- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-28/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Generall Versicherung AG Direktion
- Trečiasis asmuo
- Speddition
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. įmonės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-160-460/2011 pagal ieškovo A. K. įmonės ieškinį atsakovui Generall Versicherung AG Direktion dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys Speddition otto & Warnitz inh. F. Warnitz, R. S., A. Š.) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl Vokietijos Federacinėje Respublikoje įvykusio autoįvykio kaltininko, kas lemia atsakovo - draudimo kompanijos atsakomybės ribas.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – Vokietija) draudimo kompanijos Generall Versicherung AG Direktion 231 726,13 Lt žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų, 7 618,76 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 16 d. apie 4 val. 30 min. automagistralėje A20, Liubeck –Rostok kelio 79,5 kilometre į ieškovui priklausantį autojunginį MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekaba LOHR, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),vairuojamą A. Š., atsitrenkė trečiajam asmeniui Speddition otto & Warnitz inh. F. Warnitz priklausantis iš paskos važiavęs autojunginys, valst Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas Vokietijos piliečio R. S.. Schwerin prokuratūros potvarkiu R. S. pripažintas padaręs eismo nusižengimą, jis yra pagrindinis avarijos kaltininkas. Autoįvykio metu buvo nepataisomai apgadintas ieškovui priklausantis vilkikas ir priekaba, kurioje buvo gabenamos transporto priemonės (lengvieji automobiliai). Vokietijos kompanijos APR Wismar DEKRA eksperto skaičiavimais vilkiko MAN ir prikabos LOHR vertė atitinkamai 5 916 € ir 3 596 € (bendrai 32 843 Lt), o gabenamų transporto priemonių vertė buvo 35 300 € (121 884 Lt): „VW Vento“ Fin (kėbulo Nr.) 121783 – 2 800 € (9 668 Lt), „Renault R19“ (Fin 580029) – 650 € (2 244 Lt), „Audi A4“ (Fin 223263) – 2 500 € (8 632 Lt), „Renault R19“ (Fin 631519) – 1 850 € (6 388 Lt), „Citroen Xsara“ (Fin 672234) – 10 500 € (36 254 Lt), „VW Passat“ (Fin 092759) – 2 700 € (9 323 Lt), „Ford Mondeo“ (Fin GO1044) – 1 950 € (6 733 Lt), „Audi A8“ (Fin 001605) – 11 500 € (39 707 Lt), „VW Passat“ (Fin 023315) –850 € (2 9354 Lt).
Draudimo kompanija Generall Versicherung AG Direktion nustatė, jog ieškovui priklausančios priekabos paskirstymo dėžutė buvo labai purvina, o kontaktai netvarkingi, taip pat padarė prielaidą, kad prie vairuotojo esančiu jungikliu galinis apšvietimas galėjo būti visai išjungtas. Draudimo kompanija savarankiškai padarė išvadą, kad priekaba buvo neapšviesta arba apšviesta nepakankamai ir važiavo neįprastai mažu greičiu, dėl ko padidėjo avarijos rizika, todėl didžiąją atsakomybės dalį (60 proc.) dėl įvykio skyrė ieškovui. Remdamasis šiuo procentiniu dydžiu draudimo kompanija apskaičiavo, kad ieškovui priklausančiam vilkikui, priekabai bei visiems transportuotiems lengviesiems automobiliams žala sudaro 25 793 EUR, įskaitant ir vertimo paslaugą, kurių 40 proc. sudarytų 10 317,44 EUR Ieškovui atsakovas per du kartus sumokėjo 12 806,27 EUR (44 217,50 Lt).
Ieškovo nuomone, draudimo kompanijos išvados yra neteisingos, nes grįstos prielaidomis. Ekspertas apgadintas transporto priemones apžiūrėjo praėjus dviems mėnesiams nuo autoįvykio, per šį laikotarpį transporto priemonių apšvietimo jungtys oksidavosi dėl lauko laikymo sąlygų, o pačių galinių žibintų po autoįvykio nebuvo (buvo sudaužyti). Nei DEKROS ekspertai, nei draudimo kompanija išvadose nenurodo autoįvykio kilimo priežasčių techniniu požiūriu. Ieškovo manymu, pagrindinė autoįvykio priežastis yra ta, kad vairuotojas R. S. prieš autoįvykį neturėjo poilsio, ką patvirtina tachograma, vairavo autotransporto priemonę įjungęs autopilotą ir buvo prisnūdęs, dėl ko nepastebėjo priekyje važiuojančios transporto priemonės. Ieškovo nuomone atsakovas turi atlyginti 100 proc. patirtos žalos, t. y. 44 812 EUR (154 727 Lt).
Be tiesioginės materialinės žalos ieškovas patyrė su draudiminiu įvykiu susijusių netiesioginių išlaidų: įmonės vadovo, vairuotojo, eksperto komandiruotės į Vokietiją, autovežio plukdymas, sunkvežimio ir priekabos nepanaudotas civilinės atsakomybės likutis, DEKROS vertinimas, dokumentų vertimas, įmokos AB Swedbankui pagal kreditavimo sutartį, ryšio paslaugos, išlaidos Vokietijos advokatei, netesybos pagal autovežio nuomos sutartį, negautos pajamos.
Taip pat ieškovas nurodo, kad yra pagrindas atnaujinti įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi šalys yra skirtingose valstybėse, Vokietijos prokuratūros išvadas dėl įvykio ieškovas gavo 2008 m. spalio 20 d., o tyrimo išvadų dėl vairuotojo R. S. veiksmų apskritai negavo, byla yra sudėtinga, didelės apimties.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma vadovaujantis 1971 m. gegužės 4 d. Hagos Konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Ši konvencija Lietuvoje taikoma nuo 2002 m. kovo 24 d. Remiantis konvencijos 3 straipsniu, atsakomybės už autoįvykį ir žalos kompensacijos klausimai turi būti sprendžiami pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, t. y. byloje nagrinėjamu atveju – Vokietijos, teisę.
