Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, išnagrinėjęs įtariamojo A. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. K. įtariamas tuo, kad jis 2010 m. birželio 27 d., laikotarpyje nuo 2 iki 6 valandos, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bedrininkų grupėje su A. P., S. V. ir E. S., iš chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė du žmones - M. D. ir T. L., o būtent: iš chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais sudavė smūgius į įvairias kūno vietas T. L. ir M. D., ko pasėkoje nuo galvos sumušimo nukentėjusieji mirė. Po to, siekdamas paslėpti nusikaltimą ir nusikaltimo pėdsakus, drauge su bendrininkais automobiliu „Peugeot 406, valst. nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė nužudytųjų M. D. ir T. L. kūnus į Panevėžio rajone Bobkalnio kaime esantį mišką ir ten juos užkasė, t.y. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 140 straipsniu, A. K. buvo laikinai sulaikytas 2010 m. birželio 29 d., 19.45 val. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo 2010 m. liepos 1 d. nutartimi jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas dešimčiai dienų, kuri skundžiama 2010 m. liepos 10 d. nutartimi pratęsta 3 (trims) mėnesiams, motyvuojant tuo, kad A. K. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo, pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), bei daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).

Įtarimų sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti siejama su kitomis BPK 122 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis, nes tik tada galima padaryti teisingą išvadą dėl šio suėmimo pagrindo taikymo. Teismo nutartyje pratęsti suėmimo terminą toks vertinimas nebuvo atliktas, apsiribota tik teismo manymu, kad bėgsi ( slėpsis) nuo tyrėjų, prokuroro, teismo.

A. K. mano, kad teismas priėmė šią nutartį nesilaikydamas Lietuvos Respublikos BPK 44 str.5 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str.2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų, nes to paties teismo ir to teisėjo 2010 -07-01 ir 2010-07-10 nutartys yra praktiškai identiškos, todėl darytina išvada, kad teisėjas, pratęsdamas suėmimo terminą, iš naujo tinkamai neišnagrinėjo jam pateiktos medžiagos.

Suimtasis mano, kad griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimas nepagrįstas, nesant tam būtinybės, galėjo būti paskirta kita, švelnesnė kardomoji priemonė.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Skunde įtariamasis nurodo, kad nusikaltimo, dėl kurio pareikštas jam įtarimas, nepadarė, tačiau, reikia pažymėti, kad teismas, svarstydamas kardomosios priemonės klausimą, byloje esančių įrodymų nevertina ir nesprendžia, ar įtariamas asmuo yra kaltas. Šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas tik patikrina tai, ar byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką ir ar buvo pagrindas skirti jam kardomąją priemonę - suėmimą. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą - įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, liudytojų T. K., D. R., E. A., D. B., K. M. bei liudytojų, kuriems suteiktas anonimiškumas, parodymus, įtariamųjų parodymus bei kitą byloje esančią medžiagą - pritaria pirmos instancijos teismo išvadai dėl duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumo.

A. K. skunde teigia, kad aplinkybių visumos, leidžiančios konstatuoti BK 122 str. 1 d. 1 p. esančio pagrindo buvimą, byloje nėra. Šis įtariamojo argumentas atmestinas. Nusikaltimas, kurio padarymu yra įtariamas A. K. priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Nusikaltimo, numatyto 129 str. 2d., 5 p., sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Veika padaryta, esant neišnykusiam įtariamojo teistumui, jo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, o tai suponuota teismui pareigą ne tik skirti griežtesnę bausmę (BK 53 str. 1 d.), bet ir bendrinti ją su neatlikta bausme (BK 64 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarime Nr.50 “Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą” konstatuota, kad vien nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai ir yra pagrindas tęsti kardomąją priemonę suėmimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, jog A. K., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).

Nusikalstama veika, kurios padarymu A. K. yra įtariamas įeina į BPK 122 str. 4 d. numatytų nusikaltimų sąrašą. Įtariamasis teistas tris kartus už tyčines veikas. Kaip minėta, nusikalstama veika padaryta netrukus po to, kai įtariamasis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Tai teismui davė pagrindą manyti, kad A. K. yra pavojingas visuomenei, todėl gali ir toliau daryti naujus labai sunkius, sunkius ir kitus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 str. 4 d. (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).

Seka, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų paskirčių negalima, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismas pagrįstai pratęsė paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą.

Suimtojo A. K. skunde nurodytos aplinkybės (turi pastovią gyvenamąją vietą dirba, yra vedęs ir išlaiko mažametį vaiką) nustačius suėmimo pagrindus, numatytus BPK 122 str. 1 d. 1 p., 3 p., negali būti pakankamu pagrindu griežčiausiai kardomajai priemonei naikinti.

A. K. skunde nurodė, kad teismas priėmė nutartį nesilaikydamas Lietuvos Respublikos BPK 44 str.5 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str.2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų, nes to paties teismo ir to teisėjo 2010 -07-01 ir 2010-07-10 nutartys yra praktiškai identiškos, iš to daro išvadą, kad teisėjas, pratęsdamas suėmimo terminą iš naujo tinkamai neišnagrinėjo jam pateiktos medžiagos. Kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo dienai, suėmimo pagrindai ir sąlygos pasikeitę nebuvo, todėl, suprantama, kad teismas kardomosios priemonės terminą pratęsė tais pačiais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog įtariamojo A. K. teisės suvaržytos griežtai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir toks teisių suvaržymas yra pateisinamas. Priimdamas sprendimą pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą, pirmos instancijos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. 2 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str., 6 str. 1 d. nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Skundžiama nutartis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimus.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Įtariamojo A. K. skundą atmesti.

Ši nutartis neskundžiama.