Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1630/2005 pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybei, Palangos miesto savivaldybės tarybai, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai, byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant valstybės įmonei Registrų centras, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dėl pažymų ir statinių teisinės registracijos, sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – Klaipėdos AVA) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos (dabartinis pavadinimas Klaipėdos AVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) 2002 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 114 „Dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre“ ir 2002 m. spalio 25 d. pažymą Nr. 181 „Dėl pažymos papildymo“; panaikinti statinių (kiemo aikštelės ir tvoros), unikalūs Nr. 25/997-0049-02-9 ir 25/997-0049-03-0, esančių Ronžės g. 3b, Palangoje, teisinę registraciją; panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 „Dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“ 1.46 punkto, kuriuo pripažinta svarbia vietos bendruomenei teritorija tarp Ronžės g. / Plytų g. / Vytauto g. ir Rąžės upės – skirta komunalinio ūkio tikslams, dalį dėl šioje teritorijoje esančių kiemo aikštelės ir tvoros (unikalūs Nr. 25/997-0049-02-9 ir 25/997-0049-03-0) pripažinimo svarbia vietos bendruomenei; įpareigoti Palangos miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti natūra grąžintino žemės sklypo Ronžės g. 3b, Palangoje, planą, per vieną mėnesį jį nustatyta tvarka patvirtinti ir pateikti Klaipėdos AVA Palangos žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui. Skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį yra pretendentė į jos tėvo R. P. iki 1940 m. turėtų nuosavybės teisių atkūrimą ir yra 1991 m. spalio 24 d. padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą turtą Palangoje, Vasario 16-osios g. 2 (pagal dabartinį adresą - Ronžės g. 3b.) - 0,6646 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, tvartą, rūsį. Palangos miesto apylinkės teismo 1998 m. vasario 5 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie R. P. turėtą turtą. Jau paduodant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ji išreiškė valią, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra. Po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo pakeitus įstatymo nuostatas, ji pakartotinai kreipėsi dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra. Klaipėdos AVA Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. liepos 2 d. raštu Nr. 537 nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės pateiktame plane apie laisvas (neužstatytas) teritorijas visa R. P. turėta žemė pažymėta kaip valstybės išperkama žemė. Palangos miesto savivaldybė 2003 m. liepos 14 d. jai pateikė savivaldybės parengtos kartografinės medžiagos ištrauką ir nurodė, kad toks sprendinys šios žemės atžvilgiu yra patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 sprendimu Nr. 25. Apie šį sprendimą jai nebuvo pranešta, sprendinys iki pareiškėjos kreipimosi jai nebuvo įteiktas. Tik teismo posėdyje jai tapo žinoma, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 „Dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“ 1.46 punktu buvo pripažinta svarbia vietos bendruomenei teritorija tarp Ronžės g. / Plytų g. / Vytauto g. ir Rąžės upės – skirta komunalinio ūkio tikslams. Šis punktas dalyje dėl šioje teritorijoje esančios kiemo aikštelės ir tvoros (unikalūs Nr. 25/997-0049-02-9 ir 25/997-0049-03-0) pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nes taip jai buvo užkirstas kelias susigrąžinti nuosavybės teises natūra. Pareiškėja rėmėsi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka) 70 punktu ir teigė, kad dar 2001 m. lapkričio 27 d. Palangos miesto savivaldybė rašte Nr. 1-618r nurodė, kad buvusioje R. P. žemėje adresu Ronžės g. 3b, Palangoje, yra į Palangos m. savivaldybės balansą įtraukta mašinų stovėjimo aikštelė. Tačiau realybėje kažkada buvusi aikštelės danga yra visiškai suirusi, teritorijoje auga žolė. Pareiškėja, remdamasi Vyriausybės 1990 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 31.3 punktu, nurodė, kad netgi traktuojant teritoriją Ronžės g. 3b, Palangoje, kaip mašinų stovėjimo aikštelę, akivaizdu, jog šis Palangos miesto savivaldybei dabar priklausantis objektas bus privatizuojamas, o jo vertė priklausys išskirtinai nuo žemės vertės. Tokiu būdu ši žemė atsidurs privačioje nuosavybėje, o teisėtas buvusio turto savininko teisių perėmėjas ir pretendentas į jo turėtų nuosavybės teisių atkūrimą šio turto gauti negali. Manė, kad šią teritoriją savo veiklai jau yra numatę konkretūs asmenys, kurių būsimi interesai taip vadinamą aikštelę pigiai iš Palangos miesto savivaldybės įsigyti prisidengiant visuomeniniu interesu ir yra ginami. