- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2-1192/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00943-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- O. V. S.
- Kategorijos
- 106.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria dalį ieškinio reikalavimų atsisakyta priimti, o daliai ieškinio reikalavimų nustatytas terminas trūkumams pašalinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė O. V. S. padavė teismui ieškinį, pareikštą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir Komisija), Valstybinei energetikos inspekcijai (toliau – ir Inspekcija), uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ukmergės šiluma“, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą UAB „Ukmergės šiluma“, kuris perėmė visas UAB „Miesto energija“ teises ir pareigas, sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą, nes atsakovė UAB „Litesko“ nuo 2008 m. gegužės mėnesio nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. R2-1038 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 2R-1238 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą UAB „Ukmergės šiluma“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą ir ištaisyti neteisingas sąskaitas nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, nes atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, kartu panaikinant Komisijos ir Inspekcijos sprendimus; 3) įpareigoti atsakovą UAB „Ukmergės šiluma“ perskaičiuoti mokėjimus ir ištaisyti neteisingas sąskaitas už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2010 m. spalio mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes ginčo laikotarpiu ieškovės butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo, kartu panaikinant Komisijos ir Inspekcijos sprendimus; 4) įpareigoti atsakovą UAB „Ukmergės šiluma“ perskaičiuoti mokėjimus ir ištaisyti neteisingas sąskaitas už ieškovės buto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymą nuo 2008 m. gegužės mėnesio pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 šilumos auditą (iki 2009 metų) ir Nr. 10 šilumos auditą (nuo 2009 metų), įvertinant nešildomoms kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo sandėliukų patalpoms priskirtiną bendrojo naudojimo patalpų šildymui skirtą šilumos energijos dalį, ir autonominiu būdu šildomas ieškovės patalpas, į kurias nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kurios į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai šildomų namo butų ir bendrojo naudojimo patalpų, kartu panaikinant Komisijos ir Inspekcijos sprendimus; 5) panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį išnagrinėti ieškovės ieškinį šilumos tiekėjai UAB „Ukmergės šiluma“ dėl šilumos energijos paskirstymo pažeidimų, t. y. tą dalį, kurioje Komisija atsisakė nagrinėti ieškinį, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Komisijoje; 6) panaikinti Inspekcijos sprendimą ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl pirmojo–penktojo reikalavimų, kuriuos Inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje; 7) sujungti šią bylą su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamomis civilinėmis bylomis Nr. 2-3565-262/2014 ir B2-3894-392/2014 bei visą ginčą nagrinėti vienoje byloje.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės O. V. S. ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui UAB „Ukmergės šiluma“ (ieškinio pirmasis–ketvirtasis reikalavimai), dėl kitų ieškinio reikalavimų nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia du reikalavimus: 1) energetikos įmonei dėl apskaityto šilumos kiekio ir taikyto metodo bei šilumos perdavimo įrenginių techninių parametrų, 2) skundžia 2014 m. balandžio 9 d. procedūrinį sprendimą Nr. R2-1038, kuriame buvo nuspręsta: 1) nutraukti skundo dalies dėl šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šilumos energiją nagrinėjimą, 2) sustabdyti prašymo dėl pareiškėjos reikalavimo atlikti šilumos perskirstymą ir perskaičiuoti mokėjimus nagrinėjimą. Teismas iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių sprendė, kad ginčas nėra išspręstas iš esmės pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį. Ieškovė ginčija Komisijos procedūrinį sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta ginčą išspręsti iš esmės, dalį skundo nutraukiant, kitos skundo dalies nagrinėjimą sustabdant, nurodo, kad nesutinka su tokiu sprendimu, nes ginčo dalykas nagrinėjamu atveju ir civilinėse bylose Nr. 2-67-675/2014 bei Nr. 2A-824-585/2012 skiriasi, todėl Komisija ir Inspekcija savo kompetencijos ribose privalėjo išnagrinėti visą ieškovės skundą. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad ginčas, kilęs tarp UAB „Ukmergės šiluma“ ir vartotojo, šioje byloje negali būti nagrinėjamas iš esmės, nes byloje bus sprendžiamas klausimas dėl Komisijos procedūrinio sprendimo panaikinimo, todėl ieškovės ieškinio pirmuosius keturis reikalavimus, pareikštus UAB „Ukmergės šiluma“, atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis, 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Teismas pažymėjo, kad ieškovė padavė ieškinį neįvykdžiusi CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, t. y. aiškiai nesuformulavo ieškinio pagrindo. Teismo nuomone, ieškovė turėtų patikslinti ieškinį, tiksliai apibrėždama ieškinio ribas: kokia apimtimi ji skundžia Komisijos sprendimą. Be to, teismas įpareigojo pateikti Inspekcijos sprendimą (CPK 135 straipsnio 2 dalis).