R. S. važiavo autostrada Rostoko kryptimi maždaug 84 km/h greičiu, kai prieš jį staiga atsirado be šviesų ir tik maždaug 39 km/h greičiu važiuojantis krovininis ieškovo automobilis. Šiuo atveju dėl eismo įvykio kaltas ir ieškovas. Ieškovo krovininis automobilis du kartus pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to jam tenka didesnė kaltės dalis. Kai įvyko eismo įvykis, buvo tamsus paros metas, važiuojamoji kelio dalis buvo šlapia. Ieškovo krovininio automobilio ir priekabos galinė dalis prieš nutinkant nelaimingam atsitikimui nebuvo apšviesta, arba buvo apšviesta labai silpnai, todėl vos įžiūrima. DEKRA Automobilių ekspertas patvirtino, kad ieškovo priekabos apšvietimas neatitiko Vokietijos transporto priemonių leidimų išdavimo taisyklių, įmanoma, kad galiniai šviesos įrenginiai buvo išjungti, kairėje vilkike sumontuotos priekabos elektros lizdo pusėje buvo nustatyta silpna elektros srovė, dėl ko žibintai švietė gerokai silpniau. Elektros srovė buvo silpna, nes elektros paskirstymo dėžutės buvo labai purvinos ir todėl neveikė kontaktai. Galiniai apšvietimo įrenginiai buvo sujungti tokia tvarka, kad bent vienos ten įsuktos lemputės gedimas gali sukelti viso šviesos techninio įrenginio galinės dalies gedimą. Taigi nelamingas atsitikimas įvyko dėl Kelių eismo taisyklių 17 § 1 pastraipos pažeidimo. Vairuotojas R. S. nuovargio vairavimo laiko normos neviršijo. Ieškovo transporto priemonės vairuotojas taip pat nusižengė Kelių eismo taisyklių 3 § 2 pastraipai, nes be svarbios priežasties važiavo tik 39 km/h greičiu, taip trukdydamas eismui. Vadovaujantis Kelių eismo įstatymo 17 § 3 pastraipa, dalis atsakomybės už eismo įvykį priskirtina ieškovui, todėl draudimo kompanija priėmė sprendimą kompensuoti tik 40 proc. ieškovo žalos sumos.
Be to, ieškovas neteisingai skaičiuoja žalos dydį. Transporto priemonėms padarytos žalos dydis turi būti apskaičiuojamas iš automobilio atkuriamosios vertės atimant jo likutinę vertę, tokiu būdu žalą sudaro: krovininiam automobiliui – 4 410,34 EUR, priekabai – 3 100 EUR, „VW Vento“ (Fin 121783) – 2 136,21 EUR, „Renault R19“ (Fin 580029) – 624,14 EUR, „Audi A4“ (Fin 223263) – 379,31 EUR, „Renault R19“ (Fin 631519) – 1 815,52 EUR, „Citroen Xsara“ (Fin 672234) – 8 017,24 EUR, „VW Passat“ (Fin 092759) – 2 337,93 EUR, „Ford Mondeo“ (Fin GO1044) – 1 915,52 EUR, „Audi A8“ (Fin 001605) – 7 637,93 EUR, „VW Passat“ (Fin 023315) –660,34 EUR.
Įmonės vadovo komandiruotės, vairuotojo, eksperto komandiruotės nebuvo būtinos ir pagal Vokietijos žalos atlyginimo teisę nekompensuotinos. Taip pat nekompensuotinos paskolos, ryšio išlaidos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl autoįvykio turėjo būti nutraukta 2005 m. rugpjūčio 23d. nuomos sutartis su UAB „Vinada“, nepagrindė reikalavimo atlyginti negautas pajamas. Pagal Vokietijos teisę darbo reikalams naudojamai transporto priemonei sugedus ir negalint ja toliau naudotis, kompensuotinas tik dėl to prarastas pelnas. Ieškovas turėjo pagrįsti, kiek jis turi transporto priemonių, kur jomis važiuoja, kur negalėjo važiuoti dėl autoįvykio nebegalint naudoti sudaužytos transporto priemonės. Atsižvelgtina ne tik į pajamų netekimą, bet ir išlaidas, kurias ieškovas sutaupė.
Ieškinio senaties klausimo sprendimui pagal minėtos Hagos konvencijos 8 str. 8 punktą taip pat yra taikytina eismo įvykio vietos valstybės teisė. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atsakovui Generall Versicherung AG Direktion priteisė iš A. K. įmonės 3826 litus bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendė, kad byloje nagrinėjamam reikalavimui atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina Vokietijos teisė (1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnis, CK 1.44 straipsnis).
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Remiantis Vokietijos teise (Konvencijos 8 str. 8p.,) ieškinio senaties terminas baigėsi 2008 m. gruodžio 31 d. Apie tai ieškovas buvo informuotas advokatės J. P.. Ieškovo ieškinys Klaipėdos apygardos teisme priimtas 2009 m. vasario 13 d. teisėjo rezoliucija, todėl ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis taikytina. Tai, kad ieškovas pradžioje su ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, po to iki 2010 m. vasario 12 d. taisė nutartimi nurodytus ieškinio trūkumus, nelaikytina svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Ieškovas nuo pat pradžių naudojosi Vokietijos advokatų paslaugomis.
Remiantis R. S. parodymais, Šverino prokuratūros bylos 241 Js 30240/05 medžiaga, eksperto iš DEKRA išvadomis A. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 § 1 pastr. „Sutemus, tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui privaloma naudoti nustatytus apšvietimo įrenginius. Apšvietimo įrenginiai negali būti apnešti purvu“ bei Kelių eismo taisyklių 3 § 2 pastraipą, nes be svarbios priežasties važiavo tik 39 km/h greičiu, taip trukdydamas eismui. Iš DEKRA eksperto išvados matyti, kad ieškovo priekabos apšvietimas neatitiko Vokietijos transporto priemonių leidimų išdavimo taisyklių.
Ieškovas teisme ginčijo DEKRA ekspertų išvadą bei kitus įrodymus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada dėl abiejų vairuotojų kaltės ir žalos atlyginimo, tačiau įrodymų, išskyrus ieškovo A. K. ir trečiojo asmens A. Š. paaiškinimus, nepateikė. Liudytojų A. J., V. Š. parodymais teismas nesiremia, nes jie tiesiogiai autoįvykio nematė. Liudytojas V. R. automobilį apžiūrėjo Vokietijoje, aikštelėje kaip turto vertintojas. Šio liudytojo parodymais dėl krovininio automobilio bei priekabos apšvietimo sistemos teismas nesirėmė, nes V. R. nėra šios srities specialistas, o autoįvykio nematė.
Šalies argumentai
Ieškovo prašymą skirti ekspertizę autoįvykio kaltininkui nustatyti teismas atmetė tuo pagrindu, kad nuo autoįvykio praėjo per daug laiko, ieškovas nepateikė duomenų, kad įrodymai, reikalingi atlikti ekspertizę yra išlikę, nežinoma, ar ekspertai galėtų atsakyti į pagrindinį klausimą dėl galinių šviesų veikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis įrodymų pakankamumo taisykle teismas sprendė, kad ieškinys neįrodytas, be to, taikytina ieškinio senatis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo draudimo kompanijos Generall Versicherung AG Direktion nuo priteistos sumos 6 procentus metinių palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį už ieškinį - 7 618,71 lt., už apeliacinį skundą - 7 618,71 lt., už ekspertizės atlikimą - 658,87 1t. bei advokato atstovavimo išlaidas). Taip pat prašo prijungti prie apeliacinio skundo 2011 m. vasario 17 d. ekspertizės aktą Nr. 1 l-K-54 ir į posėdį kviesti ekspertą. Apeliantas pakartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Atsakovas turi atlyginti 100 procentų ieškovo dėl autoįvykio patirtą žalą, t. y. 44 812 EUR (154 727 Lt), kadangi dėl autoįvykio kaltas R. S., kuris vairavo įjungęs autopilotą, prieš autoįvykį neturėjo poilsio, ką patvirtina tachograma.
