Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas J. Surblys Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2;

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. birželio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 234 straipsnio 2 dalį (1999-11-25 įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė - 3 (treji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. P. priteista 57,80 litų teismo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis 1999 m. rugpjūčio 10 d., apie 9 val., neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis: automatą AK Nr. 1993 AEZ 39, su 60 vnt. 7.62 mm kalibro šoviniais, bei 12-ojo kalibro 500 A modelio lygiavamzdį šautuvą MOSSBER G Nr. 2 161817 su 5 šoviniais, kuriuos nurodytu laiku automobiliu FIAT FIORINO vežė Klaipėdos mieste, Liepų gatve.

Apelianto manymu, teismas, net netyręs jo pateiktų mokamųjų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių, padarė išvadą, jog jie yra neteisingi. Anot apelianto, jie patvirtina, kad įvykio metu jis buvo darbe.

Apeliantas pažymi, jog teismas, veiką kvalifikuodamas pagal Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 2 dalį (1999-11-25 redakcija), pasunkino jo padėtį ir neteisingai nuosprendyje nurodė, jog abiejuose įstatymuose nusikalstamų veikų dispozicijų požymiai tapačiai ir vienodai apibrėžia maksimalų veikų pavojingumo visuomenei laipsnį. Anot apelianto, 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalis neįvardija šaudmenų kiekio ir yra pagal sankciją švelnesnė nei Lietuvos Respublikos senojo BK 234 straipsnio 2 dalis. Apelianto nuomone, 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 2 dalis dėl įvardinto didelio kiekio šaudmenų atitinka dabar galiojančio Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodo, jog teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, dirbo, išlaikė šeimą, turi mažametį vaiką. Jam paskirtos bausmės dydžio negali įtakoti tai, kad Operatyvinės veiklos įstatymu nustatytos priemonės jam buvo taikytos daugiau nei prieš penkerius metus.

Lietuvos aukščiausiasis teismas pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą išnagrinėjęs baudžiamąją bylą 2005 m. balandžio 26 d. nutartimi panaikino Lietuvos Respublikos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas be pagrindo teigia, kad, perdavus bylą tyrimui papildyti, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Papildant tyrimą, Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tarnybai buvo duotas pavedimas nustatyti kitus asmenis, galėjusius kartu su L. P. laikyti ginklus ir šaudmenis (b. l. 58, t. 8). Kadangi Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tarnyba atsakė, kad nustatyti tokių asmenis nepavyko, atlikti kitus nusikaltimo aplinkybes atskleidžiančius veiksmus nebuvo galimybės. Be to, papildant ikiteisminį tyrimą, L. P. buvo pareikštas naujas įtarimas. Todėl kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad ikiteisminis tyrimas visiškai nebuvo papildytas, dėl ko nebuvo galima nagrinėti bylą teisme, o buvo būtina ją perduoti prokurorui. Lietuvos Respublikos BPK 254 straipsnio 3 dalis numato atvejus, kuriais byla perduodama prokurorui. Tai daroma, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą arba kai gautas prokuroro prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą. Tokių aplinkybių šioje byloje nebuvo. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Todėl apeliantas be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio remdamasis kitaip įvertintais įrodymais. Kaip minėta, kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kolegijos nuomone, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, įrodančių, kad L. P., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 1999 m. rugpjūčio 10 d., apie 9 val., neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis: automatą AK Nr. 1993 AEZ 39, su 60 vnt. 7.62 mm kalibro šovinių, bei 12-ojo kalibro 500 A modelio lygiavamzdį šautuvą MOSSBER G Nr. 2 161817 su 5 šoviniais, kuriuos nurodytu laiku automobiliu FIAT FIORINO vežė Klaipėdos mieste, Liepų gatve.