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, nurodė, jog realiai jokio statinio šiuo metu minėtoje teritorijoje nėra, todėl būtina nustatyti, ar yra konkretus visuomeninis poreikis tai konkrečiai žemei. Be to pažymėjo, jog esant poreikiui toje vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, tai galėtų būti padaryta ir žemei esant privačioje pareiškėjos nuosavybėje, nustatant tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir apribojimus. Taip pat nurodė, kad 2002 m. lapkričio 15 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti statiniai (kiemo aikštelė ir tvora), unikalūs Nr. 25/997-0049-02-9 bei 25/997-0049-03-0, esantys Ronžės g. 3b, Palangoje, nuosavybės teise priklausantys Palangos miesto savivaldybės tarybai. Ši teisinė registracija turi būti panaikinta kaip nepagrįsta. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2002 m. liepos 19 d. redakcija, galiojusi ginčo statinių teisinės registracijos metu) 2 straipsnio 4 dalį, įvairios paskirties aikštelės su dirbtine danga yra laikomos laikinais statiniais. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Analogiška nuostata numatyta ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų „Nekilnojamojo turto registro nuostatų“ 27.5 punkte. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto registre yra registruojami tik nekilnojamieji daiktai. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsniu pareiškėja pažymėjo, jog aikštelė su dirbtine danga ir tvora negali būti laikomi neatskiriamai susijusiais su žemės sklypu daiktais. Ši kiemo aikštelė ir tvora taip pat nėra kito nekilnojamojo daikto, įregistruoto įstatymų nustatyta tvarka, priklausiniais (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str.), kadangi žemės sklypas, kuriame yra ginčo statiniai, Nekilnojamojo turto registre neregistruotas. Taip pat nurodė, kad aikštelė įrengta 1964 metais. 2002 m. spalio 30 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 565 patvirtintas Statybos techninis reglamentas 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ nustato, kad tokio statinio (betonuotos aikštelės) gyvavimo trukmė yra 10 metų. Nuo statybos metų (1964) praėjus 40 metų statinys yra fiziškai sunykęs ir pasibaigusi jo gyvavimo trukmė. Aplinkybę, kad kiemo aikštelė ir tvora yra faktiškai sunykusios, patvirtina antstolės Vidos Daugirdienės surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0004/04/F-113. Nekilnojamojo turto registre registruojami tik realiai egzistuojantys, o ne sunykę objektai. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 337, kuriuo netenkintas jos prašymas dėl teisinės registracijos panaikinimo, motyvai yra teisiškai nepagrįsti. Sprendime nurodoma, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisių į kiemo aikštelę bei tvorą įregistravimo pagrindas yra 2002 m. rugsėjo 30 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn” perdavimo - priėmimo aktas, 2002 m. liepos 8 d. Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažyma „Dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre“ bei 2002 m. spalio 25 d. pažyma „Dėl pažymos papildymo“. Tačiau šiomis pažymomis Statybos inspekcija tik konstatavo, kad nėra draudimo minėtus objektus statyti ir naudoti ir tai nėra savavališkos statybos. Statybos inspekcija netyrė ir nevertino, ar minėti statiniai yra nekilnojamieji. Remdamasi Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.5 punktu, pareiškėja teigė, jog kadangi aikštelė su dirbtine danga ir tvora yra laikini statiniai, be to, fiziškai sunykę, Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba nepagrįstai išdavė pažymas dėl šių objektų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja pabrėžė, kad sąlygas, dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, lemia išimtinai viešasis interesas. Sunykusių, apleistų ir nenaudojamų laikinųjų statinių teisinė registracija, nurodoma kaip pagrindas išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimui, prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimo proceso prasmei ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad 2002 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą įregistruoti kiemo statinius – kiemo aikštelę ir tvorą, esančius Ronžės