Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 str. 20 MGL (2600 Lt) bauda;pagal BK 290 str. 15 MGL (1950 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) bauda.

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 290 str. 16 MGL (2080 Lt) bauda.

Iš A. K. V. Š. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o V. Š. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš A. K. į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą priteista 74,94 Lt už V. Š. gydymą.

Iš A. K. ir R. K. lygiomis dalimis priteista valstybei 27,07 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 8 d., apie 4.50 val., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie priėmimo-skubios pagalbos skyriaus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, t. y. siekdamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliams V. Š. ir L. L. sutrukdyti jo sūnaus R. K. atžvilgiu panaudoti spec. priemones – antrankius, tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliui V. Š. į galvos kairę pusę, tuo padarydamas jam galvos kairės pusės sumušimą su kairės ausies minkštųjų audinių patinimu, sukėlusiu nežymų jo sveikatos sutrikdymą, bei, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, siekdamas išvengti R. K. sulaikymo ir spec. priemonių – antrankių, jo atžvilgiu panaudojimo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui, t. y. tyčia sudavė koja vieną smūgį Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulio būrio vyriausiajam patruliui V. M. į dešinę koją, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 8 d., apie 4.50 val., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie priėmimo-skubios pagalbos skyriaus, vedamas į policijos tarnybinį automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie šio automobilio, vadindamas įžeidžiančiais žodžiais: „mentai“, „pyderai“, „gaidžiai“ bei kitais garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, taip pat vežamas į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, policijos tarnybiniame automobilyje „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vadindamas tais pačiais įžeidžiančiais bei garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, atliekančius viešojo administravimo funkcijas – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulio būrio patrulius V. Š. ir L. L. bei Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulio būrio vyriausiąjį patrulį V. M. ir vyresnįjį patrulį M. K..

R. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 8 d., laikotarpiu nuo 3.55 val. iki 4.55 val., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), priėmimo-skubios pagalbos skyriaus patalpose, vadindamas įžeidžiančiais žodžiais: „gaidžiai“, „kurvos“, „pyderai“, „mentai“, „eikit nachui“ bei kitais garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, atliekančius viešojo administravimo funkcijas – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulio būrio patrulius V. Š. ir L. L., bei po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, prie ten stovėjusio policijos tarnybinio automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei vežamas į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, policijos tarnybiniame automobilyje „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vadindamas tais pačiais įžeidžiančiais bei garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, atliekančius viešojo administravimo funkcijas – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulio būrio patrulius V. Š. ir L. L. bei Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulio būrio vyriausiąjį patrulį V. M. ir vyresnįjį patrulį M. K..

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl abiejų nusikaltimų, laikė, jog kaltė įrodyta nukentėjusiųjų policijos pareigūnų V. Š., V. M., L. L. ir M. K., liudytojų I. G. ir V. M. parodymais, specialisto išvada dėl V. Š. sužalojimų, garso įrašu, bet vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, neatliko jokios įrodymų analizės, visiškai nepasisakė dėl to, kodėl jo ir jo sūnaus R. K. parodymai atmetami ir kuo minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai teismui yra pranašesni. Be to, apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje nutylėjo kai kuriuos objektyvius bylos duomenis, kurie paneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ignoravo esminius prieštaravimus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose, todėl nepagrįstai rėmėsi šių asmenų parodymais, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu, negali būti laikomas pagrįstu.

Pasak apelianto, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose yra esminių prieštaravimų, kurių teismas nepašalino ir į juos nekreipė dėmesio. Pažymi, kad nukentėjusieji V. Š. ir L. L. parodė, jog jis sudavė smūgį į galvą V. Š. tuo metu, kai prieš jo sūnų R. K. buvo baigtas naudoti elektros impulso prietaisas, po šio vienintelio smūgio jis atsitraukė šalin, o šie pareigūnai radijo ryšiu išsikvietė policijos pastiprinimą. Nukentėjusieji V. M. ir M. K. parodė, kad gavę pranešimą radijo ryšiu apie tai, kad reikalingas pastiprinimas, nuvyko prie (duomenys neskelbtini) ligoninės, kur pamatė, kaip jis (A. K.) sudavė smūgius V. Š.. Šiuo atveju apeliantas nurodo, kad policininkai V. M. ir M. K., atvykę į įvykio vietą, negalėjo matyti smūgio, turėjusio būti iki jų iškvietimo. Taip pat nuteistasis teigia, kad nukentėjusieji V. M. ir M. K., būdami posėdžio metu teismo salėje ir girdėję prieš juos parodymus davusių nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L. parodymus, suvokdami, kad ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai apie smūgio sudavimo V. Š. matymą logiškai nebepaaiškinami, teisme pakeitė savo parodymus, tvirtindami, kad jis (apeliantas), smūgiuodamas jiems matant, galbūt V. Š. nepataikė. Skunde pažymima, kad teismas nevertino ir tų aplinkybių, kad nukentėjusiųjų M. K. ir V. M. tarnybiniuose pranešimuose, rašytuose 2013 m. birželio 8 d., t. y. įvykio dieną, vieningai nurodytos dar kitokios aplinkybės, o būtent, abu šie pareigūnai vieningai teigė, jog nuvykus į įvykio vietą, pamatė besigrumiančius du civilius asmenis su pareigūnais V. Š. ir L. L., ir tik atvykus pastiprinimui šie abu asmenys buvo pargriauti ant žemės (1 t., 8, 50 b. l.). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojos I. G. ir V. M. apie tariamai jo suduotą smūgį V. Š. į galvą nurodė skirtingai nei minėti policininkai, teigdamos, kad smūgius sudavė stovinčiam policininkui į galvą tuomet, kai sūnus dar tik stovėjo įsirėmęs rankomis į policijos automobilį, nenorėdamas į jį lipti, t. y. pačioje konflikto pradžioje.

Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų negretino su objektyvais bylos duomenimis, o būtent su Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikta informacija apie telefoninius bei radijo ryšio garso įrašus, susijusius su nagrinėjamu 2013 m. birželio 8 d. įvykiu, kurie, apelianto įsitikinimu, paneigia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus ir patvirtina jo parodymus. Pasak apelianto, yra užfiksuota: 04 val. 44 min. 28 sek. radijo ryšiu įvykio vietoje buvę pareigūnai (V. Š. ar L. L.) prašo pastiprinimo prie „priimamojo“; 04 val. 45 min. 19 sek. užfiksuotas I. G. skambutis į Telšių AVPK, kurio metu ji nurodo, kad pareigūnai nesusitvarko su tuo vienu, kur atvežė, kad jis guli ant žemės, nesikelia; 04.47.16 užfiksuotas antrojo policijos ekipažo pranešimas „39 atvykom“. Dėl to apeliantas teigia, kad antras policijos ekipažas atvyko tik po 3 min. po to, kai pagal nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L., o taip pat ir liudytojų I. G. ir V. M. parodymus jis buvo sudavęs V. Š., jei remtis šiais nukentėjusiaisiais ir liudytojomis. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nei vieno iš radijo ryšio ar telefoninio pokalbio metu nebuvo nurodyta apie tai, kad priešintųsi du asmenys, t. y. kad pastiprinimo reikėtų dėl kažkokių jo (apelianto) veiksmų, priešingai, I. G. nurodė, kad policininkai nesusitvarko būtent su prieš tai į ligoninės priėmimo skyrių pristatytu jo sūnumi (R. K.), kuris tik guli ant žemės, nesikelia.

Skunde nuteistasis tvirtina jokio smurto ar įžeidimų pareigūnų atžvilgiu nenaudojęs (tai nuosekliai viso proceso metu patvirtino tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas jo sūnus R. K.), o tuo metu, kai jo sūnus buvo pargriautas ant žemės, skambino į pagalbos telefonu 112, tikslu pranešti apie netinkamus pareigūnų veiksmus, tačiau pats buvo netikėtai užpultas į įvykio vietą atvykusio antrojo policijos ekipažo pareigūnų, suluošintas (sulaužyta ranka, sumušta galva, kitos kūno vietos, ką patvirtina byloje esančiame 2013-10-02 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstyti specialisto išvados Nr.G1531/13(03) duomenys), po ko prarado sąmonę ir buvo pristatytas į policiją. Pasak apelianto, teismas nevertino duomenų apie jo sumušimą, sužalojimus ir to, kokią tai turėjo įtaką policijos pareigūnų parodymams. Nuteistojo įsitikinimu, nukentėjusiųjų tarnybiniai pranešimai, kuriuose jis įvardytas kaip smurtautojas, buvo surašyti policijos pareigūnams suvokus, kad jo atžvilgiu pastarieji be jokio pagrindo panaudojo fizinį smurtą ir jį sužalojo, ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas būtent šių tarnybinių pranešimų pagrindu.

Nors nukentėjusieji policijos pareigūnai teismui tvirtino, kad jis (apeliantas) net būdamas sulaikytas toliau keikėsi ir trankė galvą į policijos automobilio konstrukcijas ir nebuvo praradęs sąmonės, tokie jų parodymai yra dalinai paneigti netgi liudytojos I. G. parodymais teisme, kad įvykio vietoje vienas iš policijos pareigūnų atėjo į priėmimo skyrių ir paprašė amoniako, po ko, suvilgiusi amoniake gabalėlį vatos, atsinešė jį prie automobilio, kur pamatė jį (A. K.) gulintį automobilyje, tačiau jai atrodė, jog jis (A. K.) sąmoningas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ši liudytoja taip pat pripažino, jog dėl skausmo, sukelto rankos lūžio, jo sąmonė galėjo būti susiaurėjusi. Nuteistasis A. K. teigia, kad jis šių aplinkybių neprisimena dėl sąmonės netekimo ar stipraus sąmonės susiaurėjimo, tačiau liudytojos I. G. parodymai patvirtina R. K. teismui duotus parodymus apie tai, kad jį (A. K.) sužalotą policininkai tiesiog numetė ant automobilio grindų, todėl nelogiška manyti, jog jis, būdamas sužalotas – sulaužytu žasto kaulu, kęsdamas didelį skausmą, surakintomis antrankiais už nugaros rankomis, būtų turėjęs kažkokią priežastį ir galimybę dar ir susižaloti pats, trankydamasis galvą į automobilio konstrukcijas. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis V. Š. teisme parodė, jog jis (apeliantas), kai buvo atvežtas į policijos komisariatą, ne išlipo, o iškrito iš policijos automobilio, kas taip pat patvirtina, jog jis (apeliantas) buvo neorientuotas.

