Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja V. Kralikienė Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3; 75.6.1; 78.2.1; 121.21(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2008 m. gruodžio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjai Žydrūnas Bertašius, Danguolė Martinavičienė, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, uždarame teismo posėdyje dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Onai Gailiuvienei, atsakovei I. Š., jos atstovui adv. Rimvydui Paulauskui, apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Š. ir atsakovės I. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei I. Š., tretiesiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybai, AB bankui „Hansabankas“ dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas. Priimtinas atsakovės atsisakymas nuo apeliacinio skundo dalies dėl skolos AB bankui ,,Hansabankas‘‘ padalijimo ir apeliacinis procesas dėl šios dalies nutrauktinas (CPK 308 str. 1d.).

Dėl sutuoktinių kaltės

Pagal CK trečiosios knygos IV skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str.1d.). Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą, iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas, nustatytas CK 3.60 str.. Pagal CK 3.60str.2d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30 str., 3.35-3.36 str., 3.85, 3.92 str., 3.10 str, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šios pareigos yra lojalumas, savitarpio pagalba, moralinė ir materialinė parama, visapusiškas rūpinimasis vaikais ir šeima. CK 3.60str. 3d. nustatyta prezumpcija, jog santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis buvo neištikimas, žiauriai elgiasi su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šios kategorijos bylose ir nurodęs, kad vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija, o tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka iširo ne dėl šių priežasčių, pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, būtent dėl šių priežasčių (2007-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-140/2007). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą. Be to, vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį , jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Šiuo atveju abi šalys įrodinėjo sutuoktinių kaltę preziumuojančias aplinkybes: atsakovė - ieškovo žiaurų elgesį su vaiku ir su ja, o ieškovas – atsakovės neištikimybę, be to, abi šalys nurodo ir aplinkybes, dėl kurių sutuoktinių kaltė nėra preziumuojama. Tačiau pagal paminėtas įrodinėjimo paskirstymo taisykles šalys privalėjo tiek aplinkybes, preziumuojančias kaltę, tiek ir kitas aplinkybes, dėl kurių šeima iširo, įrodyti. Iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį įrodyta, kad ji su atsakovu nebegyvena nuo 2006 m. spalio mėn.(t.1, b.l.43) ir ieškinio pareiškimu įrodyta, kad jis į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi 2007-08-08, todėl visos aplinkybės, įrodančios šalių kaltę dėl santuokos nutraukimo, teisiškai reikšmingos yra iki 2006m. spalio mėnesio, nes atsakovė faktiškai nutraukė santuokinį gyvenimą. Pažyma ( t.2, b.l.79) įrodo, kad šalių sūnus išvyko gyventi į Vilnių 2007-12-03. Iš atsakovės paaiškinimo nustatyta, kad ji 2006m. spalio mėn. išvyko mokytis į Vilnių(t.1, b.l.141) ir vaikus paliko su ieškovu, o aplinkybę, jog ieškovas turi kitą moterį, sužinojo iš vaikų. Bylos medžiaga įrodo, kad ieškovas dirbo laivų mechaniku, t.y. darbą, susijusį su ilgalaikiu buvimu jūroje( t. 2, b.l.75).