g.3b, Palangoje, ir Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teises į juos pagal 2002 m. rugsėjo 30 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn“ perdavimo - priėmimo aktą, kuriuo Vyriausybės įgaliotas asmuo Palangos m. savivaldybės tarybos nuosavybėn perdavė aikštelę su kiemo statiniu (tvora), esančią Ronžės g.3b, Palangoje, ir Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. liepos 8 d. ir 2002 m. spalio 25 d. pažymas. Šie dokumentai yra galiojantys ir nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu paliko galioti šį teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A15-15/2005 2005 m. kovo 9 d. priimtame sprendime yra nurodęs, kad nei teritorinis registratorius, nei centrinis registratorius negali atsisakyti registruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą remiantis registratoriui pateiktų dokumentų negaliojimu, neteisėtumu ar galios netekimu, jei tokios aplinkybės nėra nustatytos bendrosios kompetencijos teismo, nebent šie pateiktų dokumentų trūkumai yra labai akivaizdūs. Registratorius taip pat negali kontroliuoti šalių sutarties vykdymo ar įvykdymo klausimų, nes tai yra civilinių teisinių santykių dalykas. Registratorius nėra kompetentingas spręsti apie sutarties šalių tarpusavio santykių turinį bei jų tikrąją valią, nes iš šių santykių kylantys ginčai taip pat laikytini civilinio teisinio ginčo dalyku.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybė ir tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės taryba su skundu nesutiko. Nurodė, kad žemė, kurią pareiškėja nori atgauti natūra, yra užimta – ant jos stovi Palangos m. savivaldybei nuosavybės teise priklausanti automobilių stovėjimo aikštelė bei kiti statiniai. Savivaldybė privalo turėti mieste automobilių stovėjimo aikštelių, kadangi Palangoje labai aktuali automobilių parkavimo problema – trūksta automobilių stovėjimo aikštelių. Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje rašoma, jog ginčijamos teritorijos paskirtis ir naudojimo būdas – daugiaaukštė gyvenamoji, komercinė ir bendro naudojimo. Tvarkoje nereikalaujama, kad žemė būtų suformuota kaip atskiras turtinis vienetas ir ji būtų įregistruota registre. Pagal minėtą Tvarką žemė negali būti grąžinta, jei ji nustatytąja tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Žemė, kurią nori atgauti natūra pareiškėja, patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Palangos miesto centrinės dalies, vizualinės apsaugos zoną. Palangos miesto centrinė dalis į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įregistruota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu, o pagal Atkūrimo įstatymą miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai, nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba). Palangos miesto centrinės dalies detaliajame plane ginčijamoje žemėje individuali statyba nėra numatoma. Taip pat nurodė, kad minima aikštelė nėra laikinas statinys, jos negalima perkelti į kitą vietą ir ji naudojama pagal paskirtį jau daugelį metų. Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2002 m. kovo 14 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A6-64/2002) yra pasisakiusi, kad „automobilių saugojimo aikštelė atitinka statinio sąvoką“. Todėl toks sklypas laikytinas užstatytu ir priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės. Aikštelė kaip statinys Nekilnojamojo turto registre privalo būti registruojama kaip nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis 1 dalis). Pagal 1997 metų Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnį, turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktą ir toks aktas yra teisinis pagrindas registruoti perduotą turtą Turto registre, kas ir buvo padaryta 2002 metais. 2002 m. liepos 8 d. Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažyma „Dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre“ bei 2002 m. spalio 25 d. pažyma „Dėl pažymos papildymo“ išduotos teisėtai ir pagrįstai, kadangi inspekcija teisingai įvertino, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra nekilnojamasis turtas, o ne laikinas statinys, kaip nurodo pareiškėja. Registruojant aikštelę su tvora Nekilnojamojo turto registre įstatymai bei kiti teisės aktai nebuvo pažeisti. Minėtas objektas yra svarbus vietos bendruomenei. Palangos miesto savivaldybės Visuomeninėje eismo saugumo komisijoje nuspręsta šiemet leisti nemokamai statyti automobilius aikštelėje, Ronžės 3b, Palangoje. Šiuo metu aikštelėje vyksta baigiamieji darbai: pažymėtos linijos, pastatyti kelio ženklai.