2. Draudimo kompanijos išvados, kuriomis rėmėsi teismas, yra neteisingos, nes pagrįstos prielaidomis. Ekspertas apgadintas transporto priemones apžiūrėjo praėjus dviems mėnesiams nuo autoįvykio, per šį laikotarpį transporto priemonių apšvietimo jungtys oksidavosi dėl laikymo lauke, o pačių galinių žibintų po autoįvykio nebuvo (buvo sudaužyti).
3. Be tiesioginės materialinės žalos ieškovas patyrė su draudiminiu įvykiu susijusių netiesioginių išlaidų: įmonės vadovo, vairuotojo, eksperto komandiruotes į Vokietiją autovežio plukdymas, sunkvežimio ir priekabos nepanaudotas civilines atsakomybes draudimo likutis, DEKROS vertinimai, dokumentų vertimas, įmokos AB Swedbankui pagal kreditavimo sutartį, ryšio paslaugos, išlaidos Vokietijos advokatei, netesybos pagal autovežio nuomos sutartį, negautos pajamos, iš viso 35 106,89 EUR (121 216,63 Lt).
4. Trijų metų ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas, kadangi šalys yra skirtingose valstybėse, byla yra sudėtinga, didelės apimties, Vokietijos prokuratūros išvadas dėl įvykio ieškovas gavo 2008 m. spalio 20 d., o tyrimo išvadų dėl vairuotojo R. S. veiksmų apskritai negavo.
5. CPK VII dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, sudėtinė dalis yra CPK 808 straipsnis, numatantis, kad su užsienio teise susiję klausimai yra teisės klausimai, todėl jie priskirti išsiaiškinti teismui. Pirmos instancijos teismas pažeidė 808 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes remdamasis Vokietijoje galiojančių Kelių eismo taisyklių 3 § 2 pastr., 17 § 3 pastr., neaiškino jų turinio, pasisakant, jog ieškovui priklausančio vairuotojo A. Š. veiksmai eismo įvykiui kilti lėmė 60 procentų jo kaltės.
6. Teismas nenurodė konkrečios teisės normos, reglamentuojančios ieškininę senatį, apsiribodamas Vokietijos advokatės J. P. raštu. Apeliantas neginčija pagal Vokietijos teisę senaties termino pabaigos, tačiau negali sutikti su procesinių terminų skaičiavimo pradžia ir pabaiga. Teismas spręsdamas ginčą turėjo vadovautis nacionalinėmis procesinėmis normomis (terminų skaičiavimas), o materialinės teisės normas taikyti remiantis CK 1.44 straipsnio nuostata. Ieškinio senaties pabaiga turėjo būti laikoma ne 2009 m. vasario 13 d. teisėjo rezoliucija, bylojanti apie ieškinio priėmimo faktą, o ieškinio paštu įteikimo diena 2008 m. gruodžio 31 d. (CPK 74 straipsnio 7d.).
7. Teismas, nustatant vairuotojo kaltę, nesirėmė tarptautinėmis sutartimis dėl kelių eismo taisyklių. Pagal 1968 m. lapkričio 8 d. kelių eismo konvencijos 3 straipsnį susitariančiosios šalys imasi priemonių, užtikrinančių, kad jų teritorijose galiojančios kelių eismo taisyklės atitiktų šios Konvencijos 11 skyriaus nuostatas. Konvencijos 8 straipsnio 5 dalis reglamentuoja vairuotojo pareigą bet kuriuo metu sustabdyti transporto priemonę, 13 straipsnis reglamentuoja vairuotojo greitį ir atstumus tarp transporto priemonių, šio straipsnio 5 dalis numato, jog važiuojančios iš paskos transporto priemonės vairuotojas laikosi tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ši staiga sulėtintų greitį ar sustotų. Taigi net ir tuo atveju jeigu ieškovo priklausančio transporto priemonės vairuotojas važiavo lėčiau nei numato Kelių eismo taisyklės ar net staiga būtų sustojęs, važiavusios iš paskos transporto priemonės vairuotojas, atsitrenkęs priekyje važiuojančią transporto priemonę, būtų laikomas pažeidusiu Konvencijos 13 straipsnio 5 dalies nuostatą.
8. Bylos medžiagoje, įskaitant ir DEKRA išvadą, nėra duomenų, kad nagrinėjimo įvykio metu sunkvežimio „MAN“ ar jo priekabos gale neveikė (nešvietė) gabaritiniai šviesų ar kiti signaliniai žibintai. Priešingai - DEKRA eksperto išvadose teigiama, jog „autotransporterio priekabos galiniai šviesos technikos įrengimai buvo veikiantys tik ribotai ir kairėje pusėje su žymiai sumažėjusiu šviesos poveikiu“. DEKRA išvadoje neatsakyta į klausimą, ką reiškia sąvoka „veikiantys tik ribotai“, „ sumažėjęs šviesos poveikis“. Ribotas žibintų veikimas negali būti vertinamas, kaip Kelių eismo taisyklių 17 § 1 pastraipos pažeidimas. Be to, prokuratūros tyrėjas pažymėjo, kad prie priekabos buvo pritvirtinti atšvaitai. Pakrauti lengvieji automobiliai taip pat turėjo reflektuojantį poveikį iš paskos važiojančiai transporto priemonei.
9. DEKRA eksperto išvadose yra duomenų, kad prieš įvykį sunkvežimis MAN su priekaba važiavo į įkalnę, todėl negalima teigti, jog A. Š. vairuojamos transporto priemonės važiavo be svarbių priežasčių tik 39 ha greičiu.
Šalies argumentai
10. DEKRA išvadose nėra nustatyta, jog galimi vairuotojo A. Š. Kelių eismo taisyklių pažeidimai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamo įvykio kilimui. Šiose išvadose apskritai neatsakyta į klausimą, kas kaltas dėl autoįvykio. Pažymėtina, kad Schwerino prokuratūros nutarime konstatuojama, jog pagrindinis kaltininkas eismo įvykiui kilti buvo vairuotojo R. S. veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą paskirti ekspertizę autoįvykio kaltininkui nustatyti. Teismui buvo pateikta Lietuvos teismo ekspertizės Klaipėdos skyriaus ekspertų pranešimas, jog ekspertai pagal jau turimą byloje medžiaga gali atsakyti į klausimą, kuriuo vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjimo įvykio kilimui. Antra, teismui buvo pateikti duomenys, jog į klausimą dėl galimų šviesų veikimo gali atsakyti Lietuvos teismo ekspertizės Vilniaus ekspertai, o reikalingi įrodymai atsakant į šį klausimą yra saugomi Vokietijos Schwerino miesto prokuratūroje ir nurodė adresą Staatsanwalschaft Schwerin, Bleicherufer 15, 19053 Schwerin, Deutschland. Ieškovas nei jo atstovas šių duomenų gauti neturėjo galimybių, nes Europos Sąjungos teisių aktų nustatyta tvarka rinkti įrodymus Europos Sąjungos valstybėje narėje turi teisę visi Lietuvos Respublikos teismai (teisėjai) (CPK 803 str. 5d. ). Užkirsdamas kelią ieškovui teikti įrodymus (atsisakydamas paskirti ekspertizę) teismas pažeidė CPK 179 , 181 straipsnius.
