8.2.4. Svarbu įvertinti ir paties nuteistojo asmenybę. Iš bylos duomenų matosi, kad A. P. anksčiau neteistas, nebaustas ir administracine tvarka, A. P. dirba ir charakterizuojamas kaip pareigingas, sąžiningas specialistas, taisyklingai ir korektiškai bendraujantis, gerbiamas bendradarbių ir apibūdinamas teigiamas (1 t., 79, 83, 99, 100-101 b.l.). Iš bendrovės „A. T. G.“ pažymos matosi, kad A. P. darbo užmokestis yra apie 460 Eur (1 t., 78-79 b.l.). Kaip pats nurodė, vienas išlaiko sūnų ir sutuoktinę. Šios aplinkybės parodo, kad A. P. iš jo konfiskuotina pinigų suma neabejotinai yra reikšminga ir pačiam nuteistajam, ir jo šeimai. Jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra.
8.2.5. Be to, svarbu atsižvelgti dar ir į tokias aplinkybes, kad A. P. nedeklaruotų pinigų neslėpė, šių pinigų suradimas nebuvo apsunkintas, o kaltu prisipažinęs iš dalies nurodė apie gabenamų pinigų kilmę ir paskirtį. Pažymėtina, kad nuteistojo gabenti pinigai priklausė bendrovei (trečiajam asmeniui), kuri nebuvo kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus. Kaip jau buvo pasisakyta, nenustatyta, kad bendrovė, perleisdama grynuosius pinigus A. P., žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šie pinigai bus naudojamas kontrabandai daryti. Dar kartą pažymėtina, kad šie pinigai yra teisėti.
8.2.6. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kurios jau buvo išdėstytos ir aptartos, į A. P. gabenamų pinigų nedeklaravimo aplinkybes, į šių pinigų sumą (28 000 Eur), kilmę ir paskirtį, taip pat ir į paties A. P. asmenybę, į tai, kad nuteistajam paskirta bausmė yra 10 000 Eur dydžio bauda, o jo atlyginimas per mėnesį tik apie 460 Eur, dar ir į tai, jog Lietuvos Respublikos valstybė nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos, taip pat atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų formuojamą praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad papildomos poveikio priemonės paskyrimas būtų neproporcingas ir sukeltų A. P. pernelyg didelę finansinę naštą. Net ir dalinis konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas iš A. P., teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, būtų ne tik netikslingas, o lygiai taip pat ir neproporcingas jo padarytam nusikaltimui bei jam sukeltų, nors ir mažesnę, bet vis tiek pernelyg didelę finansinę naštą. Todėl konfiskuotino turto (pinigų) vertę atitinkančios visos sumos ar tik jos dalies pinigų išieškojimas iš A. P. būtų neproporcingas, neadekvatus ir perteklinis. Prokurorė apeliaciniame skunde nenurodė įtikinamų argumentų, kurie pateisintų tokios poveikio priemonės paskyrimą A. P.. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma apie bendrovės „A. T. G.“ direktoriaus prašyme nurodytą įsipareigojimą atlyginti žalą (baudą), skirtą A. P. (1 t., 90-91 b.l.), tačiau, kaip minėta, jokia žala nėra padaryta, o toks bendrovės įsipareigojimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo nuteistajam sukelti didesnę finansinę naštą nei yra būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. P. paskirta bausmė – bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl nėra pagrindo nuteistajam taikyti papildomą poveikio priemonę, t. y. turto konfiskavimą.
8.2.7. BK 199 straipsnio 3 dalies sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Ši nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktą už sunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, jog nuteistasis padarė baigtą sunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgęs į nedeklaruotų pinigų sumą ir į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinęs ir nuteistojo asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, išlaiko šeimą, dirba, gauna apie 500 Eur atlyginimą, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai) nuteistajam A. P. paskyrė BK 199 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę – 200 MGL (10 000 Eur) baudą. Tokia bausmės rūšis ir dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka ir padaryto nusikaltimo aplinkybes, ir kaltininko asmenybę bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Švelnesnės rūšies sankcijoje numatyta bausmė – bauda dydžiu yra artima minimaliam už tokį nusikaltimą skiriamos baudos dydžiui. Todėl ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.