Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

dalyvaujant nukentėjusiajai-privačiai kaltinintojai S. R. ir jos atstovui advokatui Sauliui Alysui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios-privačios kaltintojos S. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios S. R. civilinis ieškinys atmestas.

Iš S. R. priteista P. M. 1000 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

P. M. privataus kaltinimo tvarka nagrinėtoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. balandžio 29 d. apie 20-21 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, prieštaraudamas kaimynei S. R. dėl ko ji dirba ne savo žemėje ir grasindamas nužudyti, tyčia trenkė į kairį šoną su šake, naudojama žemės ūkio darbams, mosikavo šake bei bandė jai durti, dėl to buvo sužeistas S. R. dešinės rankos I pirštas, padaryta plėštinė žaizda, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą P. M. prašo nukentėjusiosios S. R. skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad S. R. viską išsigalvojo, nes balandžio mėnesį jokių darbų laukuose nėra, be to, 2013-04-30 ją apžiūrėjęs gydytojas traumatologas konstatavo seną žaizdą, o specialisto išvadoje nurodyta, kad plėštinė dešinės plaštakos I piršto žaizda buvo padaryta prieš 2 savaites iki objektyvios apžiūros, taip pat S. R. į policiją nesikreipė, nuolat keitė savo parodymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčai dėl žemės yra išspręsti jo naudai ir S. R. su tuo nenori susitaikyti. Mano, kad teismas ištyrė visas aplinkybes, todėl S. R. skundas yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje nukentėjusioji-privati kaltintoja S. R. ir jos atstovas adv. S. Alysas prašė apeliacinį skundą tenkinti bei P. M. pripažinti kaltu ir nubausti. Išteisintasis P. M. ir jo gynėja adv. I. Sinkevičienė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir privatus kaltintojas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl P. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusioji S. R. kaltina P. M. ją sužalojus, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Išteisintasis tvirtina, kad jis nukentėjusiosios nurodytu laiku – 2013-04-29 20-21 val. lauke nebuvo bei tą dieną S. R. iš viso nematė, be to, vengia susitikti su ja dėl nuolatinių konfliktų, susijusių su žemės ribomis, kad tą dieną buvo pas akių gydytoją, pasiėmė akinius.

Nukentėjusioji teisme parodė, jog 2013-04-29 apie 21 val., nors protokole-pareiškime policijai bei skunde pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nukentėjusioji nurodė, jog apie 20 val., jos kaimynas P. M. šake sužalojo jos dešinės rankos pirštą, kad ji skambino policijai, tačiau spėjo pranešti, kad ją sužalojo kaimynas, kai jos mobiliojo ryšio telefonas išsikrovė, kad buvo labai išsigandusi, sutrikusi, todėl kitą dieną dėl sužalojimo kreipėsi į medikus ir policijos pareigūnus (1–2, 40–42 b. l., medžiaga Nr. 86-AT-00276-13 3 lapas).

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų, kurie betarpiškai būtų matę nukentėjusiosios sužalojimo momentą, nėra, nukentėjusioji S. R. kaltinimą P. M. grindžia savo parodymais bei pateiktais medicininiais dokumentais.

Nukentėjusiosios pateikti medicininiai dokumentai (3–4, 34 b. l.) liudija, kad S. R. 2013-04-30 kreipėsi pas gydytoją ortopedą-traumatologą J. M. dėl dešinės rankos plaštakos sužalojimo – dešinės rankos I piršto I fal. plėštinės žaizdos, bei gydytojui nurodė, jog ją sužeidė kaimynas. S. R. sveikatos istorijoje gydytojas nurodė, kad S. R. padaryta žaizda yra sena. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas gydytojas ortopedas-traumatologas J. M. parodė, kad ligos istorijoje įvykio aplinkybes užrašė pagal S. R. žodžius ir kad žaizda laikoma sena, kai ji padaryta daugiau kaip prieš 6 valandas (92 b. l.). 2013-05-16 specialisto išvadoje Nr. G 972/13(03), kurioje sužalojimo aplinkybės taip pat užfiksuotos pagal S. R. žodžius, nuodyta, kad S. R. padaryta plėštinė žaizda dešinės plaštakos I piršto srityje, poodinė kraujosruva kairio žasto išoriniame paviršiuje, kad plėštinę žaizdą piršte S. R. galėjo įgauti paveikus piršto sritį aštriu daiktu (įrankiu), o poodinę kraujosruvą – paveikus kietu buku daiktu, kad nurodytus sužalojimus S. R. galėjo patirti galimai ir 2013-04-29 ir, kad šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, išorinių sužalojimo žymių dešiniojo dilbio vietoje nenustatyta, sužalojimų žymių kitose kūno vietose S. R. nenurodė. Pastebėtina, kad nukentėjusioji dėl sužalojimo – poodinės kraujosruvos kairio žasto išoriniame paviršiuje – iš karto nenurodė nei savo protokole-pareiškime policijos pareigūnui, nei gydytojui J. M., o tokį sužalojimą nurodė medicinos ekspertui po tiriamo įvykio praėjus dviem savaitėms. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad medicininiuose S. R. dokumentuose užfiksuoti duomenys įrodo tik faktą, kad nukentėjusioji buvo sužalota, tačiau nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad P. M. dūrė jai šake į ranką bei trenkė šake per šoną, o žaizdos lokalizacija rodo, kad nukentėjusioji pati galėjo susižaloti ranką, nes, kaip pati nukentėjusioji nurodė, ji tą dieną darbavosi savo žemės sklype.