Byloje nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į policiją dėl atsakovo elgesio, į psichologinę tarnybą ( 2007-09-08, t.2. b.l.149) tik iškėlus šią bylą, todėl byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti ieškovo kaltės prezumpciją iki 2006 m. spalio mėnesio ar 2007 m. gruodžio mėnesio, dėl ko atsakovė buvo priversta išvykti gyventi į Vilnių, palikdama su atsakovu vaikus, o 2007 m. gruodžio mėnesį išsiveždama ir vaikus. Pažyma įrodo, jog ieškovas nuo 2007-08-16 iki 2007-12-26 dirbo jūroje, todėl tik šalių sūnaus 2007m. rugsėjo mėnesio kreipimasis psichologo pagalbos neįrodo ieškovo žiauraus elgesio su vaiku kaip santuokos iširimo priežasties. Šiuo atveju įvertintina tai, kad jo tėvai jau buvo pradėję skyrybų procesą, atsakovė jau buvo išvykusi į Vilnių, todėl nepaneigta tai, jog paminėti abiejų tėvų veiksmai galėjo turėti neigiamos įtakos vaiko psichologinei būklei, nes vaikams tokiais atvejais pasireiškia tėvų atstūmimo sindromas. Todėl darytina išvada, kad atsakovė privalėjo įrodyti buvus konkrečias aplinkybes, susijusias su fiziniu smurtu prieš ją ir sūnų, turėjusias įtakos santuokos nutraukimui iki atsakovui išvykstant į reisą, lėmusias atsakovės apsisprendimą palikti jų bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagrindiniu motyvu atsakovė nurodo atsakovo žiaurų elgesį su ja ir sūnumi, tačiau žiauraus elgesio baudžiamosios teisės prasme ieškovė neįrodė, nes nepateikė policijos, prokuratūros, teismo oficialių dokumentų ar teismo ekspertizės aktų, nustatančių sumušimų pobūdį, civilinėse bylose. Įvertinus šalių liudytojų parodymus darytina išvada, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi arba žino apie šalių šeimos santykius iš šalių pasakojimų. Įvertintinas ir sūnaus paaiškinimas teisme (t.3, b.l. 12a), iš kurio nustatyta, kad tėvas jį mušė diržu, o kai jis buvo 9-10 metų, mušė kumščiais, tačiau nesant kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių paminėtą paaiškinimą, žiauraus sumušimo faktas neįrodytas. Įvertintina tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalių konfliktas prasidėjo sūnaus mušimo laiku, leidžiančių objektyviai nustatyti atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, nes bylos medžiaga įrodo, kad šalys siekė gyventi kartu-2000 m. liepos mėnesį susilaukė dukters, įsigijo butą, ėmė paskolą ir jokių pareiškimų į vaikų teisių apsaugos tarnybą ar kitas institucijas nebuvo. Šalių sūnus yra 15 metų amžiaus, jau nuo 2007m. gruodžio gyvenantis tik su atsakove ir toli nuo Klaipėdos, todėl šiuo atveju nepaneigta, jog didesnę įtaką jo mąstymui turi atsakovė. Jis nurodė, jog su ieškovu nebendrauja 1,5 metų.

Pagal paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas privalėjo įrodyti, kad šeima iširo dėl atsakovės neištikimybės, tačiau šią aplinkybę įrodinėja tik liudytojų parodymais, kuriuos įvertinus darytina išvada, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi arba žino apie šalių šeimos santykius iš šalių pasakojimų, todėl įrodymų pakankamumo prasme šis faktas neginčijamai neįrodytas. Taip pat pagal tas pačias taisykles atsakovė privalėjo įrodyti ir ieškovo neištikimybę, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų nuotraukų data nėra susijusi su paminėtomis-2006m. spalio mėn. ir 2007m. gruodžio mėn. datomis, kada atsakovė išvyko į kitą gyvenamąją vietą, todėl ir ieškovo neištikimybės fakto - kaip santuokos nutraukimo priežasties- neįrodo.

Todėl įvertinus paminėtus šalių paaiškinimus ir įrodymus darytina išvada, kad šalys nevykdė CK 3.27 str. nustatytų pareigų būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti bei moraliai remti, bei pažeisdami šias pareigas nesugebėjo suderinti savo asmeninių poreikių bei derinti tarpusavyje vaikų auklėjimo klausimus. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti tik kito sutuoktinio, visos šeimos interesais. Darytina išvada, kad ir atsakovė pažeidė šias paminėtas pareigas, nebūdama pakankamai lojali ieškovui, nuolat dirbusiam jūroje, sūnaus požiūris į tėvą ir senelius įrodo, jog ji nepakankamai gerbė buvusio vyro tėvus, jos išvykimas į Angliją, Vilnių mokytis įrodo, jog ji nesistengė mokytis ten, kur gyvena visa šeima. Taip pat ir ieškovas pažeidė paminėtas pareigas, nebūdamas pakankamai lojalus atsakovei, kuri ištekėjo 16 metų amžiaus, neįvertino savo darbo pobūdžio, dėl kurio, būdamas Klaipėdoje, visą savo dėmesį privalėjo skirti tik šeimai, prarado sūnaus pagarbą ir pasitikėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl buto padalijimo.

