Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. R. gynėjos Margaritos Machnač apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria R. R. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., ir nutarta jo atžvilgiu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis, sprecializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d.

Byloje buvo nustatyta, kad R. R. veikos padarymo metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, dėl kurios negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl teismas, vadovaudamasis BK 98 str. 1 d. 3 p., 4 d., nutarė taikyti jo atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprintojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertų komisija rekomendavo priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad šiuo metu R. R. psichikos būklė nėra stabili, jis yra stebimas ir gydomas, ir, būdamas bendro stebėjimo sąlygomis, pavojaus kitiems nekelia. Apeliantės teigimu, tikslinga remtis ekspertų rekomendacijomis ir skirti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Taip nebūtų pažeista R. R. teisė turėti pilnavertes gydymo sąlygas, nes bendro stebėjimo sąlygos labiau priimtinos gydant psichinius sutrikimus ir skatinant pasveikimą.

Skunde teigiama, jog skiriant priverstinį gydymą reiktų atsižvelgti ir į tai, kad parenkamos stebėjimo sąlygos tai nėra bausmės atlikimo sąlygos, todėl ekspertų išvados turėtų būti esminis kriterijus jas nustatant. Byloje nėra duomenų, kad R. R. gydymo įstaigose būtų elgęsis agresyviai ar kitu būdu keltų pavojų aplinkiniams.

Byloje dalyvaujanti R. R. gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras - atmesti.

R. R. , pripažinto padariusiu baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, gynėjos apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta, nes yra priimta ir surašyta laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Priverčiamosios medicinos priemonės ir jų taikymas numatytas BK 98 straipsnyje. Jos taikomos tada, kai asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką, tačiau teismo jis pripažintas nepakaltinamu, t. y. negalėjusiu suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. BK 98 straipsnio 1 dalyje išvardinta kokios priemonės tokiems asmenims turi būti taikomos, tačiau šiame straipsnyje nenumatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas, kurią iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių teismas gali paskirti.

Atkeiptinas dėmesys į tai, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai, o ekspertų išvados dėl stebėjimo režimo yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui nėra privalomos.

Iš tiesų, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai rekomendavo R. R. priverstinai gydyti psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tačiau teismas parinko griežtesnes R. R. stebėjimo sąlygas, t. y. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė ir priverčiamas medicinos priemones R. R. parinko vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais.

Teismas atsižvelgė į R. R. nustatytą psichikos sutrikimą ir jo sunkumą: teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. R. buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, t. y. ūmaus psichozinio sutrikimo, vyraujant kliedesiams, būsenoje ir dėl to negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, be to, ir šiuo metu pastarajam nustatomas ūmus, panašus į šizofreniją, psichozinis sutrikimas, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Taip pat atsižvelgta į padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį. R. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų: 2006 m. kovo 24 d., laikotarpiu tarp 2.20 val. ir 2.31 val., gatvėje, prie pastato Savanorių pr. 28, Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su D. S. metu, jis suspaudė nukentėjusiosios kaklą rankomis, sudavė pastarajai rankomis ir kojomis ne mažiau, kaip 9 smūgius į įvairias kūno vietas, ne mažiau, kaip 17 smūgių į galvą. Dėl R. R. veiksmų pasekoje padarytų sužalojimų D. S. 2006-03-08 ligoninėje mirė.

Trečias įstatyme numatytas kriterijus, turintis reikšmės parenkant priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, yra pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas – psichiatras A. G. parodė, kad R. R. psichikos sutrikimo eiga dar nėra aiški, jo psichikos būklė nėra stabilizuota, jam reikalingas gydymas, kaip dažnai kartosis psichozė, pasakyti sunku. Be to, ekspertas nurodė, kad R. R. psichikos būklė labiau pavojinga jam pačiam, tačiau negalėjo garantuoti, kad jis neužpuls ir kito žmogaus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų kriterijų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog R. R. šiuo metu skirtinas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 98 str. 6 d. yra numatyta, jog teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, bet ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą sprendžia klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Vadovaujantis BPK 405 str. 3 d., šiuos klausimus sprendžia priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietos teismas. Taigi, vadovaudamasis šiomis teisės normomis, šios priemonės taikymo vietos teismas įpareigojamas kontroliuoti šių priemonių taikymą, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius, jis privalo išreikalauti išvadą iš psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje gydomas asmuo. Taip pat ir pati sveikatos priežiūros įstaiga, esant pagrindui, gali kreiptis į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas, posėdyje vertindamas pateiktą sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie asmens sveikatos būklę bei kitus reikšmingus duomenis, nusprendžia, ar būtinas tolesnis šios priemonės pratęsimas, taip pat ar yra pagrindas jį pakeisti ar panaikinti. Taigi, pasikeitus R. R. sveikatos būklei, atitinkamai galės būti pakeistos ir jo gydymo sąlygos bei jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšis arba jos taikymas galės būtų visai panaikintas.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti R. R. gynėjos apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

R. R. , kuris pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, gynėjos apeliacinį skundą atmesti.