- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-91-337/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- D. G.
- Nukentėjusysis
- A. P.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ), Danutės Švitinienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimo 9 (devyniems) mėnesiams bausme, įpareigojant nuteistąjį per 5 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai priteistą turtinę ir neturtinę žalą bei neatlygintinai išdirbti 30 valandų priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitaip pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš dalies tenkinus nukentėjusiosios A. P. civilinį ieškinį, priteista jai iš D. G. 286,52 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 678 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu A. P. pagal priešpriešiniu privataus kaltinimo skundu pareikštus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
D. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos iš A. P. priteisimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. G. nuteistas už tai, kad jis 2016-07-02 apie 11.30 val. prie A. P. namų vartų (duomenys neskelbtini) , G. k., K. r., kilusio ginčo dėl tariamai įvykusio incidento kelyje pavojingai manevruojant metu vieną kartą smogė kumščiu A. P. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairio paakio srityje. Šiais veiksmais sukėlė A. P. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-11-30 nuosprendį ir D. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p. ( veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas A. P. elgesys). Skunde detaliai aptariamas analizuojamas įvykis, asmenų, ypač A. P., veiksmai įvykio metu, taip pat jau po įvykio įrašytas pokalbis ir nurodoma, kad A. P. veiksmai atitinka pavojingo kėsinimosi požymius – ji važiavo dideliu greičiu pro pat kelkraščiu einančius žmones, nepaisė kelio ženklo ,,Vaikai, mažink greitį“, tokiu būdu sukėlė pavojų D. G. ir jo mažamečio vaiko gyvybei, ji neneigia pirma sudavusi D. G. ir tokiu būdu kėsinosi į jo sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Nurodoma, kad A. P. veiksmai buvo nukreipti prieš baudžiamojo įstatymo vertybes: gyvybę, sveikatą. Jos kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Pažymima, kad pavojingas kėsinimasis prasidėjo jai dideliu greičiu pravažiavus pro D. G. ir jo mažametį vaiką, taip sukeliant pavojų jų gyvybėms, ir baigėsi, kai D. G., gindamasis nuo A. P. suduotų smūgių, atstūmė ją delnu ir dėl to jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Toliau skunde aptariama teismų praktika būtinosios ginties aspektu. Teigiama, jog teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodė, jog D. G. ir jo žmonos L. G. parodymai yra nenuoseklūs. Skunde teigiama, jog D. G. A. P. nesmūgiavo kumščiu, trenkė tik delnu. Pažymima, jog šią aplinkybę patvirtina byloje esančios A. P. patirtų sužalojimų fotonuotraukos. Tikinama, jog minimoje situacijoje buvo teisus D. G., kadangi jis gynėsi nuo pavojingo A. P. kėsinimosi, todėl L. G. ir iškvietė policiją įsitikinus, jog už savo elgesį A. P. turėtų būti nubausta ar patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Skunde taip pat tikinama, jog nepagrįsti yra pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog L. G. darytas garso įrašas nėra pilnas, galimai jis nėra vientisas ir nepertraukiamas. Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog mobiliuoju telefonu padarytas įrašas yra tinkamas, leistinas ir patikimas įrodymas įrodinėjant faktines bylos aplinkybes ( byla Nr. 2K-491-303/2015). Teigiama, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. numatyta tik esant tyčinei kaltės formai, tuo tarpu byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog D. G. tiesioginės tyčios neturėjo, o tik gynėsi nuo A. P. pavojingo kėsinimosi ir norėjo ją sustabdyti. Taip pat skunde teigiama, kad A. P. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. Be to, nepagrįstai atmestas D. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš A. P.. Taip pat nurodoma, kad pirmos instancijos teismas vertindamas byloje surinktus duomenis gana savitai juos interpretavo, visiškai nevertino įrodymų viseto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Nuteistasis D. G. ginčija savo kaltę tvirtindamas, kad pagal BK 140 str. 1 d. jis kaltu pripažintas nepagrįstai, nes nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, gindamasis nuo jos smurtinių veiksmų, kuomet ją bepuolančią instinktyviai atstūmė ranka, todėl mano, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo subjektyvinės pusės – tyčios. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus baudžiamojoje byloje įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, pagrindė išvadas dėl D. G. atliktų nusikalstamų veiksmų apimties, įrodymų pakankamumo, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal kaltinime inkriminuotą veiką. Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios A. P., paties nuteistojo D. G., liudytojų L. G., A. P. parodymai, vaizdo ir garso įrašai, rašytinė medžiaga, visiškai įrodo D. G. kaltę dėl jam inkriminuotos tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistojo parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas apylinkės teisme jis neigė vartojęs bet kokį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir tik atstūmė ją ranka tuo metu, kai pats nukentėjusiosios buvo plūstamas ir be perstojo trankomas rankomis į galvą, tačiau tokie jo parodymai neatitinka kitų byloje surinktų ir apylinkės teismo ištirtų įrodymų.