Skunde apeliantas deklaruoja manymą, kad sužalojimas nukentėjusiajam V. Š. galėjo būti padarytas tyčia jo paties veiksmais ar jo iniciatyva jau po jo (apelianto) pristatymo į policiją, siekiant pagrįsti jo (apelianto) sulaikymą ir tuo pačiu sužalojimą. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis V. Š. į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi tik praėjus kelioms valandoms po jo (apelianto) pristatymo į policiją, apie tai, kad būtų sužalotas pareigūnas, iš karto po įvykio priėmimo skyriaus darbuotojoms niekas nenurodė.

Apeliantas deklaruoja nuomonę, kad, net jei tikėti nukentėjusiųjų parodymais apie tariamai jo išsakytus įžeidimus, nėra pagrindo laikyti jo veiksmus nusikalstamais pagal BK 290 str. Nurodo, kad pagal pačių nukentėjusiųjų parodymus, jo (apelianto) veiksmai turėjo trukti trumpą laiko tarpą, pasireiškė tik žodžiais, nukreiptais ne į pareigūnų pažeminimą, o išsakyti reaguojant į netinkamą pačių pareigūnų elgesį, smurtaujant prieš jo (apelianto) sūnų ir jį patį, todėl juos galima būtų kvalifikuoti nebent pagal ATPK 187 str. 2 d.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad nenustačius, jog nukentėjusiojo V. Š. sveikata buvo sutrikdyta dėl jo veiksmų, jis (apeliantas) negali būti atsakingas ir už turtinę bei neturinę žalą, todėl nukentėjusiojo ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas P. Labanauskas prašė tenkinti A. K. apeliacinį skundą, nuteistojo R. K. gynėja advokatė L. Musteikienė prašė tenkinti jos ginamojo apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių bendrinimo: vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., A. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 20 MGL dydžio baudą (2600 Lt), o kitą Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. Š. prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistieji A. K. ir R. K., neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo – atitinkamai, numatytų BK 286 str. ir 290 str., ginčija patį įrodymų vertinimą, teigdami, kad teismas išskirtinai rėmėsi prieštaringais, nevienodais nukentėjusiųjų policijos pareigūnų V. Š., V. M., L. L. ir M. K., liudytojų I. G. ir V. M. parodymais, o jų (apeliantų), reikia suprasti, nuoseklius ir teisingus parodymus nemotyvuotai atmetė. Tokie apeliantų teiginiai iš dalies pagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visų paminėtų liudytojų, nukentėjusiųjų ir pačių nuteistųjų parodymai yra išdėstyti, tačiau neaptarti visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nepateiktos argumentuotos išvados dėl jų vertinimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 str. 1 d. 1 p., 2., 3 p. reikalauja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas kitus įrodymus atmeta, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. senato Nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2. punkte numatyta, kad teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai reiškiami pagal BK 286 str., 290 str., nurodyti kaltinamojo veikos apimtį bei aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius ir reikšmingas nusikalstamos veikos kvalifikavimui, įmanoma tik aiškiai aprašius veiksmus, kurie traktuojami kaip įžeidimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, apibūdinant apeliantams inkriminuojamas veikas, atkartoti tik prokuroro kaltinamajame akte suformuluoti kaltinimai. Tiesa, kaltinimų formuluotėse atskleisti konkretūs nuteistojo A. K. ir R. K. veiksmai, įvardyti kiekvieno jų policijos pareigūnų atžvilgiu išsakyti įžeidžiantys žodžiai (BK 290 str.), nurodyti konkretūs A. K. veiksmai, atitinkantys BK 286 str. numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau pripažindamas kaltinamuosius kaltais atitinkamai pagal BK 286 str., 290 str. apylinkės teismas privalėjo aiškiai pasisakyti apie privalomus BK 286 str., 290 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius ir aiškiai konstatuoti, kad nuteistųjų veikoje visi šie požymiai yra. Pirmosios instancijos teismas BPK 305 str. 1 d. 3 p. numatyto reikalavimo pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus neįvykdė, nes apeliantams inkriminuojamų nusikaltimų požymiai tik paminimi, tačiau šių požymių buvimas nemotyvuojamas. Jei teismas daro išvadą, kad A. K. ir R. K. yra kalti dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, apkaltinamajame nuosprendyje tokia išvada turėjo būti ne tik išreiškiama, bet ir motyvuojama, analizuojant įrodymus, atskleidžiant jų turinį. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, pritardama apeliantų argumentams, pažymi, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas tinkamai motyvuotu. Iš tikrųjų, tinkamai nemotyvavus pasipriešinimo policijos pareigūnams ir jų įžeidimo fakto lieka neaišku, kodėl nuteistųjų padarytos veikos yra pripažintos nusikalstamomis, o ne administraciniais teisės pažeidimais, numatytais, pvz., Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 str. 1 d., 2 d. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 305 str. reikalavimų, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo pareiga ištaisyti procesinius pažeidimus.

