- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 2-2589/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02065-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“
- Atsakovas
- J. D., L. R., A. L.
- Kategorijos
- 99.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl žyminio mokesčio atidėjimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5537-823/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ ieškinį atsakovėms J. D., L. R. ir A. L. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria tenkintas vienas iš alternatyvių ieškovo reikalavimų – atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „Lux Vivere“ prašė solidariai iš atsakovių J. D., L. R. ir A. L. priteisti 1 432 314 Lt nuostolių, kilusių dėl netinkamo ieškovo lėšų panaudojimo, ir 4 298 448 Lt nuostolių, kilusių dėl netinkamo ieškovo pasirašytų paslaugų teikimo sutarčių vykdymo organizavimo, ir bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovės L. R. priteisti 130 000 Lt nuostolių, kilusių dėl UAB „Saimon“ akcijų pirkimo.
Už ieškinį ieškovas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, o nuo likusios dalies sumokėjimo prašė jį atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi šio ieškovo prašymo netenkino bei nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos sumokėti likusią žyminio mokesčio už ieškinį dalį – 28 856 Lt bei pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo – atidėjo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė naujų įrodymų bei nenurodė naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios įvertintos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartyje. Tačiau atsižvelgęs į aplinkybę, jog tarp ieškovo ir buvusios įmonės vadovės atsakovės A. L. yra kilęs ginčas dėl įmonės dokumentų bei turto neperdavimo, teismas konstatavo esant pagrindą atidėti žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki sprendimo šioje byloje priėmimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB „Lux Vivere“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Jis teigia, kad negali pateikti visų dokumentų apie įmonės turimą turtą, kadangi buvusi įmonės vadovė naujai vadovei nėra perdavusi nei įmonės dokumentų, nei turto. Nors su pakartotiniu prašymu dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo buvo pateikti papildomi dokumentai (bankų pažymos), nurodyti nauji argumentai (dėl įmonės dokumentų ir turto perdavimo), tačiau teismas jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas objektyviai negali sumokėti viso žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovė J. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ji teigia, kad iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų aišku, jog ieškovas turi nekilnojamojo turto, o priėmimo – perdavimo aktai patvirtina, jog iš ieškovo pareigų atšaukta atsakovė A. L. visą įmonės turtą ir dokumentus perdavė naujai paskirtam vadovui – L. N..
Atsakovė L. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ji teigia, kad įmonės dokumentų neperdavimas pagal teismų praktiką nėra atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagrindas. Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų išsireikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos jų turimus duomenis apie ieškovo finansinę padėtį. Ieškovo gerą turtinę padėtį patvirtina ne tik buto nuosavybės teise turėjimas, bet ir automobilio pardavimas 2013 m. gegužės 20 d. už 180 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena būtinųjų procesinio pobūdžio prielaidų asmeniui realizuoti savo teisę kreiptis į teismą (CPK 80 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 2 dalis). Siekdamas užtikrinti, jog asmenų turtinė padėtis neribotų jų galimybių pasinaudoti teise į realią teisminę gynybą, įstatymų leidėjas proceso įstatyme įtvirtino atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies (CPK 83 straipsnis) ir šio mokesčio sumokėjimo atidėjimo institutus (CPK 84 straipsnis). Byloje pateikto atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai suponuoja, jog ieškovo inicijuoto apeliacinio proceso dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo atidėti ieškovui dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, bet ne nuo jos mokėjimo atleisti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teisės taikymo bei faktų vertinimo aspektais (CPK 320, 338 straipsniai).
Šioje byloje pareikšto ieškinio bendra prašoma priteisti suma yra 5 464 288 Lt, taigi už jį turėtų būti sumokėtas 43 320 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Tuo tarpu ieškovas sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies mokėjimo prašė teismo atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi šio ieškovo prašymo netenkino. Po šios nutarties priėmimo, ieškovas teismui pateikė naują alternatyvaus pobūdžio prašymą, kuriuo prašė arba atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, arba atidėti mokėtinos žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir žyminio mokesčio atidėjimo institutai savo esme yra alternatyvūs, tačiau pasižymintys tuo, jog gali būti naudojami kartu toje pačioje byloje to paties asmens atžvilgiu, jeigu tai sąlygoja jo turtinė padėtis. Vis dėlto nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti tik vieną iš minėtų institutų. Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, jog šalys pasirenka savo materialinių ir procesinių teisių gynybos bei įgyvendinimo būdus. Iš ieškovo 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymo motyvų bei dalyko spręstina, kad ieškovas pripažino, jog tiek atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tiek ir žyminio mokesčio atidėjimas užtikrins jo teisę kreiptis į teismą, o taikytino instituto parinkimą paliko teismo diskrecijai, kuri turėjo būti įgyvendinama atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis.
Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, kurio vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, yra 213 000 Lt (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vien tik šio turto vertė patvirtina, jog ieškovo turimo turto užtektų visam už ieškinį mokėtinam žyminiam mokesčiui sumokėti. Savo sunkiai turtinei padėčiai pagrįsti ieškovas pateikė penkių bankų (AB „Swedbank“, AB DNB bankas, UAB „Medicinos bankas“, AB Šiaulių bankas, Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius) pažymas, jog ieškovas juose sąskaitų neturi. Tačiau šios pažymos nepatvirtina, jog ieškovas iš tiesų neturi jokių lėšų, kurios gali būti laikomos sąskaitose, esančiose kitose nei pirmiau nurodytos finansų įstaigose (pvz., 2013 m. liepos 2 d. priėmimo perdavimo – aktas, pasirašytas tarp ieškovo akcininkės L. N. ir atsakovas A. L., tvirtina, kad ieškovas turėjo sąskaitą AB SEB bankas). Iš ieškinio faktinio pagrindo aišku, kad ieškovas aktyviai vykdė ūkinę – komercinę veiklą, įmonės sąskaitose būdavo apskaitomos sumos, ženkliai didesnės nei 43 320 Lt. Ieškovo argumentai esą įmonė nedisponuoja jai priklausančiu turtu, kadangi dabartinei vadovei jo neperdavė buvusi vadovė, neatitinka atsakovės J. D. pateiktų priėmimo – perdavimo aktų (b. l. 48-52), kuriuose užfiksuotas įmonės turto ir dokumentų perdavimas dabartinei ieškovo vadovei L. N., turinio. Tuo atveju, jeigu įmonės turtas bei dokumentai dabartinei ieškovo vadovei iš tiesų nebuvo perduotas, akivaizdu, jog ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl jų išreikalavimo. Taigi, net ir laikant, kad šiai dienai ieškovas negali sumokėti viso už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio, nes nedisponuoja jam priklausančiu turtu, egzistuoja objektyvus pagrindas (ieškovas pareiškė ieškinį dėl turto išreikalavimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog šios aplinkybės iki bylos išnagrinėjimo išnyks. Reikšminga ir tai, kad pareikštu ieškiniu prašoma iš atsakovių ieškinyje nurodytomis dalimis priteisti iš viso 5 464 288 Lt, taigi ieškinio tenkinimo atveju ieškovo turtinė padėtis esmingai pagerėtų. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo atleisti jį faktiškai nuo viso už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 185 straipsnis). Teismo procesinis sprendimas atidėti didžiosios dalies žyminio mokesčio mokėjimą ne tik nesuvaržo ieškovo teisių į teisminę gynybą ir tiesiogiai užtikrina jo teisę į ieškinio išnagrinėjimą (CPK 5 straipsnis), bet kartu garantuoja žyminio mokesčio prevencinės funkcijos realizavimą.
Keisti ar panaikinti skundžiamos teismo nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.