12. 2011 m. vasario 17 d. Lietuvos Teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertas D. J. pagal A. K. įmonės prašymą atliko ekspertizę ir nustatė, jog techniniu požiūriu A. Š. vairuojamo vilkiko MAN su priekaba judėjimas grėsmės eismo saugumui nekėlė ir iš paskos važiuojančiam balniniam vilkikui nesudarė kliūties. Vairuotojo R. S. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamo įvykio kilimui. Ši ekspertizės išvada pateikiama kartus su apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Byloje nėra šalių ginčo, kad draudiko atsakomybės už Vokietijoje įvykusia autoavarija ieškovui padarytą žalą klausimas spręstinas pagal Vokietijos teisę (CK 1.44 str., 1971 m. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str.), įskaitant ir senaties terminą. Ieškovas teigia nepraleidęs senaties termino, kadangi ieškinį paštui įteikė paskutinę termino dieną (dėl termino pabaigos taip pat nėra ginčo) – 2008 m. gruodžio 31 d. Bylos medžiaga tai patvirtina (T.2 b.l. 163), todėl teismas su šiuo ieškovo argumentu sutinka. Pagrindo pripažinti ieškovą praleidus ieškinio senaties terminą byloje nenustatyta.
Esminis ginčas byloje kilo dėl to, kuris vairuotojas kaltas dėl autoįvykio. Vokietijos kompetentingos institucijoms pagal kompetenciją ištyrus autoįvykio aplinkybes, buvo nustatyta, kad abiejų vairuotojų veiksmai įtakojo avarijos kilimą. Vairuotojo R. S. civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija Generall Versicherung AG Direktion, įvertinusi autoįvykio tyrimo išvadas, sprendė, kad vairuotojų A. Š. ir R. S. kaltė dėl autoįvykio sudaro atitinkamai 60:40 A. Š. nenaudai. Autoįvykį tyrusi autoavarijų gelbėjimo paslaugų tarnyba (toliau –DEKRA) nustatė, kad autoįvykiui kilti turėjo įtakos tai, jog A. Š. vairavo autotransporto priemonę su netinkamai veikiančiu apšvietimu, be to, važiavo neįprastai mažu greičiu.
Ieškovas nesutinka su DEKRA išvadomis dėl A. Š. vairuojamos autotransporto priemonės apšvietimo ir mano, kad vienintelis autoįvykio kaltininkas yra kitos autotransporto priemonės vairuotojas - R. S.. Taigi ieškiniui pagrįsti ieškovas siekia įrodyti: a) kad A. Š. vairuojamos autotransporto priemonės apšvietimas buvo tinkamas ir todėl neįtakojo avarijos kilimo; b) kad kitas vairuotojas vairavo pavargęs, galimai buvo įjungęs autopilotą ir pats pažeidė Kelių eismo taisykles, nepasirinkdamas saugaus greičio.
Dėl A. Š. vairuotos autotransporto priemonės apšvietimo.
DEKRA 2005 m. lapkričio 9 d. išvadose nurodyta, kad A. Š. vairuojama autotransporto priemonė (autotransporteris) susidūrimo metu važiavo 39 km/h greičiu, autotransporterio priekabos galiniai šviesos technikos įrengimai buvo veikiantys tik ribotai ir kairėje pusėje su žymiai sumažėjusiu šviesos poveikiu. Be to, vairuotojas atskiro jungiklio pagalba galėjo juos visiškai išjungti, dėl to susidūrimo metu autotransporterio priemonėje galėjo būti įjungtos tik tolimosios arba artimosios šviesos bei galiniai apšvietimo įrengimai. Ieškovas su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad ji grindžiama tik prielaidomis, reikalauja atlikti pakartotinę ekspertizę. Teismas ieškovo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų, jog įrodymai, reikalingi atlikti ekspertizę, yra išlikę, nei dėl to, ar ekspertai galėtų atsakyti į klausimą dėl galinių šviesų veikimo. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir pažymi, kad nuo autoįvykio jau praėjo daugiau kaip 6 metai, apgadinta autotransporto priemonė, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tebesaugoma Vokietijoje. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyrius 2011 m. sausio 10 d. raštu Nr. S1-6 nurodė, kad į klausimą, ar degė autojunginio MAN valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (autotransporteris) galinės šviesos, sprendžiant iš sudaužytų lempučių cokolių, galėtų tik metalo ekspertizės teismo ekspertai. Šiame rašte taip pat buvo paaiškinta, kad ekspertai gali nustatyti, ar smūgio metu tiriamoji lemputė degė ar buvo išjungta, tačiau, jeigu yra likęs tik lempos cokolis be kaitinimo siūlelių, degė ar ne smūgio metu lempa, nustatyti negalima.
Kadangi pagal bylos duomenis lempos dėl kurių veikimo kilęs ginčas yra sudaužytos, o nuo įvykio jau praėjo daugiau nei šeši metai, kas neabejotinai lėmė laiko ir aplinkos poveikį tirtinoms lempos dalims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo apskritai galimybe ekspertams dabar nustatyti, ar autotransporterio galinio apšvietimo lempos degė autoįvykio metu. Be to, ginčas iš esmės kilo ne dėl to, ar apskritai degė šios lempos, o ar degė tinkamai, pilnai, kaip turėtų degti techniškai tvarkingoje transporto priemonėje. Negalima sutikti su ieškovo pozicija, kad lempos dega arba ne. Esant prastoms oro sąlygoms, kokios ir buvo įvykio metu, kiti vairuotojai galėjo pastebėti tik pakankamai ryškiai degančias lempas, todėl ne bet koks, o tik tinkamas, ryškus priekyje važiavusios autotransporto priemonės galinio apšvietimo lempų degimas nesudarytų sąlygų šio automobilio vairuotojo dalinei atsakomybei dėl eismo įvykio. Byloje nėra duomenų, kad praėjus šešiems metams po autoįvykio būtų galimybė tai nustatyti. Todėl net ir DEKRA ekspertai, atlikę autoįvykio tyrimą, praėjus nedideliam laiko tarpui nuo jo, išvadoje dėl lempų veikimo nebuvo kategoriški. Ieškovas šį nekategoriškumą laiko prielaidomis.