Tačiau kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad apylinkės teismas, byloje surinktus įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantų bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusiuosius, liudytojus, kaltinamuosius A. K. ir R. K., šalindamas prieštaravimus, garsino nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė kitus surinktus rašytinius įrodymus ir, kolegijos nuomone, padarė teisingas, nors ir nemotyvuotas, išvadas atitinkamai dėl A. K. ir R. K. kaltės nusikaltimų padaryme.

Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. K. veiką pagal BK 290 str., A. K. – pagal BK 286 str., 290 str., pirmosios instancijos teismas jokių motyvų nenurodė, tik suformulavo teiginį, kad įvertinęs esamų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad atitinkamai R. K. ir A. K. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, atliekančius viešojo administravimo funkcijas, o A. K. dar ir pasipriešino, panaudodamas fizinį smurtą, savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas. Nepaisant to, byloje surinktų, ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų pakanka įvertinti R. K. ir A. K. veikimo pobūdį, intensyvumą, trukmę, kiekvieno kaltininko veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes, leidžiančias pripažinti, jog R. K. veiksmų turinys atitinka BK 290 str., o A. K. – BK 286 str. ir 290 str. dispozicijose numatytų veikų sudėtį.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama, kad konfliktas 2013 m. birželio 8 d. naktį kilo dėl to, kad R. K., įtariant jį padarius telefono vagystę, policijos pareigūnų pristatytas į policijos įstaigą, kur atsisakė nusistatyti girtumą, policijos pareigūnų nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L. tą pačią naktį buvo nuvežtas į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių medicininei patikrai. Nors nuteistasis R. K. savo skunde deklaruoja nesupratęs, dėl ko jį policijos pareigūnai sulaiko, veža į policijos komisariatą, tikrina neblaivumą ir pan., tačiau iš jo paties parodymų teisiamajame posėdyje akivaizdu, jog situacijos esmė R. K. buvo visiškai aiški. Pats R. K. nurodė, kad jis buvo apkaltintas telefono vagyste, todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai ir jį išvežė į policijos komisariatą, vežė į ligoninę ir t. t. Nuteistojo R. K. sulaikymo pagrįstumą ir policijos pareigūnų veiksmus pateisina objektyvios kilmės bylos duomenys apie tai, kad 2013 m. birželio 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl telefono vagystės pagal BK 178 str. 1 d., dėl ko į policijos įstaigą 2013 m. birželio 8 d. 3.55 val. buvo pristatytas įtariamasis R. K. ir sulaikytas, vadovaujantis BPK 140 str. (1 t., 101–106 b. l.). Taigi laikyti R. K. atžvilgiu policijos pareigūnų veiksmus neadekvačiais nagrinėjamai situacijai nėra jokio pagrindo.

Kaip minėta, R. K. atsisakė pasitikrinti girtumą alkoholio matuokliu, todėl buvo pristatytas į medicinos įstaigą. Pasak R. K., jis ligoninėje medicinos darbuotojų akivaizdoje nesikeikė, necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių nei medicinos personalo, nei policijos pareigūnų atžvilgiu nevartojo, bet keikėsi lauke, kai policijos pareigūnai norėjo jį įsodinti į automobilį ir vežti į policijos komisariatą (1 t., 188–189 b. l.). Nors tokią R. K. versiją tvirtino kitas nuteistasis – jo tėvas A. K., tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, jog A. K. į ligoninę atvyko vėliau, nei buvo pristatytas R. K., vadinasi, objektyviai negalėjo matyti visų aplinkybių. Nepaisant to, nukentėjusieji policijos pareigūnai V. Š. ir L. L. aiškiai tvirtino, kad dar ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus patalpose R. K. keikėsi, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius įžeidžiančius žodžius, nurodytus kaltinime („gaidžiai“, „mentai“ ir kt.), įžeidinėjo juos ir medicinos personalą – liudytoją I. G.. Tą patį teisiamajame posėdyje nurodė ir liudytoja I. G., patvirtindama, kad R. K., kol ji pildė dokumentus, įžeidinėjo policininkus, į jos užduotus klausimus atsakinėjo necenzūriniais žodžiais, tačiau policijos pareigūnai jokių veiksmų tuomet R. K. atžvilgiu nesiėmė. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad reikšti nepasitenkinimą policijos pareigūnų veiksmais, o tuo labiau medicinos personalo veiksmais, R. K. nebuvo jokios priežasties, vadinasi, jis elgėsi tyčia ir tikslingai – siekdamas įžeisti policijos pareigūnus tik dėl to, kad jie vykdo savo funkcijas, numatytas jų pareigybių aprašyme (1 t., 27–29; 47–49 b. l.), reglamentuotas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme. Tačiau, kaip minėta, į R. K. išsakytus įžeidžiančius žodžius policijos pareigūnai V. Š. ir L. L. reagavo profesionaliai ir adekvačiai – fizinės ar kitokios prievartos nenaudojo.