Kreipdamasis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo A. P. atžvilgiu pradėjimo, D. G. nurodė, kad su pastarąja 2016-07-02 kilo konfliktas dėl jos pavojingo vairavimo, kuomet ji važiuodama gyvenvietėje itin dideliu greičiu vos nenutrenkė jo einančio ir stumiančio vežimėlį, kuriame sėdėjo mažametis sūnus, po ko jis, ketindamas užfiksuoti pažeidėjos netoliese sustojusią transporto priemonę ir ją nufotografuoti, priėjo artyn, tačiau iš automobilio išlipusi A. P. ėmė keiktis ir šaukti, už ką jis pastarąją pavadino necenzūriniais žodžiais, o A. P. jo atžvilgiu ėmė smurtauti ir trankytis kumščiais, po ko jis jai vieną kartą trenkė delnu į kairį žandą ( b.l. 184).
Tuo tarpu nukentėjusioji A. P. viso proceso metu teigė, kad 2016-07-02 važiuodama namo V. gatve matė priešais ją gatvę kertančius ir kelio viduriu einančius L. G. ir D. G., kuris vežimėlyje vežė vaiką ir kuriuos ji apvažiavo. Teigė, kad pravažiuojant pro šalį D. G. spyrė į jos automobilį, dėl ko ji sustojusi išlipo ir toliau sekė jos bei D. G. abipusis žodinis konfliktas, kurio metu D. G. jai trenkė kumščiu į kairę akį. A. P. neigė smurto vartojimo D. G. atžvilgiu faktą, tačiau neginčijo, kad pro nuteistąjį pravažiavo galimai didesniu nei leistinas greičiu, kas jį galimai supykdė ir išprovokavo jų vėliau sekusį abipusį žodinį konfliktą, o vėliau ir smurto jos atžvilgiu pavartojimą.
Tokias nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes iš esmės patvirtina ir liudytojos L. G. telefonu darytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas proceso dalyvių bendravimas po įvykio. Minimame garso įraše L. G., bendraudama su policijos pareigūnais ir aiškindama jiems įvykio aplinkybes, patvirtino, kad D. G. A. P. trenkė po to, kai pats buvo puolamas ( b. l. 111, garso įrašo 6,40 min). Minimame garso įraše užfiksuota ir tai, kad laukiant policijos pareigūnų D. G. ginčo su A. P. metu jai teigė, kad „būtum vaiką nudaužusi, būčiau iš viso užkasęs“ ( b. l. 111, garso įrašo 2,34/38 min.). Kad A. P. atžvilgiu smurtas buvo pavartotas tyčia, dėl pykčio, o ne ginantis nuo jos puolimo, patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai apie tai, kad po įvykio jam bendraujant su D. G. pastarasis nurodė, jog A. P. „nebūtų mušęs, jei būtų žinojęs, kad tai jo „boba“, taip pat specialisto išvada, kurioje užfiksuoti A. P. padaryti sužalojimai kairio paakio srityje, dėl kurio jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Apeliantas skunde akcentuoja A. P. važiavimo būdą ir greitį jam inkriminuoto kaltinimo metu, kas, jo manymu, sukėlė pavojų jo ir jo vaiko sveikatai ir gyvybei ir tai turėjo būti esminė aplinkybė apkaltinamojo nuosprendžio A. P. atžvilgiu priėmimui, tačiau skundą nagrinėjantis teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Iš byloje esančio vaizdo įrašo akivaizdu, kad apeliantas su kitais šeimos nariais A. P. važiuojant gatve ėjo ne kelkraščiu, kaip teigiama skunde, o kirsdamas gatvę judėjo jos viduriu ir A. P. juos pralenkus greitu žingsniu, o ne ramiai, kaip tikinama, nuėjo ta pačia kryptimi ( b. l. 116, įrašas nuo 24 min. ). Šios aplinkybės patvirtina, kad ir D. G. nebuvo pakankamai atidus, nes jis kirto gatvę neįsitikinęs, ar nėra atvažiuojančių transporto priemonių, kurios keltų grėsmę jo ir jo šeimos narių sveikatai ar gyvybei. Be to, nors, jo tvirtinimu, A. P. važiavo pažeisdama KET, t. y. pavojingai ir itin dideliu greičiu, tačiau tokie A. P. veiksmai jau yra įvertinti, dėl minimo fakto yra priimtas atitinkamas sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta ( b. l. 175). Be to, net ir apelianto nurodomu atveju, tai yra tuomet, jei A. P. būtų važiavusi pažeisdama kelių eismo taisykles, tai niekaip nepateisintų smurto jos atžvilgiu vartojimui.