Atskirojo skundo argumentai
Apeliantė (ieškovė) O. V. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai įvertino Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias asmens pažeistų teisių gynimo tvarką, nes nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenustatyta išankstinė privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka dėl nesąžiningos šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarties pripažinimo nutraukta. Teismas nepasisakė dėl teismo kompetencijos vertinti nesąžiningą konkliudentiniais veiksmais sudarytą šilumos tiekimo sutartį, nors ieškovė apie tai nurodė ieškinyje. Ieškinys grindžiamas ne tik Energetikos įstatymo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų nesilaikymu. Teismas pažeidė CPK 5 straipsnyje numatytą ieškovės teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau iš atskirojo skundo turinio matyti, jog skundžiama tik ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje teismas atsisakė priimti apeliantės ieškinio dalį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kad dėl dalies reikalavimų apeliantė nesilaikė įstatymo nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, nagrinėja tą nutarties dalį, dėl kurios paduotas atskirasis skundas.
Apeliantė atskirajame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias asmens pažeistų teisių gynimo tvarką, nes nei šis, nei kiti įstatymai nenustato išankstinės privalomos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos dėl nesąžiningos šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarties pripažinimo nutraukta.
Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas yra pradėta formuoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis nėra taikoma tais atvejais, kai energetikos įmonė kreipiasi dėl skolos už suvartotą energiją priteisimo, nes pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti įmonei skolą ar ją sumažinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Energetikos įstatyme nenustatyta Inspekcijai ar Komisijai teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė dėl kitos šalies netinkamo sutartinių prievolių vykdymo ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Dėl to Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priskirti Inspekcijos ar Komisijos kompetencijai; ginčams, kilusiems tarp vartotojų ir energetikos įmonių kitu teisiniu pagrindu, nurodyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2014; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad energetikos įmonės reikalavimams priteisti skolą už centralizuotai tiektą bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai yra prievoliniai santykiai, EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis Inspekciją ar Komisiją nei į teismą, netaikomi. Vartotojas, siekdamas iškelti ginčą dėl taikytinos paskirstymo metodikos, į Inspekciją ar Komisiją turėtų kreiptis pats (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2014).