Vienas svarbiausių įrodymų apelianto kaltei pagrįsti yra liudytojo A. P. parodymai. Šį įrodymą apeliantas be pagrindo laiko nepatikimu. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad šio liudytojo parodymuose yra tam tikrų neatitikimų nurodant iš automobilio FIAT FIORINO iššokusių asmenų skaičių, kas ir pro kurias duris iššoko ir pan., tačiau pagrįstai konstatavo, kad tie netikslumai nėra esminiai ir jie nepaneigia esminio liudytojo parodymų nuoseklumo, tvirtinant, kad būtent apeliantas buvo vienas iš asmenų, kurie iššoko iš minėto automobilio ir pabėgo. Svarbus įrodymas yra ne tik A. P. parodymai, bet ir parodymo atpažinti protokolas. Šio tyrimo veiksmo metu liudytojas iš pateiktų 4 fotonuotraukų atpažino L. P. kaip asmenį, kurį jis bandė sulaikyti (b. l. 46-47, t. 2). Kaip matyti iš byloje esančių parodymų atpažinti protokolų (b.l. 46-51; t. 2), liudytojui A. P. 1999 m. rugpjūčio 19 d. iš fotografijų buvo pateikti atpažinimui L. P. (parodymas atpažinti vyko nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 05 min.), L. G. (parodymas atpažinti vyko nuo 12 val. 15 min. iki 12 val. 45 min.) ir M. J. (parodymas atpažinti vyko nuo 13 val. iki 13 val. 30 min.). Protokoluose iš 4 fotografijų buvo keičiamos tik atpažintinų asmenų (L. P., L. G., M. J.) bei dar vieno asmens fotografijos. Kitų dviejų asmenų fotografijos nebuvo keičiamos. Tai yra parodymo atpažinti metu galiojusiame Lietuvos Respublikos BPK 185 straipsnyje nustatytų parodymo atpažinti taisyklių pažeidimas. Tačiau šis pažeidimas daro niekiniais kaip įrodymus tik M. J. ir L. G. atpažinimus. L. P. iš fotografijos A. P. atpažinimui buvo pateiktas pirmas, nepažeidžiant jokių baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos BPK 185 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo fotografiją, parodomą su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų fotografijomis. Šių reikalavimų buvo laikomasi. L. P. tuo metu slapstėsi nuo tardymo organų, buvo ieškomas, todėl atpažinimui buvo pateikta jo fotografija su dar trimis kitų asmenų fotografijomis. Tai, kad kitų asmenų fotografijos nebuvo keičiamos, po L. P. atpažinimo A. P. parodant atpažinti L. G. ir M. J., daro niekiniais įrodymų prasme šių asmenų atpažinimus, tačiau nemenkina L. P. atpažinimo, kaip įrodymo, reikšmės. Neigdamas šio atpažinimo atitikimą įrodymams keliamiems reikalavimams, apeliantas nurodo, kad A. P. žinojo atpažįstamųjų asmenų pavardes. Tačiau iš parodymo atpažinti protokolo matosi, kad A. P. L. P. pavardės nenurodė. Jį A. P. nurodė atpažinęs iš veido bruožų – smakro, akių, lūpų ypatybių. Pagal tuos pačius bruožus jis L. P. atpažino ir 1999-10-24, kai L. P. buvo pateiktas atpažinti gyvai tarp kitų 4 asmenų (b. l. 66-68, t. 1). Šio atpažinimo metu, kaip matosi iš protokolo, atpažintasis (L. P.) nurodė savo pavardę. Todėl tai, kad 1999-11-03 apklausos metu liudytojas jau paminėjo L. P. pavardę, yra suprantama ir nekelia jokių abejonių jo parodymų tikrumu. Dėl sudaryto fotoroboto netikslumo A. P. ne kartą paaiškino, kad tai atsitiko dėl policijos naudotos programinės įrangos netobulumo, neleidusio tiksliai atkurti liudytojo matyto asmens veido bruožų. Todėl dėl fotoroboto netikslumo ir dėl kitų neesminių netikslumų A. P. parodymuose nebuvo pagrindo atmesti jo parodymų ir jais nesivadovauti. Lietuvos Respublikos BPK 270 straipsnio 3 dalis leidžia teismui savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 277 straipsnio 3 dalis reglamentuoja liudytojo priesaikos galiojimą tais atvejais, kai liudytojas antrą kartą apklausiamas nagrinėjant tą pačią bylą. Šios teisės normos patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nutaręs papildomai apklausti A. P., baudžiamojo proceso normų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tuo klausimu nebuvo priimta jokia nutartis, nes nutartis dėl pakartotinės A. P. apklausos yra teismo posėdžio protokole. Pažymėtina ir tai, kad dalyvavę teismo posėdyje proceso dalyviai, tarp jų ir apeliantas, neprieštaravo, jog A. P. būtų apklaustas dar kartą (b. l. 159, t. 8).