Tolimesnė įvykių seka patvirtina nusikalstamą R. K. ir į įvyko vietą atvykusio jo tėvo A. K. veikimo pobūdį. Pasak nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L. (1 t., 189–191 b. l.), iš ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus atgal į policijos automobilį vedamas R. K. toliau vartojo kaltinime nurodytus necenzūrinius įžeidžiančius žodžius jų atžvilgiu, priėjus prie automobilio, atsisakė į jį lipti, įsirėmė rankomis, nesileido įsodinamas, mosikavo rankomis, todėl V. Š., keletą kartų perspėjęs R. K., kad jo atžvilgiu gali būti panaudotos specialiosios priemonės, R. K. nekeičiant savo elgesio pobūdžio, pastarojo atžvilgiu panaudojo elektroimpulsinį prietaisą, tada R. K. nukrito ant žemės, o V. Š., būdamas pasilenkęs prie gulinčio R. K., pajuto smūgį į kairę ausį ir atsisukęs pamatė, kad smūgį jam sudavė už nugaros stovėjęs A. K.. Tada nukentėjusysis V. Š. radijo ryšio prietaiso pagalba išsikvietė pastiprinimą, ir reaguodami į iškvietimą, į įvykio vietą atvyko nukentėjusieji policijos pareigūnai M. K. bei V. M., kurie tvirtino iš tolo matę, kaip ant žemės gulinčiam R. K. pareigūnai (V. Š. ir L. L.) bando uždėti antrankius, o A. K. mosikuoja rankomis, tampo V. Š., bandydamas pastarąjį atplėšti nuo gulinčio R. K.. Tiesa, teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusieji M. K. ir V. M. negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad matė, kaip A. K. sudavė smūgį V. Š. į galvą, nors apklausiami ikiteisminio tyrimo metu tvirtino kitaip (1 t., 12–13; 51–52 b. l.). Į šiuos netikslumus itin apeliuoja nuteistieji savo skundais, siūlydami juos vertinti kaip esminius prieštaravimus, neatitinkančius bylos aplinkybių, ir atmesti visų nukentėjusiųjų parodymus. Kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka ir pažymi, kad visi neatitikimai nukentėjusiųjų V. Š., L. L., M. K. ir V. M. parodymuose, liudytojų I. G. ir V. M. parodymuose yra logiškai paaiškinami, patvirtinti objektyvios kilmės įrodymais, kuriuos, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas ištyrė, nurodė, tik detaliai neaptarė. Tai, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nėra identiški, tik patvirtina objektyvų jų pobūdį, nes kiekvienas iš jų įvykio metu visą laiką kartu nebuvo, iš pradžių įvykio vietoje lauke buvo nukentėjusieji V. Š. ir L. L., nuteistieji A. K. ir R. K., liudytojos I. G. ir V. M. įvykius stebėjo per įrengtą monitorių ir per pradarytą langą, tačiau, kaip nurodė šios liudytojos (1 t., 192; 196–197 b. l.), visko, kas vyko lauke, nematė, nes visą laiką į monitorių nežiūrėjo, bet matė, kaip A. K. sudavė smūgį (I. G. nurodė, kad du smūgius) V. Š. į galvą ir, supratusios, kad policijos pareigūnams reikalinga pagalba, pačios paskambino į policiją ir pranešė: ,,...pareigūnai nesusitvarko su tuo vienu, kur atvežė, kad jis guli ant žemės, nesikelia...“ (2 t., 7 b. l.). Nukentėjusieji M. K. ir V. M. į įvykio vietą pagal iškvietimą atvyko vėliau, vadinasi, objektyviai to, kaip A. K. sudavė smūgį V. Š. į ausį, matyti negalėjo. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K. ir V. M. tvirtino matę smūgio V. Š. sudavimo faktą, o apklausiami teisiamajame posėdyje deklaravo abejones dėl šios aplinkybės, nereiškia, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi ir turi būti atmesti. Įvertinus įvykio laiką nuo pastiprinimo iškvietimo – 4.28 val. iki antrojo policijos ekipažo atvykimo – 4.47 val., kurį itin akcentuoja savo skunduose apeliantai, akivaizdu, jog įvykis vyko tamsiu paros metu (birželio 8 d., Saulė paprastai teka 4.45 val., leidžiasi – 21.51 val.). Kaip nurodė nukentėjusieji M. K. ir V. M., jie iš tolo matė, kaip A. K. tampė prie R. K. priklupusį V. Š., bandydamas pastarąjį atitraukti, mosikavo rankomis, todėl akivaizdu, jog tokiomis aplinkybėmis nukentėjusieji subjektyviai galėjo suprasti, jog A. K. suduoda smūgius V. Š., tuo labiau, kad po įvykio V. Š. tikrai buvo sužalotas – V. Š. nustatytas galvos kairės pusės sumušimas su kairės ausies minkštųjų audinių patinimu, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio į kairę ausį metu, paveikus galvos kairę pusę kietu buku daiktu, neužilgo iki kreipiantis į gydymo įstaigą, t. y. iki 2013 m. birželio 8 d. 8 val. (1 t., 31 b. l.). Kad sužalojimai, padaryti V. Š., buvo akivaizdūs, patvirtino ir nukentėjusysis L. L., todėl teigti, kad tų sužalojimų, nulėmusių atitinkamus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nematė nukentėjusieji M. K. ir V. M., nėra pagrindo.