Dėl eismo įvykio kilimo techninių sąlygų
Ieškovas siekia, kad būtų paskirta ekspertizė, kurios ekspertai atsakytų į klausimus: kurio eismo dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti? Ar paskui važiavusio automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo?
Teisėjų kolegijos vertinimu šie klausimai nėra esminiai bylos išnagrinėjimui, todėl netikslinga juos užduoti ekspertui. Byloje nėra ginčo dėl autoįvykio aplinkybių, t.y. kad būtent iš paskos važiavęs automobilis, važiuodamas greičiau, pasivijo važiuojantį priešais ir į jį atsitrenkė. Tą teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia ir Schwerin prokuratūros išvada, kad R. S. padarė kitą (kitokį) eismo nusižengimą, nes jis yra pagrindinis avarijos kaltininkas (T.1., b.l. 100), o A. Š. kaltė vertinta nesunkia (T.1., b.l. 103).
Ieškovo vertinimu, R. S. galimai važiavo su įjungta pastovaus greičio sistema (autopilotas), buvo pavargęs ir tai turėjo įtakos autoįvykiui kilti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė taip pat neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Net ir su įjungta pastovaus greičio sistema važiuojantis vairuotojas stebi kelią ir reaguoja į kliūtis, kelio krypties pokyčius, taigi tebekontroliuoja, tik mažesne apimti, transporto priemonės judėjimą, todėl svarbesnė šiuo atveju aplinkybė ne tai, ar buvo įjungta pastovaus greičio sistema, o tai, ar priekyje važiuojantis automobilis buvo pakankamai gerai matomas. Todėl atmestinas prašymas ekspertams užduoti klausimą, ar sprendžiant iš tachografų diskų esančių įrašų, tuo metu Speddition otto & Warnitz inh. F. Warnitz (išregistruotas 2008 m. gruodžio 31 d.) priklausęs automobilis buvo vairuojamas įjungus pastovaus greičio palaikymo sistemą.
Ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. vasario 17 d. akte Nr. 11K-54(11) esančios išvados dėl pagrindinės techninės sąlygos eismo įvykiui kilti, taip pat dėl eismo situacijos įprastumo yra padarytos, kaip nurodyta išvadose, Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų pagrindu, o byloje ieškovo atsakomybė turi būti vertintina pagal Vokietijoje galiojančias teisės normas. Todėl ši ekspertų išvada taip pat neturi lemiamos įtakos bylos išnagrinėjimui.
Dėl atsakomybės dalies
Vokietijos kompetentingos institucijos ir pareigūnai, tyrę įvykį, konstatavo esant abiejų vairuotojų kaltę dėl eismo įvykio. A. Š. kaltė pasireiškė, kad jo vairuojama transorto priemonė nebuvo tinkamai apšviesta, be to, važiavo neįprastai mažu greičiu, o R. S. nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę pastebėjus kelyje kliūtį. Draudimo kompanija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovui priklausanti transporto priemonė ir priekaba buvo neapšviesta arba nepakankamai apšviesta ir važiavo neįprastai mažu greičiu, vairuotojų atsakomybės santykį vertino atitinkamai 60:40 ieškovo nenaudai ir remdamasi šiuo santykiu atlyginimo ieškovui dėl autoįvykio 40 procentų patirtos žalos.
Nagrinėjamo eismo įvykio dalyvių atsakomybės klausimai, kaip jau minėta, spręstini pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę. Tuo tikslu byloje gautas Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas į Lietuvos apeliacinio teismo užklausimą dėl taikytinos teisės. Proceso dalyviai taip pat pateikė teismui paaiškinimus dėl taikytinos teisės turinio ir aktualią Vokietijos teismų praktiką. Teisėjų kolegija, išanalizavusi surinktą informaciją apie byloje aktualią Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, pagal ją toliau sprendžia dėl eismo įvykio dalyvių atsakomybės.
Pagal bylos duomenis eismo įvykis įvyko A. Š. vairuojamai transporto priemonei važiuojant 35-39 km/h greičiu. Byloje nėra ginčo, kad šios transporto priemonės didžiausias leistinas greitis nebuvo mažesnis už minimalų leistiną 60 km/h (Kelių eismo nuostatų (toliau – KEN) 18 str.), kad eismo įvykio metu buvo tamsus paros metas ir matomumas blogas dėl oro sąlygų, todėl vairuotojas privalėjo pasirinkti tokį galimai ir mažesnį greitį, kad galėtų valdyti savo automobilį (KEN 3 str. 1 d. 3 p.). Minimalaus leistino, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, greičio KEN nenustato. Todėl nenustatyta pagrindo išvadai, jog A. Š. vairuojama transporto priemonė dėl nedidelio greičio (35-39 m/h) būtų pažeidusi KEN ar trukdžiusi eismui. Kadangi eismo įvykis įvyko naktį, magistralėje nebuvo daug transporto priemonių, todėl A. Š. vairuojama transporto priemonė netrukdė arba galėjo trukdyti tik minimaliai.
Sprendžiant dėl kito vairuotojo - R. S. atsakomybės dėl eismo įvykio, pažymėtina, kad pagal KEN 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, vairuotojas gali važiuoti tik tokiu greičiu, kad neišvažiuotų iš matomos kelio atkarpos. Iš eismo įvykio faktinių aplinkybių matyti, jog eismo įvykis kaip tik ir įvyko iš paskos važiavusios transporto priemonės vairuotojui laiku nepastebėjus priešais važiuojančios transporto priemonės. Byloje ginčas kilo, ar tam turėjo įtakos galimai netinkamas priekyje esančios transporto priemonės apšvietimas.
Pagal eismo įvykio metu, t.y. 2005 m. galiojusią Vokietijos teisę automobilyje turėjo būti įrengti galinio numerio apšvietimas bei du galiniai stabdymo žibintai su vienu galiniu priešrūkiniu žibintu. Motorinių transporto priemonių priekaboms papildomai turėjo būti įrengti raudoni trikampiai atšvaitai, o krovininėms motorinėms transporto priemonėms ir velkančiosioms transporto priemonėms turėjo būti įrengta du netrikampiai raudoni atšvaitai. Byloje neįrodyta, kad apšvietimo įrenginių būtų nepakakę (ginčas tik dėl jų veikimo tinkamumo).