Apeliacinės instancijos teisme tarp šalių iškilo ginčas dėl buto padalijimo būdo, nes ieškovas prašo padalyti santuokoje įgytą 3-ų kambarių butą natūra.Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 str. nustatytais pagrindais, o CK 3.87 str. nustatyta, kad jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.88 str. ir 3.89 str. detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Pagal CK 3.87 str. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 str. įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 str. 1 d. 7 p. nurodyta sąlyga-aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovė įrodė, kad ginčo buto įsigijimui panaudojo ne tik santuokoje įgytas lėšas, bet ir 20 000 Lt asmeninių lėšų. Visų pirma teismas neįvertino Nekilnojamojo turto registro duomenų, kuriuose užfiksuota, jog nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota abiejų sutuoktinių vardu bendrosios jungtinės nuosavybės teisės forma. Net ir vieno iš sutuoktinių dovanotų lėšų panaudojimas įgyjant tokį turtą besąlygiškai nedaro šio turto asmenine nuosavybe, nes turi būti nustatyta, ar buvo išreikšta abiejų sutuoktinių bendra valia, jog šis turtas, kurį sutuoktiniai turėjo teisę ir galimybę įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taps vieno iš jų asmenine nuosavybe. Be to, šiuo atveju būtina įvertinti ir dovanos kaip daikto pobūdį. Atsakovei buvo dovanojami 20 000 Lt , nurodant jų panaudojimo tikslą - buto įsigijimui (t.1, b.l.66). Iš šalių paaiškinimo nustatyta ir butų pirkimo-pardavimo sutartys įrodo, jog ginčo butas buvo įsigytas už 73 000 Lt, t.y. 5000 Lt brangiau nei ankstesnis jų butas (t.1, b.l. 67-68), todėl nustatyta, kad iš dovanotų pinigų 15 000 Lt buto įsigijimui nereikėjo. Bendro buto realizavimas, kito bendro buto įsigijimas ir, kaip įrodinėja atsakovė, jai dovanotų pinigų panaudojimas butui neleidžia padaryti išvados, kad atsakovės aiškiai išreikšta valia buvo įgyti turto dalį savo asmeninėn nuosavybėn. Dovanojimo sutartimi formaliai tai buvo padovanota pinigų suma, tačiau šia dovanojimo sutartimi faktiškai nebuvo sukurta asmeninė atsakovės nuosavybė, nes šis daiktas buvo sukurtas bendromis santuokinėmis lėšomis ir bendrai paimta ir grąžinta paskola iš banko, o atsakovės asmeninių lėšų tikimybių pusiausvyros principu galėjo būti panaudota tik 5000 Lt. Neparemta įstatymu atsakovės pozicija dėl jos didesnio finansinio indėlio į ginčo butą, nes sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą – nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1d.) ir šios prezumpcijos atsakovė neginčijo. Bendro šalių šeimos ūkio, bendro darbo ir pajamų naudojimo faktai įrodyti nepaneigtais šalių padarytais įrašais viešame registre dėl nuosavybės teisės formos ginčo bute. Todėl CK 3.123 str. 1 d. pagrindu atsakovė neįrodė, jog 20 000 Lt savo asmeninių lėšų panaudojo santuokoje tik įsigyti ginčo butą ir šiuo pagrindu nėra teisinio pagrindo laikyti buto dalį asmenine atsakovės nuosavybe ar šia suma sumažinti įregistruoto bendrosios jungtinės nuosavybės teise buto rinkos vertę. Atsakovės tėvų pagalba, teikiama dengiant buto išlaikymo išlaidas, nesukuria jos asmeninės nuosavybės. Be to, įvertintina tai, kad atsakovė procesiniu dokumentu neprašė pripažinti jai asmeninę nuosavybę į dalį buto ir atsakovės tėvai procesinio dokumento dėl nuosavybės teisių į dalį buto teismui nepateikė, todėl įvertinus jų poziciją ir bylos medžiagą, jog nėra pagrindo dėl 20 000 Lt dovanos atsakovei priteisti didesnę santuokoje įgyto ginčo turto dalį.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, kuris taikomas dalijant tokį turtą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tokius atvejus reglamentuojančio CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Sutuoktinių bendro turto padalijimo būdą reglamentuoja CK 3.127 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Kompensacija priteisiama, jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima ir kitas sutuoktinis sutinka už paliktą jam natūra visą turtą sumokėti jo turto dalies kompensaciją. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ginčo buto padalyti natūra negalima ne dėl šio buto savybių, o dėl susiklosčiusių ypatingai konfliktinių santykių tarp šalių. Šioje byloje iš šalių paaiškinimų, bylos medžiagos yra nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kad sutuoktiniai kartu gyventi negali, nes visų pirma tai traumuoja jų vaikus. Abu bendraturčiai nesugeba bendradarbiauti spręsdami bendrus klausimus, todėl jų gyvenimas bendrame bute yra neįmanomas, nes įgyvendinant teises į bendrą turtą išliks teisinio ir faktinio ginčo reali galimybė. Atmesdama ieškovo apeliacinio skundo prašymą priteisti jam vieną kambarį ginčo bute kolegija vadovaujasi vaikų interesais gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje. Įvertintina tai, kad nuolatiniai tėvų konfliktai neigiamai veikia ir jų santykius su vaikais, todėl bylos medžiaga įrodo, kad šalių vaikai neturi kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, o tik ginčo butas yra jų vienintelė gyvenamoji vieta, iš kurios jie dėl tėvų konflikto buvo išvežti laikinai į Vilnių. Iš atsakovės, šalių sūnaus paaiškinimo nustatyta, kad jis ketina nuolat gyventi Klaipėdoje, ir ši aplinkybė nėra paneigta, todėl įvertinant paminėtus motyvus ir vadovaujantis CK 3.127 str. 3 d. darytina išvada, kad ginčo buto padalyti natūra negalima ir jis priteistinas atsakovei , nes su ja gyvena nepilnamečiai vaikai.

