Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui ir

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Litgrid“ dėl kompensacijos už elektros energijos linijų ir jų atramų eksploatavimą ieškovo žemės sklypuose priteisimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 622,06 Eur ir 24,47 Eur dydžių kasmetines kompensacijas, mokamas į ieškovo sąskaitą iki kiekvienų metų gegužės 1 d. Anot ieškovo, jam nuosavybės teisėmis priklauso 2,9747 ha ir 0,2950 ha žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Abejuose nurodytuose ieškovo sklypuose atsakovas eksploatuoja aukštos elektros energijos įtampos oro linijas (110 kV) ir dvi oro linijų atramas. Siekiant užtikrinti linijų ir atramų tinkamą eksploatavimą ieškovo žemės sklypuose nustatytos apsaugos zonos. Ieškovo teigimu, atsakovas atsisako atlyginti ieškovo patiriamą žalą dėl apribotos galimybės naudoti žemės sklypus. Ieškovas pažymėjo, kad apsaugos zonos atitinka servitutų plotą. Pagal Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 5 dalį servitutai, nustatyti kaip elektros linijų apsauginės zonos, yra atlygintiniai. Ieškovas pabrėžė, kad šalys nėra susitarusios dėl neatlygintinio naudojimosi servitutais, priešingai, ieškovas nesutinka, kad atsakovas neatlygintinai naudotųsi žemės servitutais savo vykdomai ūkinei-komercinei veiklai, iš kurios gauna pelną. Ieškovo teigimu, jis kiekvieną dieną patiria netekimus, susijusius su atsakovo naudojimusi servitutais, kurių plotai yra, atitinkamai, 12 ir 44 procentai ieškovo žemės sklypų plotų. Ieškovo nuomone, kompensacijos dydis turi būti nustatomas taikant pagal analogiją Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 575 patvirtintą metodiką.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, jis naudojasi žeme, esančia po elektros linijomis, tik tiek, kiek tai reikalinga elektros oro linijų priežiūrai atlikti; 110 kV įtampos linijoms apsaugos zona sudaro 20 metrų. Atsakovas pažymėjo, kad jam teisę vykdyti elektros linijų eksploatavimo darbus apsaugos zonoje įtvirtina teisės aktai. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui priklausantys žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties ir elektros linijų apsaugos zonose nedraudžiama žemės ūkio veikla. Anot atsakovo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. gegužės 1 d. jau turėjo nustatyti tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos žemės savininkams, tačiau nurodyta metodika dar neparengta. Ieškovo nuomone, Vyriausybei parengus ir patvirtinus atlyginimo už servitutus apskaičiavimo metodiką, bus nustatytos aiškios ir vieningos taisyklės, taip pat bus išvengta piktnaudžiavimo ir nepagrįsto praturtėjimo atsakovo ir elektros energijos vartotojų sąskaita. Atsakovas pažymėjo, kad siekdamas gauti kompensaciją dėl sukeliamų apribojimų, ieškovas turėjo įrodyti patiriamus nuostolius, tačiau to neįrodė, o rėmėsi vien tik metodikoje įtvirtinta formule. Be to, pagal Vyriausybės rengiamą metodiką kompensacija tikrai nebūtų kasmetinė-periodinė.

Ieškovui nuosavybės teisėmis priklauso du žemės sklypai Š(duomenys neskelbtini): 2,9747 ha sklypas, un. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,2950 ha sklypas, un. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-12). Nekilojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad ieškovo 2,9747 ha ploto žemės sklype apskrities viršininko 2003 m. birželio 9 d. sprendimu nustatyta 0,3735 ha elektros linijų apsaugos zona (b. l. 10), o 0,2950 ha ploto sklype 2006 m. gegužės 29 d. sprendimu nustatyta 0,1298 ha apaugos zona (b. l. 11). Per ieškovo žemės sklypus einančios elektros oro linijos, dvi šių linijų atramos ir linijų apsaugos zonos pavaizduotos plane-schemoje (b. l. 8).