Apeliantas, skunde teigdamas, kad A. P. labai trumpai ir tik pro automobilio galinio vaizdo veidrodėlį matė iš automobilio FIAT FIORINO iššokusių asmenų bruožus ir dėl to negalėjo jų įsidėmėti, iškreipia A. P. parodymus apie tai, kad jis iššokusius asmenis matė tiesiogiai (b. l. 149, 152, t. 8). Ikiteisminio tyrimo metu A. P. taip parodė, kad iššokusius iš sustojusio automobilio FIAT FIORINO asmenis gerai matė ir įsidėmėjo (b. l. 70-71, t. 2). Kad A. P. bandytas sulaikyti asmuo buvo vienas iš tų, kurie iššoko iš automobilio FIAT FIORINO, įrodo ir liudytojo A. J. parodymai apie tai, kad iki tol, kol bėgantysis nuo jo asmuo pribėgo tvorą, jis to asmens iš akiračio nebuvo išleidęs. Prieš bėgliui peršokant tvorą, prie pastarojo jau buvo priartėjęs kitas pareigūnas (A. P.).

Tai, kad vienas iš automobilio FIAT FIORINO iššokusių ir bėgusių asmenų buvo apeliantas, įrodo ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Kinologijos centro kriminalistinės odorologijos skyriaus specialistų išvada patvirtina, kad kvapo mėginyje, paimtame nuo juodos spalvos kepurės, rastos įvykio vietos apžiūros metu, tikėtina yra L. P. kvapas (b. l. 50, t. 1).

Įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrėjus automobilį ,,Fiat Fiorino” Nr. XXXXXXXX, stovėjusį Klaipėdos mieste Liepų gatvėje prie tilto, buvo rasti ir paimti ginklai – automatas AK Nr. 1993 AEZ3982, 2 apkabos, 60 automato šovinių, pompinis šautuvas ,,Mossberg”, penki šoviniai ,,Fiocchi”, drabužiai, jų kvapų pavyzdžiai, 2 mobilaus ryšio telefonai ,,Nokia” (b.l. 19-27, t. 1). Paimti iš įvykio vietos daiktai buvo apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai ir pridėti prie bylos, nustatyta, kad mobilaus ryšio telefono ,,Nokia” kortelės telefono numeris yra 8-285-32154. Iš liudytojo S. B. parodymų matyti, kad minėta telefono kortele, įdėta į telefono aparatą „Nokia“, jis naudojosi. Jis nurodė, kad 1999-08-08 šį telefono aparatą su kortele perdavė kažkokiam iš Maskvos atvykusiam asmeniui, iš kurio po dviejų dienų tas telefono aparatas buvo pagrobtas. (b. l. 14-15, t. 8). Tačiau pastaroji aplinkybė negali būti teisinga, nes iš liudytojo K. S. parodymų matosi, kad iš minėto telefono numerio 1999 m. rugpjūčio mėnesį jam bent 4 kartus skambino apeliantas. Kad pastarasis naudojosi minėta kortele matyti ir iš to, kad 1999-08-16 kratos metu paimtoje apelianto tėvo užrašų knygutėje rastas įrašytas šis telefono numeris su žyma „L“ (b. l. 164-166, t. 1). Be to, iš protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus protokolo ir telefoninio pokalbio įrašo matosi, kad tuoj po tiriamo įvykio, t.y. 1999-08-10, 9 val. 31 min., apeliantas skambino savo sugyventinei ir liepė, jei kas nors ateis, sakyti, kad mobilaus ryšio telefono jis neturi ir neturėjo (b. l. 28 - 34, t. 2). Šių įrodymų visuma patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio vietos apžiūros metu rastu telefono aparatu naudojosi apeliantas, yra teisinga. Apelianto buvimą įvykio vietoje patvirtina ir įslaptinto liudytojo ,,Antanas” parodymai, kad 1999 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje pats L. P. jam sakė turįs problemų, nes su kitais asmenimis važiavo automobiliu Klaipėdos miesto Liepų gatve, automobilį stabdė kelių policijos darbuotojai, todėl jie buvo priversti bėgti automobilyje palikdami ,,Kalašnikovo” markės automatą bei pompinį šautuvą ir L. P. priklausantį mobilų telefoną (b. l. 158, t. 6). Pirmosios instancijos teisme dėl svarbių priežasčių šis liudytojas nebuvo apklaustas, o jo pirmiau teisme duoti parodymai buvo perskaityti (b. l. 161, t. 8). Tokią galimybę numatė Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Be to, šis liudytojas buvo apklaustas 2004-11-23 teismo posėdyje dalyvaujant apeliantui ir turint galimybę užduoti klausimus įslaptintam liudytojui. Ir šioje apklausoje jis patvirtino savo parodymus, todėl jais gali būti grindžiamas L. P. kaltumas. Liudytojo S. G. parodymai apelianto kaltumo nei patvirtina, nei paneigia (tai matosi iš apeliacinės instancijos teisme ištirtų šio liudytojų parodymų), todėl jų perskaitymo apimtis pirmosios instancijos teisme nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui nėra reikšminga.