Bylos išnagrinėjimui paminėtina ir Vokietijos teismų praktika, o būtent Miuncheno aukščiausiojo federacinės žemės teismo 1965 m. lapkričio 26 d. nutartis, kurios išaiškinimais vadovaujantis, jeigu vairuotojas, važiuodamas automagistrale, atsitrenkia į ta pačia kryptimi lėtai judantį automobilį, iškart įrodoma jo kaltė, kadangi vairuotojas pagal matomumą nepasirinko saugaus greičio, nebuvo atidus (konstatuota ir tai, kad tokios kaltės nepaneigia aplinkybė, jog pamatyti transporto priemonę sutrukdė susidaręs kondensacinis debesis). Pagal šios bylos aplinkybes transporto priemonė, į kurią buvo atsitrenkta iš galo, važiavo 20 km/h greičiu, t.y. lėčiau nei A. Š. vairuojama transporto priemonė. Abiem atvejais matomumas buvo blogas, tačiau, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, Miuncheno aukščiausiasis federacinis žemės teismas nagrinėjo eismo įvykį, įvykusį dieną, todėl nebuvo aktuali ir nagrinėta transporto priemonės, į kurią atsitrenkta, apšvietimas, kas tiesiogiai lemia transporto priemonės matomumą tamsiu paros metu. Minėtoje Miuncheno aukščiausiojo federacinės žemės teismo nagrinėtoje byloje pripažinta ¼ lėtai važiavusios transporto priemonės vairuotojo atsakomybė dėl eismo įvykio žalos. Dalinai atsakingu pripažintas ir nukentėjusios transporto priemonės vairuotojas todėl, kad vairuodamas neįprastai mažu greičiu automagistralėje, kuri yra skirta važiuoti greitai, nesiėmė papildomų priemonių pasirūpinti, kad kiti vairuotojai atkreiptų dėmesį į jo neįprastą vairavimo būdą (pvz. papildomas, minimalius reikalavimus viršijantis transporto priemonės apšvietimas), todėl truputį padidino pavojų automobilių eismui.
Vokietijos Federacinės Respublikos Kelno žemės teismas taip pat nagrinėjo panašių faktinių aplinkybių situaciją (2004 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nr. 15 O 590/1), t.y. žalos, 2001 m. įvykus autoįvykiui, kai viena transporto priemonė automagistralėje iš galo įvažiavo į kitą transporto priemonę (vilkiką su priekaba) atlyginimo klausimą. Priekyje važiavusi transporto priemonė autoįvykio metu judėjo 40 km/h greičiu, t.y. greičiu labai artimu tam, kuriuo autoįvykio metu važiavo A. Š. vairuojama transporto priemonė (35-39 km/h). Kitos identiškos ar labai panašios minėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės: blogas matomumas, tamsus paros metas, kelyje nedaug transporto priemonių. Pagal minimos išnagrinėtos bylos aplinkybes priekyje važiavusi transporto priemonė turėjo papildomas, neprivalomas 8 lempas, byloje kilo ginčas dėl priekyje važiavusios transporto priemonės vairuotojo atsakomybės tuo pagrindu, kad nebuvo važiuojama bent 60 km/h greičiu ir kad nepakankamai įspėtos iš paskos važiavusios transporto priemonės. Vokietijos teismas šioje byloje sprendė, kad važiavimas 40 km/h greičiu nėra toks neįprastai lėtas, kad būtų reikėję išimtinai atkreipti iš paskos važiuojančių transporto priemonių dėmesį. Kadangi vilkikas su priekaba važiavo į įkalnę, buvo pakrautas, todėl turėjo objektyvias ir pateisinamas priežastis sulėtinti greitį. Jeigu transporto priemonė automagistralėje sulėtina greitį iki mažiau nei 60 km/h, tai netrukdo eismui jai iš paskos, jeigu nėra daug automobilių ir yra galimybė išvengti susidūrimo. Prievolė įspėti (trumpaisiais stabdymo šviesų signalais arba laikas nuo laiko įjungiant avarines šviesas) iš paskos važiuojančias transporto priemones pagal teismų praktiką atsiranda automagistralėje tik esant mažesniam kaip 30-25 km/h greičiui. Taigi pagal šią teismų praktiką A. Š. tokios prievolės neturėjo.
Dėl atlygintinos žalos dydžio
Pagal Vokietijos teisę asmuo, turintis atlyginti žalą, turi atkurti tokią būklę, kuri būtų, jeigu nebūtų atsiradusi aplinkybė, dėl kurios reikia atlyginti žalą (CK 249 str. 1 d.). Kreditorius gali reikalauti ne atkurti, o atlyginti tam tikrą sumą (CK 249 str. 2 d.). Žalos atlyginimo dydis eismo įvykio atveju priklauso ir nuo eismo įvykio dalyvių kaltumo (KEN 17 str.). Kai nukentėjusysis greitkeliu važiuoja neįprastai lėtai, ar kai nukentėjusiojo transporto priemonė neturi reikiamo apšvietimo arba jis yra nepakankamas, tai gali būti vertinama nukentėjusiojo nenaudai (KEN 17 str. 12 d.). Vokietijos teismų praktikoje tokiais atvejais teismai palankiai vertino sprendimus, kai nukentėjusiojo sukelta žala sudarė ketvirtadalį nuo visos bendrai sukeltos žalos.
Jeigu žalą atlyginti reikalaujama pinigais, reikia kompensuoti tik tokias išlaidas, kurias, būdamas nukentėjusiojo vietoje, protingas ir ūkiškai mastantis žmogus laikytų tikslingomis ir būtinomis. Pareiga sumažinti žalą įpareigoja nukentėjusįjį keik įmanoma sumažinti žalos ir jos dydžio nustatymo išlaidas, todėl ieškovas, siekdamas išvengti kelionės ir vertimo išlaidų, turėtų samdyti vokiečių ekspertą tiesiogiai.
Nukentėjusysis patirtos žalos dydį gali apskaičiuoti fiktyviai, remdamasis ekspertų išvada arba konkrečiomis sąskaitomis (pvz. atlikto autotraukinio remonto sąskaita). Teismas sprendimą dėl konkretaus žalos dydžio priima įvertinęs visas aplinkybes (CPK 287 str.).
Pagal CK 252 straipsnį į atlygintiną žalą gali būti įtraukiamas ir tikėtinas negautas pelnas. Žala atlygintina ir už laikotarpį, per kurį akivaizdžiai buvo sutrikdytas transporto priemonės naudojimas (CK 249 str. 2 d. 1 p.), pvz. prastova dėl remonto.
