Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-05-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-337-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-06
Bylos Nr.
1A-189-337-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė
Nukentėjusysis
R. S.
Nuteistasis
J. S.
Advokatai
Arvydas Penelis
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-337/2011

Teisėja Gražina Kazilionienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant nukentėjusiajai R. S. ir jos atstovei Lidijai Blinkevičienei,nuteistajam J. S. ir jo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-06 nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. ir jam, vadovaujantis BK 48 str. 1 ir 2 d., 6 d. 1 ir 2 p., paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir iki 2011-07-01 atlyginti nukentėjusiajai R. S. nusikalstama veika padarytą 1218,35 Lt turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-10-25 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir iki 2011-07-01 atlyginti nukentėjusiajai R. S. nusikalstama veika padarytą 1218,35 Lt turtinę žalą.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš J. S. priteista: R. S. 1218,35 Lt turtinei ir 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 7,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 23 d., apie 17.00 val., buvęs R. S. sutuoktinis, atėjęs į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini), betaisydamas žoliapjovę, kilus ginčui, sudavė kumščiu R. S. į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei išmušdamas dantį, t.y. nežymiai sužalojo nukentėjusiąją R. S..

Šalies argumentai

Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-06 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Mano esantis nekaltas. Teigia, kad teismas vertindamas įrodymus netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus pripažindamas juos nusikalstamais. Apelianto manymu, teismas apsiribojo formaliu įrodymų tyrimu ir visiškai neskyrė dėmesio jo kaltės, veikos motyvų, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir žalos atsiradimo analizei. Taip pat mano, jog teismas nenustatė visų būtinų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tuo pažeisdamas BK 2 str. 4 d. nuostatas. Pirmos instancijos teismas taikydamas BK 140 str. 1 dalį neskyrė dėmesio į tai, kad R. S. pati prašė jo pagalbos pagaląsti žoliapjovei peilius. Ji savo parodymuose teigia, kad kai jis tvarkė žoliapjovę, ji tupėjo šalia ir stebėjo jo darbą. Jos pastabos dėl taisymo jį truputį pykdė ir jis pasakė, kad jei ji sugeba, tai tegul taisosi žoliapjovę pati. Toliau vyko remonto darbai. Pati R. S. teigia, kad pamačiusi jį nepatenkintą, perėjo į kitą pusę ir toliau tupėdama stebėjo jo darbą. Nukentėjusioji pati niekieno neverčiama ir netgi neprašoma, tupėjo šalia jo ir stebėjo procesą. Tuo metu tarp jo ir nukentėjusios nebuvo jokio fizinio kontakto ar kokių tai smurtinių veiksmų, kurie yra būtini kvalifikuojant veiką pagal BK 140 str. 1 dalį. Nukentėjusioji teigia, kad jam pasisukant ir buvo jai suduotas smūgis. Apeliantas tai kategoriškai neigia, nes smurtiniams veiksmams atlikti jam nebuvo jokio pagrindo ir būtinybės. Nurodo, kad nenuginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo neteisėtus veiksmus, byloje nėra pateikta ir nėra ištirta. Pirmos instancijos teismas tikėdamas tik R. S. parodymais bei ignoruodamas ir netikėdamas jo parodymais šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos išnagrinėjimo principą. Teismas ignoravo faktą, kad jo judesiai remontuojant buvo sąlygoti išskirtinai remonto darbų, nes pasisukimai yra neišvengiami remontuojant žoliapjovę ar ją verčiant aukštyn ratais. Jokių tikslų sužaloti R. S. jis neturėjo ir negalėjo turėti, nes tuo metu visos mintys sukosi apie žoliapjovės remontą. Remonto metu jokio incidento tarp jų nebuvo ir apie neva jo smurtinius veiksmus ir galimai išmuštą dantį jis nieko nežinojo iki šiol. Taip pat apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kad yra nustatyta ir įrodyta jo tiesioginė tyčia, o rėmėsi formaliu įrodymu vertinimu, teigdamas, kad netikėti nukentėjusiosios, liudytojo parodymais, specialisto išvada nėra pagrindo ir būtent todėl teismas įsitikinęs, jog jis yra kaltas. Tokia išvada pirmos instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismas, priimdamas R. S. parodymus kaip nuoseklius ir teisingus, ignoravo faktą, kad savo 2010-10-11 skunde nukentėjusioji teigia, kad apie minėtą įvykį gali paliudyti sūnus T. S., kuris viską matė. Tačiau šį faktą paneigia paties T. S. parodymai bylos nagrinėjimo metu, kur jis patvirtino, kad įvykio metu jo namuose nebuvo ir įvykio nematė. Tokie esminiai nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai įrodo jos parodymų nenuoseklumą ir kaltinimo nepagrįstumą. Kadangi liudytojas T. S. nematė įvykio, tai jo parodymai negali būti priimti ir vertinami kaip įrodantys jo, apelianto, kaltę, nes paremti išskirtinai nukentėjusiosios pateikta jam tendencinga informacija apie įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas remdamasis liudytojo T. S. parodymais šiurkščiai pažeidė įstatymo numatytą ir teismų praktikos patvirtintą įrodymų pakankamumo bei sąsajumo principus. Apeliantas mano, kad teismas, remdamasis R. S. parodymuose pateikiamu žandikaulio supūliavimo faktu, ignoravo būtinybę nustatyti priežastinį ryšį tarp neva jo suduoto smūgio ir žandikaulio pūlinio. R. S. visą jų bendrą gyvenimą turėjo problemų su dantimis. Pirmos instancijos teismas privalėjo įsitikinti, ar neva jo išmušto danties ir supūliavusio žandikaulio židinys sutampa ar ne. Vertinant tai, kad žandikaulio pūlinys gali atsirasti tik patekus į žandikaulį infekcijai, peršalus, nusilpus žmogaus imuninei sistemai ar pan., pirmosios instancijos teismas privalėjo pasidomėti jos ligos istorija, susijusia su dantų problemomis, kad įsitikinti, ar yra priežastinis ryšys tarp neva jo nusikalstamų veiksmų ir vėliau atsiradusių pasekmių, ar jo nėra. To neatlikdamas teismas savo veiksmais patvirtino šališkumą nukentėjusios atžvilgiu ir pažeidė BPK 20 str. 5 dalies nuostatas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos išnagrinėjimo principą. Apelianto manymu, teismas nematė tendencingo R. S. siekio pasipelnyti jo sąskaita, nes pretenzijų dėl neva jo neteisėtų veiksmų, skaudančio ir pūliuojančio žandikaulio nereiškė jam nuo 2009-09-23 iki 2010-10-11, kol nesugalvojo protezuoti seniai probleminiais tapusių dantų. Tik gavusi odontologo paslaugų kainą, nusprendė, kad už jos visą gyvenimą problemas keliančių dantų protezus turi sumokėti jis, apeliantas, nes visą laiką pyko ant jo, kad jis atsisakė gyventi kartu.