Vertindamas bylos duomenis kaip visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pateikti į bylą duomenys apie tai, jog L. P. įvykio metu buvo darbe, negali būti teisingi, nes šiuos duomenis paneigia daugelis įrodymų, patvirtinančių, kad 1999 m. rugpjūčio 10 d., apie 9 val., apeliantas važiavo automobiliu FIAT FIORINO Klaipėdos mieste, Liepų gatve. Tai, kad juo važiavę asmenys, tarp jų ir L. P., kelių policijos pareigūnams stabdant automobilį, bėgo iš automobilio nuo policininkų bei įslaptinto liudytojo „Antanas“ parodymai įrodo, kad L. P. ne šiaip atsitiktinai buvo automobilyje, o bendrininkaudamas su kitais automobilyje buvusiais asmenimis laikė ginklus bei šaudmenis, kurie automobilyje buvo laikomi matomoje vietoje. Neteisėtas šių objektų laikymas pasireiškė jų turėjimu savo žinioje ir gabenimu. Tokia L. P. veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas (1999-11-25 įstatymo redakcija). Pirmosios instancijos teismas palygino Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytų nusikaltimų (1999-11-25 įstatymo redakcija) ir 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytų nusikaltimų dispozicijų skirtumus ir, atsižvelgdamas į apelianto neteisėtai laikytų šaudmenų kiekį, kurį pagrįstai įvertino kaip didelį, teisingai kvalifikavo L. P. veiką. Toks vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 23 d. konsultacijoje B3-290 „Dėl BK 253 straipsnio taikymo“ išdėstytą paaiškinimą, kad kvalifikuodami veikas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, teismai, be kita ko, turėtų atsižvelgti į šių bylų nagrinėjimo praktiką, įvertindami ne tik kiekybinį dydį, bet ir kokybines charakteristikas (šaudmenų paskirtį, kalibrą, smogiamąją, griaunamąją galią ir pan.). Šiuo atveju beveik visi apelianto laikyti šaudmenys buvo skirti gana grėsmingam ginklui - automatui AK, šis ginklas buvo laikytas kartu su šaudmenimis, o pastarųjų laikymas dviejose sujungtose apkabose įrodo, kad jie buvo sudėti taip, kad juos būtų galima kuo greičiau ir pavojingiau panaudoti. Šie duomenys rodo didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą ir buvo pagrindu veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 2 dalį (1999-11-25 įstatymo redakcija). Ši teisės norma numatė švelnesnę minimalią sankciją kaip atitinkamą veiką numatanti dabar galiojančio Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 2 dalis, o apeliantui paskirta minimaliai sankcijos ribai artimesnė bausmė. Paskirtoji L. P. bausmė vieneriais metais ir šešiais mėnesiais yra didesnė už minimalią, tačiau ji yra mažesnė už sankcijos vidurkį. Nesant jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, ši bausmė nelaikytina per griežta ir nešvelnintina. Taip ši bausmė vertintina ir atmetus pirmosios instancijos teismo nuorodą apie Operatyvinės veiklos įstatymo taikymą apeliantui. Jo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie šeimą, nebuvimą teistu, darbą taip pat neduoda pagrindo paskirtą bausmę laikyti per griežta ir ją švelninti.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.