Tuo tarpu apelianto teiginių dėl jo atžvilgiu A. P. vartoto fizinio smurto, kurio metu jis jutęs fizinį skausmą, byloje esantys duomenys taip pat nepatvirtina. Tokie A. P. veiksmai jokiomis įmanomomis priemonėmis nėra užfiksuoti, į medicinos įstaigą ar kitą atitinkamą instituciją dėl patirtų sužalojimų ar fizinio skausmo jis nesikreipė. Tikėti prielaidinio pobūdžio teiginiais apie tariamą patirtą fizinį skausmą teismas neturi jokio pagrindo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad jo veiksmai A. P. atžvilgiu nebuvo tyčiniai, jis jokio smūgio jai nesudavė, o atstūmė delnu gindamasis, tačiau su tokiais jo teiginiais sutikti taip pat nėra pagrindo. Kaip jau buvo pasisakyta, byloje esantys proceso dalyvių parodymai ir garso įrašas neginčytinai patvirtina, kad D. G. kilusio konflikto su A. P. metu pastarajai sudavė. Šiuos duomenis patvirtina ir nukentėjusiosios pateiktos fotonuotraukos, darytos tiek po įvykio, tiek vėlesniu laikotarpiu, kuriose užfiksuoti pakankamai žymūs sužalojimai veido srityje, taip pat specialisto išvada, kurioje nurodytas nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis, o būtent tai, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, paveikus paakio sritį. Šie aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga, o ne paprastas kontaktas delnu, nuo kurio tokių liekamųjų reiškinių, kokie buvo užfiksuoti šiuo atveju, nebūtų likę.
Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes jis buvo priverstas reaguoti į A. P. veiksmus ir gintis nuo jos puolimo. Tokie jo skundo teiginiai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas ( pvz. nutartys Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, tai yra fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais ( pvz. nutartys 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).
Nors bylos apeliantas D. G. tikina, kad smūgį nukentėjusiajai A. P. sudavė gindamasis nuo jos smurtinio elgesio, tačiau, remiantis aukščiau aptartais duomenimis, nėra pagrindo konstatuoti, kad D. G. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Priešingai, ne nukentėjusioji A. P. inicijavo konfliktą, pats nuteistasis ėjo aiškintis su ja dėl to, kad ji, pasak D. G., pažeidė KET, fotografavo jos automobilį ir vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, ko jis ir pats neneigia, kas atitinkamai išprovokavo toliau sekusį abipusį žodinį konfliktą, kurio metu jis sudavė A. P. smūgį kumščiu į veido sritį. Kaip jau minėta, byloje nėra neginčytinų duomenų, kad A. P. smurtavo nuteistojo atžvilgiu, todėl objektyvių priežasčių, dėl kurių D. G. turėtų gintis ir vartoti smurtą A. P. atžvilgiu, nebuvo.
Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktikoje tokia aplinkybė lengvinančia atsakomybę pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (pvz. nutartis Nr. 2K-P-135-648/2016). Vertindama byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių veiksmų, kurie turėtų būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi, nukentėjusioji neatliko. Nurodomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės byloje nustatyti nukentėjusiosios, kaip vienos iš dviejų vienas kito atžvilgiu necenzūrinius žodžius vartojusių asmenų, veiksmai nesuponuoja. Visos aptartos aplinkybės įrodo, kad smūgį nukentėjusiajai D. G. sudavė tyčia ir tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. požymius.
Apeliaciniame skunde išdėstytas ir alternatyvus nuteistojo D. G. prašymas, tai yra prašoma sušvelninti paskirtą bausmę. Šis prašymas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.
Skirdamas bausmę D. G. teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį - padarytas tyčinis, baigtas, nesunkių kategorijai priskiriamas nusikaltimas. Teismas tinkamai įvertino ir D. G. asmenybę. Jis dirba ir, kaip nurodoma teismui pateiktose charakteristikose, apibūdinamas kaip atsakingas bei pareigingas darbuotojas, tačiau yra ir du kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. G. nevykdė jam ankstesniais nuosprendžiais bei už administracinius teisės pažeidimus paskirtų bausmių bei nuobaudų – baudų, taip pat į jo atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinusi visas šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes kolegija konstatuoja, kad D. G. paskirtą bausmę – laisvės apribojimą devyniems mėnesiams, kuri nesiekia šios bausmės rūšies trukmės vidurkio, pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.