Atsakovas Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba prašė skundą atmesti. Teigė, kad į tarnybą kreipėsi Palangos miesto savivaldybė, prašydama išduoti pažymas, reikalingas statinių teisinei registracijai atlikti. Statiniai buvo apžiūrėti ir prašomos pažymos išduotos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVA su skunde nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai naudoja terminus, apibūdinančius ginčo objektą, nes automobilių stovėjimo aikštelė, kaip nurodyta pažymoje Nr. 114, priskiriama ne laikinųjų statinių kategorijai, bet susisiekimo komunikacijoms. Minimi objektai yra gero stovio, todėl antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neatitinka tikrovės. Šiuo metu aikštelė suremontuota, paruošta automobilių parkavimui.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundo reikalavimus tenkino pilnai. Teismas nurodė, kad skundžiamu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 1.46 punktu, teritorija tarp Ronžės g./Plytų g./Vytauto g. ir Rąžės upės pripažinta svarbia vietos bendruomenei, skirta komunalinio ūkio tikslams. Pagal Palangos miesto centrines dalies detalųjį planą, patvirtintą Tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, pagrindiniame brėžinyje ginčijamos teritorijos naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas – daugiaaukštė gyvenamoji, komercinė ir bendro naudojimo. Žemė, kurią pareiškėja nori susigrąžinti natūra, patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Palangos miesto centrinės dalies, vizualinės apsaugos zoną: Palangos miesto centrinė dalis į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įregistruota vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103. Byloje taip pat nustatytos faktinės aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai, kad teritorijoje, kurioje pareiškėja nori atkurti nuosavybės teises, statiniai (kiemo aikštelė ir tvora) yra apleisti. Vyriausybės įgalioto asmens Klaipėdos apskrities viršininkės 2002 m. rugsėjo 30 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn“ perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad aikštelė su kiemo statiniu (tvora), esanti Ronžės g. 3b, Palangoje, perduota Palangos m. savivaldybės tarybos nuosavybėn yra bendro 13254 kv. m. ploto, tačiau pridėtame žemės sklypo plane nurodytas 3898 kv. m. plotas. 2000 m. balandžio 10 d. Palangos miesto valdybos sprendime Nr. 88 „Dėl žemės sklypų“ ginčo teritorijoje patvirtintas žemės sklypas Ronžės g. 3b, nurodant, kad žemės sklypo dydis 3898 kv. m., žemės sklypo naudojimo paskirtis, apribojimai ir sąlygos – kitos paskirties žemė, komercinė teritorija (b.l. 51-54, t.1, teismo antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, foto nuotraukos). Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių realaus visuomenės poreikio šiai ginčo teritorijai, nes esami faktiniai įrodymai tvirtina priešingai: teritorija buvo netvarkoma, neženkliai sutvarkyta vykstant teisminiam ginčui 2005 m. pavasarį prieš Palangos kurorto sezono pradžią. Taip pat byloje yra rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad aikštelė buvo nuomojama privačiam asmeniui, kuris 2003 m. balandžio 21 d. buvo pateikęs prašymą registrų centrui įregistruoti daiktines teises į minimus statinius ir išduoti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą (b.l. 63-64, t.1). Atsakovas nepateikė įrodymų, koks realus poreikis yra pripažinti svarbia vietos bendruomenei teritoriją, esančią tarp Ronžės g./Plytų g./Vytauto g. ir Rąžės upės – skirta komunalinio ūkio tikslams, įrengiant miesto centre prie Rąžės upės automobilių parkavimo vietą. Nepateikė duomenų, kaip sprendžiamas automobilių parkavimo klausimas Palangos mieste ir ar ji reikalinga nekilnojamosios kultūros vertybės – Palangos miesto centrinės dalies, vizualinės apsaugos zonoje. Taip pat nesvarstyta, ar yra reali galimybė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, suformavus žemės sklypą ir apribojimus šioje teritorijoje, ir jei ši automobilių aikštelė būtina, pasiūlyti pareiškėjai teikti šias automobilių parkavimo paslaugas, bei ar sutinka su siūlomais apribojimais. Atkūrimo įstatymo preambulėje akcentuojama, jog prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikinamos ir turi tęstinumą, tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamas turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Atsakovo pateikti įrodymai – anksčiau paminėti sprendimai, kurių pagrindu ginčo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, priimti po Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, kuriame teismas aiškindamas nurodė, jog „Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu“, bei pripažino, kad jei laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį žemė turi būti grąžinama natūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka, visuomenės poreikiams tenkinti, ir teisingai atlyginama. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kurios valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei būtų pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra. Nurodytos teritorijos dalis faktiškai yra laisva (neužimta), joje yra laikini, menkaverčiai statiniai (metalinė tvora, asfalto danga). Šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio. Tariami visuomenės interesai negali būti tenkinami savininko (pareiškėjos) interesų sąskaita. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime išdėstytus kai kurių Atkūrimo įstatymo nuostatų išaiškinimus, konstatavo, kad atsakovų veiksmai pažeidė pareiškėjos nuosavybės teises, garantuojamas Konstitucijos 23 straipsnio, nes tuo metu atsakovui buvo žinoma, kad neteisėtai nacionalizuotą žemę pareiškėja pretenduoja susigrąžinti natūra, todėl tokie viešojo administravimo veiksmai, vertinant juos teritorijų planavimo bei nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės normų sisteminio taikymo aspektu, buvo priešingi Konstitucijai. Taip pat teismas nustatė, kad minimų statinių teisinė registracija atlikta pažeidžiant Statybos įstatymo (2002 m. liepos 19 d. redakcija, galiojusi ginčo statinių teisinės registracijos metu) 2 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnį, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.5 punktu, 2002 m. spalio 30 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 565 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ nuostatas, todėl nekilnojamojo turto registre negalėjo būti įregistruoti.

II.

Palangos miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą, o pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos skundai buvo priimti nagrinėti nepagrįstai, nes yra praleisti 1 mėnesio terminai, o jiems atnaujinti nėra pagrindo. Pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymas atstatyti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra tenkinamas. Tai patvirtina jos dar 2002 m. spalio 22 d. parašytas įgaliojimas advokatui M. Skrinskai. Taip pat pažymi, kad ginčo žemės sklypas visą laiką buvo ir tebėra naudojamas visuomenės poreikiams tenkinti, o teritoriniame planavimo dokumente – detaliajame plane, nėra numatytas grąžinti savininkams. Be to, jis yra užstatytas ir tą patvirtina byloje esantys įrodymai. Taip pat nurodė, kad teismas panaikino „pažymas“, kurios nėra teisės aktai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme. Be to, sprendime klaidingai nurodyta jo apskundimo tvarka.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVA atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutiko. Be motyvų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, kadangi ginčas dėl juridinių faktų registravimo kyla iš civilinių teisinių santykių.

Pareiškėja J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko. Teigė, kad jis yra abstraktus ir neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 8 punktų. Nesutinka, kad teismas suklaidino apeliantą, kadangi jį nuolat atstovavo kvalifikuoti teisininkai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimu apeliacinį skundą tenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują - pareiškėjos J. K. skundą atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė atitinka statinio sampratą ir laikytina statiniu, nes yra sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Teismo sprendimo išvada, kad asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė ir metalinė tvora yra laikini menkaverčiai statiniai ir šiais statiniais užimta teritorija yra faktiškai laisva (neužimta) žemė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokios teismo išvados prieštarauja ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Išardyti ir perkelti į kitą vietą automobilių stovėjimo aikštelės dangą bei tvoros laikomąsias konstrukcijas galimybių nėra, be to, šių statinių naudojimo laikas yra ilgesnis, nei nustatyta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, todėl minėti statiniai neatitinka įstatymu nustatytos laikinojo statinio sampratos. Automobilių stovėjimo aikštelė ir ją juosianti metalinė tvora Klaipėdos apskrities viršininkės 2002 m. rugsėjo 30 d. perdavimo-priėmimo aktu buvo perduota Palangos miesto tarybos nuosavybėn (Adm. b. t. 1, b. l. 51-52). Šiame akte nurodyta, kad paminėtų statinių balansinė vertė yra 134 25 Lt, o likutinė vertė - 51 092 Lt. Paminėtos aplinkybės paneigia teismo išvadas, kad automobilių stovėjimo aikštelė ir ją juosianti tvora yra laikini apleisti statiniai ir, kad tai yra faktiškai laisva (neužimta) žemė. Automobilių stovėjimo aikštelė yra eksploatuojama ir jos poreikis bendram (viešam) naudojimui nepaneigtas. Aplinkybė, kad savivaldybė šią automobilių stovėjimo aikštelę buvo išnuomojusi, ginčo sprendimui reikšmės neturi, nes jos paskirtis nebuvo pasikeitusi ir poreikis bendram (viešam) naudojimui nebuvo išnykęs. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelė yra pastoviai naudojama pagal paskirtį, ji skirta komunalinio ūkio tikslams, laikytina, kad savivaldybės taryba turėjo pagrindą šį objektą pripažinti svarbiu vietos bendruomenei. Automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas miesto centre teisės aktams neprieštarauja, o būtinumo ją iškelti kitur nepagrindė ir pirmosios instancijos administracinis teismas. Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas yra patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32. Paminėtoji automobilių stovėjimo aikštelė atitinka šio detaliojo plano sprendinius. Detalusis planas nebuvo nuginčytas. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelė ir ją juosianti tvora, kaip jau minėta, nėra laikini statiniai, todėl jų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre neprieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.5 punkto reikalavimams. Klaipėdos AVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 114, kuria ši tarnyba neprieštarauja dėl automobilių stovėjimo aikštelės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, ir tos pačios tarnybos 2002 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 181, kuria papildyta 2002 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 114 pripažįstant tinkama naudoti tinklinę 252,54 m. ilgio tvorą, kuria aptverta automobilių stovėjimo aikštelė, esanti Ronžės g. Nr. 3b, Palangoje, iš esmės atspindi faktinę padėtį. Tačiau tai nėra vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimti teisės aktai. Šios pažymos savarankiškų teisinių pasekmių nesukėlė. Todėl nebuvo būtina jas ginčyti. Nustačius, kad žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises į žemę natūra pretenduoja pareiškėja, yra užimtas statiniams ir savivaldybės tarybos sprendimu pagrįstai pripažintas svarbiu objektu vietos bendruomenei, skirtu bendram (viešam) naudojimui, padaryta išvada, kad ši žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas yra valstybės išperkama.

IV.

Pareiškėja J. K. 2006 m. vasario 3 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1630/2005. Nurodo, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, o būtent buvo netinkamai taikytas Atkūrimo įstatymas. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepagrįstai netaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucija, neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje yra išaiškinta nuosavybės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso esmė, principai bei tikslai. Byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar ginčo teritorijos pripažinimas svarbia vietos bendruomenei bei su tuo susiję aktai (tvoros ir kiemo aikštelės įregistravimas nekilnojamojo turto registre) nebuvo tik formalūs veiksmai, kuriais siekiama atimti galimybę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Nustačius, jog realaus visuomenės poreikio šiai teritorijai nėra, negalima paneigti jos teisių į nuosavybės atkūrimą natūra vien dėl tos priežasties, kad jokių formalių pažeidimų pripažįstant minėtą žemę svarbia vietos bendruomenei bei registruojant nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre nebuvo padaryta. Konstitucijos 23 straipsnis nustato, jog nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Vadovaujantis Konstitucijos 46 straipsniu Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Atkūrimo įstatymas aiškiai teikia prioritetą nuosavybės atkūrimui natūra. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 3 d. nutarime pasisakė, jog prisiėmusi atkurti nuosavybės teises, valstybė privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas tam, kad ši piliečių teisė būtų realiai įgyvendinta. Valstybė turi pareigą veikti taip, kad nuosavybės teisės savininkams būtų atkurtos. Savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos. Šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija. 2001 m. balandžio 2 d. nutarime Konstitucinis teismas išaiškino, kad visuomenės poreikis, sprendžiant dėl būtinumo išpirkti tam tikrą žemę ir negrąžinti jos buvusiems savininkams natūra, visuomet turi būti aiškiai išreikštas konkrečiam objektui. Konstitucinis Teismas nurodė, kad ne žemės priskyrimas miesto teritorijai, ne atitinkamo statinio buvimas ar nebuvimas turi lemti žemės gražinimą ar negrąžinimą natūra - jį turi lemti realus ir pagristas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus, remdamasis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad realaus visuomenės poreikio ginčo žemei nėra: kiemo aikštelė ir tvora realiai daug metų buvo apleistos ir neeksploatuojamos, nežymūs patvarkymai padaryti tik prasidėjus teisminiams procesams. Tokiu būdu nėra realaus visuomenės poreikio ginčo teritorijai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino teisinių santykių formą, tačiau paneigė jų turinį, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas: Atkūrimo įstatymą, pagal kurį prioritetas teikiamas nuosavybės atkūrimui natūra, Konstituciją bei Konstitucinio teismo išaiškinimus. 