Apeliantė ieškinyje suformulavo šešis reikalavimus (ieškinio dalykas), iš kurių paskutiniais dviem prašo panaikinti Komisijos ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimus ir įpareigoti šias institucijas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėti ieškovės ieškinyje nurodytus kitus reikalavimus (pirmuosius keturis ieškinio reikalavimus). Iš Inspekcijos sprendimo turinio matyti, kad apeliantė kreipėsi su analogiškais prašymais tiek į Inspekciją, tiek į Komisiją, prašydama: 1) pripažinti, kad pareiškėja teisėtai pakeitė buto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdą; 2) pripažinti, kad tiekėjas ginčo laikotarpiu daugiabučiame name nebuvo sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos; 3) įpareigoti tiekėją sutvarkyti apskaitą pareiškėjos name; 4) perskaičiuoti šilumos paskirstymą pareiškėjos daugiabučiame name nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki sprendimo įsiteisėjimo; 5) perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2010 m. spalio mėnesio (b. l. 105-106). Inspekcija, išnagrinėjusi prašymą, 2014 m. balandžio 9 d. priėmė procedūrinį sprendimą, kuriuo nutraukė ginčo nagrinėjimą dėl pirmojo reikalavimo dalies, susijusios su laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2011 m. birželio 30 d., sustabdė ginčo nagrinėjimą dėl pirmojo reikalavimo dalies, susijusios su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d., taip pat sustabdė ginčo, kilusio tarp pareiškėjos ir tiekėjo, nagrinėjimą dėl antrojo ir trečiojo prašymo reikalavimų, o ketvirtąjį ir penktąjį prašymo reikalavimus atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtus Inspekcijos kompetencijai (b. l. 105-106). Komisija 2014 m. balandžio 9 d. procedūriniu sprendimu nutraukė skundo dalį dėl pareiškėjos tiekėjui keliamų reikalavimų už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2013 m. birželio 30 d., sustabdė ginčo nagrinėjimą dėl pareiškėjos skunde nurodytų reikalavimų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d., nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog iki 2010 m. liepos 29 d. tiekėjas karšto vandens pareiškėjai netiekė ir pastate paskirstymo nevykdė, ginčo dėl šilumos paskirstymo pastate iki 2010 m. liepos 29 d. nekyla (b. l. 46-48). Analogiško turinio reikalavimus ieškovė pareiškė ir ieškinyje (pirmuosiuose keturiuose ieškinio reikalavimuose), t. y. prašo įpareigoti atsakovą UAB „Ukmergės šiluma“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą ir ištaisyti neteisingas sąskaitas nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; perskaičiuoti mokėjimus ir ištaisyti neteisingas sąskaitas už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti nuo 2010 m. spalio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; perskaičiuoti mokėjimus ir ištaisyti neteisingas sąskaitas už ieškovės buto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymą nuo 2008 m. gegužės pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 šilumos auditą (iki 2009 metų) ir Nr. 10 šilumos auditą (nuo 2009 metų).
Taigi ieškovės ieškinyje nurodyti reikalavimai paremti aplinkybėmis dėl patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo teisėtumo, kurių pagrindu netinkamai vykdoma energijos apskaita bei energetikos įmonė nepagrįstai reikalauja apmokėti už suvartotą energiją. Toks ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas, kuriam taikoma Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tą patvirtina ir ieškovės siekiami nuginčyti Inspekcijos ir Komisijos procedūriniai sprendimai, nes juose šios institucijos nenurodė, kad nėra kompetentingos nagrinėti ieškovės nurodomas aplinkybes, išskyrus Inspekcijos procedūrinio sprendimo dalį dėl reikalavimų perskaičiuoti šilumos paskirstymą, perskaičiuoti mokėjimus už šildymą ir šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, tačiau dėl šių reikalavimų pasisakė Komisija.