Nukentėjusioji R. S. atsikirtimu į nuteistojo J. S. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą teismo nuosprendį, priteisti jai iš J. S. 1218,35 Lt turtinei ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, o J. S. teisme duoti parodymai bei jo skundo teiginiai tėra gynyba, melas. Nurodo, kad ji nesiekia pasipelnyti J. S. sąskaita.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo J. S. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis J. S. 2009 m. rugsėjo 23 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), betaisydamas žoliapjovę, kilus ginčui, sudavė kumščiu R. S. į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei išmušdamas dantį, t.y. nežymiai sužalojo nukentėjusiąją R. S.. Visas šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys – nukentėjusiosios R. S. parodymai, dalinai – ir paties nuteistojo J. S. parodymai, specialisto išvada ir kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusioji R. S. parodė, kad įvykio metu būdamas piktas J. S. sukdamasis trenkė jai, po ko jai aptemo akyse, spengė ausyse, iškrito dantis. Pats J. S. neneigia įvykio metu buvęs įvykio vietoje, teigia, kad galimai sukdamas varžtus, raktui praslystant ir užkliudė R., bet jai tikrai nesudavė. Tokie apelianto parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Nors J. S. neigia sudavęs R. S., jos parodymus dėl jai padaryto sužalojimo patvirtina specialisto išvada, kuria nustatytas viršutinio žandikaulio dešinės pusės III-io danties lūžis, padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai 2009-09-23. Apeliantui skunde iškėlus klausimą dėl nukentėjusiajai konstatuoto sužalojimo padarymo kitu nei kaltinime nurodytu laiku bei kitomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija tam paneigti ar patvirtinti ištyrė R. S. sveikatos istoriją. Iš jos matyti, kad nukentėjusioji 2009-10-15 kreipėsi į gydytojus nurodydama, kad 2009-09-23 apie 17 val. buityje pažįstamo asmens jai buvo sumušta dešinė galvos pusė, ausis, žandikaulis. Taigi nukentėjusiosios sveikatos istorijos turinys sutampa su specialisto išvada bei nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Remiantis aukščiau nurodytų bei kitų byloje esančių duomenų analize, netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl įvykio aplinkybių, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teismas neturi jokio pagrindo. Be to, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie tai, kad be nuteistojo dar kas nors įvykio metu būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajai ir padaręs minėtą specialisto išvadoje konstatuotą sužalojimą.