Dėl kompensacijos ieškovui priteisimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-20 nutartyje Nr. 3K-3-220 yra išaiškinęs CK 3.123 straipsnio 1 dalies taikymą, nurodant, kad teismas gali pripažinti svarbiomis kitas aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau, nukrypdamas nuo šio principo kitomis aplinkybėmis, turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Nukrypstant nuo lygių dalių principo, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis, ir toks nukrypimas būtinas apginti sutuoktinio, nepilnamečių vaikų interesus. Nustačius kelias reikšmingas nukrypimui nuo lygių dalių principo aplinkybes, būtina nurodyti, kurios yra svariausios konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L.; bylos Nr. 3K-3-251/2006), taip pat svarbu nustatyti, kad tos aplinkybės egzistuoja dalijant sutuoktinių turtą. Teismai, taikydami CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, visada taiko šioje įstatymo normoje įtvirtintą kriterijų – nukrypimas nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo pateisinamas nepilnamečių vaikų interesais. Nagrinėjamojoje byloje taikytinas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas- nepilnamečių vaikų interesai, nes nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, nes praktiškai didžioji dalis atsakomybės už vaiko auginimą tenka tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas. Nukrypimas nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus ir tuo pagrindu skiriant tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, didesnę turto dalį, pateisinama jam tenkančia didesne našta, auginant ir ugdant šalių nepilnamečius vaikus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK 3.123 str.1d. nuostatas ir atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų, kurie nuolat gyvena su atsakove, interesus, ieškovui priteistina mažesnė turto dalis, t.y. 1/3 dalies buto rinkos vertės, buvusios jų santuokos nutraukimo momentu, kompensacija. Bylos medžiaga įrodo, kad šalys sutarė buto rinkos verte laikyti Nekilnojamojo turto registro įvertinimą, nes ginčo dėl turto vertės nebuvo (t.1, b.l. 12), todėl ginčo buto rinkos vertė santuokos nutraukimo metu buvo 214 884 Lt ir ieškovui priteistina 1/3 dalies kompensacija , t.y. ji padidintina iki 71 628 Lt. Padidintos kompensacijos dydis yra reali pinigų suma, už kurią ieškovas gali įsigyti tolygų būstą, kokio prašo šiuo ieškiniu, ir tai padės išvengti šalių konfliktų, stabilizuos vaikų gyvenimą ir užkirs kelią galimiems ginčams, nes mažesnės kompensacijos priteisimas pažeidžia ieškovo teises į būstą. Atsakovė yra pajėgi išmokėti tokio dydžio kompensaciją, nes visų pirma yra jauno amžiaus, nėra nedarbinga, turi išsilavinimą, jos pateikti ginčo buto išlaikymo apmokėjimo, paskolos dengimo dokumentai įrodo, jos pozicija dėl buto priteisimo natūra jai įrodo, jog ji galės butą išlaikyti, todėl įrodyta, jog ji turi pajamų.