Generall Versicherung AG Direktion pateikė išsamų ir taikytomis teisės normomis pagrįstą paaiškinimą, kodėl buvo nuspręsta ieškovui atlyginti būtent 40 procentų žalos. Nurodė, kad kai eismo įvykyje dalyvavo keli dalyviai, pagal Vokietijos teisę atliekamas atsakomybės vertinimas taikant KEN 17 straipsnį. Byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo automobilių naudojimo rizika vienodai didelė, nes susidūrė vienodo stiprumo partneriai - krovininiai automobiliai su priekabomis (iš pradžių atsakomybė po 50 procentų). Tikrinant, ar naudojimo rizika netapo didesnė dėl kurios nors pusės kaltės, atsižvelgta į šias aplinkybes:
Dėl ieškovo: KEN 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas (pagal DEKRA Automobil GmbH tyrimą apšvietimas neatitiko Kelių eismo registracijos taisyklių (vok. Strafienverkehrszulassungsordnung) nuostatų, be to, vairuotojas A. Š. pažeidė KEN 3 straipsnio 2 dalį, nes be priežasties federalinėje magistralėje (vok. Bundesautobahn) važiavo maždaug tik 39 km/h greičiu;
Dėl vairuotojo R. S.: įvažiuodamas į A. K. įmonės krovininį automobilį R. S. pažeisdė KEN 1 straipsnio 2 dalį, nes jam pritrūko dėmesingumo, būtino kelyje.
Atsižvelgusi į šias faktines aplinkybes, Generall Versicherung AG Direktion abiem pusėms nustatė atsakomybę už transporto priemonės naudojimo riziką bei atitinkamų vairuotojų kaltus veiksmus. Lemiamas A. K. įmonės didesnę atsakomybę nulėmęs veiksnys - atsakomybė už transporto prievolės apšvietimo reikalavimų pažeidimą. Atitinkamai atsakomybė padalinta priskiriant 60 proc. žalos atlyginti A. K. įmonei ir 40 proc. bendrovei Generali Versicherung AG kaip motorinės transporto priemonės privalomosios civilinės atsakomybės draudikui.
Su tokiu atsakomybės paskirstymu teisėjų kolegija nesutinka kaip su neatitinkančiu paminėtos Vokietijos teismų praktikos panašiose faktinėmis aplinkybėmis situacijose. Tiek sprendime paminėtos KEN nuostatos, tiek teismų praktika patvirtina nesant pagrindo automagistralėje važiavimą į įkalnę 35-39 km/h greičiu pripažinti KEN pažeidimu ar situacija, reikalavusia papildomomis priemonėmis būtinai įspėti iš paskos važiavusias transporto priemones. Todėl atmestini atsakovo argumentai dėl neįprastai mažo A. Š. vairuojamos transporto priemonės greičio kaip pagrindo mažinti kito eismo įvykio dalyvio atsakomybę.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nagrinėjamu atveju pagrindas mažinti kito eismo įvykio dalyvio atsakomybę gali būti tik aplinkybės, susijusios su A. Š. vairuojamos A. K. įmonės autotransporto priemonės galimai netinkamu, t.y. neatitinkančiu minimalių reikalavimų, apšvietimu eismo įvykio metu. Pagal DEKRA 2005 m. lapkričio 9 d. išvadą Schwerin prokuratūrai A. K. įmonės transporto priemonės priekabos galiniai apšvietimo įrengimai galėjo būti neaktyvuotoje padėtyje. Jeigu galinių žibintų kaitinamosios lempos buvo veikiančioje būklėje, jų švietimo poveikis galėjo būti aiškiai sumažintas. Šioje išvadoje DEKRA nurodė, kad priekabos galiniai šviesos technikos įrengimai buvo veikiantys tik ribotai ir kairėje pusėje su žymiai sumažėjusiu šviesos poveikiu. Be to, susidūrimo metu galėjo būti įjungtos tik tolimosios arba artimosios šviesos, o galiniai apšvietimo įrengimai išjungti. Pažymėtina, kad į bylą pateikta specialisto išvada nėra vienareikšmiška. Joje neginčijamai konstatuotas tik priekabos galinių šviesų įrengimų ribotas veikimas ir kairėje pusėje sumažėjęs apšvietimas, tačiau nėra neginčijamai nustatyta, kad priekaba apskritai būtų buvus neapšviesta ar kad nebūtų pagal galiojusius teisės aktus būtinų apšvietimo įrenginių. Vairuotojas A. Š. 2005 m. rugsėjo 16 d. po įvykio apklausiamas nurodė, kad stovėjimo aikštelėje patikrino transporto priemonės apšvietimo įrenginius, sujungimų tvirtumą ir viskas buvo tvarkoje. Nurodė, kad prieš kelionę jungiklį aktyvavo. 2005 m. lapkričio 9 d. DEKRA atstovas autoįvykio aplinkybių fiksavimo dokumente nurodė, kad vilkiko šviesos autoįvykio metu veikė pilnai, nukrypimas nuo reikalavimų galėjo būti dėl šviesų įjungimo būdo. Priekabos galinių šviesų įrengimai veikė tik ribotai, o kairėje pusėje aiškiai sumažėjęs apšvietimas. Esant tokioms bylos faktinėms aplinkybėms ir įrodymams apie jas, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą konstatuoti, kad ieškovui priklausanti transporto priemonė nebuvo tokia techniškai tvarkinga ir eksploatuojama taip atsakingai, kad atitiktų Vokietijos teismų praktikoje taikomą „idealaus vairuotojo“, kuris laikosi didžiausio rūpestingumo reikalavimų, kriterijų. Taikant šį kriterijų nagrinėjama tiek, kaip būtų reagavęs konkrečioje situacijoje didžiausio rūpestingumo standartą atitinkantis vairuotojas, tiek ar apskritai jis būtų patekęs į autoįvykį. Esant nenuginčytomis specialistų išvadomis grindžiamų abejonių dėl ieškovo priekabos apšvietimo pakankamumo, yra pagrindas suabejoti, ar didžiausio rūpestingumo vairuotojas, kuris imasi visų priemonių užtikrinti vairuojamos transporto priemonės matomumą, būtų patekęs į autoįvykį. Šie argumentai yra pakankami konstatuoti ir ieškovo dalinę atsakomybę dėl autoįvykio ir atitinkamai iš dalies atmesti ieškovo reikalavimą atlyginti jam 100 procentų žalos bei susijusių išlaidų. Tačiau, nesant byloje neginčijamai įrodyta, kad ieškovo priekaba nebuvo apšviesta taip, kad atitiktų bent minimalius reikalavimus, taip pat atsižvelgus į paminėtą Vokietijos teismų praktiką, kur išaiškinta, kad, jeigu vairuotojas, važiuodamas automagistrale, atsitrenkia į ta pačia kryptimi lėtai judantį automobilį, iškart įrodoma jo kaltė, kadangi vairuotojas pagal matomumą nepasirinko saugaus greičio, nebuvo atidus, teisėjų kolegija negali sutikti ir su atsakovo Generall Versicherung AG Direktion išvada, kad ieškovui atlygintina žalos dalis turėtų sudaryti tik 40 procentų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis išdėstytų motyvų visuma, Generall Versicherung AG Direktion ieškovui turėtų atlyginti 75 procentus dėl autoįvykio patirtos žalos, kuri pagal Vokietijos teisę atlygintina. Toks vertinimas atitiktų Vokietijos teismų praktiką.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo priteisti 231 726,13 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas (po 7 618,71 Lt žyminio mokesčio už ieškinį bei už apeliacinį skundą, 658,87 Lt ekspertizės atlikimo išlaidų ir advokato pagalbos išlaidas).