2005 m. lapkričio 4 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog (i) ginčo teritorija pripažinta svarbia vietos bendruomenei laikantis tokiai procedūrai nustatytos tvarkos ir (ii) nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į kiemo aikštelę ir tvorą įregistruotos teisėtai, šiuos objektus pripažino nekilnojamuoju turtu. Tokiu būdu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas formaliai vertino įstatymo raidę, bet nevertino realaus visuomenės intereso konkrečiai žemei, nors tai daryti privalėjo tiek pagal Atkūrimo įstatymą, tiek pagal Konstituciją bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Tai, kad žemė pagal procedūrą pripažinta svarbia vietos bendruomenei, savaime nereiškia, kad visuomenės interesas šiai žemei negali būti paneigtas. Pateikus įrodymus, paneigiančius teritorijos svarbą vietos bendruomenei ir pagrindžiančius galimybę atkurti nuosavybės teises natūra, pirmos instancijos teismas teisingai šiuos įrodymus vertino bei į juos atsižvelgė, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, dėl kokių priežasčių atmetė pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie realaus visuomenės poreikio ginčo žemei nebuvimą. Jokių kitų dokumentų ar įrodymų, pagrindžiančių visuomenės poreikio buvimą, išskyrus ginčijamą Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą, nėra. Tuo atveju, jei ginčo teritorijoje yra reikalinga automobilių stovėjimo aikštelė, šis poreikis gali būti įgyvendintas ir privačioje žemėje sutarčių pagrindu. Teismas, spręsdamas, jog tik valstybinėje žemėje gali būti įrengta automobilių stovėjimo aikštelė Palangos svečiams, paneigė Konstitucijoje įtvirtintą principą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačia nuosavybe. Pažymi, jog ABTĮ 136 straipsnyje įtvirtinta vadinamoji de novo apeliacija, t. y. teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina viso pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau teismas, tikrindamas visą bylą, turi remtis pirmosios instancijos teisme surinktais įrodymais ir negali nemotyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu aiškiai konstatavo, kad ginčo aikštelė buvo apleista ir nežymiai sutvarkyta tik jau vykstant teismo procesui, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra pastoviai naudojama pagal paskirtį, nors šios aplinkybės nesiaiškino. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie pastovų aikštelės naudojimą. Juolab, kad ir atsakovų Klaipėdos AVA ir Palangos miesto savivaldybės atstovai bylos panagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog aikštelė buvo naudojama tik tris mėnesius vasaros sezono metu; aikštelės nuomos sutartis yra pasibaigusi. Atkreipia dėmesį taip pat ir į apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog automobilių stovėjimo aikštelė atitinka detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, sprendinius. Pagal minėto detaliojo plano sprendinius, žemė, kurią ji nori susigrąžinti natūra, patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės - Palangos miesto centrinės dalies vizualinės apsaugos zoną. Automobilių stovėjimo aikštelės atitikimas šiam tikslui daugiau nei abejotinas, nes Palangos miesto savivaldybės pozicija dėl ginčo teritorijos nenuosekli: Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 įtraukta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 ginčijamos teritorijos paskirtis ir naudojimo būdas patvirtinta: daugiaaukštė gyvenamoji, komercinė ir bendro naudojimo; 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 136 teritorija priskirta komunalinio ūkio reikmėms. Atsižvelgiant į po nacionalizavimo susiklosčiusius esminius naujus socialinius ir ekonominius santykius suprantama, kad ne visais atvejais išlikęs nekilnojamasis turtas gali būti grąžintas pretendentams natūra. Natūralu, jog žemė negali būti grąžinta natūra, kai yra užstatyta reikšmingais, didelės vertės, valstybinės ar visuomeninės paskirties objektais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas tokiu svarbiu objektu sunykusią asfaltuotą aikštelę, aptvertą sunykusia vieline tvora, netinkamai pritaikė materialinę teisę, prasilenkė su Konstitucija, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą pateikė 2006 m. vasario 3 d. Įvertinus aplinkybes, kuriomis grindžiamas minėtas prašymas, spręstina, kad jis pateiktas nepraleidusi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.