Atsižvelgiant į tai, kad tiek Inspekcijai ir Komisijai pateikti reikalavimai sutampa su pirmaisiais keturiais ieškinio reikalavimais, kad Inspekcija ir Komisija dėl šių reikalavimų priėmė procedūrinius sprendimus, o ne šalių ginčą išnagrinėjo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad ginčas pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį nėra išspręstas iš esmės. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalį vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, priimti nagrinėjant skundą ar ginčą, tarp jų ir sprendimai atsisakyti priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, palikti prašymą nenagrinėtą, nutraukti ar sustabdyti skundo ar ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią tolesniam skundo ar ginčo nagrinėjimui, per septynias dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėdamas vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos procedūrinius sprendimus, priimtus nagrinėjant skundą ar ginčą, tarp jų ir sprendimus atsisakyti priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, palikti prašymą nenagrinėtą, nutraukti ar sustabdyti skundo ar ginčo nagrinėjimą, užkertančius kelią tolesniam skundo ar ginčo nagrinėjimui, teismas tikrina priimto procedūrinio sprendimo teisėtumą, tačiau nenagrinėja tarp vartotojo ir energetikos įmonės kilusio ginčo iš esmės. Tik tais atvejais, kai institucijos priima sprendimą, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, ginčo šalys turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių ginčą iš esmės (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalis). Apeliantei byloje apskundus procedūrinius sprendimus, kuriais nebuvo išnagrinėtas ginčas iš esmės, tuo atveju, jei ieškovė pašalins nustatytus ieškinio reikalavimų dėl procedūrinių sprendimų panaikinimo trūkumus ir ieškinys bus priimtas, byloje bus sprendžiamas klausimas dėl procedūrinių sprendimų teisėtumo. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškinyje kartu su reikalavimais dėl procedūrinių sprendimų panaikinimo negali būti keliami analogiški reikalavimai, dėl kurių ir buvo priimti procedūriniai sprendimai. Tokie reikalavimai galės būti reiškiami tik tada, jei bus panaikinti procedūriniai sprendimai ir šalių ginčas bus išspręstas iš esmės, priimant atitinkamus sprendimus. Kadangi dėl šalių ginčo buvo priimti procedūriniai sprendimai, o ne ginčas išspręstas iš esmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pagrindą atsisakyti priimti ieškinio reikalavimus, nes šie reikalavimai pateikti nesilaikius išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas, jog buvo pažeista apeliantės teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad ji kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nesąžiningą konkliudentiniais veiksmais sudarytą šilumos tiekimo sutartį nutraukta ir įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus dėl šilumos paskirstymo, apskaitos ir apmokėjimo pažeidimų pašalinimo. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prie atskirojo skundo apeliantė pridėjo patikslintą ieškinį, kuriame suformuluoti iš esmės analogiški reikalavimai, kaip ir ieškinyje, kurio priėmimo klausimą spręsdamas pirmosios instancijos teismas ir priėmė skundžiamą nutartį, tačiau papildomai apeliantė suformulavo ir reikalavimą pripažinti konkliudentiniais veiksmais sudarytą buto šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nesąžininga nuo 2008 m. gegužės 1 d. ir nutraukta nuo buto atjungimo nuo šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų nuo 2010 m. spalio mėnesio. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu tokio ieškinio reikalavimo apeliantė nebuvo pareiškusi, šio reikalavimo priėmimo nagrinėti teisme klausimas nebuvo sprendžiamas. Dėl šios priežasties atskirojo skundo argumentai, kad įstatymai nenumato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos dėl nesąžiningos šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarties pripažinimo nutraukta, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šios nutarties priėmimo metu egzistavusias aplinkybes. Ieškinyje, kurio priėmimo klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės apie sutarties nutraukimą buvo dėstomos pagrindžiant reikalavimus dėl teisėtai pakeisto ieškovės buto šildymo būdo ir pagrindo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą ir šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, t. y. dėl tų aplinkybių, dėl kurių apeliantė ir kreipėsi į Inspekciją ir Komisiją ir dėl kurių buvo priimti procedūriniai sprendimai. Tą patvirtina ir ieškovės ieškinyje suformuluotų pirmųjų keturių reikalavimų turinys, nes šiuos reikalavimus ieškovė siejo su ginčijamais procedūriniais sprendimais, t. y. prašydama įpareigoti UAB „Ukmergės šiluma“ atlikti tam tikrus veiksmus, ieškovė kartu prašė panaikinti ir procedūrinius sprendimus. Kadangi apeliantė nepareiškė reikalavimo pripažinti ieškovės buto šildymo ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta, nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti šilumos tiekimo sutartį šiuo aspektu ir spręsti, jog privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka šiam reikalavimui netaikytina.
Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo ir konstatuodamas, kad dėl dalies ieškinio reikalavimų nebuvo laikytasi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.