Dėl išlaikymo vaikams dydžio ir bendravimo tvarkos su ieškovu nustatymo.

CK 3.3 str. nurodoma, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, auklėjimo, laisvalaikio reikmėms ir kt. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai( CK 3.192). CK 3.192 str. 2 d., reglamentuojanti vaiko išlaikymo dydį, įtvirtina proporcingumo principą. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, tačiau tai nereiškia, kad, jei vieno tėvo turtinė padėtis yra blogesnė negu kito, kitas tėvas negali teikti išlaikymo daugiau. Tačiau šiuo atveju šalių turtinė padėtis praktiškai yra vienoda, nes ieškovas turi darbą ir dirbdamas jūroje gauna svyruojantį darbo užmokestį nuo 1200 JAV dolerių iki 1231 euro per mėnesį (t.2, b.l.75), o atsakovė turi nuosavybės teise trijų kambarių butą. Įvertintina tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nevisiškai atskleidė savo pajamas, nurodydama, jog ją remia jos tėvai mokėdami Klaipėdoje esančio buto išlaikymą, tačiau ji šiuo metu su dviem vaikais gyvena Vilniuje, nepateikė buto nuomos sutarties, nenurodė savo pajamų ir šios aplinkybės įvertintos CK 1.5 str. įtvirtintu protingumo principu, leidžia padaryti išvadą, jog ji turi pajamų. Atsakovė pagrindiniu motyvu, jog turi būti padidintas iš ieškovo priteistas išlaikymas vaikams iki 800 Lt kiekvienam per mėnesį, nurodo jos gyvenimą Vilniuje ir negalėjimą gyventi bendrame bute su ieškovu. Tačiau butą Klaipėdoje priteisus jai asmeninės nuosavybės teise, ji gali grįžti į jį, todėl papildomų lėšų būstui, transportui šalių vaikams nereikės. Vaikų pozicija, bylos medžiaga įrodo, jog jie išvykę gyventi į Vilnių laikinai, kur mokosi taip pat laikinai, todėl bet kada gali grįžti ir tęsti mokslus mokyklose Klaipėdoje. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė yra darbinga, byloje nėra įrodymų, jog ji priregistruota darbo biržoje, todėl gali prisidėti prie vaikų išlaikymo lygiomis dalimis su ieškovu. Nepagrįstas jos apeliacinio skundo motyvas, jog vaikai atsisako bendrauti su tėvu ir jai vienai ir ateityje teks visos jų išlaidos. Visų pirma įvertinta tai, jog atsakovė turi veikti tik vaikų interesais ir stengtis kuo greičiau atkurti taiką tarp vaikų ir tėvo bei senelių, todėl šiuo pagrindu didinti išlaikymą būtų neteisėta. Atsakovė neįrodė ypatingų vaikų poreikių, todėl po 400 Lt gaunamų lėšų per mėnesį iš vieno tėvo yra suma, atitinkanti vaikų poreikius ir ieškovo galimybes, nes įvertintina tai, kad ieškovas privalės įsigyti kitą gyvenamąją vietą. Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo motyvas dėl neteisingai nustatytos išlaikymo datos, nes apeliacinės instancijos teisme jis įrodė, jog tinkamai vykdo savo prievolę išlaikyti vaikus per visą laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo datos - 2007-08-08, t. y. nuo tada, kai buvo priteista, todėl keisti išlaikymo pradžios datą nėra teisinio pagrindo.