Taip pat byloje nustatyta, kad nukentėjusioji skirtingai nurodo jos sužalojimo laiką. Iš jos 2013-04-30 rašyto protokolo-pareiškimo matyti, kad ji buvo sužalota apie 20 val. Pastebėtina, kad, pasirašydama pareiškime-protokole, nukentėjusioji S. R. jokių pastabų, tarp jų ir dėl laiko, nenurodė, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškime-protokole tyrėjas klaidingai nurodė įvykio laiką. Be to, tokį pat sužalojimo laiką nukentėjusioji nurodė ir savo skunde, kuriuo prašė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą P. M., tačiau apklausiama teisme bei teismo medicinos ekspertui S. R. nurodė, kad ji buvo sužalota apie 21 val., kad iš karto skambino policijai ir spėjo pranešti, jog ją sužalojo kaimynas bei teisme paaiškino, jog policijai skambino taip pat ir dėl to, kad pamiškėje matė žmogų. Tačiau (duomenys neskelbtini) AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus 2013-07-09 pranešime Nr. 86-S-13714 (33 b. l.) nurodyta, kad 2013-04-29 20.50 val. buvo gautas S. R. pranešimas, jog „prie namų nepažįstamas, girtas vyriškis kabinėjasi“, o 21.10 val. S. R. papildomai nurodė, jog policijos pagalba jai nebereikalinga, kadangi asmuo pasišalino ir pareiškimo ji nerašys. Duomenų, kad būtų gautas nukentėjusiosios pranešimas, jog ją sužalojo kaimynas P. M., nenurodyta ne tik policijos pranešime, bet tokių duomenų, patvirtinančių buvus tokį pranešimą, nepateikė ir pati apeliantė bei jos atstovas. Nukentėjusiosios pranešimų policijai turinys rodo, kad ji konfliktą turėjo su nepažįstamu vyriškiu, o ne su gerai pažįstamu P. M.. Be to, nors nukentėjusioji tuo laiku, kai ji du kartus skambino bendruoju pagalbos telefono numeriu, kaip pati nurodė, jau buvo sužalota P. M., tačiau pokalbių metu nukentėjusioji nepranešė pareigūnams apie jos sužalojimą ir net neužsiminė apie konfliktą su P. M..

Įvertinus tai, kad duomenys, kuriais apeliantė grindžia P. M. kaltę, patvirtina tik jos sužalojimo faktą, o ne tai, jog nusikalstamą veiką padarė išteisintasis, kad pranešimai bendruoju pagalbos telefonu nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus, apeliantė nepateikė, daroma išvada, kad remiantis vien nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, nėra pagrindo spręsti, kad P. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje P. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji S. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, tačiau neįrodžius, kad P. M. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys pagrįstai atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Taip pat pagrįstai iš privačios kaltintojos-nukentėjusiosios S. R. priteistos P. M. turėtos išlaidos advokatui (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendį naikinti ar keisti.

Apeliacinės instancijos teisme išteisintojo gynėja pateikė kvitą, patvirtinantį P. M. apeliacinėje instancijoje turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (72, 83 b. l.), Apeliacinės instancijos teismas P. M. atžvilgiu paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį, todėl P. M. išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti pripažįstamos proceso išlaidomis ir turi būti išieškotos iš privačios kaltintojos-nukentėjusiosios S. R. (BPK 103 straipsnio 1 punktas, 105 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,

nutaria:

atmesti privačios kaltintojos-nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nuosprendžio.

Iš S. R. priteisti P. M. 1000 Lt proceso išlaidų apmokant advokato paslaugas apeliacinėje instancijoje.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir kasacine tvarka neskundžiama.