Ieškovas autoįvykio padarytą žalą autotraukiniui ir juo vežamoms transporto priemonėms nurodo 44 812 EUR (154 724 Lt). Šią žalą ieškovo vertinimu sudaro tokios sudedamosios dalys: 5916 EUR žala vilkikui, 3596 EUR žala priekabai ir 35 300 EUR žala vežtoms autotransporto priemonėms (jos nepataisomai sugadintos, ši suma atitinka vertę).
Taip pat prašo priteisti visas dėl autoįvykio turėtas išlaidas bei nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal į bylą pateiktą Vokietijos teisę priteistinos tik buvę būtinos išlaidos, atitinkamai nepriteistinos ieškovo vykimo į Vokietiją išlaidos laikotarpiu, kai ieškovas turėjo Vokietijoje atstovę advokatę (iki 2008-01-28), Lietuvos eksperto vykimas (pagal į bylą pateiktą informaciją apie Vokietijos teisę ir jos taikymo praktiką, nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo, siekdamas išvengti išlaidų padidėjimo, naudotis vietinio eksperto paslaugomis), pokalbių telefonu išlaidos. Ieškovui nepriteistinos bankui sumokėtos palūkanos kaip nesančios tiesioginė autoįvykio pasekmė.
Ieškovas negautą pelną, kai dėl autoįvykio turėjo nutraukti 2005-08-23 autovežio nuomos sutartį su UAB „Vinada“ įvertino 32 000 Lt, tačiau pakankamai išsamiai nepagrindė tokio pelno paskaičiavimo, neišskyrė veiklos sąnaudų, neįrodė nurodomo įprasto pelno dydžio kitais įrodymais kaip tik savo paaiškinimais, todėl galimai negauto pelno (pagal Vokietijos teisę gali būti priteisiamas tik negautas pelnas, bet ne negautos pajamos) neįrodė (CPK 178 str.), neįrodė ir to, kad įvykus autoįvykiui neturėjo galimybės šių nuostolių (negauto pelno) išvengti.
Pagal bylos duomenis autoįvykio metu žala padaryta ieškovo vilkikui, priekabai ir vežtoms transporto priemonėms. Pagal byloje esančius įrodymus, tarp kurių svarbiausias DEKRA išvada, žala yra tokio dydžio:
Vilkiko (MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui reikalingos išlaidos sudaro 9 344,73 EUR, likutinė vertė – 698,66 EUR o naujo įsigijimo kaina -5916 EUR (šia suma vadovaujasi ieškovas reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą).
Priekabai (LOHR, valst. Nr. ((duomenys neskelbtini)) remontui reikalingos išlaidos sudaro 6 456,26 EUR, o naujos įsigijimo kaina – 3 596 EUR (šia suma vadovaujasi ieškovas reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą).
Taigi žala vilkikui ir priekabai atėmus likutinę vertę sudaro 8813,34 EUR.
Įrodymais pagrįsta tokio dydžio žala vežtoms ir autoįvykio metu apgadintoms transporto priemonėms (pagal specialistų nustatytą įsigijimo (pardavimo) kainą, likutinę vertę):
Ford Mondeo Fin 1950 EUR (6733 Lt), likutinė vertė 34, 48 EUR
Viso žala vežtoms autotransporto priemonėms (atėmus likutinę vertę) sudaro 25 522, 42 EUR.
Išlaidos dėl autovežio transportavimo 389,54 EUR (1345 Lt) + 95,69 EUR (330,4 Lt);
DEKRA atlikto vertinimo išlaidos sudaro 1779,85 EUR (6145 Lt );
Dokumentų vertimo į lietuvių ar į vokiečių kalbas išlaidos sudaro 695,09 EUR (2400 Lt);
Vokietijoje dirbusiai advokatei J. P. už paslaugas turėtos išlaidos sudaro 1383,42 EUR (4776,67 Lt);
Nuostoliai (netesybos) patirti nutraukus 2005-08-23 autovežio nuomos sutartį su UAB „Vinada“ sudaro 7819,74 EUR (27 000 Lt);
A. K. vykimo į Vokietiją išlaidos laikotarpiu po 2008-01-28 sudaro: 814,99 EUR (2814 Lt) + 483,66 EUR (1670 Lt)+ 441,67 EUR (1525 Lt), t.y. viso 1740,32 EUR.
Taigi bendra dėl autoįvykio ieškovui atlygintina žala sudaro iš viso 48 239,41 EUR. Kadangi, kaip nurodyta aukščiau išdėstytuose motyvuose, dėl ieškovo dalinės atsakomybės dėl autoįvykio kilimo atsakovo draudimo kompanijos atsakomybė mažintina 25 procentais, ieškovas turi teisė į 48 239,41 x0,75 = 36 179,56 EUR žalos atlyginimą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas Generall Versicherung AG ieškovui išmokėjo 12 806,27 EUR (44 217,50 Lt), todėl iš atsakovo Generall Versicherung AG Direktion ieškovui priteistina likusi (36 179,56 EUR – 12 806,27 EUR) suma, lygi 23 373,29 EUR (80 703,3 Lt).
Dėl prašymo priteisti procesines palūkanas teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šis reikalavimas nebuvo iškeltas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – ieškinyje (CPK 312 str).
Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, todėl ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti peržiūrėtas. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovo turėtos 658,87 Lt ekspertizės atlikimo išlaidos nepriteistinos, kadangi ekspertizės išvados nebuvo naudingos bylos išnagrinėjimui.
Pagal bylos duomenis atsakovas Generall Versicherung AG Direktion dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme turėjo 1500 Lt atsiliepimo surašymo išlaidų ir 2481,45 Lt vertimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir priteista atsakovui Generall Versicherung AG Direktion iš A. K. įmonės 3 826 litų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti A. K. įmonei (j. a. k. 177200630) iš Generall Versicherung AG Direktion 80 703,3 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių septynis šimtus tris litus trisdešimt centų).
Priteisti Generall Versicherung AG Direktion iš A. K. įmonės 2493,4 Lt (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt tris litus keturiasdešimt centų) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 3573 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt tris litus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti A. K. įmonei (j. a. k. 177200630) iš Generall Versicherung AG Direktion 2653,61 Lt (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt tris litus šešiasdešimt vieną centą) už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, 2653,61 Lt (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt tris litus šešiasdešimt vieną centą) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria A. K. įmonei grąžinta 2400 litų įmokėtų į Klaipėdos apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2011 m. sausio 14 d. mokėjimo nurodymu NR.1., palikti nepakeistą.