Apeliantas ginčija, jo manymu, netinkamą nukentėjusiosios R. S. parodymų vertinimą, nes proceso pradžioje ji davė neteisingus parodymus apie T. S. buvimą įvykio vietoje. Tačiau šie nuteistojo teiginiai, taip pat ir apie liudytojo T. S. parodymų netinkamą vertinimą, nėra pagrindu pripažinti apylinkės teismo nuosprendį nepagrįstu ir neteisėtu. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos metu patvirtino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad sūnus įvykio metu nedalyvavo, ir paaiškino, kad susipainiojo skunde nurodydama, kad sūnus viską matė, nes iš tikrųjų jam tik buvo viskas papasakota. Remtis išvestiniais įrodymais galima, todėl teismo rėmimas nuosprendyje T. S. parodymais yra leistinas, teisėtas bei pagrįstas. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios delsimą dėl sužalojimo kreipiantis į teismą bei pas medikus, tačiau nukentėjusioji dalinai pirmosios instancijos teismui bei išsamiau apeliacinės instancijos teismui paaiškino kreipimosi dėl įvykio į teisėsaugos ir gydymo įstaigas aplinkybes, kurioms neprieštarauja byloje esantys rašytiniai duomenys, todėl pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais šioje dalyje taip pat nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis J. S. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skundžiamas teismo nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir J. S., teisingai kvalifikavus jo veiką, pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti jį iš pastarosios pagrindo nėra.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo J. S. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas J. S. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padaryta tyčinė, nesunki, baigta nusikalstama veika), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino J. S. asmenybę (nusikalstamos veikos padarymo buvo neteistas, administracine tvarka nebaustas, bedarbis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai pasiektini paskiriant nuteistajam laisvės apribojimo bausmę. Ši nuteistajam už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra teisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių J. S. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka ir su civilinio ieškinio išsprendimu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šis klausimas pirmosios instancijos teismas taip pat išspręstas teisingai. Iš byloje esančio sutarties-užsakymo matyti, kad jame pateikti vieno, būtent įvykio metu išmušto danties protezavimo kaštai. Esant tai patvirtinantiems rašytiniams dokumentams, nėra pagrindo teigti apie nepagrįstą turtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimą.

Kaip nepagrįsti atmestini apelianto J. S. teiginiai apie teismo šališkumą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytos teisės į teisingą teismą pažeidimą. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl J. S. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto J. S. teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su nukentėjusiąja leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmosios instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas neturėjo, dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo J. S. pastabų nepareiškė, teisiamojo posėdžio protokole apeliaciniame skunde kaip rodantys šališkumą teismo teiginiai nėra užfiksuoti. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą, nešališką teismą ar teisingą bylos išnagrinėjimą. Procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų, kaip tai teigia skunde apeliantas. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios.

Apeliantas skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma. Nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su J. S. kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Nukentėjusioji R. S. atsikirtime į nuteistojo J. S. apeliacinį skundą formuluoja prašymą priteisti jai iš J. S. 1218,35 Lt turtinei ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šis prašymas paliekamas nenagrinėtas, nes nukentėjusioji dėl to nepateikė apeliacinio skundo ir šis jos reikalavimas pagal BPK 320 str. 3 d. išeina už apeliacinės instancijos nagrinėjamos bylos ribų.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-06 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasEligijus GladutisBronė Vidzėnienė