Be kita ko, nuteistieji, kritikuodami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kelia klausimą, kada A. K. sudavė smūgį V. Š. – ar tada, kai R. K. dar stovėjo įsirėmęs į policijos automobilį, kaip nurodė liudytojos I. G. ir V. M., ar po elektroimpulsinio prietaiso panaudojimo prieš R. K., kai pastarasis jau gulėjo ant žemės, kaip nurodė nukentėjusieji V. Š. ir L. L.. Taip pat nuteistasis A. K. savo skunde akcentuoja tai, kad jis, gulėdamas ant žemės su uždėtais antrankiais, negalėjo tyčia įspirti nukentėjusiajam V. M. į dešinę koją. Atsakant į tokius apeliantų keliamus klausimus pirmiausia pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 286 str. nėra svarbu, kokioje pozoje būdamas kaltininkas prieš valstybės tarnautoją ar kitą viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį naudojo fizinį smurtą. Šioje byloje faktas apie A. K. smurto panaudojimą prieš savo pareigas atliekantį policijos pareigūną V. Š., yra patvirtintas nukentėjusiųjų V. Š., L. L., liudytojų I. G., V. M. parodymais. Ne dėl to, kad R. K. nelipo į policijos automobilį, ne dėl to, kad R. K. ir A. K. įžeidinėjo policijos pareigūnus įvairiais necenzūriniais žodžiais, V. Š. kvietė pastiprinimą į įvykio vietą ir I. G. skambino į policiją, o dėl to, kad A. K. užpuolė policininką, sudavė jam smūgį, ką liudytojos I. G. ir V. M. suvokė kaip akivaizdų pasipriešinimą policijos pareigūnams. Nepaisant to, I. G. įvykio dieną skambindama į policiją nurodė, kad tas, kurį policininkai atvežė (R. K.), guli, nesikelia, ir tai atitinka nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L. parodymus, todėl juos kolegija laiko teisingais.

Pasisakant dėl to, ar A. K., perverstas ant žemės, galėjo ar negalėjo įspirti nukentėjusiajam V. M. į koją, įspyrė tyčia, ar dėl neatsargumo, būtina atkreipi dėmesį į visų nukentėjusiųjų vienodai atpasakotas aplinkybes, kad ir atvykus pastiprinimui, M. K. ir V. M. bandant sulaikyti A. K., pastarasis siekė išvengti sulaikymo – mosikavo rankomis, bandė suduoti policijos pareigūnams, todėl jo atžvilgiu buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai, A. K. perverstas ant žemės toliau muistėsi, spardėsi ir net nukentėjusiesiems M. K. su V. M. nepavyko A. K. uždėti antrankių, todėl jiems į pagalbą atėjo V. Š.. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog nuteistojo A. K. nuostatos atitinkamai elgtis – priešintis policijos pareigūnams M. K. ir V. M., buvo susiformavusios dar iki kovinių imtynių veiksmų prieš jį panaudojimo, todėl daryti išvadą, kad spardydamasis A. K. nenorėjo įspirti V. M., nėra jokio pagrindo.

Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad minimi nukentėjusieji ir liudytojai kai kurias įvykio aplinkybes matė, kai kurių realiai matyti negalėjo, kai kurių įvykių eigą atpasakojo šiek tiek skirtingai dėl susiklosčiusių tam tikrų anksčiau jau aptartų įvykio aplinkybių, paros meto, įvykių dinamikos. Nepagrįsta būtų reikalauti asmenis atpasakoti tas aplinkybes, kurių pastarieji nematė ar kurių neprisimena, neįsidėmėjo. Taigi neesminiai netikslumai ir skirtumai nukentėjusiųjų, liudytojų parodymuose yra logiškai paaiškinami. Sprendžiant dėl skundžiamo nuosprendžio, kolegija remiasi visuma surinktų įrodymų, neteikdama prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Kai kurios skirtingai nurodytos ne esminės įvykio detalės pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis sprendimo priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistųjų kaltę. Tai, kas išdėstyta, nesuteikia pagrindo manyti, kad apylinkės teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skundais mėgina įteigti apeliantai. Vien tai, kad nukentėjusieji yra policijos pareigūnai, negali būti pagrindas nesiremti jų parodymais, nes jie dėl visų esminių aplinkybių yra vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, vienas kitą papildantys, neprieštaringi, juos patvirtina liudytojų I. G., V. M. parodymai, kiti jau aptarti objektyvios kilmės įrodymai.