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvas, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). Dėl to tėvams gyvenant skyrium, tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant lygiai taip pat, kaip ir tas tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas; vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1–3 dalys). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nustatyta, kad tokį ginčą teismas sprendžia atsižvelgdamas į vaikų interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaikus (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Atsakovės apeliacinio skundo motyvai dėl bendravimo tvarkos su vaikais patikslinimo, nurodant, jog ji ar jos įgaliotas asmuo dalyvautų ieškovui bendraujant su vaikais, nes vaikai nenori bendrauti su tėvu ir jo bijo, yra neparemtas faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis padaryti išvadą, kad vaikams yra iškilusi reali grėsmė bendraujant su tėvu. Visų pirma įvertintina tai, kad vaikai turi teisę bendrauti su tėvu ir, jeigu jie nenorės, teismo nustatyta bendravimo tvarka jiems prievarta negalės būti įgyvendinta. Įvertintinas šioje byloje vaikų amžius: šalių dukrai yra 8 metai, o sūnui -15 metų, todėl jie jau patys galės spęsti dėl bendravimo su tėvu. Be to, šiuo atveju įvertinta ieškovės pozicija dėl buvusių sutuoktinių negalėjimo būti kartu, byloje konstatuota šalių ypatinga konfliktinė padėtis yra pagrindas kaip įmanoma juos atskirti, todėl jos prašoma patikslinti bendravimo tvarka su vaikais tik sudarys pagrindą naujiems konfliktams ir vaikų saugumo tokiu būdu neužtikrins. Šalys privalo veikti tik vaikų interesais sudarydamos jiems palankias sąlygas bendrauti su abiem biologiniais tėvais ir jų artimais giminaičiais, visų pirma psichologiškai juos paruošiant ir geranoriškai nuteikiant bei neįtraukiant į tarpusavio konfliktus vaikų. Atsakovės prašoma patikslinti bendravimo su vaikais tvarka yra iš esmės jos vykdymo procesas, kurio metu šalys pačios ir jų vaikai galės spręsti, kaip jiems bendrauti.

Priteisti A. Š. iš I. Š. 362, 10 Lt žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą, apskaičiuojant šią žyminio mokesčio dalį nuo padidintos kompensacijos dalies (12070 Lt, CPK 93 str. 3d.). Sumažintina iš A. Š. priteista žyminio mokesčio dalis I. Š. iki 2538,90 Lt pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 4d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-330 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti. Padidinti iš I. Š. priteistos kompensacijos už jai tenkančią turto dalį dydį A. Š. iki 71 628 Lt.

Priimtinas I. Š. atsisakymas nuo apeliacinio skundo dalies dėl skolos AB bankui ,,Hansabankas‘‘ padalijimo, apeliacinis procesas dėl šios dalies nutrauktinas ir teismo sprendimo dalis dėl I. Š. ir A. Š. 22796 Lt skolos AB bankui ,,Hansabankas‘‘ panaikintina.

Priteisti A. Š. iš I. Š. 362, 10 Lt žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą.

Sumažinti iš A. Š. pirmosios instancijos teisme priteistą žyminį mokestį I. Š. iki 2538,90 Lt.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.