VI.

Prašymas dėl proceso byloje atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu - jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, byloje 2005 m. lapkričio 4 d. priėmęs sprendimą, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymą, nepagrįstai netaikė Konstitucijos 23, 46 straipsnių, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

Įvertinus pareiškėjos pateiktus argumentus spręstina, kad jais remiantis nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje.

Palangos miesto centrines dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, pagrindiniame brėžinyje nurodyta teritorijos, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, prioritetinė paskirtis ir naudojimo būdas - komercinė ir bendro naudojimo (t. II, b. l. 45 – 49).

Ginčijamu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 136 „Dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei“ 1.46 punktu ginčo teritorija tarp Ronžės g. / Plytų g. / Vytauto g. ir Rąžės upės buvo pripažinta svarbia vietos bendruomenei teritorija – skirta komunalinio ūkio tikslams.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ginčo teritorija yra užstatyta – joje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir ją juosianti metalinė tvora. Įvertinus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos objektus pagrįstai vertino kaip statinius. 2002 m. lapkričio 15 d. į minėtus statinius įregistruotos Palangos miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisės.

Įvertinus šias aplinkybes bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu spręstina, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į minėtą ginčo teritoriją negali būti atkurtos, nes ši teritorija yra užstatyta ir priskirta valstybės išperkamai. Ši išvada taip pat neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Kad ginčo teritorija yra reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti patvirtina jau minėtas Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas, kuris nėra nuginčytas, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 136, iš kurių matyti, kad Palangos miesto savivaldybė yra nustačiusi aiškią ginčo teritorijos tikslinę paskirtį. Byloje esanti 2001 m. birželio 29 d. mašinų stovėjimo aikštelės nuomos sutartis Nr. 27-K (t. II, b. l. 63 – 64) patvirtina, kad minėtoje ginčo teritorijoje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė buvo išnuomota trijų metų laikotarpiui, nuomotojas buvo įpareigojęs nuomininką naudoti aikštelę tik pagal tiesioginę paskirtį – mašinų stovėjimui ir saugojimui (sutarties 1, 5.2 punktai), taip pat buvo įpareigojęs valyti ir prižiūrėti nuomojamos aikštelės teritoriją (sutarties 5.4 punktas). Klaipėdos miesto savivaldybės atstovo, savivaldybės Visuomenės eismo saugumo komisijos paaiškinimai bei pateiktos nuotraukos (t. I., b. l. 113 – 117) patvirtina, kad Palangos miesto centrinėje dalyje viena didžiausių problemų yra automobilių stovėjimo aikštelių stygius, kad ginčo teritorijoje esanti stovėjimo aikštelė yra naudojama ir šiuo metu yra sutvarkyta. Byloje esantis 2004 m. lapkričio 17 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. III, b. l. 110) patvirtina, kad 2004 m. lapkričio 17 d. minėta automobilių stovėjimo aikštelė buvo apleista ir nesutvarkyta, tačiau minėtas protokolas nepaneigia, kad minėta aikštelė yra tinkama naudoti pagal tiesioginę paskirtį ir buvo naudojama.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas, jog tik valstybinėje žemėje gali būti įrengta automobilių stovėjimo aikštelė Palangos svečiams, paneigė Konstitucijoje įtvirtintą principą, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačia nuosavybe (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendime tokia išvada nėra padaryta.

Pareiškėja kaip pagrindą atnaujinti procesą nurodo ir tam tikrus, jos teigimu, teismo padarytus procesinius pažeidimus – nemotyvuotai atmestos pirmosios instancijos teismo išvados, nevisapusiškai išnagrinėta byla, nesiaiškintos reikšmingos bylai aplinkybės, tačiau procesinių teisės normų pažeidimai, net jei jie ir būtų nustatyti, nėra numatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje kaip pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje, todėl minėti argumentai nevertintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A10–1630/2005 pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybei, Palangos miesto savivaldybės tarybai, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybai, byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant valstybės įmonei Registrų centras, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dėl pažymų ir statinių teisinės registracijos, sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo.

Nutartis neskundžiama.