Atsakant į kitus apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai nėra Baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuoto proceso rezultatas, todėl savaime nelaikytini įrodymais, galinčiais vienareikšmiškai paneigti ar patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes. Nepaisant to, visų nukentėjusiųjų tarnybiniai pranešimai (1 t., 8; 18; 43; 50 b. l.) buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, sprendžiant dėl tų pačių nukentėjusiųjų parodymų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismui tarnybinių pranešimų turinys buvo nežinomas, nėra pagrindo. Kita vertus, sutikti su apeliantų teiginiais, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodytos iš esmės skirtingos įvykio aplinkybės taip pat nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent nukentėjusiųjų, o ne nuteistųjų R. K. ir A. K., parodymai yra teisingi, atitinkantys byloje nustatytas aplinkybes ir nėra pagrindo jų atmesti. Priešingą išvadą kolegija daro dėl apeliantų parodymų ir keliamų versijų.

Nuteistųjų keliamos versijos, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti juos apkalbėti, kad sužalojimus nukentėjusysis V. Š. galėjo pasidaryti pats, ar pan., kad policijos pareigūnai iniciavo ikiteisminį tyrimą tikslu jiems patiems išvengti atsakomybės dėl A. K. padarytų sužalojimų, yra grįstos tik pačių nuteistųjų subjektyviais išmąstymais, o A. K. pareiškimas, kad jis buvo praradęs sąmonę ir kai kurių įvykio aplinkybių neprisimena, paneigtas liudytojos I. G., kuri buvo dar įvykio vietoje priėjusi prie A. K., parodymais, nukentėjusiųjų V. Š., L. L., kurie automobiliu gabeno R. K. ir A. K. į policijos komisariatą, įvedė į policijos įstaigą, parodymais, kuriais, kaip minėta, nėra pagrindo netikėti.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. Š. į medicinos įstaigą dėl A. K. jam padarytų sužalojimų kreipėsi 2013 m. birželio 8 d. 8 val., o A. K. dėl jam padarytų sužalojimų pasiskundė 2013 m. birželio 8 d. 9.20 val. (1 t., 63–65 b. l.), t. y. po to, kai buvo konstatuotas V. Š. padarytų sužalojimų faktas. Nepaisant to, dėl A. K. įvykio metu padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo 2013 m. birželio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 str. 1 d., tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. spalio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius, kad policijos pareigūnai V. M. ir M. K. būtų padarę veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 t., 85–88 b. l). Esant tokioms aplinkybėms teigti, kad baudžiamasis persekiojimas nuteistųjų atžvilgiu buvo pradėtas tendencingai, nėra jokio pagrindo.

Įvykio metu A. K. padaryti sužalojimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, jie buvo įvertinti ir aptarti priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje, todėl plačiau pasisakyti apie A. K. sužalojimus nėra pagrindo. Kita vertus, iš A. K. parodymų ir nustatytų bylos aplinkybių aišku, jog A. K. galėjo būti sužalotas policijos pareigūnams jį sulaikant, naudojant kovinius imtynių veiksmus jau po to, kai nuteistieji A. K. ir R. K. patys įgyvendino dalį jiems skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Dėl to teigti, kad tolimesnis A. K. ir R. K. veikimas, policijos pareigūnų, atliekančių savo pareigas, įžeidinėjimas įvykio vietoje ir automobilyje vykstant į policijos įstaigą, buvo nulemtas konkrečių policijos pareigūnų veiksmų, kai nusikalstamas kėsinimasis į įstatymais ginamas vertybes jau buvo pradėtas, nėra pagrindo.

Byloje surinktų įrodymų analizė, jų tarpusavio ryšys liudija, kad A. K. ir R. K. yra kalti dėl jiems inkriminuotų Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo. Byloje nėra duomenų, kad kažkokie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, būtų gauti neteisėtais būdais, kaip mėgina tikinti apeliantai. Tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. K. patirto sužalojimo buvo pradėtas, o vėliau nutrauktas, nelemia padarytų išvadų, nekeičia šios bylos esmės ir savaime nepatvirtina apeliantų teiginių, kad nukentėjusieji juos apkalbėjo tikslingai.