Viena vertus, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad nagrinėjami servitutai ieškovo žemės sklypuose nustatyti būtent administraciniais aktais. Priešingai, pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad tik viename ieškovo sklype servitutas nustatytas apskrities viršininko sprendimu, tačiau ir šis servitutas skirtas kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinio ir vaikščioti vandens telkinio apsaugos juostoje, t. y. šis servitutas nesusijęs su elektros linijomis (b. l. 9). Kita vertus, akivaizdu, kad nagrinėjami servitutai nustatyti Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje (2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-604 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 1 d.). Nurodytos faktinės aplinkybės svarbios tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika reglamentuoja tik tokius atvejus, kai servitutai nustatomi būtent Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, t. y. ši metodika nereglamentuoja atvejų, kai servitutai nustatomi norminiais teisės aktais, įskaitant ir įstatymus.

Nagrinėdamas šalių ginčą, teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017, suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kad „sprendžiant dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio būtina įvertinti nagrinėjamų santykių specifiką – tai, kad servitutas nustatytas vadovaujantis elektros energetikos įstatymo normomis. <...> Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas nustačius servitutą, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti. Asmens išlaidos, kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai, nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais. <...> Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 straipsnis). <...> jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, tai teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių atlyginimo priteisimo. <...> Pagrindas mokėti nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo yra su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai. Tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį“.

Nuspręsdamas nagrinėjamu atveju atsižvelgti į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytoje kasacinio teismo nutartimi nagrinėtoje byloje servitutai buvo nustatyti būtent įstatymu, o ne administraciniu aktu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad šios nagrinėjamos bylos ir nurodyta kasacinio teismo nutartimi nagrinėtos bylos ratio decidendi turi esminių panašumų. Taigi dar kartą pakartotina, kad konkrečių nuostolių (tiek turtinių, tiek ir neturtinių netekimų) įrodinėjimo pareiga tenka tarnaujančiojo daikto savininkui, t. y. ieškovui. Šioje byloje ieškovas akcentavo, kad jis ieškinio reikalavimus grindžia vien tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos metodikos nuostatomis. Vertindamas tokią ieškovo procesinę poziciją, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liko visiškai neįrodyti (net neįrodinėti) ieškovo turtiniai ar neturtiniai netekimai, kaip tokie (CPK 12, 178 straipsniai). Nors Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje ir įtvirtinta teismo teisė nustatyti nuostolių dydį, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas iš viso neįrodinėjo patirtų ar patiriamų nuostolių-netekimų, teismas neperžengia ieškovo šitaip apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų ir nesiima savo iniciatyva nustatinėti tokių ieškovo netekimų (CPK 12, 178 straipsniai). Kadangi ieškovo nurodoma metodika reglamentuoja tik tokius atvejus, kai servitutai nustatomi administraciniais aktais, tai nėra pagrindo tokių teisės normų pagal analogiją taikyti ir tiems atvejams, kai servitutai nustatomi būtent įstatymu. Šia prasme pažymėtina, kad servitutų nustatytas administraciniais aktais ir jų nustatymas įstatymu turi esminių skirtumų ne tik dėl formalios servitutų nustatymo tvarkos-procedūros, bet ir dėl nustatomų servitutų masto, pobūdžio ir sukeliamų padarinių, kurie (servitutus nustatant įstatymu) būna gerokai didesni (taikomi visuotinai, o ne individualiai), negu servitutus nustatant (individualaus pobūdžio) administraciniais aktais. Taigi, teismo vertinimu, administraciniais aktais nustatytus servitutus (už juos mokamas kompensacijas) reglamentuojančios teisės normos negali būti savaime vertinamos kaip reglamentuojančios neva panašius santykius, kai servitutus nustato įstatymai. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė jo patirtų ar vis dar patiriamų turtinių ar neturtinių netekimų ir kad ginčo santykiams nėra pagrindo pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos metodikos nuostatų.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškinys atmestinas. Atsižvelgiant į tokią bylos procesinę baigtį, valstybei iš ieškovo priteistina 10,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma įmokėtina į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 10,38 Eur (dešimt eurų 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.