Skundžiamame nuosprendyje yra konkrečiai įvardyti įžeidžiantys žodžiai, nurodyta, kuris nuteistasis ir kur juos vartojo, kurių nukentėjusiųjų policijos pareigūnų atžvilgiu. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistojo R. K. iš pradžių priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, vėliau VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje, o po to policijos automobilyje išsakyti žodžiai (,,gaidžiai“, „mentai“ ir kt.) buvo nukreipti siekiant būtent policijos pareigūnus, vykdančius savo pareigas, įžeisti, pažeminti jų garbę ir orumą. Tokią išvadą suponuoja minimų žodžių turinys ir aplinkybės, kuomet jie buvo išsakyti, kada buvo atkartojami tiek akivaizdoje kitų asmenų (liudytojos I. G.), tiek ir asmeniškai. Tokią pat išvadą kolegija daro dėl A. K. policijos pareigūnams V. Š., L. L. bei V. M. ir M. K. išsakytų žodžių (,,mentai“, ,,pyderai“, ,,gaidžiai“) iš pradžių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje visų keturių nukentėjusiųjų adresu, o policijos automobilyje nukentėjusiųjų V. Š. ir L. L. akivaizdoje.

Savo apeliaciniais skundais A. K. ir R. K. siūlo vertinti jų veiksmus dėl išsakytų žodžių kaip administracinį teisės pažeidimą, pvz., pagal ATPK 187 str. 2 d. Iš tikrųjų, už policijos pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už policijos pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 str. 2 d. dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininkų veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (Teismų praktika Nr. 20, p. 292).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl apeliantų veikos kvalifikavimo būtina atsižvelgti į veikos vertinamuosius požymius: veikos pobūdį, intensyvumą, trukmę, kaltininkų veiksmų ypatybes. Šioje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnų įžeidinėjimas truko sąlyginai ilgą laiką – prieš policijos pareigūnams panaudojant fizinę prievartą, kovinių imtynių veiksmų ir specialiųjų priemonių naudojimo metu ir po šių priemonių panaudojimo. Garbę ir orumą žeminantys žodžiai buvo išsakomi viešose vietose (priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės automobilių stovėjimo aikštelėje) ir policijos tarnybiniame automobilyje, be to ir kitų asmenų akivaizdoje. Kolegija sutinka su tuo, kad vien šios aplinkybės nebūtų pakankamas pagrindas vertinti A. K. ir R. K. veiksmus kaip pavojingus baudžiamosios teisės prasme. Tačiau šioje byloje yra nustatytas ne tik necenzūrinių, žeminančių žmogaus garbę ir orumą, žodžių išsakymas, bet ir fizinio smurto panaudojimas prieš du savo funkcijas vykdančius policijos pareigūnus, kas byloja apie A. K. ir R. K. apsisprendimą neteisėtai veikti ir tęsti tokį veikimą dėl susiformavusios vieningos tyčios. Kaip jau minėta, A. K. ir R. K. savo neteisėtų veiksmų nenutraukė net po to, kai į įvykio vietą atvyko dar vienas policijos ekipažas, kai buvo sulaikyti ir gabenami į policijos įstaigą. BK 290 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu, veiksmais ar pan. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir laikoma baigta nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nekelia abejonių, kad A. K. ir R. K., išsakydami policijos pareigūnų atžvilgiu jiems inkriminuotus žodžius, veikė tiesiogine tyčia – apeliantai suprato, kad įžeidžia valstybės tarnautoją ryšium su jo pareigų vykdymu ir to norėjo. Dėl A. K. ir R. K. veikimo pobūdžio, intensyvumo, trukmės ir kitų jau aptartų jų veiksmų ypatybių, kolegija sprendžia, kad apeliantų veiksmų turinys visiškai atitinka BK 290 str. dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, todėl kvalifikuoti jų veiką pagal ATPK nėra pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems A. K. ir R. K. atitinkamai BK 286 str. 1 d., 290 str. sankcijose numatytas bausmes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, aplinkybių į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmes, nenurodė ir apeliantai. Tačiau apylinkės teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę A. K., netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 str.), dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas ir A. K. skiriama nauja galutinė subendrinta bausmė (BPK 328 str. 1 p.).

Iš šioje byloje surinktų įrodymų analizės, kas aptarta šiame nuosprendyje, akivaizdu, kad A. K. inkriminuoti nusikaltimai, numatyti BK 286 str. ir 290 str., yra padaryti veikiant vieninga tyčia – idealiojoje sutaptyje, todėl skiriant už minėtus nusikaltimus galutinę subendrintą bausmę reikia vadovautis BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatomis, taikyti bausmių apėmimo bendrinimo būdą.

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

Šiuo nuosprendžiu pritarus apylinkės teismo išvadai, kad A. K. yra kaltas ir dėl nukentėjusiojo V. Š. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, jis (A. K.) yra atsakingas dėl nukentėjusiajam padarytos žalos, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl priteisto iš nuteistojo A. K. žalos atlyginimo, nes apylinkės teismas, spręsdamas visų civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., A. K. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) bauda;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., A. K. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. (20 MGL bauda) ir 290 str. (15 MGL bauda) subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 20 MGL (2600 Lt) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.